SOVIETINIS TERORAS PIRMAISIAIS POKARIO METAIS Spausdinti
Kai 1944 m. vasarą komunistai sugrįžo į Lietuvą, gyventojai jų nesutiko kaip pergalingų išvaduotojų su duona ir druska. Veikiau lietuviai sugrįžtančius komunistus sutiko su baime ir nerimu, siekdami galimai labiau išvengti nepakviestų svečių ir vildamiesi, kad, jei ne vokiečiai, tai bent anglai bei amerikiečiai greitai privers juos išsinešdinti.

Dėl pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos atsirado beveik neįveikiama praraja tarp tautos ir komunistų. Lietuviai puikiausiai prisiminė komunistų terorą, o savo ruožtu komunistai laikė nemažą gyventojų dalį vokiečių bendradarbiais ar simpatikais. Net ir palankiausiomis aplinkybėmis nebūtų buvę lengva pašalinti per pastaruosius penkerius metus išsivysčiusį tarpusavio nepasitikėjimą. Valdžia ir jėga buvo komunistų, ir jiems būtų reikėję mėginti nuosaikia ir apgalvota politika įtikinti gyventojus, kad 1940 - 1941 m. įvykiai nepasikartos, kad saugumas bus sutramdytas, kad bus atsižvelgta į Lietuvos ir lietuvių interesus. Tačiau komunistai nė negalvojo apie priemones su tauta susitaikyti, ją geruoju patraukti savo pusėn. Savo pergalių padrąsinti ir Stalino liguisto nepasitikėjimo skatinami, jie atvyko kaip nugalėtojai, pasiryžę nubausti visus, kuriuos laikė "liaudies priešais" ar "nacių kolaborantais". Jau iš anksto buvo nutarta pašalinti iš pareigų visus valdžios pareigūnus, tarnavusius vokiečių okupacijos metais, ir be jokios atodairos į Raudonąją armiją mobilizuoti kuo daugiau jaunų vyrų.

Lietuvos komunistų požiūriu, tauta buvo nusidėjusi įvairiomis nuodėmėmis. Karo pradžioje lietuviai sukilo prieš komunistus, o vokiečių laikais proporcingai mažai lietuvių rėmė komunistų partizanus ar įsijungė į jų gretas. Pasitraukdami iš Lietuvos 1941 m., komunistai gal pirmą kartą iš tiesų įsisąmonino, kiek jie buvo nekenčiami. Nors Lietuvių aktyvistų frontas nesigailėjo pastangų sukilimui suorganizuoti, daugelyje vietų telkėsi partizanų būriai ir apšaudė besitraukiančius Raudonosios armijos dalinius bei vietos aktyvistus, juos nuginkluodami ir suimdami. Pagal komunistų duomenis beveik penki tūkstančiai kompartijai prijaučiančių žmonių žuvo kovose pirmomis karo dienomis.1 Turbūt didžiąją jų dalį nukovė vokiečiai.

Lietuviai kariai, sudarę Raudonosios Armijos 19-ąjį šaulių teritorinį korpusą, nedviprasmiškai pasisakė prieš komunistų valdžią. Jie sukilo Vilniuje, Varėnos ir Pabradės poligonuose.2 Kariai dezertyravo kiekviena proga. Atsiminimuose sovietinis generolas Petronis pažymi, kad iš jo prieštankinės artilerijos diviziono pabėgo visi karininkai ir liktiniai seržantai, išskyrus jį ir kažkokį V. Itomlenskį.3 Iš viso apie penkis tūkstančius karių atsipalaidavo nuo Raudonosios armijos ir nesitraukė į rytus. Jau pirmąją karo savaitę nustojo veikti korpusui priklausanti 184 divizija, o antroji korpuso divizija, 179, nors kelis kartus papildyta nelietuviais kariais, buvo panaikinta rugpjūčio pabaigoje.4

Tautos nusistatymas komunistų atžvilgiu nepasikeitė vokiečių okupacijos metais, ir patys komunistai tai nuvokė. Nors Lietuvoje veikė komunistų partizanai, jie vis dėlto neturėjo platesnių gyventojų sluoksnių paramos. Jų pirmuosius būrius steigė ne vietos gyventojai, bet pabėgę raudonarmiečiai ar iš Sovietų Sąjungos atsiųsti aktyvistai. Net ir nekęsdami vokiečių okupacijos, mažai lietuvių ėjo į tarybinių partizanų būrius, kurių veiksmingumas pradėjo didėti tik artėjant 1944 metams. Kad daugelis lietuvių labiau bijojo komunistų negu vokiečių, įrodė itin sėkmingas šaukimas į Vietinę rinktinę, į kurią per dvi savaites įstojo daugiau lietuvių negu tapo sovietiniais partizanais per visą karą.

