SENASIS TESTAMENTAS IR ŽMOGAUS IŠMINTIS NERIME IR KANČIOJE Spausdinti
Viskam yra metas,
ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.
Laikas gimti ir laikas numirti,
laikas sodinti ir laikas rauti [tai, kas pasodinta];
Laikas žudyti ir laikas gydyti,
laikas griauti ir laikas statyti;
Laikas verkti ir laikas juoktis,
laikas gedėti ir laikas šokti iš džiaugsmo;
Laikas mylėtis ir laikas nesimylėti,1
laikas glamonėtis ir laikas vengti glamonėjimo si;
Laikas ieškoti ir laikas prarasti,
laikas turėti ir laikas išmesti;
Laikas perplėšti ir laikas vėl susiūti,
laikas tylėti ir laikas kalbėti;
Laikas mylėti ir laikas nekęsti,
laikas karui ir laikas taikai.


Kokia nauda žmogui iš viso triūso? Patyriau skaudžią užduotį, kurią Dievas paskyrė žmonėms varginti; [patyriau taip pat], kad Dievas nustato tinkamą laiką kiekvienam reikalui. Tačiau jis įdiegė amžinybę [mįslę] į žmonių širdį taip, kad jie negali suvokti to, ką Dievas daro nuo pradžios iki galo (Koh3,1-11).
 
Išminties mokytojai turėjo didelį vaidmenį izraeliečių buityje. Tai liudija Patarlių knyga. Jų užduotis buvo paaiškinti tėvų tikėjimą ir pritaikyti jį naujiems visuomeniniams poreikiams. Mat gyvenimas reikalavo prasmingų modelių. Išminties mokytojai juos kūrė nuosekliu religinių tiesų pritaikymu kasdienos reikalams. "Jahvės2 baimė yra išminties pradžia!". Žodžiu pradžia išreiškiama pagrindas ir šaltinis. Žmogiška buitis turėjo būti praturtinta amžinybės šviesa, nes "žmogaus pagrindinis uždavinys yra garbinti Dievą ir džiaugtis juo amžinai". Anot išminties mokytojų, tik šiuo keliu eidamas, gali žmogus surasti gyvenimo prasmę ir pasiekti laimę.

Išminties mokytojai nesiliovė tvirtinti, kad išmintis yra Dievo dovana, o ne žmogaus pasiekimas: Žmogiška išmintis, protiniai gabumai, patarimas nieko negali, jeigu Jahvė yra prieš [tave]. Gali išmankštinti žirgą mūšio dienai, tačiau pergalę duoda tik Jahvė (Pat 21,20-31).

KOHELETO (EKLEZIASTO) KNYGA
Koheleto knyga yra stebinanti knyga Šv. Rašte. Jos įkvėpimas ir įjungimas į kanoną stebina skaitytoją, nes ji savo turiniu ir sąmone griežtai skiriasi nuo visų kitų Šv. Rašto knygų. Pagal Koheleto knygą Dievas yra didysis Nepažįstamasis, — nepažįstamas per Apreiškimą, negalimas pažinti protu. Dievas šioje knygoje yra tik paslaptingas ir nesuvokiamas Nežinomasis, o ne Jahvė — Sandoros bendrijos Dievas. Iš čia kyla žmogų užgožianti bėda. Šis paslaptingas Nežinomasis nulemia žmogaus gyvenimą ir likimą pasaulyje, kurio žmogus negali pakeisti ir kuriame žmogaus pastangos bei vertybės neturi jokios prasmės. Todėl vietoje tikėjimo, vilties, atsidavimo šis įkvėptasis autorius reiškiasi abejone ir nerimu.

Gyvenimas yra daugiau negu logika. Daugumas išminties mokytojų buvo savimi pasitikintys ir teigiamai nusiteikę. Nors ir jausdami ribas prasmės ir laimės ieškojime, jie ryžtingai teigė, kad išmintis, kurios pagrindas ir šaltinis yra Dievo baimė, ne tik veda geru keliu per gyvenimą, bet ir įgalina nuvokti paties Dievo išmintį Kūrinijoje. Patarimas, anot "išminčių žodžių", buvo duotas, kad ' pasitikėtumei Jahve" (Pat 22,19).

Įkvėptasis Koheleto knygos autorius meta iššūkį pasitikėjimui Dievu. Patarlių knyga yra rinkinys iš rinkinių ir apima ilgą išminties sąjūdžio istoriją. Tuo tarpu Koheleto knyga yra vieno išminties mokytojo darbas. Atrodo, kad jis buvo įkvėptas rašyti vėlesniajame potremtiniame laikotarpyje, — maždaug tarp 250 - 200 m. prieš Kristų.3 Šis drąsus iššūkis judaizmui, besivadovaujančiam Deuteronominiu atlyginimo ir nubaudimo dėsniu, užgavo sustabarėjusių žmonių jautrumą. Nenuostabu, kad Koheleto knyga buvo vienur kitur įkvėptųjų leidėjų pataisyta, kad būtų žmonėms priimtinesnė.4 Pridėta net dvi knygos pabaigos. Vienas leidėjas, rašęs Koh 12,9-11 priedą, giria knygos autorių už jo gabumus pasveriant, išnagrinėjant ir pritaikant patarles. Tuo tarpu antrasis leidėjas, rašęs Koh 12,12-14, įspėja sakitytoją nepasitikėti knygos mokymu, nes "nėra galo knygų rašymui, o daug skaitymo nuvargina žmogų" (Koh 12,12). Šio įkvėpto Koheleto knygos leidėjo įsitikinimu, pagrindinė judaizmo tiesa lieka šios knygos mokymo nepažeista: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų.

Leidėjų pataisymai ir padavimas, kad Koheleto knygos autorius yra Saliamonas, padėjo jai tapti Šv. Rašto kanono dalimi. Būdinga, kad net vėliau — tarp I prieškristinio ir III kristinio amžių — Koheleto knyga buvo viena iš trijų Senojo Testamento knygų, apie kurių įkvėpimą ir teisę būti įjungtoms į Knygą buvo rabinų rimtai abejojama.5 Šiuolaikinė žydų bendruomenė Koheleto knygą skaito trečiosios Palapinių šventės dienos liturgijoje, norėdama atkreipti pamaldų dalyvių dėmesį, kad gyvenimo džiaugsmas yra trumpalaikis. Kiekvienam žmogui svarbu išmokti "suskaičiuoti, kiek dienų mūsų amžiuje, kad mūsų širdis išmintinga paliktų" (Ps 89(90),12).

Niūrus nerimo Pamokslininkas. Koheleto knygos įkvėptasis autorius yra bevardis. Ekleziasto vardas, arba Ekleziasto knyga, yra iš graikiškojo Senojo Testamento — Septuagintos. Jis pasiekė mus per Vulgatą — lotyniškąjį Šv. Rašto vertimą. Septuagintos vertėjai panaudojo žodį eklesiastes išversti hebrajiškajam žodžiui ąohelet — dalyviui, kuris turi ryšį su daiktavardžiu "su[si]rinkimas" ir "bendrija".6 Dalyvis Cohelet neabejotinai aptaria asmenį, kuris "kalba su[si]rinkimui, arba bendrijai", t.y. Kalbėtoją, arba Pamokslininką. Koheleto vardas apibūdina asmenį su pamokslininko pareigomis. Senajame Testamente jaučiama įsitikinimas, kad Pamokslininko pareigas atliko karalius Saliamonas, nes jis "surinko" Izraelio vadus Jeruzalėn (žr. 1 Kar 8,1). Be to, atsimenama, kad jis reiškėsi kaip nuostabus pamokslininkas (Koh 1,1). Saliamonas, buvęs "Izraelio karaliumi Jeruzalėje", vaizduojamas asmeniu, kuris, išminties vedamas, ieškojo žmogaus gyvenimo prasmės (Koh 1,12-13; 2,4-11).

Žodis "pamokslininkas" gali būti klaidingai suprastas, nes Koheleto knyga nėra pamokslas, bet paskaita. Išmanus ir įgudęs išminties mokytojas garsiai galvoja apie gyvenimo prasmę. Jo garsus galvojimas ne visuomet yra nuoseklus. Ir knyga savo visumoje tai atspindi, — neturi aiškios sąrangos ir nuoseklaus dėstymo. Skaitytojas gauna įspūdį, kad pagrindinė paskaitos mintis jau vispusiškai apipavidalinama antrojo knygos skyriaus užsklandoje. Pati pagrindinė paskaitos mintis, pareikšta knygos pradžioje ir gale, yra niūri, — žmogaus siekiai ir darbai yra tušti — vėjų vaikymas:

Rūkų rūkas! [Sako Koheletas].
Rūkų rūkas! Visa yra rūkas! (Koh 1,2;12,18).7

Bevardis įkvėptas išminties mokytojas moko, kad žmogaus išmintis negali aprėpti visumos metmenų. Tiesa, jis prileidžia, kad išmintis turi šiek tiek vertės, nes įgalina apdairiai elgtis ir pažinti trapaus gyvenimo ribas. "Išmintingas turi akis kaktoje, o kvailasis grabaliojasi tamsoje" (Koh 2,14). Dar daugiau. Išmintis, anot jo, padeda žmogui daugiau, negu dešimt galiūnų gali padėti miestui (Koh 7, 19). Tačiau nauda, kurią neša sveikos nuovokos išmintis, yra abejotina (Koh 2,12-23; 7,7-8), nes su sveikos nuovokos išmintimi ateina ir daugiau rūpesčių bei skausmo (Koh 1,18). Be to, ilgainiui mirtis užbaigia ir išmintingojo, ir kvailojo gyvenimą (Koh 2,14-17). Todėl Koheletas pataria savo mokiniams naudotis gyvenimu, kol dar jie yra gyvi, — džiaugtis dabartimi ir negaišinti laiko dėl ateities (Koh 2,24-25; 12-15; 7,14). Išmintis, anot jo, nežiūrint jos sveikos nuovokos, nepajėgia įsiskverbti į gyvenimo paslaptį ir atsakyti į pagrindinius gyvenimo klausimus. Tai yra niūri ir nuožmi tiesa, nes kiekvieno žmogaus buitis remiasi atsakymu į gyvybinius klausimus. Nepajėgdamas prasiveržti į dievišką išminties plotmę, slypinčią Kūrinijoje, išmintingasis nubloškiamas į save patį gyvenimo prasmės ir laimės aptarimui. Todėl jis ir išgyvena nerimą. Mokytoją apima neviltis dėl gyvenimo tuštumo ir nerimas gyvenime (Koh 2,17).8

Dievo užmojis yra paslaptis. Koheletas, gyvendamas helenistiniame amžiuje, pažino bent iš dalies graikų filosofiją ir graikų kultūros nuotaiką — Likimo (Moira) sąmonę. Atrodo, kad galima atpažinti šiokį tokį panašumą ir į graikų filosofo Epikūro mokymą. Ir Koheletas pataria "naudotis diena" — carpe diem! — patiriant malonumus, kol jie prieinami (Koh 8,15-9,9; žr. 1 Kor 15,32). Ir Koheleto požiūris į gyvenimą yra padažytas lemties atspalviu: viskas, kas įvyksta, jau yra iš anksto nulemta. Įkvėptajam Koheletui būdinga priimti gyvenimo džiaugsmą ir kančią su vidine giedra. Kartkartėmis atrodo, kad jo nevargina nei laimės atoslūgis, nei potvynis (Koh 6, 10-11; 9,1). Šis bruožas primena stoikų mokymą apie apatiją. Labai galima, kad Koheleto knygos autorius net raiškius žodžius ima iš graikiškos aplinkos. Pavyzdžiu galima imti hebrajišką žodį mikre[h], kuris yra verčiamas žodžiu "likimas", arba "atvejis", "atsitiktinumas" (Koh 2,14; 3,19; 9,2-3). Mikre[h] yra graikų žodžio Tyche — "atsitiktinumas" atitikmuo.9

