EILĖRAŠČIAI |
MERGELĖ Vien lūkesčio irkluojamam luote mergelė plaukia vaizdo pasiilgus. Krantinės bokštai protakoje vilgo rugpjūčio prietemas šiltas. Ji tolsta. Vėl vitražo violetas lyg pažadas palydi irklo kryptį. Legendų įlanką pasiekt norėtų ir ten jaunystės valioj pasiliktų. Ją supa būsimos erdvės vaiskumas. Akyse brėkšta pilnaties gimimas. Drabužio iškirptėj Įdegęs kūnas paryškina geros lemties troškimą. Tik ten! Tik ten! O čia paviršiuj gyvenimas jau valtininko pirštais sugrįžusią eldiją riša. Užsimiršus mergelė atsisveikinimo neišgirsta. TOLIMOJ ADELAIDĖJ Saulės pilnoj Adelaidėj kviečia pakirdusį žmogų mėlynos viešbučio raidės į parodą Van Gogo. Mintys nušvinta išeinant sapno taku pro būrį tarškių varnėnų. Šilainę mini gailus trubadūras. Saulė smagiai nusliuogia limuzino sparnu vaškuotu. Žengus į salę, paveikslai plūduriuoja kaip luotai. Spalvos, daiktai ir gėlės degančiam potėpių plote. Veidas gelsvas kaip smėlis, dabarties išvagotas. NORA Dabar, kai popietis namuose, pasotintas ištikimybės, ant smuiko medžio spindi, ir fikusas palangėj stiebias, ir glaustosi katė prie kojų, apsisprendimo žingsnis yra sunkiausias kryžius. Juk neįmanoma pažeisti buvimo tų, kurie palieka, išjungti jų sėslioj apyvokoj kasdienės meilės srovę, dabar, kai prietema namuose globoja gyvulį ir augalą. Bet sielos būtinybė šaukia duris pravert į laisvę, per slenkstį žengus būti kažkur, tiktai ne čia. * * * Po daugtaškio pakilsiu nuo savo ūkanoto suolo. Virš melst ančių kalvų akiraty vėl susiburs metaforų šeima. Vėl asonansai jausmo siūlėm vaizduotės nimbą sudygsniuos (kad nors pasiusk nuo grožio) tauriuoju Persefonės liūdesiu. Vėl gros Vieniavskio smuikas. Po daugtaškio galbūt surasiu visatos mirksniui vaidmenį. Pradės man iškilmingai groti gerosios praeities vargonai. Užversiu knygą, palytėsiu barokiškų altorių skliautą ir būsiu kurį laiką Jonas Sebastijonas Bachas. HOERDERLINUI Nežemiškas mūsų pokalbis apie laiko - erdvės vienybę jaunystės miško ramovėj, tarp samanų ir paparčių. Derinome jausmų stygas. Klausėmės upės tekėjimo. Derinome sielos slėpinius. Svaidėme skujas į tamsą. Kalbėjom apie neramią būtį, žmonių ir augalų sąveiką. Palyginimai krito į srovę ir plaukė į santakos miestą. Kvapniam pušyne tąsyk buvai dievų palikuonis, atrinktas iš tūkstančio viršūnių genties šlovei. Galvoju apie tai po darbo, klausydamas Lohengrino įžangos. Tebūna tavo dvasia palanki tėviškės ainių laisvei. MARIO HERNANDEZ MOTINAI 1971 Ji sėdi prie klevo karsto su atskleista kreolų maldaknyge ir žiūri į raukšlėtą kalnyną, regėdama besišypsantį veidą. Ji laukia, kada šnarėjimas pritils gėlos galerijoj, kada senjorų juodi drabužiai nustos čežėti prie atviro lango, kur gyvas hibiskas vasaros kraują grąžina rymančiai vakaro saulei, kur mintys kaip debesys tolsta virš Sierra Madre viršūnių. |