Lietuvos komunistų partijos narių, ypač vadovų, asmeninės savybės taip pat atliko vaidmenį, nustatant vyriausybės politiką. Didžioji dauguma buvo menkai išsilavinę, mažai apsiskaitę, nesusipažinę su kitomis šalimis. Nors jie buvo užsiangažavę marksistai, jų marksizmo sampratos šerdį sudarė supaprastinti, dažnai net primityvūs Lenino, Bucharino ir Stalino teigimai apie istorinę būtinybę, klasių kovą bei partijos ypatingą pašaukimą pakeisti pasaulį — "nėra tvirtovės, kurios bolševikai negalėtų paimti". Be to, jie buvo profesionalai revolicionieriai; daugelis kalėjo nepriklausomoje Lietuvoje ir vėliau kovojo partizanų būriuose prieš vokiečius. Įsitikinę savo ir partijos reikalo teisumu, už savo įsitikinimus rizikavę gyvybe ir areštu, jie nei sugebėjo, nei norėjo užjausti tų, kurie, jiems būdingu išsireiškimu, buvo pasmerkti istorijos šiukšlynui. Jei partija turėjo teisę ir pareigą sunaikinti senus bei klaidingu keliu nuėjusius komunistus net Lenino artimiausius bendradarbius, o kiti jų draugai žuvo kovoje su vokiečiais, tai jie nejautė jokio reikalo pasigailėti tų, kurie priešinosi jų peršamai santvarkai ir tiesai. Vadovaujančių kadrų nepakantumą atskleidžia Motiejus Šumauskas savo 1973 m. išleistame atsiminimų tome vis dar smerkdamas istoriką Juozą Jurginį, nes pastarasis 1937 m. įteikė malonės prašymą.5

Žemesnio rango nariai, tarp jų miestelių bei apskričių komitetų partinių organizacijų sekretoriai, buvo net menkiau išsilavinę — beveik neturėjo jokios valdymo patirties, kuri buvo itin reikalinga sudėtingomis pokario metų sąlygomis.6 Nemaža jų galvojo, kad atėjo "savos" valdžios laikai, tad jie darė, ką norėjo, visai nepaisydami, kaip tariami buožės ar buržuaziniai nacionalistai vertino jų veiklą. Provincijos komunistai buvo tiek savyje užsidarę, taip neveiksmingai mezgė ryšius su vietos gyventojais, kad net Maskva juos kritikavo.

Bet nei Lietuvos komunistų partijos viršūnės, nei vietos kadrai neturėjo lemiamo vaidmens svarbiausiuose sprendimuose. Juos darė Kremlius, kas tuo metu reiškė Staliną. Nei amžius, nei pergalė prieš Vokietiją nesušvelnino senojo diktatoriaus. Veikiau jis jautėsi saugesnis po Vokietijos sunaikinimo, o senatvėje darės vis labiau piktas ir įtarus. Kaip ir anksčiau, Stalinas buvo nutaręs visus palenkti savo valiai ir negailestingai susidoroti su įvairiais tikrais ar prasimanytais priešais. Dar karo metu Stalinas iš savo tėviškių Kryme, Kaukaze ir Pakaspijoj ištrėmė Krymo totorius, čečėnus, ingušus, karčiajus, kalmukus ir balkarus neva už bendradarbiavimą su vokiečiais. Daugiau negu milijonas žmonių nukentėjo nuo šio siaubingo savavaliavimo.7