Be abejo, Koheletas buvo iš dalies graikų kultūros įtakoje. Gyvendamas graikų kultūros aplinkoje, jis neišvengė helenizmo dvasios. Ir mūsų amžiaus autoriai neišvengiamai yra sąlygojami laiko dvasios. Čia susiduriame su nauju klausimu: ar graikų filosofija padarė žydą Koheletą graiku? Koheleto knyga rodo, kad taip neįvyko. Nežiūrint tragiško požiūrio į žmogaus likimą, Koheletas neatsisako tikėjimo, kad Dievas yra visavalis žmogaus gyvenime. Gyvenimo tragizmas nėra nenumaldoma likimo jėga, valdanti ir žmogų, ir Dievą, bet Dievo išmintis. Koheletą kamuoja Dievo užmojo paslaptis. Dievo išmintis yra taip paslaptinga ir nesuvokiama, kad, žmogaus protu žiūrint, gyvenimas yra beprasmis. Kadangi neįmanoma suvokti Dievo užmojo kelių, visas gyvenimo vyksmas atrodo sklydi atsitiktinumu. Tiesa, Koheletas kelissyk tvirtina, kad "nėra nieko naujo po saule [žemėje]" (Koh 1,4-11). Mat įkyrus gyvenimo ratas vėl ir vėl grįžta į pradžią. Tačiau jį kamuoja Dievo užmojo paslaptis, — viskas yra "Dievo rankoje [galioje]" (Koh 9,1). Dievo visavalis užmojis yra paslėptas nuo žmogaus. Žmogus grabaliojasi tamsoje apie Dievo užmojį ir veiklą Kūrinijoje. Todėl žmogiškajai išminčiai įvykiai ir atrodo tik atsitiktinis užgaidos atvejis. Diena vejasi dieną vyksmu, kuris neturi galo, bet kasdien kartojasi. Dienos šoka nuobodų ratelį žmogaus gyvenime, nes jos nėra kelias į Dievo užmojo paslaptį.

Dievo amžinybė ir žmogaus laikai. Koheletas išryškina savo nerimą įtaigia laiko samprata. Ją randame Koh 3 skyriaus skaitinyje. Anot įkvėptojo autoriaus, žmogus yra nenumaldomos laiko tėkmės glėbyje. Betikslė praeities patirtis liudija nuobodų pasikartojimo ratą gyvenime. Kiekvienas įvykis įvyksta savo laiku Dievo amžinybės sąrangoje. Tuo tarpu žmogaus siekis palenkti įvykį savo norams yra tuščias. Tai, ką Dievas nusprendė, yra paslėpta nuo žmogaus. Žmogui lieka tik pagarbiai stebėti nenumaldomą laikų ratą ir išgyventi tragišką džiaugsmą ir sielvartą. Koheletą kamuoja džiaugsmo ir sielvarto akimirkos. Jis savo patirtimi žino, kaip nenumaldomai jį sąlygoja laikų ratas, bet amžinybė — visuma ir Dievo užmojo paslaptis, nors ir įdiegta jo širdyje, lieka nepasiekiama.

Koheletui gyvenimas yra praeinamas reiškinys. Tai jis jautriai išgyvena. Tačiau Koheletas nekalba apie laiką atsajai, bet apie laikus — džiaugsmo ir skausmo akimirkas žmogaus gyvenime. Anot jo, gyvenimo tragizmas nekyla dėl to, kad žmogus yra įstrigęs į nenumaldomą laiko tėkmę, kuri savaime sudilina jo dienas ir metus. Jam žmogaus laika* yra apčiuopiami, nes turi savitą užmojį ir turinį: "Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui yra tinkamas laikas po dangumi [žemėje]" (Koh 3,1). Laikas užgimti ir laikas numirti, laikas sėti ir laikas pjauti, laikas juoktis ir laikas verkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti, laikas kalbėti ir laikas tylėti . . . (Koh 3,2-9). Laikas yra proga, kviečianti į savitą ir apčiuopiamą užmojį ir reikalą. Tai tolygu sakyti "laikas pribrendo" ir "laiku". Koheletas kalba apie laikus daugiskaitoje, — žmogaus laikus, progas daryti tai, kas reiklu "laiku". Koheletas tiki, kad šiaip ar taip žmogaus laikai yra Dievo rankoje. Kiekvienas laikas yra Dievo duota proga, nes jis "paskyrė laiką kiekvienam reikalui ir kiekvienam darbui" (Koh 3,17).10

Laikai — progos daryti tai, kas reiklu "laiku", žmogų kamuoja ir veda į nerimą. Mat savo ribota išmintimi žmogus nepajėgia atpažinti visa apimančio užmojo, besikartojančio gyvenime. Atrodo, kad žmogaus laikai ateina vienas po kito, 0 visa tik sukasi ratu be prasmės. Koheletas pripažįsta, kad Dievas savo išmintyje mato visumą nuo pradžios iki galo. Tačiau žmogus nėra Dievas. Žmogus yra panašus į gyvulį, nes turi mirti.11 Tačiau žmogus yra nelaimingesnis už gyvulį, nes nori amžinai gyventi ir visa suprasti. Koheletas liudija, kad Dievas davė žmogui praeities atmintį ir ateities jausmą, — įdiegė amžinybės ilgesį. Amžinybės ilgesys yra įžvalga į visumą, — supratimas to, ką Dievas daro nuo pradžios iki galo (Koh 3,11). Mirtingas žmogus, tempiamas ant tikrovės kurpalio, su nerimu pripažįsta, kad nepajėgia įžvelgti anapus skraistės, kuri dengia ateitį, slėpdama nuo jo Amžinybę — Dievo užmojį. Koheletas jaučiasi užgožtas savo tikrovės lopelių beprasmiškumo. Negalėdamas atpažinti siūlo, kuris sietų laikus — tikrovės lopelius į tikslingą užmojį — visumą, jis yra gundomas daryti nuosprendį, kad visi jo užmojai ir darbai yra tik tuščios pastangos — "Rūkų rūkas! Visa yra rūkas!" (Koh 1,2; 12,8).

Mirtis kelia nerimą. Koheletui gyvenimo tragizmą paaitrina ir skaudus išgyvenimas, kad į gyvenimo prasmės bei laimės klausimą žmogus turi atsakyti per trumpą laiko tarpą, — tarp savo gimimo ir mirties (Koh 8,6-8). Mirtis jam kelia nerimą. Nerimas dėl mirties yra visuotinė žmonijos patirtis. Nerimas dėl mirties, lyg tamsi skara, slegiamai gaubia visą Koheleto knygą.

Mirtis nebuvo grasus išgyvenimas ankstyvesniame Izraelio istorijos amžiuje. Mat buvo tikima, kad asmeniškas žmogaus gyvenimas buvo įamžinamas dalyvavimu Sandoros bendrijoje. Tėvas gyveno savo sūnuje. Visos kartos buvo susietos dvasinėje Sandoros bendrijos vienybėje. Priešingai egiptiečiams, puoselėjusiems prašmatnius pasirengimus pomirtiniam gyvenimui,12 izraeliečiai nebuvo susirūpinę gyvenimu po mirties. Žmogaus — "kūno" prikėlimo teologija teiškilo tik labai vėlai judaizmo amžiuje.13

Koheletas buvo sąlygojamas helenistinio amžiaus aplinkos ir dvasios. Jo knyga liudija, kad jis laikė savu helenizmo rūpestį pavieniu žmogumi. Apie Izraelio kunigų ir pranašų tikėjimą jis lyg nekalba.14 Todėl, atsiskyrus nuo istorinės bendrijos, davusios žmogui įamžinimą, pavienio žmogaus likimas tapo aitriu klausimu. Koheletas nebando apeiti šio klausimo teiginiu, kad pavienis žmogus išlieka po mirties, nes jis žino žmogaus laikų ribas. Žmogus yra mirtingas iš prigimties. Žmoguje nėra nieko, anot jo, kas būtų amžina ar nemaru. Todėl šiuo požiūriu, — Koheletas daro išvadą, — žmogus nėra niekuo geresnis už gyvulį (Koh 3, 18-22), nes mirus "visi eina ton pačion vieton, — visi yra iš dulkių, ir visi į dulkes grįžta" (Koh 3,20). Tik šiapus karsto yra vilties, nes "verčiau būti gyvu šunimi, negu padvėsusiu liūtu" (Koh 9,5-6). Koheletas labai rimtai žiūri į mirtį. Nenuostabu, kad jis rimtai žiūri ir į gyvenimą.

Koheletas, — įkvėptasis žmogaus nerimo tyrinėtojas, žiūri į Kūriniją pesimistiškai. Nepajėgdamas atpažinti gamtoje Kūrėjo rankų darbo, jis skundžiasi, kad saulė, vėjas ir jūra eina savo nuobodžiu keliu be tikslo (Koh 1,5-8). Todėl ir žmogaus pastangos atrasti kelią į prasmę ir laimę neša tik nuovargj. Dviejų kelių tiesa, anot jo, neatitinka patirtį, nes teisieji yra atlyginami vargu, o blogieji baudžiami sėkme. Gyvenimas šaiposi iš teisiojo! Žmogus, išmintingai triūsęs visą savo gyvenimą, turi viską palikti tam, kuris nė piršto nepridėjo prie to, ką jis gauna (Koh 2,18-23). Mirusieji, teigia Koheletas, yra laimingesni už gyvuosius. Tačiau dar geriau būtų buvę visai negimti (Koh 4,1-3; 6,3-6). Koheletas pataria būti apdairiai pagarbiam šventnamyje, nes "Dievas yra danguje, o tu esi žemėje; pagalvok, prieš kalbėdamas, nedaryk Dievui neapgalvotų pažadų" (Koh 5,1-7). Jis ragina būti saikingam tiek išmintyje tiek paikume, nes abu, besaikė išmintis ir besaikis paikumas, veda į bėdą (Koh 7,15-18). Svarbu, moko Koheletas, džiaugtis šeimos lizdu ir rasti pasitenkinimą savo darbe, nes netrukus reikės eiti į Šeolą (Šeol) — Požemį, mirusiųjų šalį, kur nėra "jokios veiklos, jokio galvojimo, jokio žinojimo, jokios išminties" (Koh 9, 9-10). Gyvenimo nelaimės jam rodo, kad kvaila daryti planus ateičiai:

Suvokiau dar vieną dalyką. Šiame pasaulyje greitieji ne visuomet laimi lenktynes, drąsieji ne visuomet laimi mūšius. Išmintingi žmonės ne visuomet tampa turtingais, gabūs žmonės ne visuomet pasiekia aukštas vietas. Laikas ir nesėkmė užklumpa visus (Koh 9,11).

Žmogus nežino savo "laiko" — savo mirties datos. Lyg paukščiai, staiga pagauti kilpose, lyg žuvys, ūmai patekusios į tinklą, žmonės yra laiko ir nesėkmės užklumpami. Koheletas baigia savo paskaitą paraginimu jaunimui džiaugtis gyvenimu, kol dar esama jaunais, nes ilgainiui ir juos užgoš amžiaus našta ir mirtis (Koh 11,9-12,8).

