VISUOMET LAUKIAMA KNYGA Spausdinti
Viena iš gražesnių kultūrinių tradicijų pavergtoje Lietuvoje tebėra poezijos pavasarių šventės su tuo pačiu metu išleidžiamu poezijos almanachu. Pastaroji knyga jau pasirodo dvidešimtą kartą. Nepakito nei formatas, nei gausi poetų santalka, nei kritikos rašinių aktualumas. Turbūt nepakito ir džiugesys, kurį pergyvena dažnas svetur gyvenantis poezijos mylėtojas, susilaukęs iš Lietuvos "Poezijos pavasario".

Jei knygos gavimas mus džiugina, tai okupanto įvesta knygų persiuntimo procedūra sukelia ir liūdesį, ir pyktį. Kaip nepyksi sužinojęs, per kokias rusifikacijos balas reikia perbristi Poezijos pavasario siuntėjui. Dargi  Lietuvos  sostinėje Vilniuje.

Provincijoje gyvenantis pilietis su norima į Vakarus išsiųsti knyga visų pirma turi prisistatyti sovietinėje (ne lietuvių) kultūros ministerijoje pas įgaliotinį. Čia rusų kalba (!) turi užpildyti iš 8 klausimų sudarytą "Prošenije". Jei viskas tvarkoj, ant to valdiško rašto įgaliotinis uždeda keturkampį antspaudą ir pasirašo. Rasi, leidimas išduotas.

Su tuo leidimu, gaišinant brangų laiką, reikia kulniuoti į Visasąjunginį (ne lietuvių) banką. Čia užmokėti muitą knygos vertės suma ir gauti rusiškai surašytą ir užantspauduota "Kvitanciją". Tada jau lėkti į paštą, kur vėl eilė, vėl tikrinimas, vyniojimas, rišimas, antrašo rašymas. Šitaip Sovietijoje eikvojamas žmonių laikas. Visa diena vienai knygai išsiųsti.

Poezijos pavasaryje 1984 dalyvauja maždaug šimtas poetų. Yra daug vertimų: lenkų, slovakų, bulgarų, gruzinų, danų, senovės Egipto poezijos (vertė S. Geda). Taip pat austrų poeto George Traklio pluoštas, išverstas Jono Juškaičio. Estų Hando Runelio eilėraščiai, Birutės Baltrušaitytės versti. Na, ir maloni naujiena — Vytauto Rubavičiaus išversta amerikiečių poeto John Barrymano "Sapnų giesmių" atranka.

Pirmą kartą sutelktu pluoštu spausdinama "Universiteto literatų" poezija. Ją skaitydamas lyg ir pra-matai būsimą Lietuvos sielovaizdį, prisipažinsiu, nelabai imponuojantį. Krinta dėmesin šių akademinių lyrikų niekuo neišsiskirianti poetika. Skamba jauki eleginė gaida. Parafrazuojant Dalią Dubickaitę, jie tarsi prikalti prie nusiminimo medžio, sklidini neįkūnytų lūkesčių. Laukti iš jų bet kokio jaunatvei būdingo proveržio, maištingesnio sakinio, ar senus kalnus verčiančio originalumo lyg ir nedera. Juk į valstybinių įstaigų spausdinamą knygą laisvas, maištingas žodis vis tiek nebūtų įsileistas. Mes tai suprantame. Juk ne kartą kritikai atspausdintuose pokalbiuose skundėsi, kad jaunųjų poetų pirmieji rinkiniai leidyklose kažkodėl uždelsiami net dešimtmetį.

Su erotikos motyvais jau kas kita: varžtai čia šiek tiek atsipalaidavo. Aistringa meilė tarybinių sienų negriauna.