Gal net žiauresnio likimo sulaukė buvę vokiečių karo belaisviai. Per karą į vokiečių nelaisvę pateko milijonai sovietų karių, dažnai dėl nevykusių savo viršininkų įsakymų. Apskaičiuojama, kad apie trys milijonai raudonarmiečių mirė badu ar buvo nužudyti.8 Stalinas nė kiek neužjautė jų kančių. Pagal jo logiką visi, kurie pasidavė vokiečiams, buvo tėvynės išdavikai, o tie, kurie dar išliko gyvi, turėjo būti nacių kolaborantai. Nes juk dėl kokių kitų priežasčių jie turėjo išlikti gyvi, kai tiek daug kitų badu žuvo ar buvo nukankinti? Todėl grįžtančių belaisvių su gėlėmis nesutiko giminės ir draugai, dėkingi partijos ir valdžios atstovai, bet gerai apginkluoti saugumiečiai su vilkiniais šunimis. Belaisviai negavo kelialapių išvykti į Krymo kurortus ir tenai gydytis, bet buvo siunčiami į Kolynos ir kitus konclagerius žūti. Nemaža tų, kurių naciai nesuspėjo pribaigti, tapo raudonųjų budelių auka. Kiti buvę karo belaisviai buvo iš partijos išmesti, nepaisant ankstesnių jų nuopelnų.9 Sovietinis saugumas panašiai elgėsi su šimtais tūkstančių žmonių, kuriuos vokiečiai prievarta išvežė darbams į Vokietiją. Įtartini buvo visi, kurie gyveno vokiečių okupuotose srityse. Tad ir visi Lietuvoje likusieji jau buvo be Stalino malonės.

Vis naujos žmonių grupės pateko į Stalino nemalonę, tad saugumas vis turėjo naujų taikinių. 1946 m. rugpjūčio 14 d. Ždanovas griežtai sukritikavo žurnalus Zvezda ir Leningrad, tuo pradėdamas kampaniją prieš literatus ir menininkus. Įsismaginęs jis net pavadino poetę Achmatovą "pasiutusia poniute, besiblaškančia tarp buduaro ir maldyklos".10 Greit prasidėjo nauja areštų banga. Netrukus kampanijos apimtis buvo praplėsta — nauji taikiniai buvo mokslininkai, apkaltinti kosmopolitizmu bei "keliaklupsčiavimu Vakarams". 1948 m. smarkiai padidėjo antisemitizmas, prasidėjo žydų areštai. 1949-50 m. Stalinas nutarė vėl valyti partijos viršūnes. Politbiuro narys M. Voz-nesenskis ir CK sekretorius A. Kuznecovas buvo suimti ir sušaudyti. Itin nukentėjo Leningrado komunistai. Stalinas suorganizavo masinius areštus ir partijos valymą Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje. Tose šalyse neapsieita ir be paradinių teismų. Metus prieš savo mirtį Stalinas pradėjo planuoti naujus valymus, susietus su vadinamuoju Gydytojų sąmokslu. Manoma, kad jų apimtis būtų buvusi nemažesnė už 1937 - 39 didįjį terorą. Pasak Chruščiovo, Stalinas įsakė tardytojams įtariamuosius "mušti, mušti, ir dar kartą mušti".11 Jei diktatorius nebūtų miręs, tai gal ir Sniečkus būtų turėjęs progos palyginti Nepriklausomos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kalinimo sąlygas, bet vargu ar būtų išlikęs gyvas.

Pagal Stalino supratimą didžioji lietuvių tautos dauguma buvo jo priešai, ir jis buvo pasiryžęs su jais atitinkamai elgtis. Sugrįžę komunistai skubėjo gyventojams įrodyti, kad tik jie ir jų patikėtiniai kraštą valdys — ir griežta ranka. Tuojau prasidėjo masinis ir dažnai prievartinis vyrų mobilizavimas į Raudonąją armiją. Saugumo ir kariuomenės ginkluoti būriai "šukavo" kaimus, suimdavo ir prievarta į mobilizacijos punktus pristatydavo jaunus vyrus. Valstiečiai buvo apkrauti didelėmis grūdų ir kitų žemės ūkio produktų prievolėmis; visi gyventojai buvo verčiami pirkti karines paskolas.