Nevilties šešėliai ir sutemos. Koheleto nerimas savo esme yra religinis. Tiesa, Koheletas netvirtina, kad jo mokymas yra iš Dievo, — savęs nelaiko nei pranašu, nei kunigu. Savo pamokymus remia gyvenimo patirtimi ir proto įžvalga (Koh 1,13; 7,23; 9,1). O vis dėlto pasaulėžiūros pagrindas Koheleto knygoje yra Dievo samprata. Dievas nevadinamas izraeliečiams savituoju Jahvės vardu, bet pasitenkinama bendru Elohimo apibūdinimu. Nežiūrint to, Koheletas nori išryškinti tiesą, kad Dievas yra paslaptis. Religinis Šv. Rašto kraitis rodo, kad ši tiesa nėra naujas dalykas, nes nuo senovės buvo tikėjimo mokoma, kad Dievas ir apreiškia save, ir lieka paslaptis. Dievas buvo apreiškęs savo Vardą — tapatybę (žr. Iš 3,13-14). Tačiau Jahvė — JIS YRA — buvo Šventasis, akimis nematoma paslaptis. Dievas išgelbėjo ir išganė, bet jis nuvedė savo Tautą ir į tremtį — nelaimę ir neviltį. Tiesa, jis davė savo Artumo ir galybės ženklus, bet jie nebuvo įrodymu, kuris užgožtų bet kokią abejonę. Jahvisto išganymo istorijoje ir Jeremijo skunduose susiduriama su skaudžiais bandymais, kurie lydi tikėjimą lyg šešėliai ir sutemos. Koheletas buvo įkvėptas rašyti aplinkoje, kurioje tikėjimo šešėliai ir sutemos buvo neviltis. Koheletui Dievas yra visa viršijantis, vispusiškai Kitas. Anot Koheleto, Dievą nuo žmogaus skiria begalinė praraja (Koh 5,1).

Dievas yra visavalis Kitas. Nuoseklu teigti, kad joks kitas Senojo Testamento įkvėptas autorius taip giliai neišgyveno ir neišryškino Dievo visavališ-kumo. Dievo visavališkumas Koheletui yra vispusiška paslaptis žmogaus protui (Koh 8,17; 11,5). Nors ir nepajėgdamas perprasti Dievo paslapties, jis neabejoja Dievu, nes "kas gali ištiesinti tai, ką Dievas padarė kreiva?" (Koh 7,13). Žmogus nėra pajėgus "ginčytis su stipresniu už save" (Koh 6, 10). Koheletas visa tai pareiškia, pripažindamas Dievą tikėjimu:

Žinau, kad visa, ką tik Dievas daro, bus amžina. Nieko negali prie to pridėti, nieko negali nuo to atimti. Dievas tai daro, kad žmonės [pripažintų jį (Koh 3,14).

Koheleto knyga buvo stiprus iššūkis savimi pasitikinčiai sveikos nuovokos išminčiai, teigusiai, kad galima vispusiškai atpažinti Dievo užmojį Kūrinijoje ir žmogaus gyvenime. Patarlių knygos mokytojai buvo su pasitikėjimu tvirtinę, kad išmintis, kilusi su "Dievo baime", gali sudaryti saugų žemėlapį dviem keliams ir tiksliai aptarti išmintingus ir paikus keleivius. Tačiau Koheletas atkakliai laikėsi savo įsitikinimo ir tvirtino, kad sveikos nuovokos išmintis to negali padaryti, nes žmogaus protas nepajėgia suprasti visavalės Dievo išminties:

Kada tik bandžiau tapti išmintingu, norėdamas žinoti, kas vyksta pasaulyje, nebegalėjau užmerkti miegui akių nei dieną, nei naktį. Aš patyriau, kad niekuomet nepajėgsiu suprasti, ką Dievas daro. Kaip atkakliai bebandytumei, niekuomet nesuprasi! Išminčiai gali tvirtinti, kad jie žino, tačiau jie nesupranta (Koh 8,16-17).

Religingi asmenys linksta nuraminti save tikėjimo šiluma. Jie tariasi turį atsakymą į visus gyvenimo klausimus savo saujoje. Naudojamės mokslu — išmintimi, kurią pasiekia kultūra ir civilizacija. Tačiau esame religija, — žmogus yra religija, žmogus yra tikėjimas. Religija išreiškia Dievo ieškojimą ir slinktį Dievo linkui žmogaus gyvenime. Žmonijos istorija liudija butinį poreikį aptarti Dievo vietai ant gyvenimo žemėlapio. Tikėjimas gi išreiškia žmogaus atsakymą į Dievo slinktį — prašnekinimą žmogaus gyvenime. Dievas kreipiasi į žmogų per įvykius, kviesdamas jį dalyvauti tikėjimu ateities kūrime. Dievo prašnekinimą liudija trys istorinės religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas.

Koheleto knyga liudija įdomų reiškinį Šv. Rašte, — klausimą apie abejonės vaidmenį gyvenime.

Ką daryti su abejonėmis gyvenime? Nekreipti į jas dėmesio? Jas pasmerkti? Pasinaudoti abejonėmis?

Vargu ar yra žmogus, kuris išvengia abejonių tikėjimo ar gyvenimo poreikiuose. Tikėjimas yra gyvenimas, kuris kėlė ir kelia daug abejonių. Be mokslinės abejonės nebūtų mokslo pažangos, nes mokslo pažanga klesti dėka naujų klausimų apie žmonijos pažiūras į Visatą. Mokslinė pažanga, praturtindama žmonijos savimonę ir savipratą, kelia naujus klausimus ir padeda vispusiškiau suvokti Dievo ir žmogaus paslaptį. Skeptiška abejonė — nepatikli laikysena gyvenime prasideda tikrumo atmetimu. Skeptiškas požiūris ilgainiui nuskandina žmogų viskuo abejojančioje neviltyje. Skeptiškos abejonės atveju numanu poreikis suabejoti abejone. Tik kvailiai niekuomet neabejoja! Poreikis abejoti abejone yra butinė abejonė. Ji atveria žmogų tikrovei, kuri įprasmina ir atperka. Butinė abejonė yra giliai išreikšta Koheleto knygoje ir jos įkvėptojo autoriaus tikėjime. Sakėme, kad tikėjimas yra žmogus. Tikėjimas, būdamas žmogaus atsakymu Dievo gerumui, yra dovana iš Dievo. Tuo pačiu tikėjimas apima ir abejonę kaip dovaną iš Dievo. Abejonėje tikėjimas reiškiasi pasitikėjimu, šuoliu Dievop su pasitikėjimu.

Laimei, judaizmo rabinai atpažino Koheleto knygos įkvėpimą, įjungdami ją į Šv. Rašto kanoną. Anot įkvėpto Koheleto knygos redaktoriaus, "išminčių posakiai yra lyg lazdos [bandai varyti]" (Koh 12,11). Išminčiai, kaip ir pranašai, žadina skaitytoją atsibusti iš savimi patenkinto sustabarėjimo ir skatina augti tikėjimu, pasinaudojant abejonėmis.

Išmintis abejonėje. Koheleto kelias į neviltį buvo jo gyvenimo samprata. Ji teigė, kad žmogus, masinamas savo išmonės ir įgūdžių, gali būti gyvenime sėkmingas ir laimingas. Tačiau Koheletas matė iš patirties, kad ne žmogus apipavidalina gyvenimą, bet gyvenimas apipavidalina žmogų. Tai įvyksta gyvenimui praūžiant lyg visavalei vandens bangai. Visa, kas įvyksta, atrodo įvyksta neišvengiamai, nes nematomas ir paslaptingas Dievas taip nutaria tik sau žinomu visavaliu užmoju. Čia Koheletas stabteli ir klausia: "Kodėl tad žmonės taip nori gyventi ir veržiasi į rytojų? Kaip rasti bent laikiną malonumą ir bent lašą laimės? Kas padaro gyvenimą vertą gyventi?"

Koheleto išminties atsakymai yra paprasti ir gyvenimiški. Jiems yra būdingi trys bruožai:


JADVYGA PAUKŠTIENĖ    TRYS KARALIAI (akrilis). 1963 Nuotr. V. Noreikos

1. Žiūrėk tiesai į akis. Koheletas moko neteigti ir neginti kaip tiesos to, kas nėra tiesa gyvenime. Jam rūpi parodyti, kad įprastinis mokymas, jog doras gyvenimas yra atlyginimas palaima, o blogas gyvenimas nubaudžiamas nesėkme, nėra gyvenimiška tiesa. Netiesa, kad atsidėjimas išminčiai ir dorumui, malonumų ieškojimas ir turtų krovimas veda į prasmę ir laimę. Sveikos nuovokos išminties mokytojai buvo teigę, kad "teisumas gina nekaltąjį, o nuodėmė sunaikina blogąjį" (Pat 13,6). Koheletas pakartotinai parodo, kad tai nėra tiesa.

2. Mokykis gyventi su tuo, ko negalima pakeisti. Lenkis tam, kas neišvengiama. Kas yra kreiva, to žmogaus pastangos neištiesins, o kas yra neteisinga, to žmogaus pastangos nepadarys teisingo. Valdžios tarnautojų kyšininkavimas yra jų viršininkų, o ne piliečių, atsakomybė. Anot Koheleto, visa, kas atrodo bloga su pasauliu, yra Dievo atsakomybė (žr. Koh 1,15; 5,8; 9,l-2).15

Įkvėptasis mintytojas apie išmintį abejonėje atrodo lyg musulmonas, mokydamas nusilenkti paslaptintiems Dievo sprendimams. Anot jo, pasaulis keliauja nuobodžiu ratu pirmyn, nekreipdamas jokio dėmesio į žmogų. Ką Dievas daro, yra jo reikalas. Nors žmogus ir išgyvena amžinybės polėkį (žr. Koh 3,11), Dievas neprileidžia žmogaus prie savo paslaptingo užmojo ir veiklos.

3. Sugebėk rasti malonumą pačiame darbe, pačiame išminties ieškojime ir pačioje gyvenimo patirtyje. Priimk, moko Koheletas, laimę, kuri gali būti tavo, kada tu supranti, jog negali palenkti pasaulio savo valiai. Nepražiopsok džiaugsmo dabartyje, — smaginkis jame, nes jis niekuomet negrįš. Dabartyje verždamasis į tai, ko negali turėti, prarandi progą džiaugtis ir būti laimingu (Koh 2,24-25; 3,12-14; 9,7-10; 11,7-10). Prasmingas ir laimingas gyvenimas reikalauja patirti prasmę ir laimę dabar. Darbo nauda — palaima ir prasmė yra darbo atlikimas, o ne užmokestis už darbą. Išminties vaisius nėra žinių lobynas bei įžvalga į paslaptis. Išminties palaima ir prasmė yra pripažinimas, kad žmogaus žinojimas ir jėgos turi ribas. Žmogus nėra viskam mastas. Jis nėra nei gyvenimo, nei mirties viešpats. Norint rasti giedrą abejonės nerime — palaimą ir prasmę abejonėje, reikia pripažinti nenumaldomus buities rėmus ir patirti tikrą, nors ir ribotą, dabarties malonumą.
 