Kaip visuomet, sukaktuvinį poezijos almanachą paįvairina kritikos straipsniai ir literatūrinė biografija. Vitas Areška rašo apie "Šiuolaikinę lyrikos situaciją"; Elena Baliutytė — apie "pergalės" poetą Liudą Girą (jis ten dabar keliamas į jubiliejinę padangę). Nijolė Miliauskaitė pabrėžia nūdienos ypatingą dėmesį autobiografiniams raštams. "Traukia, kas tikra, neišgalvota, pergyventa, iškentėta — širdim ir kailiu". Iš literatūrinio archyvo pateikiami Leono Skabeikos esejistikos pavyzdžiai. Algimantas Baltakis aptaria Albiną Bernotą; Aldona Vaitiekūnienė — Vincą Kudirką; Ričardas Pakalniškis — revoliucijos poetą Vladą Rekašių. Vaidotas Daunys rašo apie "šviesos poetą" Zigmą Gėlę. "Kūrinio prasmės" gelmes gvildena Viktorija Daujotytė. Poezijos reikšmę žmogui jautriame etiude pabrėžia Janina Degutytė: "Žmogaus širdžiai visuomet trūks poezijos".

Minėtame straipsnyje V. Areška konstatuoja, kad "dabartinėje lietuvių lyrikoje ir tradicinės, ir moderniškos struktūros vystosi paraleliškai. Vyksta ir sintezės procesas", pavyzdžiui, J. Strielkūno, Just. Marcinkevičiaus, Alf. Maldonio, A. Bernoto, J. Degutytės ir panašių poetų kūryboje. Nors avangardiniai mostai sutinkami su tam tikru pasipriešinimu, vis tiek yra poetų, kurių naujoviškesnis braižas "nesulaukė aiškiau pastebimos negatyvios reakcijos". Tai M. Martinaičio, J. Vaičiūnaitės, Alb. Žukausko, iš dalies S. Gedos poezija. Pastarieji dainiai savaip formavo tematiką ir kalbą.

V. Areška aptaria ir polinkį deformuoti kalbos kūną avangardiškai nusiteikusių poetų tarpe, pradedant V. Blože, jį pasekusiais G. Patacku, A. A. Jonynu, Vyt. Rubavičium, baigiant pačiais jaunaisiais epigonais. Noriu pridurti, kad šis V. Areškos minimas lietuvių poezijos avangardas tėra gerokai pavėluota europietinio hermetizmo, siurrealizmo ir ekspresionizmo apraiška.

Pasak V. Areškos, kalbos deformacija tol meniškai paveiki, kol išlaiko šnekamosios kalbos plastiškumą, judrumą (pridėkime ir aiškumą), kol nukrypimus pateisina pati tema. Mūsų kaimo kalbos raiškoje yra apsčiai vaizdingų nelogiškų pasakymų. Jie mums įprasti, tuo tarpu kitataučiams gali atrodyti visai nesuvokiami. Deja, kritiko pateikti pavyzdžiai toli gražu nėra būdingi vien tik lietuvių kalbai. "Ant sienų lipti", "žaisti su ugnimi", "po padu laikyti" — plačiai vartojami ir amerikiečių šnekoje.

Verlibras ir pusiau rimuotas eiliavimas turi persvarą dabartiniame Poezijos pavasaryje. Verlibro ribose lengviau įsileisti į pamėgtas žodingas filosofines platumas bei gelmes. Ypač malonu dangstytis paslapčių skraistėmis, neretai džiuginti sąmonės klausą ne tiek retomis prasmėmis, kiek keistų ir įtaigių žodžių sąskambiais. Silpnesni poetai ar nevaisingi epigonai, šitaip eiliuodami, nuklysta į blankių frazių lankas. Be abejo, rašo jie sklandžiai, tiksliai, lyg dailyraštį išmokę klasės penketukininkai.

Turint juos minty, pravartu pacituoti kritiką R. Pakalniškį, aprašiusį šįmetinį almanachą "Literatūros ir meno" savaitraštyje (V.28). "Dažnas eilėraštis kreipia dėmesį į save ne tiek gyvos sielos veikla ar dvasiniu veržlumu, kiek nepriekaištingai, tiesiog profesionaliai  atliktu darbu".