Pirmaisiais pokario metais vis kilo rusų ir kitų nelietuvių skaičius ir nuošimtis partijoje. 1945 m.

pradžioje lietuviai sudarė vos 32 nuošimčius visų partijos narių. Atrodo, jog buvo išleistas potvarkis j partiją priimti tik asmenis iš Raudonosios Armijos demobilizuotų karių ar iš kitur atvykusių žmonių. Net ir mažas lietuvių nuošimtis greitai smuko — 1949 m. pradžioje lietuviai sudarė vos 18 nuošimčių visų partiečių.

Norint geriau suprasti, kodėl partizanai taip ilgai išsilaikė ir susilaukė tokios didelės paramos, reikia detaliau panagrinėti du partijos politikos aspektus, būtent nepartizanams taikomas teroro priemones ir žemės ūkio bei kadrų politiką. Kaip tik šie aspektai netiesioginiai skatino pasipriešinimą, nes dėl jų daugelis įsitikino, jog komunistai nesukalbami ir ketina visomis smurto priemonėmis įgyvendinti savo kėslus. Teroro uvertiūra buvo mobilizacija į Raudonąją armiją. Po to sekė masiniai areštai bei trėmimai, nuo kurių nukentėjo įvairiausių sluoksnių ir profesijų žmonės ir kurie sukėlė tą didelį nerimą, skatinantį jaunuolius eiti į partizanus. Prasidėjo ir dvasinis teroras, priverstinis primityviausių komunistų dogmų diegimas, Vakarų niekinimas, reikalavimas, jog Lietuvos inteligentija persiauklėtų.

Valdžios pakeitimus, susietus su ankstesnio politinio elito pašalinimu ir radikaliu visuomenės pertvarkymu dažnai lydi priespauda ir teroras. Nauji valdovai mėgina savo pergalę įtvirtinti, pašalindami buvusios valdžios šalininkus iš vyraujančių politinių ir ūkinių pozicijų. Taip darė ir komunistai. Tačiau nauja vyriausybė dažniausiai mėgina ir laimėti kai kurių gyventojų sluoksnių paramą bei pasitikėjimą. Šiuo atžvilgiu Lietuvos komunistų politika buvo išskirtina. Iki 1946 m. pradžios komunistai dar šiek tiek bandė prie savęs pritraukti vargingus ir vidutinius valstiečius ir kai kuriuos intelektualus. Bet po to jie pradėjo vis mažiau dėmesio skirti ūkininkų interesams, sustabdė žemės reformą, sumažino paramą valstiečiams — iki kol buvo nutarta pravesti žemės ūkio sukolektyvinimą, nepaisant koks būtų gyventojų pasipriešinimas. Nebuvo "lazdos ir meduolio" politikos, nes Kremlius nutarė, jog bus vartojama tik lazda; jos išvengimas turės atstoti meduolį. Partijos kadrų politika rodo panašų abejingumą tautos masei, nors šiokią tokią išimtį sudaro jaunimas, kurį komjaunimas siekė patraukti savo pusėn. Lietuvių skaičius partijoje didėjo labai lėtai, ypač kaime, nes jais ilgą laiką nebuvo pasitikima. Turėdami Maskvos nenugalimą užnugarį, Lietuvos komunistai žinojo, kad ilgainiui galės palaužti tautos pasipriešinimą be jokių nuolaidų ir kad Lietuva turės priimti jų viešpatavimą jų nustatytomis sąlygomis. Bet kadrų ir žemės ūkio politikos nenagrinėsiu.