NERIMO IŠMINTIS JOBO KNYGOJE
Koheleto knyga rodo, kad tikėjimas nepasitenkina su sustabarėjusią Dievo samprata ir tik savimi pasitenkinusia tikinčiojo sąmone. Dievas ir žmogus — paslaptis, o jų tarpusavio santykis — paslaptingas. Iškiliausias išminties raštijos šedevras apie Dievo ir žmogaus paslaptį Senajame Testamente yra Jobo knyga. Amžių būvyje ji buvo atidžiai skaitoma ir keliama į padanges. Mat Jobo knyga sukaupia į vieno žmogaus dramą visos žmonijos patirtį. Senas, ribotas Sandoros bendrijos tikėjimas atsiveria į naują, beribį akiratį ir prašnekina skaitytoją šviežia Dievo ir žmogaus paslapties regme. Gyvenimas yra daugiau negu logika — nuoseklus vyksmas. Knygoje nagrinėjamas Jobo tikėjimas nebuvo išgalvotas mokyklos suole, bet nukaltas kančios žaizdre. Jobo knyga yra įkvėptas veikalas, parašytas žmogaus kančios plunksna.

Filosofai, manydami, kad Jobo knyga yra tik apie blogio problemą — teodicėją,16 rodė jai daug dėmesio.17

Nekantrus Jobo nerimas. Keista, kad daugumas tų, kurie daug rašo ir kalba apie Jobą, ne visiškai supranta Jobo knygos turinį. Kantrusis Jobas ir kantrioji Jobo ištvermė yra priežodžiai. Jokūbo laiške teigiama: "Štai šloviname ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę . . (Jok 5,11). Liaudies požiūriu, Jobas yra kantrios ištvermės pavyzdys, — žmogus, kuris kantriai ir giedrai kentėjo "žiauraus likimo smūgius ir strėles", neprarasdamas tikėjimo Dievu. Tačiau šis Jobo paveikslas atitinka tiesą tik Jobo knygos įžangoje (Job 1, 1-2,13) ir užsklandoje (Job 42,7-17).

Jobo knygos įžanga ir užsklanda yra prozinis pasakojimas. Pagrindinė knygos dalis yra parašyta poetine forma (Job 3,1-42,6). Poetinėje knygos dalyje Jobas nėra joks kantrios ištvermės pavyzdys. Ji prasideda Jobo nekantriu nerimu, — savo gimtadienio prakeikimu (Job 3). Jobo nerimas ilgainiui tampa audros šėlimu. Nekantrus Jobo nerimas išsireiškia aitriu priekaištu Dievui. Tik pačioje šios poetinės dalies pabaigoje Jobas apgaili savo nekantrų išpuolį prieš Dievą.

Prieš pradedant nagrinėti prozinės ir poetinės Jobo knygos dalių ryšį, pravartu susipažinti su įžangos ir užsklandos turiniu. Pasakojama apie Jobą, — žmogų, garsų teisumu ir Dievo palaima už teisumo darbus gyvenime. Jobo pamaldumas pasirodo įtartinas vienam iš Dangaus tarybos narių — Šėtonui.18 Jis yra svarbus angelas Dangaus taryboje (žr. Zch 3,1-10) su ypatingu uždaviniu prižiūrėti reikalus žemėje.

Jahvė didžiuojasi Taryboje savo tarnu Jobu. Žemės reikalų prižiūrėtojas, įtardamas Jobo pamaldumą esant išskaičiavimu, įžūliai pastebi: "Argi Jobas bijo Dievo veltui?" Po to jis sukerta lažybas su Dievu, kad, atėmus klestinčią gerovę ir šeimą, Jobo tikėjimas sugniužtų. Tačiau gerovės ir šeimos netekimas Jobo tikėjimo nesunaikina. Net savo sielvarte Jobas kantriai murma: "Jahvė davė, Jahvė atėmė! Tebūnie pašlovintas Jahvės vardas!". Dabar Šėtonas pasiūlo Dievui duoti sunkesnį bandymą. Patį Jobą apima bjaurūs ir atstumiantys skauduliai nuo galvos iki kojų. Jis turi pasitraukti iš žmonių tarpo ir sėdėti vienui vienas ant šiukšlyno palei miestelį. Net dabar Jobas nesutinka "nusidėti lūpomis, keikiant Dievą". Trys draugai — Elifazas (Elifaz), Bildadas (Bildad) ir Zofaras (Zofar),išgirdę apie Jobo nelaimę, ateina jo paguosti. Galų gale, pagal pasakojimo tęsinį knvgos užsklandoje, Jahvė priima Jobo maldą ir sugrąžina jam dusyk daugiau visko, ko jis buvo turėjęs. Po to Jobas laimingai gyvena.

Du Jobai: prozinis ir poetinis. Jobo knygos pradžia (Job 1-2) ir pabaiga (Job 42,7-17) yra pasakojimas, o pagrindinė knygos dalis (Job 3,1-42,6) yra apybraiža. Pasakojimo stilius yra proza, o apybraižos — poezija. Nuoseklu galvoti, kad Jobo knygoje susiduriame su dviem skirtingais rašiniais. Turime ne tik skirtingą Jobo aprašymą, bet ir skirtingą stilių. Kaip jau pastebėta, pasakojime — prozinis Jobas yra kantrios ištvermės pavyzdys, o apybraižoje — poetinis Jobas šaukia Dievą pasiaiškinti. Būdinga, kad pasakojime naudojama vardas Jahvė dievybei paženklinti, o tuo tarpu apybraižoje dievybė paženklinama bendrais vardais, kaip Eloah — Dievas, arba Šaddai — Aukščiausias.19 Pasakojimo proza švyti pasakos stiliumi, kai tuo tarpu apybraiža yra panaši į išminties rašinių stilių.20 Gaunamas įspūdis, kad poetinis Jobas yra įkvėptojo knygos autoriaus kūrinys, o prozinis Jobas bus buvęs liaudies pasakojimas. Todėl daroma išvada, kad teologinės Jobo knygos prasmės reikia ieškoti poetinėje apybraižoje, o ne liaudies pasakojime.

Šia išvada nesiekiama paneigti ryšio tarp prozinio pasakojimo ir poetinio mąstymo apybraižoje. Teologinė apybraižos prasmė yra raiški ir įtaigi dėl jos žavių liaudies pasakojimo rėmų. Tačiau liaudies pasakojimas turi skirtingą autorystę. Kadangi prozinio Jobo gyvenvietė yra Edomas (Edom), — kraštas į pietryčius nuo Mirties jūros palei Arabijos dykumą, — labai galima, kad Jobo legenda kilo tarp edomiečių (žr. Job 1,1; 2,11; Hab 3,3). Atrodo, kad įkvėptasis Jobo knygos autorius perėmė liaudies pasakojimą įrėminti savo poetinei apybraižai. Liaudies pasakojimas aptaria buitinę žmogaus padėtį, kuri priverčia įkvėptąjį poetą susimąstyti. Siekdamas atsakyti į giliausius žmogaus nerimo klausimus, poetas išmintingai paremia savo mąstymą vieno žmogaus patirtimi, kurio legendinis teisumas buvo plačiai žinomas jo skaitytojams. Įdomu, kad pranašas Ezechielis užsimena apie Jobą, kartu su Nojumi ir Danieliumi, kaip nepaprastai išmintingus ir teisius vyrus (Ez 14,14.20). Danielius, arba Dan'el, buvo šlovinamas ir kanaaniečių legendoje, kuri yra nūdien pažįstama per Ras Šamros raštiją. Atrodo, kad ir Jobo legenda bus buvusi žodinėje liaudies apyvartoje ilgą laiką prieš ją užrašant mūsų skaitomoje Jobo knygoje. Įkvėptasis Jobo knygos autorius perėmė plačiai žinomą pasakojimą įrėminti savo poetiniams mąstymams apie žmogaus nerimą ir klausimą Dievui.

Apybraižos apie žmogaus nerimą ir klausimą Dievui įrėminimas yra dramatiškas. Įkvėptasis autorius savo poetinę apybraižą pradeda su draugų atėjimu paguosti Jobo. Prozinis ir poetinis Jobas sudaro dramatišką junginį, — abu tarnauja tai pačiai temai išvystyti. Kadangi įkvėptojo autoriaus teologinis požiūris yra randamas poetinėje dalyje (Job 3,1-42,6), jo negalima laikyti atsakingu už teologines problemas, kurias kelia liaudies pasakojimas. Šėtono lažybos su Jahve neturėtų nei gaišinti skaitytojo laiko, nei kvaršinti jo galvos.

Jobo knygos metmenys. Jobo knyga turi aiškią sąrangą. Ji atspindi įkvėptojo autoriaus sumanumą. Skaitytojui nėra sunku ją atpažinti. Pravartu knygos metmenis išryškinti brėžiniu:



Poetinės apybraižos aprašas. Poetinė Jobo knygos dalis yra labai svarbi, nes joje įkvėptasis autorius išreiškia savo teologinę sampratą. Patarlių ir Koheleto knygos apima temų įvairovę, tuo tarpu Jobo knyga turi tik vienui vieną temą. Ji išvystoma pokalbiu tarp Jobo ir jo draugų. Pokalbį pradeda Jobas nerimo skundu apie savo gimtadienį. Gyvenimas yra liga, kurią gali pagydyti tik mirtis! (Job 3). Elifazas atsako Jobui (Job 4-5), o Jobas jį pataiso (Job 6-7). Bildadas įsijungia į pokalbį (Job 8). Jobas jam atsako (Job 9-10). Trečiasis draugas, Zo-faras, prisijungia prie pokalbio (Job 11). Ir jam Jobas atsako (Job 12-14). Čia baigiasi pirmasis pokalbio ratas. Pokalbis tęsiamas antruoju ir trečiuoju ratu (Job 15-21; 22-27).22 Jobo draugams pasitraukus, įterpiama paraštė apie išmintį (Job 28). Baigminė Jobo gynyba baigiasi iššūkiu Dievui pasiaiškinti (Job 29-31). Dievas atsako Jobui iš audros, ir Jobas atsiduoda Dievui (Job 38,1-42,6).

Apybraižos aprašas aiškiai rodo, kad Jobo knyga turi rūpestingai suplanuotą sąrangą. Trečiasis pokalbio ratas (Job 22-27) bus nukentėjęs nuo vėlesnių bandymų švelninti Jobo užgavimus. Paraštė apie išmintį (Job 28) nėra savo vietoje. Ji buvo įjungta vėlesnių Jobo knygos redaktorių. Kitas stambesnis knygos sąrangos pažeidimas yra ilgi poetiški priekaištai Jobui, duoti jauno ir akiplėšiškai drąsaus Elihu (Job 32-37). Elihu priekaištai Jobui yra lyg šašas Jobo knygos sąrangoje. Elihu nėra vienas iš Jobo draugų; jis nėra minimas nei knygos įžangoje, nei jos užsklandoje. Elihu nepasireiškia trijų pokalbio ratų metu. Jo priekaištai Jobui atrodo lyg vėliau atėjusi mintis.23

Kas buvo Jobo knygos autorius? Aiškėja, kad Jobo knygos įkvėpta autorystė apima keletą veiksnių ir turi visuomeninį pobūdį. Poetinės apybraižos kilmės data ir autorystė nesiduoda tiksliai aptariama, nes jos autorius niekuo neužsimena apie savo laiko istorines aplinkybes. Kaip ir Koheletas, poetinės apybraižos autorius nerodo domesio įprastinėms Sandoros tikėjimo temoms. Jahvės užmojis ir veikla istorijoje bei Izraelio išrinkimas būti Jahvės Tauta nėra minimi. Knygos didvyris yra ne izraelietis, bet edomietis šeichas iš Uzo krašto (Uz), kuris yra Palestinos pietryčiuose (žr. Pr 10,22-23; 22,21; 36,28; Jer 25,19-24; Rd 4,21). Jobo draugų trejetas atėjo iš šio krašto (Job 2,11). Taigi knygos veiksmo vieta nėra Jeruzalė, bet Arabijos dykumos pakraštys. Kai kurie Jobo knygos tyrinėtojai, remdamiesi šiais reiškiniais ir stiliaus savitumais, spėlioja, kad įkvėptasis autorius nebuvo izraelietis, bet edomietis.24 Tačiau tai tik spėliojimas, kurį reikia įrodyti. Labiau tikėtina, kad įkvėptasis autorius buvo izraelietis išminties mokytojas, gyvenęs turbūt Palestinos ir Edomo pasienyje.