R. Pakalniškio pastaba, mano manymu, tiktų ir vienam iš didžiųjų formos kalvių — E. Mieželaičiui, lig šiol savo eiliavimo produkcija supliekusiam visus tarybinės eilėdaros rekordus. Almanache jo eksperimentinių "Apologų" ir "Kryžiažodžių" gimnastika nervuojančiai aitrina skaitytoją. Bet, knygą padėjus į šalį, įspūdis bematant išgaruoja iš galvos.

Tikro gyvenimo (nesupoetinto, nefolklorizuoto, nepertempto) oras padvelkia iš John Berrymano "Sapnų giesmių". Apytikris vertimas nenustelbia paprastos atvirybės. Aštuoniolikos eilučių strofose poetas laisvai, intymiai, kondensuotai bendrauja su kasdiene buitimi, artimais žmonėmis, pasaulio kultūra. Žvelgia į savo sielos permainas pakaitomis per tris asmeninės prizmės briaunas (aš, tu, jis).

Berrymanui yra svetimas knyginis lyrizmas. Jo vaizduotė atsipalaidavusi nuo metaforų kūrimo proceso, nusilenkia gyvenimo detalėms. Šitokia "gyvenimiškoji" išpažinties poezija (artima prozos vidiniam monologui, bet ne proziška) savo tikrumu savotiškai prašoka panašaus polinkio Albino Žukausko dzūkiškus bylojimus, stulbinančius skaitytoją spauste išspaustomis žodyno retenybėmis ir senoliška išmintimi.

Šiuolaikiniai lietuvių "išpažinties" lyrikai (net vienas gabiausių Just. Marcinkevičius) savo sielos skrydžius stengiasi paversti daina arba pagal įsitvirtinusią visuomeniškumo tradiciją individualų poeto būvį (veiklą, meditacijas, sapnus) glaudžiai susieti su moraliniais principais. Tad ir girdisi tokioje poezijoje arba gražus, dainingas balsas, arba lipšnus moralizavimas. Poetai geruoliškai glostosi su idealizuojama gamta, žmonija, tėvyne. Jų knyginis gerumas skaitytojams yra perdėm įkyrėjęs.

Iš Berrymano paprasto demokratiško atvirumo lietuvių poetai galėtų daug ko išmokti.

Angliškai rašant amerikiečių poetų vardus ir pavardes, neišvengta klaidų. Delmore Schwartz pavirsta Dellmore, Barryman — Berrymen. Kur dingo tie akylus anglų kalbos žinovai?

Kadangi šiemet suėjo 20 metų nuo pirmo Poezijos pavasario išleidimo, knyga prasmingai iliustruota praėjusių pavasarių švenčių nuotraukomis. Fotografijose matome apeigų vaizdus ir pozuojančius poetus: Lakštingalų slėnyje, Kauno Dainų slėnyje, Biržų rajono Janonio kolūkyje, Vilniaus universiteto kieme, Šiauliuose prie Jovaro kapo ir kitur. Vyrauja vietovės,
susietos su Salomėja Nerim. Suprantama, jai priklauso ypatinga pagarba.

Vienas dalykas erzina, žiūrint į kai kurias nuotraukas. Po jomis kažkodėl nepaminėtos pozuojančių poetų pavardės. Tie visi veidai tenykščiai publikai yra savi, todėl redaktoriams atrodė, kad pavardžių spausdinimas nereikalingas. Bet ar pagalvota apie ateities  skaitytoją (juk almanachas turi bibliografinę vertę), ar apie užsienyje gyvenantį lietuvių poezijos mėgėją. Man, pavyzdžiui, ne visi tie poniškai apsirengę žmonės yra žinomi. Galiu tik spėlioti. Ypač esu suintriguotas 137 p. rodomu ąžuolo lapais apvainikuoto, stambiaveidžio, bohemiškos išvaizdos poeto atvaizdu. Pažymėta — 79 metų laureatas. Kas jis toks? Krūtinė stamboka, plaukai moteriški. Rūsčiai žvelgia į ateitį. Atrodo kaip paminklas, o pavardės taip ir nėra.