I
Teroro taikymas nepartizanams


(A) Mobilizacija:
Sovietiniai autoriai dažnai tvirtina, kad lietuvių tauta 1944 m. džiaugsmingai sutiko įžygiuojančią Raudonąją armiją ir ėmė masiškai įsilieti į ją. Yra daug priežasčių suabejoti šio teigimo teisumu. Vis dėlto aišku, jog Raudonajai armijai rūpėjo kuo daugiau žmonių kuo greičiau sumobilizuoti. Atskiri kariuomenės daliniai pradėjo tai daryti savo iniciatyva ir be jokių įgaliojimų. Antai liepos pabaigoje 39 armija jau buvo pradėjusi vyrų šaukimą Švenčionių, Pabradės ir Nemenčinės rajonuose,12 tačiau mobilizacija tuojau buvo atšaukta, o mobilizuotieji paleisti. Rugpjūčio 1 d. naujai įkurtas LTSR Respublikinis karinis komisariatas paskelbė savo įsakymą Nr. 1 dėl 1909 - 1926 metais gimusiųjų karo prievolininkų šaukimo.Mobilizacija Lietuvoje nevyko tuo pačiu metu; daug kas priklausė nuo to, ar sritis jau buvo komunistų rankose. Vietos aktyvistai pradėjo plačios apimties agitaciją ir vadinamąjį aiškinamąjį darbą. Pasak komunistų istorikų, lietuvių tauta pakluso partijos šaukimui. Itin daug dėmesio skiriama mobilizacijai Kaune, kur nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. į komisiją neva stojo daugiau negu 12,000 kauniečių, nors šaukimus gavo mažiau negu 4,000.13 Šis stojančių skaičius veikiausiai gerokai išpūstas, nes Kauno miesto komiteto pranešime pažymėta, kad daugiau negu 7,000 prisistačiusiųjų buvo atleisti dėl sveikatos ar kaip specialistai, o kariuomenėn buvo nusiųsta tik truputį daugiau vyrų negu reikalauta.

Ilgą laiką- sovietiniai autoriai neturėjo vieningos nuomonės dėl mobilizuotųjų skaičiaus. Dar 1948 m. generolas Macijauskas rašė, kad daugiau kaip 200,000 Lietuvos žmonių įstojo į Raudonąją armiją. Tačiau pastaruoju metu įsipilietina gerokai kuklesnis apskaičiavimas, būtent, 108,378 žmonės. Ir šis skaičius perdėtas. Pirma, pagal komunistų duomenis, iki 1944 rugsėjo 16 daugiau negu 40,000 lietuvių buvo mobilizuoti į kariuomenę ir iki gruodžio mėnesio jie buvo siunčiami tik į vadinamąją 16 lietuviškąją šaulių diviziją. Tačiau kiti šaltiniai nurodo, jog šią diviziją papildė ne 40,000, bet 110,000 naujų karių. Panašiai didelė spraga yra tarp tariamai mobilizuotų lietuvių skaičiaus ir konkrečių duomenų apie jų pasiuntimą į kariuomenės dalinius. Žinoma, tik apie 16,000 lietuvių nukreipimą į šešiolikos armijų kariuomenes nuo lapkričio iki karo pabaigos.14 Antra, pirmoji mobilizacija negalėjo būti tokia veiksminga, kaip komunistai vaizduoja, nes netrukus, t.y. spalio 11d. buvo paskelbta antroji mobilizacija, kuri vyko lapkričio 15 — gruodžio 15. Mobilizaciją skelbiančiame pareiškime Liaudies komisarų taryba įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją "imtis griežčiausių priemonių, kovojant su vengiančiais registracijos ir priešiškais veiksmais prieš šios priemonės vykdymą".15 Po sėkmingos pirmos mobilizacijos nebūtų reikėję nei antros, nei įsakymo vartoti griežčiausias priemones.

Ne vien tik komunistų autorių netikslumai bei prieštaravimai sukelia abejonių dėl mobilizuotųjų skaičiaus ir dėl jo entuziazmo. Karas artėjo į pabaigą ir daugelis jaunuolių, išvengę vokiečių mobilizacijų, nematė jokio reikalo tarnauti raudonajam okupantui, kai jau buvo atsisakyta paklusti nacių reikalavimams. Be to, nuo pirmųjų savo veikimo dienų visos antinacinės rezistencijos organizacijos ragino lietuvius nestoti į vokiečių kariuomenę, pakartotinai pabrėždamos, kad tarptautinė teisė draudžia vykdyti mobilizaciją okupuotame krašte. Lietuvos Vienybės sąjūdžio leidinys Atžalynas 1943 m. gegužės mėnesį rašė:

Lietuva okupuotas kraštas ir Vokietija pati puikiai žino, kad okupuotame krašte tarptautinė teisė neleidžia daryti mobilizacijų. Vokiečiai ir neskelbia "mobilizacijos, jie tik kviečia savanorius".