Būdinga, kad Jobo knygoje į edomiečius žiūrima palankiai. Palankumas edomiečiams liudija, kad hebrajiškasis pasakojimas apie Jobą (Job 1-2; 42, 7-17) turi prieštremtinę kilmę, nes vėliau, pradedant VI a. prieš Kristų, judėjai žvairavo į savo pietinius kaimynus su gilia neapykanta. To priežastimi buvo edomiečių brovimasis į judėjų žemes po Jeruzalės sunaikinimo (žr. Abd 10-14). Pasakojimą apie Jobą perimti iš edomiečių priešiškumo ir neapykantos laikotarpio nebūtų buvę įmanoma. Todėl pasakojimo kilmė datuotina prieštremtiniame laikotarpyje. Apie poetinės apybraižos kilmės datą nėra sutarimo tarp Jobo knygos tyrinėtojų. Vieni įžiūri prieštremtinę, o kiti potremtinę jos kilmę.

Galimas kelias į poetinės apybraižos kilmės datą yra tematinis ryšys tarp jos ir Antrojo Izaijo pranašystės (žr. Iz 52,13-53,12). Ar tremties pranašas yra skolingas Jobo knygos autoriui? O gal atvirkščiai: Jobo knygos autorius priklauso nuo tremties pranašo ir yra jam skolingas? Prileiskime, kad Jobo knygos autorius pažinojo Antrojo Izaijo pranešimą iš Dievo (Iz 40-55). Susiduriame su nemažu sunkumu. Mat poetinės apybraižos autorius, padaręs atsakymų į kančios paslaptį peržiūrą, niekuo neužsimena Antrojo Izaijo kančios sampratos. Jobo knygoje nekaltas Tarnas, kenčiantis dėl kitų labo, dar nėra žinomas. Labai galima, kad Jobo knygos kančios samprata turėjo įtakos Antrojo Izaijo Kenčiančiojo Tarno sampratai. Šie svarstymai padeda Jobo knygos tyrinėtojams daryti išvadą, kad ji savo kilme yra pirmesnė už Antrojo Izaijo pranašystę (Iz 40-55). Todėl jie teigia, kad Jobo knyga buvo parašyta laikotarpyje tarp Jeremijo ir Antrojo Izaijo.25

Jobo knygos kilmės data, tiesa, padeda ją geriau suprasti, bet nėra esminis dalykas jos įkvėptajam autoriui ir jo mokymui įvertinti. Mat ji, kaip ir visa išminties raštija, turinti reikalą su žmogaus nerimu ir klausimu Dievui, neapsiriboja istoriniu laiku. Susitikimas su ateitimi dabarties nerime yra tikėjimo įžvalgos žaizdras. Ir Jobo knygos veiksmo vieta Edome yra tik atsitiktinis dalykas pasakojime, nes įkvėptasis autorius aprašo ne vietą, bet žmogaus būtį. Todėl jam nėra esminis dalykas, ar asmuo, apie kurį pasakojama, yra izraelietis, edomietis, egiptietis, lietuvis ar kurios nors kitos tautybės. Žmogus kaip žmogus ir žmogaus susitikimas su ateitimi kančioje yra įkvėptojo autoriaus domesio šerdis.

Jobas yra žmogus — kūrinys, kuriam reikia susitikti su Dievu — Kūrėju butinėje kančioje. Tai nieku nereiškia, kad įkvėptasis autorius nesidomi istorija ir istorine žmogaus būtimi. Pats knygos didvyris aprašomas kasdienos poreikių šviesoje. Buitinis aprašymas liudija, kad įkvėptajam autoriui rūpi ne atsajus, bet apčiuopiamas žmogaus gyvenimas. Jobo knygos autoriui būdinga nagrinėti žmogaus buvimą istorijoje — istorinę būtį savitu būdu. Istorinės žmogaus būties nagrinėjime jis išryškina jos istorinę reikšmę, tylomis praeidamas visuomeninę žmogaus padėtį, istorines aplinkybes ir religinį kraitį. Įkvėptajam autoriui rūpi mokyti, kad žmogaus butinis klausimas yra tikėjimo klausimas, keliamas su dideliu rūpesčiu: "Kokia yra mano gyvenimo prasmė?" Susitikimas su Dievu kančios nerime yra tikėjimo įžvalgos žaizdras. Nerimo žaizdre klausimas, kokia yra mano gyvenimo prasmė, — mano, atskiro ir vienišo asmens, kuris galvoja ir myli, atsimena ir viliasi, gyvena ir miršta, — tampa brandus. Įkvėptasis poetas su giliu jautrumu veržiasi į žmogaus būties gelmes ir įvardija likiminį žmogaus klausimą sau pačiam. Jautrus autoriaus polėkis duoda Jobo knygai dramos pobūdį.26 Ji nėra drama, skirta scenos vaidybai, bet drama skaitytojui. Skaitydamas Jobo knygą, jauti, kad Jobas pergyveno mano grumtynes su gyvenimo prasme mano nerimo žaizdre, nes Jobas yra kiekvienas iš mūsų.

Jobas ir Artimųjų Rytų išmintis. Jobo knyga nėra atsitiktinis rašinys. Savo tema ir nerimo išmintimi ji siejasi su daugelio amžių ne tik Izraelio, bet ir Artimųjų Rytų išminties sąjūdžiu. Atrodo, kad įkvėptasis autorius pažinojo babiloniečių rašinį, kuris dažnai pravardžiuojamas Babiloniečio Jobo vardu.27 Pasak šio rašinio pasakojimą, vieną turtingą ir įtakingą žmogų ištiko baisi liga ir nelaimės. Bėdoje jis su kartėliu skundėsi, kad jo visos maldos ir aukos dievams nebuvo atlygintos. Kaip Jobas, jis pareiškė savo nekaltumą, tvirtindamas, kad dievų valia žmogui yra nesuprantama:

O, kad žinočiau, jog šie dalykai patinka dievui! Kas yra gera [žmogaus] akyse, yra bloga dievui. Kas yra bloga [žmogaus] manymu, yra gera j o dievui. Kas pajėgs suprasti dievų mintį aukštame danguje? Dievo planas yra gilus vanduo, kas gali jį permatyti? Kur apkvaišusi žmonija sužinojo, koks yra dievo elgesys?28

Galų gale, rašinio didvyriui esant ant mirties slenksčio, dievas Mardukas (Marduk) ūmai jam atlygino už ištvermę ir grąžino sveikatą.

Kitas išminties raštijos pavyzdys iš Babilonijos yra net įdomesnis savo tema ir turiniu. Įprasta jį vadinti Pokalbiu apie žmogaus bėdą.29 Šiame rašinyje aprašomi du žmonės: vienas jų viskuo abejojantis — skeptikas, o kitas — pamaldus ir skeptiko bičiulis. Skeptikas abejoja dievų teisumu, nes jo gyvenimas yra sklidinas ilgalaikės kančios. Tuo tarpu jo pamaldusis bičiulis pataria jam atsiduoti dievų valiai ir ištikimai vykdyti religijos įpareigojimus. Panašiai, kaip Jobo knygoje, pokalbio dalyviai kalba vienas po kito, — skeptikas pradeda pokalbį, o pamaldusis atsako. Pokalbio apie žmogaus bėdą rašinio turinys ir išraiška yra artimi Jobo knygai. Peršasi pagunda daryti išvadą, kad įkvėptasis autorius buvo šio Babilonijos išminties rašinio įtakoje.

Ir Egipto išminties raštija turi panašaus turinio ir stiliaus rašinių, kaip Jobo knyga. Du iš jų yra verti dėmesio: Iškalbingo žemdirbio prieštaravimai ir Pavargusio ginčas su savimi.30 Būdinga, kad pirmasis rašinys yra poetinis svarstymas, įspraustas tarp proza rašytos įžangos ir užsklandos. Antrasis rašinys atspindi egiptiečių pesimizmą — nusivylimą ir netikėjimą ateitimi.

Turinio ir išraiškos panašumai stebina. Tačiau įrodyti, kad įkvėptasis Jobo knygos autorius yra tiesiogiai priklausomas nuo šių ar kitų Artimųjų Rytų nerimo išminties rašinių, nėra įmanoma. Atrodo, kad jis buvo poetas su plačiu akiračiu, — daug keliavęs ir daug išmokęs. Nuoseklu galvoti, kad jis buvo susipažinęs su daugelio kaimynų sveika nuovoka ir nerimu. Jis yra vispusiškai namie Mesopotamijos, Egipto, Edomo mintijimo pasaulyje. Tačiau jis yra autorius su sava pasaulėžiūra ir nesiskolino iš kaimynų, kas tik papuolė po ranka. Bitė skrenda nuo žiedo prie žiedo, nedarydama skirtumo tarp dobilo ir rugiagėlės, o įkvėptasis Jobo knygos autorius riša virvę prie virvės, norėdamas pasiekti gyvenimo prasmės gelmes. Nenuostabu, kad jis uždėjo ant Jobo savitą antspaudą, — sau būdingą ir kūrybišką mintijimą bei patirtį ant perimtos medžiagos. Nors Jobo knygos autorius ir nerodo domesio įprastinėms Sandoros tikėjimo temoms, jo mintijimas yra gilioje tikėjimo kraičio įtakoje.

NERIMAS IR ŽMOGAUS KLAUSIMAS DIEVUI
Jobo knygos tikslas yra įvairiai suprantamas. Įprasta teigti, kad joje nagrinėjama kančios, arba blogio, problema. Teigiama, kad joje keliama filosofinis klausimas, kaip suderinti Dievuje visagalį gerumą ir visagalę jėgą. Šie klausimai lydi gyvenime kiekvieną, kuris tiki, kad Dievas yra geras ir visagalis Kūrėjas. Kaip gali Kūrėjas kurti blogį ar leisti blogiui reikštis Kūrinijoje? Jeigu skaitytojas ima į rankas Jobo knygą, vildamasis rasti atsakymą į šiuos taip opius klausimus, jis nusivils. Mat Jobo knygą skaitant, paaiškėja, kad šie klausimai įkvėptajam jos autoriui buvo tik antraeiliai. Tiesa, jis galynėjasi su neišvengiama patirtimi gyvenime — nekaltųjų kančia. Tačiau kančios ir Dievo teisumo problema Jobo knygoje tarnauja kur kas gilesniam klausimui apie žmogų, — tai žmogaus klausimas Dievui apie žmogaus ir Dievo santykio pobūdį.