Jau kelinti metai Poezijos pavasariuose, specialiame supažindinimo skyriuje "Mūsų publikacija", pavieniui spausdinami kai kurie išeivijos poetai. Sunku tiksliai pasakyti, kokiu būdu daroma atranka. Galima tik numanyti, kad poeto politinių pasisakymų gradacija čia vaidina žymų vaidmenį. Tylus, prislopintas antitarybiškumas, atrodo, yra toleruojamas, kad ir Vlado Šlaito atveju.

"Mūsų publikacijos' du puslapiai šiemet yra skirti Antanui Gustaičiui, Stasio Santvaro kaimynui, jau anksčiau šias laktas praturtinusiam savo kūryba. Vytautas Kazakevičius miniatiūriškai apibūdina A. Gustaitį. Penkiuose eilėraščiuose (irgi atspausdintuose smulkiu šriftu, turbūt taupant popierių) Bostono satyrikas plaka išeivių žmogiškas ir tautines silpnybes, nesigailėdamas ir savo situacijos. Žinoma, šitoks svetur gyvenančio lietuvių poeto pasiplakimas ironiškai patvirtina sovietinę tezę apie išeivių likimo beprasmiškumą. Kad ir paskutiniame posme:

Žėri saulė seno vario
Viršum jauno Kauno, —
O už jūrų, užu marių
Šuniui šėką pjaunu.


Kuo labiausiai žavėjausi? — Visų pirma, neilgu Vytauto Bložės straipsniu apie Sigito Gedos "reikšmių ir prasmių poeziją". Taip pat paties Gedos mįslingai lakiu ciklu "Angelas krintantis Palangoj". Žavėjausi impresionistiniais Juditos Vaičiūnaitės vaizdais. Poetės optinis skvarbumas ir nuostabiai organiška forma dažną eilėraštį paverčia šedevru. Nėra pas ją lėkštų, nuobodžių frazių, ar nuogo liūdesio. Rašo ji beveik nepasikartodama.

Patiko danų eilėraščiai. Jono Juškaičio lyrika ir jo išverstas George Traklio pluoštas. Leonardo Gutausko sapnų traukinys. Meniškai rūpūs Jono Strielkūno sonetai. Aldonos Puišytės dvasingi dvieiliai. M. Martinaičio liaudiškai šaipokiški atsiminimai. Gyvenimo ir amžinybės audinys Onės Baliukonytės subtilioj poezijoj.

Visuomet stebina Gintaro Patacko įnašas. Tai tikrai modernios pakraipos poetas, jaučiąs epochos pulsavimą, apdovanotas turininga vaizduote. Metaforų energija, ritmo judrumu, sąmojo tvinksniais jis vietomis primena H. Radauską. Patacko žodynas yra gausiai nusagstytas dabarties technikos įvaizdžiais. Turėdamas minty tai ir jo pomėgį užuominai, nesuklysiu tardamas, jog G. Patackas savitai tebetęsia Tomo Venclovos "Kalbos ženklo" ritmingos, daugiareikšmės poezijos vagą.

Nusikalsčiau nepasakęs, jog šioje dvidešimtoje poetų virtinėje yra ir daugiau patrauklios poezijos. Aplamai, šitaip pastoviai kiekvieną pavasarį leidžiamas poezijos, kritikos, grafikos lakštų rinkinys yra viena iš skaidriausių dovanų, gaunamų iš Lietuvos. O siuntėjams, įveikusiems visas sovietinio persiuntimo kliūtis, reikia nulenkti pražilusią galvą.