Dar anksčiau, vasario 21 pogrindžio leidinys Vieninga kova panašiai aiškino:

Okupuotų kraštų gyventojų mobilizavimas kariuomenei ar fronto darbams yra priešingas tarptautinei teisei. Tuo būdu vokiečiai neturi teisės mūsų mobilizuoti. . . Lietuvos gyventojus gali mobilizuoti tik tautos pastatyta vyriausybė. Tai mes turime žinoti ir nepamiršti.

Kiti pogrindžio leidiniai dažnai kartoja šias mintis. Raginimai vengti vokiečių kariuomenės buvo veiksmingi didele dalimi dėl to, kad jie atitiko Lietuvos jaunimo norus, kurie nepasikeitė, atėjus komunistams.


R. LANKAUSKAS        AUDRA (kartonas, akrilis)

Nors lietuviai nenorėjo stoti į Raudonąją armiją, jie neturėjo jokios išeities. Net dalis tarybinių partizanų buvo verčiami įsijungti į Raudonąją armiją. Po pirmųjų kariuomenės dalinių, kurie, skubėdami pasivyti vokiečius, beveik nelietė gyventojų, Lietuvą užplūsdavo atsarginiai kariuomenės bei NKVD daliniai. Pirmieji buvo nedrausmingi, gyventojus apvogdavo, apiplėšdavo, grasindavo smurtu, bet tai dar stichiškai, be jokių nurodymų. NKVD veikla buvo visiškai kitokia — atsargi, apgalvota, pagal planą ir net žiauresnė. Komunistai neturėjo jokių iliuzijų dėl mobilizacijos. Tą pačią dieną, kada šaukiamieji turėjo stoti į registracijos punktus, po apylinkę pasipildavo ginkluoti enkavedistai, kurie košdavo kaimus, miškus, ieškodami šaukiamųjų. Kaimų gyventojai, pamatę pirmuosius suimtuosius, bėgdavo j mišką. Bėgančius enkavedistai šaudydavo be jokio įspėjimo. Tikrindami kluonus ar tvartus, dažnai apšaudydavo prėslus. Juozo Lukšos-Daumanto apskaičiavimu, tomis dienomis galėjo žūti keli tūkstančiai lietuvių.16

Patekusiųjų į tarybinę kariuomenę likimas buvo nepavydėtinas. Dalis jų — be jokio nuodugnesnio karinio parengimo, kartais vos du mėnesius po mobilizavimo, būdavo siunčiami į frontą. Kartais kareiviai patys turėdavo apsirūpinti ginklu kovos lauke nuo kritusių draugų ar priešų. Bet ne visi mobilizuoti lietuviai kariai buvo siunčiami į Vakarus kovoti, kiti turėjo keliauti į Rytus, į Gulago salyną. Kartais ištisi daliniai susilaukė šio likimo. Pavyzdžiui, 1945 m. sausio 21, t.y. Lenino mirties metinių dieną Geležiūnų stotyje didelis lietuvių karių būrys atžygiavo į traukinio stotį. Jį staiga apsupo enkavedistai, sugrūdo į spygliuotomis vielomis apraizgytus vagonus ir išsiuntė į Sibirą.17 Nežinia, kiek mobilizuotų karių taip nukentėjo, bet šis reiškinys iš dalies paaiškina minėtą didelę spragą tarp skaičiaus lietuvių, kurie buvo mobilizuoti, ir tų, kurie buvo pasiųsti į kurį nors kariuomenės dalinį.

Nuo mobilizacijos nukentėjo ne vien tik lietuviai. Žiauresnio likimo susilaukė Lietuvos teritorijoje mobilizuotieji rusų, ukrainiečių ir gudų tautybės žmonės, kurių daugumą sudarė buvę karo belaisviai, kiti buvę raudonarmiečiai, iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą prievarta darbams atvežtieji. Stalinui visi jie buvo išdavikai, ir su jais buvo elgiamasi kaip su tokiais. Jie buvo nukreipiami į armijų atsargos šaulių pulkus, tenai išbūdavo dvi - tris dienas ir tuojau siunčiami atgal į frontą, veikiausiai kaip drausmės batalionų nariai.18