Klausimas apie žmogaus ir Dievo santykio pobūdį yra pirmaeilis. Su juo supažindinama jau knygos įžangoje (Job 1-2). Čia Šėtonas netiesiogiai leidžia suprasti, kad Jobo santykis su Dievu nėra grindžiamas jo besąlyginiu pasitikėjimu bėdoje ir džiaugsme, bet patogiu išskaičiavimu, norint užsitikrinti iš Dievo palaimą: sveikatą, gerą vardą tarp žmonių, gausią šeimą ir ilgą amžių. Poetinėje apybraižoje Jobo tikėjimo pobūdis yra nagrinėjamas gilesnėje plotmėje. Apybraižos užsklandoje, Jobo pokalbiui su draugais palietus pačias žmogaus patirties ribas, Dievas atsako iš audros. Dabar Jobas atsiduoda Dievui tyloje ir apgaili — grįžta į tikrą santykį su Dievu. Jobo gyvenimas gauna naują ašį. Bandant suprasti Jobo knygos tikslą, reikia nagrinėti poetinį svarstymą visos knygos fone. Mat, Dievui atsakius iš audros ir Jobui grįžus į besąlyginio pasitikėjimo santykį su Dievu, Dievo atsakymas į žmogaus klausimą jam tampa Klausimu žmogui.

Pokalbis apie žmogaus santykį su Dievu (Job 3,1-31,40). Įkvėptasis autorius yra kūrybiškas. Gilią tiesą gvildena apčiuopiamu būdu — pokalbiu. Pokalbyje dalyvauja Jobas ir jo trys draugai: Eli-fazas, Bildadas, Zofaras. Jobas ir trys draugai atstovauja dviem įžvalgoms į gyvenimą ir dviem skirtingiems teologiniams požiūriams. Jobo draugai gina seną įžvalgą į gyvenimą ir nusistovėjusį teologinį požiūrį: klusnumas veda į gerovę, o neklusnumas — į bėdą. Vienu žodžiu, ginama senovinė įžvalga, kad žmogus gerais darbais užsipelno palaimą, o blogais darbais — bausmę iš Dievo.31 Taigi, pagal šį požiūrį, doras gyvenimas buvo atlyginamas gerove, sveikata, ilgu amžiumi, o nuodėmingas gyvenimas buvo baudžiamas skurdu, liga, pirmalaike mirtimi. Šis dėsnis buvo panaudotas Deuteronominio istoriko knygose32 ir sveikos nuovokos išminties raštuose — Patarlių, o vėliau Siracido rinkiniuose. Jobo draugai žiūri į gyvenimą ir supranta jo prasmę šio teologinio požiūrio šviesoje.

Pokalbis pravedamas Jobo nerimo skundu (Job 3). Skaitinys apie Jobo nerimą yra vienas iš aitriausių Šv. Rašte. Jis yra giminingas pranašo Jeremijo skundui (Jer 20, 14-18). Nerimo skundas išreiškia žmogaus neviltį kančioje nepaprastai įtaigia kalba. Jobo mirtinis nuovargis ir noras mirti alsuoja jausmu, kad jo gyvenimas yra tuščias. Gyvenimas yra liga, kurią gali pagydyti tik mirtis!

Jobas neabejoja Dievo visagališkumu. Jis giliai išgyvena, kad kančia Dievo visagališkumą užtemdo ir padaro gyvenimą beprasmį (Job 9,11; 13,24). Jobo aitrus skundas yra išraiška nerimo, kuris skaudina jautrų kentėtoją, nematant prasmės kančioje. Beprasmė kančia užgožia žmogų ir yra baisesnė už fizinį skausmą. Ją palengvinti gali tik mirtis — "karalius Mirtis [Giltinė]" (Job 18,14). Su poeto sielvartu Jobas apgaili, kad aušra pradėjo jo gimtadienį ir naktis, kurioje jis buvo pradėtas, pravėrė ryto akis (Job 3,6-10).

Jobui atsako Elifazas — vienas iš draugų trejeto. Negaišuodamas ima guosti Jobą ir draugiškai pakiša mintį, kad kančios priežastis yra ne Dievuje, bet pačiame Jobe. Pradžioje Elifazas yra paslaugus savo patarimais. Pasitenkina priminti, kad visi žmonės nusideda. Todėl ir Jobas turėtų nuolankiai išpažinti savo nuodėmę, o ne priekaištauti Dievui. Kadangi kančios priežastis yra pačiame Jobe, todėl ir kelias iš kančios turi būti jo galioje (Job 11,13-20; 22,21). Tačiau Jobas užsispyręs tvirtina, kad jis nėra savo kančios priežastimi, nes yra nekaltas.

Jobo užsispyrimas išjudina jo draugus aštresniam kaltinimui. Bandydami ginti Dievo didybę, jie panaudoja turimus duomenis, kad įrodytų, jog Dievas yra teisus savo elgesyje su žmogumi pagal įprastinį atlyginimo už klusnumą ir bausmės už neklusnumą dėsnį. Kartu jie apkaltina Jobą išdidumu, nurodydami, kad jis nesiskaito su žmogiškos būties ribomis. Anot jų, jeigu Jobas būtų sąžiningas, jis turėtų sutikti, kad Dievas jį nubaudė mažesne bausme, negu jis iš tikrųjų buvo užsipelnęs. Be to, pakartotinai maldauja Jobą atsisakyti savo išdidaus teisumo ir permaldauti Aukščiausiąjį.

Įkvėptasis Jobo knygos autorius yra įtaigus Jobo draugų pavaizdavime. Nejučiomis pajunti, kad Jobui priklauso nuoširdi užuojauta, o tuo tarpu draugų trejetas pasirodo esą apgailėtini asmenys. Nors ir įsitikinę, bet apie gyvenimo prasmę jie kalba negyvenimiškai, norėdami žūt būt likti ištikimi savo sustabarėjusiam požiūriui. Jobo nerimo skundas turi būti nutildytas, nes grasina jų teologiniam požiūriui. Būdinga, kad sustabarėjusios pažiūros visuomet bijo šviežio galbojimo ir naujų įžvalgų. Tai liudija Vakarų kultūros istorija ir nūdieniai sankirčiai tarp sustabarėjimo ir Dvasios polėkių. Nerimo išminties knygos autorius žėri pranašiška savimone.

Jis gina kūrybišką tikėjimo įžvalgą gyvenimo mįslių žaizdre. Tikėjimo drąsa veržtis į naujai kilusius klausimus Dievo ir žmogaus santykio supratime jam yra taip svarbi, kad jis drįsta veržtis anapus sustabarėjusios žmogaus ir Dievo santykio sampratos.33 Jobo draugai yra perdėm savimi patenkinti ir riboti, — per daug tikri savo atsakymais į gyvenimo mįsles. Jie tariasi, kad Dievas duodasi supančiojamas žmogiškos logikos dėsniais. Nerimo skundą kančioje jie sutiko išpūstomis akimis ir nudėvėtomis frazėmis. Kieta laikysena pokalbyje užkirto kelią parodyti tikrą užuojautą draugui kančioje. Mat jie tarėsi visapusiškai supratę Dievo išmintį. Įkvėptojo autoriaus apybraižoje jie gina ne Dievą ir jo išmintį, bet savo pačių sustabarėjusią Dievo ir jo išminties sampratą.34

Jobas šaukia Dievą pasiaiškinti. Jobo knygos didvyris yra Šv. Rašto Prometėjas. Jis atkerta savo draugų trejetui, pavadindamas jų Dievo teisumo jo kančioje gynimą tauškalais. Draugų žodžiai nei jo paguodžia, nei jam padeda suvokti kančios prasmę. Nežiūrint jų pačių įsitikinimo, kad jie nustatė Jobo ligą, Jobui jie yra šundaktariai. Pamaldžių patarimų suerzintas, Jobas gina savo nekaltumą ir sąžiningumą gyvenime su vis didėjančia aistra. Tiesa, jis prileidžia, kad jis galėjo nusidėti, kaip nusideda visi žmonės, bet tvirtina, jog jis yra palyginti teisus ir bausmė neatitinka nusikaltimą (Job 14, 1-6). Pradžioje Jobas pasitenkino prakeikti savo vargingą būtį ir norėjo, kad Dievas jį sutraiškytų tuojau pat, užuot prailginęs jo kančią (Job 6,8-9). Ilgainiui Jobo žodžiai tampa prometėjišku iššūkiu. Yda, teigia Jobas, yra ne jame, bet Dievuje. Dievas yra atsakingas už jo kančią. Jobas apkaltina Dievą. Dievas atrodo jam lyg nelemtas priešas. Užuot rūpinęsis savo kūriniu, Dievas elgiasi lyg įnoringas tironas (Job 9,18-19), plėšrus žvėris (Job 16,7.9), klastingas priešas (Job 16, 12-14). Jobas neįprastai lakia vaizduote lygina save su mitologiniu jūros Slibinu — Tiamat ar Rahab, didžiausiu Dievo priešu,35 prieš kurį Dievas pastatė sargybą (Job 7,11-12). Visiškai bejėgis, Jobas nori tik vieno, — kad Dievas paliktų jį ramybėje bent vieną akimirką. Jis tiki, kad, jeigu galėtų pabėgti nuo Dievo, baigtųsi jo dvasinė agonija:

Kodėl žmogus yra taip svarbus tau?
Kodėl kreipi dėmesį į tai, kaip jis elgiasi?
Tu tikrini jį kas rytą
ir bandai jį kas minutę.
Argi negalėtum nukreipti nuo manęs akių,
bent kol nurysiu burnoje savo seiles? (Job 7,17-19)


Jobo knygos įžangoje, kaip matėme, Jobas yra labai paklusnus žmogus. Net baisios nelaimės užguitas, "nenusideda lūpomis", — nesiskundžia. Tačiau poetinėje apybraižoje Jobas yra visiškai kitoks asmuo. Jo Dievui metami kaltinimai yra taip aštrūs, kad turėjo užgauti pamaldžių žydų ausis. Labai galima, kad Jobo iššūkio Dievui aštrumas vertė įkvėptuosius knygos redaktorius pertvarkyti trečiąjį pokalbio ratą (Job 22-27) ir pridėti Elihu priekaištus Jobui ir jo draugų trejetui (Job 32-37).

Pranašas Jeremijas savo Skunduose buvo metęs iššūkį Dievui drąsiais klausimais,36 tačiau Jobas yra dar drąsesnis, — jis drįsta šaukti Aukščiausiąjį pasiaiškinti (Job 27,6; 31,35). Prometėjiškai gindamas savo teisumą, Jobas padaro save Dievo teisėju. Vienu metu jis nori ištrūkti iš Dievo glėbio, o kitu jis nori susitikti su Dievu kaip lygus su lygiu bešališkam reikalo apsvarstymui, kad jo teisumas būtų pripažintas (Job 31, 35-37). Jobas yra Prometėjas — žmogus, kuris drįsta abejoti, maištauti ir šaukti Dievą pasiaiškinti.

