LSS — SNAUDŽIANTIS MILŽINAS Spausdinti
Parašė Almis Kuolas   
Jau susidariusi tradicija kiekvienais metais, mokslams prasidėjus ir įsibėgėjus, suruošti Šiaurės Amerikos Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavimą. Šiais metais šitoks suvažiavimas įvyko paskutinį lapkričio savaitgalį Toronto Downtowner viešbutyje. Vieta graži! Netoli aerodromo — iš toliau atvykusiems labai patogi. Savaime aišku, ir brangi. Nors, atrodo, lietuviškas jaunimas nevisai vargšai, nes pajėgė išlaidas padengti, bet iš kitos pusės gaila, kad dėl kainos dalis jaunimo visai negalėjo dalyvauti.

Bet eikime prie paties suvažiavimo. Po didelės reklamos įvairiuose lietuviškuose laikraščiuose suvažiavo nemažas būrys lietuvių studentų; susirinko padiskutuoti, kartu pasilinksminti, pažiūrėti į studentišką misiją, į kylančias problemas. Iš viso užsiregistravusių buvo netoli dviejų šimtų! Vienas kitas, pasibaisėjęs kainomis, neužsiregistravo, bet vis tiek dalyvavo įvairiose paskaitose ir diskusijose kaip svečias. Tokių nedaug ir buvo.

Suvažiavimo planuota programa buvo įdomi ir įvairi. Vakarai buvo paskirti pasilinksminimui, o dienos metas — rimtesniems užsiėmimams: paskaitoms, simpoziumams ir diskusijoms. Paskaitos kaip tik buvo pritaikytos tokiam suvažiavimui. Temos lietė etninių grupių likimo problemas, studentų rolę etninių kultūrų vystyme, santykius tarp išeivijoje ir Lietuvoje augusių studentų. Paskaitininkai buvo pajėgūs žmonės, atvažiavę iš toli pateikti studentams naujų minčių, veiklos gairių bei įdomių faktų. Gaila, tik mažas procentas studentų paskaitose ir diskusijose dalyvavo.

Atidaryme, kuris turėjo įvykti penktadienio rytą, niekas nesusirinko. Garbingi svečiai, atvykę suvažiavimo dalyvius pasveikinti, išvažiavo namo, savo sveikinimus įkalbėję į magnetofono juostą. Truputį keista, kai pagalvoji, kad tam pačiam viešbutyje tuo metu buvo pilni kambariai į suvažiavimą atvykusio jaunimo.
Kyla įdomus klausimas. Kodėl lietuviai studentai mėgsta sueiti kartu, bet suėję visai neparodo savo tikros lietuviškos dvasios? Kad suėję į būrelį padainuoja pora lietuviškų dainų, dar neparodo tikro lietuviško įsisąmoninimo. Dainos, šokiai ir kitos linksmybės visuomet pritrauks daug jaunimo. Faktai rodo, kad vakarinėse programose dalyvavo visi užsiregistravusieji ir dar dalis tik pasilinksminimui atvykusių. Faktai taip pat rodo, kad ir dienos metu įvairūs pasilinksminimai vyko atskiruose būreliuose, o diskusijose dalyvavo tik mažuma. Kur ta lietuviška dvasia, kuriai rūpėtų lietuviški klausimai? Kai kurios diskusijos net buvo pravedamos anglų kalba!

Tur būt, geriausias studentų nerūpestingumo ir apatijos pavyzdys — tai suvažiavimo nepajėgumas išrinkti naujos centro valdybos. Senosios valdybos kadencijai pasibaigus, niekas nepateikė perimančio sąstato, kol jau buvo pervėlu rinkimus pravesti. Pagaliau Torontas sukrapštė sąstatą, bet suvažiavimo dienotvarkė, kaip ir laikas nelaukia, nelaukė, ir buvo nutarta rinkimus pravesti korespondenciniu būdu. Šitoks apsileidimas tikrai pranašauja tamsią ateitį mūsų organizuotiems lietuviams studentams.

Ar šitokie reiškiniai yra amerikietiškos aplinkos rezultatai? Ar tėvai netinkamai jaunimą išauklėjo? Sunku atsakyti. Apatija yra pasireiškusi ne vien tik lietuvių studentų tarpe, bet aplamai visuose studentuose. Universitetuose dažnai yra susidariusios dvi žymiai skirtingos grupės. Radikalai, norėdami į-vairių pasikeitimų, kovoja už idėjas, o kiti, kad ir nevisai patenkinti savo aplinka, niekur nesikiša ir nieko nenuveikia. Kažkodėl lietuvių didelė dalis priklauso šiai antrajai grupei. Tėvų labai negalima kaltinti. Juk mūsų tėvai mums bandė sukurti geriausias sąlygas. Tuo yra kalti kai kurie tėvai ir aplamai senesnioji karta, kad, linkėdami savo jaunimui gero, patys yra apsirgę dolerio liga ir pasitraukę iš visuomeninės veiklos. Jaunimui reikia pavyzdžių, ne kritikų.

Jaunimo neįjungimas į visuomeninę veiklą yra ypatingai pastebimas lietuvių bendruomenėje. Įvairios organizacijos — ateitininkai, skautai, neolituanai užaugina naujus vadus. Bendruomenėje taip nėra. Organizacijose jaunimas nuo pradinių skyrių yra auklėjamas. Jam duodama progų pasireikšti. Įjungimas j vadovavimą duoda jaunimui progos susipažinti su atsakomybe ir pareiga. Deja, bendruomenės jaunimo sekcijos dažnai yra neefektyvios, nes jos įjungia labai mažą jaunimo dalelę. Gal čia ir yra didžiausia mūsų problema? Gal, jeigu bendruomenė rimčiau pažvelgtų į jaunimo įjungimą į visuomeninę veiklą, tada ir lietuviai studentai galėtų spalvingai reprezentuoti augančią inteligentiją?
Almis Kuolas