Baigminė Jobo gynyba. Jobas savo nerime kenčia, nes Dievas "slepia savo veidą" (Job 13,24), — Dievas yra atokus ir slaptingas. "O kad aš žinočiau, kur jį galiu rasti?" (Job 23,3) yra Jobo troškimas. Troškimas rasti Dievą plazda tarp abejonės ir vilties. Jis laiko galimu dalyku, kad Dievas nepaliks jo kančioje, bet jo ieškos. Tačiau atras jį per vėlai, nes jis jau bus nuėjęs į kapus (Job 7,21). Jobas vis giliau ir giliau suvokia, kad praraja skiria Kūrėją nuo kūrinio, Dievo teisumą nuo žmogaus teisumo. Tas, kuris nori aprėpti šią prarają, yra kvailas:

Jeigu Dievas žmogiškas, kaip aš, galėčiau jam atsakyti;
galėtume eiti teisman išspręsti mūsų ginčo.
Tačiau nėra kas tarpininkautų,
nėra kas išspręstų ginčą tarp Dievo ir manęs
(Job 9, 32-33)

Kartkartėmis Jobas prileidžia, kad Dievo išmintis taip viršija žmonių išmintį, jog Dievas gali būti pažintas tik tada, kai jis pats nori žmogų prašnekinti ir jam apreikšti save. Jobas žino, kad Dievas yra "Dievas, o ne žmogus", — Tas, Kuris yra visiškai Kitas, visa viršijantis, neribotai visava-lis. Jobo knygoje žmogus yra žemiškas kūrinys, vergas nuodėmės, kuri teršia jo prigimtį (Job 4, 17-21 : Elifazas; Job 14,4: Jobas; Job 15, 14-16. Elifazas; Job 25,4-6: Bildadas) ir mirties valdžioje (Job 4,19: Elifazas; Job 7,6: Jobas).

Jobas kančios nerime neranda tilto ant prarajos tarp žmogaus ir Dievo. Tačiau jis drįsta viltis, kad kada nors ir kaip nors įvyks susitaikymas tarp Die ir žmogaus. Tada ant prarajos tarp Dievo ir žmogaus bus tiltas, — prieštaravimas tarp Dievo, kaip jis dabar reiškiasi, ir Dievo, kas jis iš tikrųjų yra, bus išaiškintas. Mat atokusis ir slaptingas Dievas yra žmogaus Go'el — Atpirkėjas, arba Artimiausias giminaitis. 37Ši viltis išreiškiama skaitinyje su Jobo tvirtinimu, kad jo Go'el — Atpirkėjas grąžins jį drau-gystėn su Dievu:

Žinau, kad mano Atpirkėjas [Go'el, t.y.
Artimiausias giminaitis] yra danguje, —
galų gale jis stos manęs ginti.
Net nulupta oda, —
aš matysiu Dievą savo trapume.
Matysiu jį rūpinantis manimi, —
savo akimis matysiu jį ne atokų.
Mano širdis alpsta . . . (Job 19,25-27).


Skaitinio hebrajų kalba yra neaiški. Lietuviškas vertimas yra tik parafrazė. Pavyzdžiui, "Net nulupta oda, — aš matysiu Dievą savo trapume" (26-oji eilutė) yra neaiški, nes "savo trapume" (pažodžiui "už savo kūno") prasmė yra labai mįslinga. Ar kalbama apie apgynimą prieš mirtį, ar po mirties? Jeigu kalbama apie apgynimą po mirties, šis skaitinys būtų pati ankstyviausia užuomina Senajame Testamente apie žmogaus prikėlimą iš mirties. Be abejo, pomirtinio gyvenimo viltis turėjo vaidmenį Jobui, tačiau jis nematė joje savo problemos išsprendimo. Mat mirtis Jobui buvo kankinantis išgyvenimas kaip tik dėl to, kad ji yra gyvenimo baigtis. Po mirties nebeįmanoma rasti atsakymo į gyvenimo mįslę:

Nukirstam medžiui yra viltis, —
jis gali atgyti ir turėti atžalą.
Net medžio šaknims pasenus,
kelmui sudūlėjus žemėje,
palaistytas vandeniu, jis išleidžia daigą
lyg gležnas augalas.
Tačiau kai žmogus miršta,
mirtis yra jo galas.
Jis miršta, ir kur jis yra tada? (Job 14,7-15).

Skaitiniu apie Atpirkėją turbūt norima tvirtinti, kad Atpirkėjas yra danguje (Job 16,19). Ten įvyks Jobo grįžimas prie Dievo. Draugystė su Dievu ir buvo giliausias Jobo ilgesys jo kančios tamsoje. Būti arti Dievo yra didžiausias žmogaus turtas (Ps 72(73), 21-28).38

Jobo gyvenimo prasmės ieškojimas kančios nerime nuvedė jį prie nuostabaus įžvalgos akiračio. Čia, bent akimirksniui, jo regmė praplatėja. Tačiau Jobo laikysena dar nesikeičia. Jobui vis dar rūpi pirmoje eilėje patį save pateisinti. Jo klausimai vis dar atspindi jo perdėtą pasitikėjimą savimi ir atkaklų ryžtingumą rasti gyvenimo prasmę kančios nerime savo jėgomis. Jobas dar tebegina savo teisumą. Atsakydamas į draugų užmetimus, jis duoda savo gyvenimo peržiūrą, kuri atspindi įsitikinimą, kad jis yra žmogus be dėmės:

Jokiu būdu nesutiksiu su jumis, —
aš ginsiu savo dorumą iki pat mirties.
Niekuomet neatsisakysiu savo teisumo,
mano širdis [sąžinė] yra tyra (Job 27,5-6)).

Jobas baigia savo gynybą ilgu pareiškimu apie doros reikalavimus, kuriais jis vadovavosi gyvenime, ir vaizdžių teisaus žmogaus aprašu (Job 29-31). Paskutinis Jobo žodis yra skardus šauksmas: "Tegul Šaddai — Aukščiausias atsako!"

Dievas atsako iš audros (Job 38-41). Kančia žmogaus gyvenime kelia nerimą. Kančia žmogaus gyvenime yra audra. Dievas atsako Jobui iš audros. Dievo atsakymas nėra paprastas atsiliepimas į Jobo iššūkį pasiaiškinti ar Jobo teisumo patvirtinimas. Iš tikrųjų Dievo kalba iš audros nėra joks atsakymas, bet klausimai, kurie verčia daryti išvadą, kad Jobo iššūkis pasiaiškinti yra ne vietoje. Dievo klausimų poveikyje suvokiama, kad Jobas yra kūrinys. Būdamas ribotas kūrinys, žmogus nėra pajėgus teisti Kūrėją:

Kaip tu drįsti pūsti miglas,
žodžius be žinojimo?
Eikš, kaip dera žmogui, ir
atsakyk į klausimus, kurių
aš tave klausiu (Job 38,2-3).


Kūrinio vieta yra kūriniškumas. Kūriniškumas yra nerimo šaltinis žmoguje. Kūrėjo klausimus Jobui, kūriniui, lydi iškilus Dievo, apvaizdaus ir visa palaikančio Kūrėjo, aprašas. Dievo klausimai Jobui siekia priminti, kad Dievas yra Dievas, o žmogus yra žmogus. Ar buvo Jobas Kūrimo pradžioje,

. . . kada ryto aušroje kartu giedojo žvaigždės
ir visi Dievo vaikai šūkavo iš džiaugsmo? (Job 28,9).

Jobas buvo kalbėjęs lyg žinodamas, kaip Dievas turi valdyti pasaulį. Jo dorumas buvo pagrindu bemaž įžūlaus reikalavimo, kad Dievas turi su juo geriau elgtis. Negalėdamas suderinti savo dorumo su skaudžiu likimu, Jobas buvo drįsęs mesti iššūkį Kūrėjui ir jį teisti. Jo nerimas turėjo prometėjišką sąmonę. Todėl ir Dievo atsakymas buvo duotas priekaištu, — triuškinančiu priminimu, kad pirmoji kūrinio pareiga yra pripažinti ir garbinti Kūrėją.

Jobo atgaila — grįžimas prie Dievo. Dievo žodžiai iš audros iškelia klausimus, į kuriuos atsakyti Jobas nepajėgia. Viena aišku, Jobas buvo perdaug pasitikėjęs savo žinojimu ir savimi.Klausimais nutildytas, prisipažįsta, kad neturi jokio pagrindo teisti Dievą (Job 40,1-3). Todėl atšaukia savo neapgalvotus kaltinimus ir atsiduoda Dievui:

Kalbėjau apie dalykus, kurių nesuprantu, —
apie dalykus, viršijančius mane savo nuostaba,
kurių aš nežinojau . . .
Buvau girdėjęs apie tave gandus, —
dabar mano akys mato tave, —
todėl atšaukiu savo žodžius, ir
gailiuosi dulkėse ir pelenuose (job 42,3.5-6) 39


Jobo išpažmtį lydi nauja santykio su Dievu sąmonė, — ne su sustabarėjusiu, draugų trejeto gintu, įprastinės religijos dievu, bet su Gyvuoju Dievu. Naujoji santykio su Dievu sąmonė yra Jobo apgynimas prieš draugų trejetą. Jobo apgynimas yra ne toks, kokio buvo reikalavęs Jobas.

Įkvėptasis Jobo knygos autorius pats nesukūrė prozinės užsklandos (Job 42,7-17). Tačiau jis vykusiai prijungė ją tuoj pat po Jobo gailesčio pareiškimo (Job 42,1-6). Tokiu būdu jis akivaizdžiai išreiškia, kad Jobas grįžo prie Dievo nauju ir prasmingesnių gyvenimu per maloningą Dievo gerumą.

Klausimas Dievui tampa Klausimu žmogui — sau pačiam. Jobo knyga nesibaigia atsakymu, bet šviežiu Klausimu. Skaitytojas sutrinka. Mat laukta kančios problemos išsprendimo ir paaiškinimo apie Dievo Kūrėjo vispusiško gerumo ir visagalybės sąveiką. Dievo atsakymas Jobo iššūkiui atrodo nepakankamas ir nepatenkina. Kur yra raktas i Jobo knygos reikšmę?

Jobo knygos raktas yra Jobo grįžimas į tikrą santykį su Gyvuoju Dievu. Atliepdamas Dievui, kalbančiam kančios nerime, Jobas atsiplėšia nuo egocentrinio, tik savimi apriboto, tikrovės lopelio ir atsiveria kuklesniam, bet džiugiam vaidmeniui Kūrėjo pasaulyje. Taigi pagrindinė knygos reikšmė yra klausimas: "Kaip aptarti save?" Tik savo kūriniška sąmone? Ar visagalio Kūrėjo fone? Kančia ne tik kelia nerimą žmoguje, bet kančia žmogų skandina savyje. Jobas, kančios skandinamas savo kūriniškume, pasmerkė Dievą ir teisino save (Job 40,8).

Nuo pat savo įžangos Jobo knyga sprendžia klausimą apie Jobo santykį su Dievu. Knygos gale klaidingai suprastas santykis su Dievu, paremtas perdėtu Jobo pasitikėjimu pačiu savimi, tampa atgyvena. Jobo žodžiais, anksčiau jis buvo girdėjęs apie Dievą gandus, — santykiavo su Dievu pagal sustabarėjusią, gautą iš tikėjimo kraičio, sampratą, — dabar "mano akys mato tave!"  (Job 42,5).

Kančios nerimo žaizdre Jobas išreiškia nerimo išminties mokymą, kad žmogus gali aptarti save tik visagalio Kūrėjo fone. Jobas bendrauja ne su Dievo samprata, bet su pačiu Dievu asmenišku tikėjimo išgyvenimu. Vietoje patirto visiško Dievo užtemimo dėl kančios gyvenime Jobas patiria Dievą, kuris įprasmina kančią. Atmesdamas savo draugų sustabarėjusią Dievo sampratą, Jobas atveria savo gyvenimą dovanai, kurią Dievas aplanko tuos, kurie jo tikrai ieško visa širdimi. Būdinga, kad pasakojimo apie Jobą užsklandoje (Job 42,7-9) jis, o ne draugai, gauna Dievo pritarimą, nes jis gynė tiesą — Dievo laisvę ir paslaptį. Jobas malda užtaria savo draugus, kurių sustabarėjusi religija yra kliūtis, skirianti juos nuo tikrojo tikėjimo Gyvuoju Dievu.

Protas ir kančios paslaptis. Kančios paslaptinga mįslė palieka Jobo knygoje protu neatsakoma. Šv. Raštas, kaip toks, palieka kančios paslaptingą mįslę neatsakytą. Pagal Sandoros bendrijos tikėjimą, žmogaus bėdos šerdis nėra kančios problema, bet žmogaus santykio su Dievu pobūdis. Šalia santykio su Dievu, kurio dėlei žmogus buvo sukurtas, kančia stumia žmogų į neviltį ar į šundaktarių religiją. Tikėjimu santykiaujant su Dievu, kančios nerimo žaizdre patiriama, kad žmogaus laikai — valandos yra Dievo rankoje, nes "viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems" (Rom 8,28). Naujajame Testamente Jėzus kvies į gyvenimo prasmę ir laimę per Kryžių: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi" (mk 8, 34 ).40

Išnašos

1.    Pažodžiui, "Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti". Atrodo, kad šis posakis yra eufemizmas, nes pakeičia "turėti lytinius santykius". Žr. R. E. Murphy, "Ecclesiastes (Qoheleth)", The Jerome Biblical Commentary (Englewood Cliffs, N J: Prentice-Hall, 1968), 32:14. Šis veikalas bus cituojamas santrumpa/B C.

2.    Jahvė reiškia "Jis yra". Žr. Iš 3,13-14. Vardu "Jahvė" Dievas aptaria save.

3.    Žr. R.B.Y. Scott, Proverbs. Ecclesiastes (Garden City, NY: Doubleday, 1965), p. 191-193.

4.    Pavyzdžiui, Koh 2,26; 7,18b.26b; 8,5-12b; 11,9b; 12,7b.

5.    Kitos dvi ginčijamos knygos buvo Estera ir Giesmių giesmė.

6.    Hebrajiškai quahal,o graikiškai ekklesia. Lietuviškai susirinkimas, arba bendrija.

7.    Arki vysk. J. Skvireckas savo vertime seka Vulgatą: "Tuštybių tuštybė, sako Pamokslininkas; Tuštybių tuštybė, ir viskas yra tuštybė".

Įkvėptasis autorius teigia, kad viskas žmogaus patirtyje šiame pasaulyje yra be prasmės ir vertės savyje. Be to, visa greitai prabėga. Todėl visi žmogaus siekiai ir darbai, sklidini nerimo ir pastangų pasiekti prasmę ir laimę, baigiasi tuščiai.

8.    Koheletas primena šiuolaikinius mąstytojus apie žmogaus būtį.

9.   Žr. arkivysk. J. Skvirecko vertimą (Pam 2,14; 3,19; 9,2-3).

10.    Hebrajiškasis žodis 'et atitinka savo prasme Naujojo Testamento graikiškąjį žodį kairos. Abu reiškia momento iššūkį apsispręsti, progą daryti nuosprendį.

11.    Lietuvių kalboje gyvulys dvesia, o žmogus miršta.

12.    Žr. A. Rubšys, Šv. Rašto kraštuose, (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1982), p. 306-385.

13.    Pagal Šv. Raštą, Dievas sukūrė žmogų, o ne kūną ir sielą. Todėl ir žmogaus prikėlimas liečia visą žmogų, ne tik jo "kūną". Žr. Pr 2,7.

14.    Vardas "Izraelis" tepasirodo tik vienui vieną kartą Koheleto knygoje (Koh 1,12). Juo paženklinama tauta, kurią kadaise valdė Saliamonas.

15.    Tai yra tolygu paneigti Dievo apreiškimą. Koheleto knygoje nutylima ir apie Sandoros tikėjimo įžvalgą, kad žmogus yra sukurtas būti bemaž dieviška būtybe rūpintis ir viešpatauti Dievo Sode — pasaulyje (Pr l,26-2,4a; Ps 8, 5-8). Anot Koheleto, žmogus yra per daug ribotas. Visos žmogaus pastangos prasiveržti iš savo mirtingos buities per išmintį yra iš anksto pasmerktos būti nesėkmingomis, nes taip yra Dievo nuspręsta.

16.    Teodicėja yra Dievo teisumo gynimas. Žodis kyla iš dviejų graikų kalbos žodžių Teos ir dike — "Dievas" ir "teisumas". Keliama klausimas: Jeigu Dievas yra teisus, kodėl jis leidžia blogiui būti?

17.    Pavyzdžiui, I. Kant savo veikale On the Failure 0f Ali Philosophical Attempts in Theodicy skiria daug vietos Jobo knygai.

18.    Šėtonas šiame pasakojime neturi velnio bruožų. Pats žodis Satan reiškia "Priešininkas". Skaitinyje žodis turi apibrėžtą skirtį — tas Šėtonas. Tik vėliau žydų ir krikščionių raštuose jis tapo tikriniu vardu, paženklinančiu Dievo priešą.

19.    Vardas Jahvė šalia įžangos pasirodo tik Job 38-42 skyrių antraštėse. Job 28,28 skaitinyje Jahvės vardas laikomas vėlesniu intarpu, o Job 12,9 skaitinyje nėra aišku, koks vardas yra naudojamas dievybei paženklinti. Žr. W. Rudolph, Biblia Hebraica Stuttgartiensia (Stuttgart: Deutsche Bibelgeselschaft, 1966-77).

20.    Žr. aukščiau Koheleto knygą.

21.    Trečiasis pokalbis tarp Jobo ir jo draugų nėra lengvai išnarpliojamas. Sunkumų priežastimi yra šios Jobo knygos dalies skaitinių stovis. Bandymai atkurti trečiąjį pokalbio ratą yra gausūs. Vienas iš vertingiausių yra S. Terrien bandymas. Žr. G.A. Buttrick, The Interpreters Bible, (New York, NY: Abingdon Press, 1954), III, p. 888; R.A.F. MacKenzie, "Job"JBC 31:9.90-108.

22.    Job 24-27 turinys yra padrikas, ir jų pradinė sąranga sunkiai nuvokiama. Žr. S. Terrien, The Interpreters Bible; R.A.F. MacKenzie, ten pat.

23.    Trys pokalbio ratai baigiasi su pastaba "Jobo žodžių pabaiga" (Job 31,40). Atrodo, kad Elihu kalba buvo įjungta į Jobo knygą vėlesnio įkvėpto rašytojo, norėjusio ginti sustabarėjusį judaizmą labiau už Jobo draugų trejetą.

24.    Žr. R. Pfeiffer, Introduction to the Old Testament (New York, NY: Harper & Row, 1949), p. 678-683; O. Eiss-feldt, The Old Testament: An Introduction (New York, NY( Harper & Row, 1965), p. 470; H. Lusseau, "Job" veikale, kurį redagavo A. Robert ir A. Feuillet, Introduction d la Bible (Tournai: Desclėe, antras leidimas 1959), I, p. 652-654; M. H. Fope, Job (Anchor Bible 15; Garden City, NY: Doubleday, 1965), p. XXXVII-XXXVIII.

25.    Žr. M. H. Pope, Job, p. XXX-XXXVII, Jobo knygą datuoja vėlyvajame prieštremtiniame laikotarpyje — VII a. prieš Kristų; R. PfeitFer, ten pat, p. 677, — maždaug
600 m. pr. Kr.; S. Terrien, ten pat, p. 888-890, siūlo datą tarp 580-540 m. pr. Kr.

26.    Žr. A. Maceina, Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas. Schvveinfurt: Venta, 1950.

27.    Jo vardas skadų kalba yra Ludlul Bei nemeqi, kuris reiškia "Aš šlovinsiu Išminties viešpatį". Vardas yra pirmieji rašinio žodžiai. Žr. J. B. Pritchard (red.), Ancient Near Eastern Texts, (Princeton, N J: Princeton University Press, trečias leidimas 1969).

28.    Ludlul Bei nemeąi, 33-38-oji eilutės. Žr. J. B. Pritchard (red.), ten pat, p. 435. Plg. su Job 9,1-12.

29.    Žr. J. B. Pritchard (red.), ten pat, p. 438-440.

30.    Arba Ginčas apie savižudybę. Žr. J. B. Pritchard (red.), ten pat, p. 405-410.

31.    Deuteronominė istorijos samprata, išreikšta Pakartoto Įstatymo knygoje teigia, kad Sandoros bendrija save supranta dviejų kelių šviesoje (žr. Įst. 11,18.26-28; 30,15-20). Išminties mokytojai bandė šią sampratą perkelti į pavienio žmogaus gyvenimą.

32.    Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių.

33.    Muziejuose tenka užtikti Afrikos žemyno žemėlapių iš Viduramžių. Tik kur ne kur žymimos gyvenamos vietos. Dažnai matomas įrašas lotynų kalba "Hic sunt leones" — "Čia bastosi liūtai!" Ir kančios problema yra bauginanti sritis. Jobo knygos autorius drįsta veržtis jos tirti.

34.    Žr. S. Terrien, ten pat, p. 900.

35.    Užuomina apie mitus iš senovės. Jūros slibinai turėjo būti saugomi, kad nepabėgtų ir nepakenktų.

36.    Žr. autoriaus Raktą į Senąjį Testamentą (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1983), II, p. 415-421.

37.    Dievas — Artimiausias giminaitis žmogui. Artimiausio giminaičio pareiga izraeliečių visuomenėje turėjo pareigą apginti — atpirkti šeimos narį ir šeimos nuosavybę.

38.    Pravartu turėti šią psalmę prieš akis:

Tikrai, kai pirma taip karščiavausi,
kai širdis atkakliai man spurdėjo,
tavo akyse buvau labai kvailas,
kaip koks keturkojis — nesupratingas.
Bet aš visuomet su tavimi būti noriu,
laikai tu mane paėmęs už rankos.

Ar yra danguje kas man brangesnis?
Kai esu su tavim, manęs nedžiugina žemė.
Ir kūnas, ir mano širdis tavęs išsiilgus,
tu visuomet mano širdžiai, o Dieve, uola, amžinas turtas.


39.    Žr. M. H. Pope, ten pat, p. 289-290.

40.    Poetas Jurgis Baltrušaitis šią įžvalgą išreiškia su nuostabiu įtaigumu savo "Apynio" eilėraštyje. Žr. V. Kubilius et al., Jurgis Baltrušaitis: Poezija (Vilnius: Vaga, 1967), p. 94-95:

Apynėli, žaliaplauki,
Apynėli, mano broli!
Vos tik saulės susilauki,
augi, žindi žemės molį. . .
Jei aukščiau tu nori lipti,
Imk nelūžtamą ramentą
Ir, pakeitęs diego kryptį,
Kopk sode į kryžių šventą . . .
Kryžius žemės sostą valdo —
Atsiremk į petį stangų,
Ilgink savo žalią valdą —
Ir pakilsi tu į dangų ...


Žr. J. B. Metz, Faith in History and Society: Tovoard a Practical Fundamentai Theology (New York, NY: Crossroad, 1980), p. 1115.