NKVD ir kitų baudėjų batalionų siautėjimas didėjo, kai komunistai šalyje labiau įsitvirtino ir įsitikino, jog vokiečiai nepajėgs suorganizuoti veiksmingo kontrapuolimo. Merkinės apylinkėje, kurioje pirmoji mobilizacija buvo neveiksminga, bolševikų žiaurumas prilygo nacių veiksmams Pirčiupyje. 1944 m. lapkričio mėnesį į Merkinę atvyko nedidelis kariuomenės būrys, kuris pradėjo kratyti aplinkinius kaimus, tardyti žmones. Greitai pradėjo žmonės dingti, kitur jie buvo viešai šaudomi. Beveik kiekviename kaime būdavo aukų, kartais visos šeimos buvo išžudytos. Nukentėjo žmonės Janonyse, Česų, Pašilingės, Norulių, Palankių, Maksimų, Bingelių, Puvočių kaimuose ir daug kur kitur. Gruodžio 16 d. baudėjai pradėjo tikrinti dešinįjį Merkio krantą, ir vėl neapsieita be žudynių. Iš viso buvo nužudyta apie šimtą žmonių iš 30 kaimų. Teroro viršūnė buvo pasiekta per Kūčias, kai atvyko papildomas 50-60 karių būrys. Raudonieji smogikai degino sodybas aštuoniuose kaimuose, ypač Kapočių ir Lizdų. Iš viso sudegino 48 sodybas ir nužudė ne mažiau kaip 37 žmones. Nužudytųjų skaičius buvo gerokai didesnis, nes sunku nustatyti kiek buvo palaidota lavonų likučių, surinktų gaisravietėse. Pasitraukdami budeliai suėmė ir į Alytų išvarė apie 120 žmonių. Į antrąją mobilizaciją, kuri Merkinėje turėjo būti sausio 13 d., beveik niekas neatėjo.19

Mobilizacija, ją palydėjusios žudynės, žmonių šaudymai ir gaudymai, turėjo itin didelį poveikį partizanų kovoms ir tautos nusistatymui aplamai. Pirmoji pažintis su grįžtančiais komunistais ne daug kuo skyrėsi nuo paskutiniosios, kai nuo vokiečių besitraukdami bolševikai, prieš savaitę pravedę masinius trėmimus, įvykdė žudynes Rainių miškelyje, Pravieniškėse ir Červenėje, kitur nužudė atskirus žmones. Jei bėgančiuosius palydėjo 1941 m. sukilėlių šūviai, tai atvykstančius sutiko pirmieji partizanų būriai.

Net šiek tiek vėliau, 1947 m. ar 1949 m., jaunuoliai ėmėsi įvairiausių priemonių karinei prievolei išvengti. Tarnavimas Raudonojoje armijoje buvo laikomas tarnavimu okupantui, jo valdžios pripažinimu ir jai nusilenkimu. Partizanai ragindavo jaunuolius nestoti į kariuomenę, kartais net grasindavo tėvams, kurių vaikai atliko karinę prievolę. Partizanų manymu, tik tėvynės išdavikai uoliai tarnauja okupanto kariuomenėje. Ne vienas jaunuolis, gavęs šaukimą į kariuomenę, išėjo partizanauti. Iš ginkluotųjų pajėgų pabėgusieji atrasdavo prieglobstį miške, net partizanų pasipriešinimui artėjant prie pabaigos. Pavyzdžiui, 1951 m. spalio mėnesį jūreivis Jonas Matuzevičius paliko savo dalinį Taline, sugrįžo į Lietuvą ir tapo partizanu.

(B) Areštai:
Kai ginkluoti NKVD daliniai nuo pat pirmųjų antrosios okupacijos dienų gaudė vyrus į Raudonąją armiją ir kovojo su partizanais, tai atskiri darbuotojai ir NKGB tarnautojai taip pat išsijuosę dirbo iki pat Stalino mirties. Uždavinių buvo įvairiausių: reikėjo organizuoti stribus, užtikrinti gyventojų sekimą, sutvarkyti karo išardytą šnipų tinklą ir, svarbiausia, suimti tikrus ar tariamus valdžios priešus.  O  tokių  buvo  labai  daug,  net tada,  kai piliečiai neturėjo nei progos, nei laiko aktyviai priešintis tarybinei santvarkai ar išreikšti ja nepasitenkinimą. Pagal saugumo duomenis, iki 1945 m. pabaigos suimta 11,870 kontrrevoliucionierių.21 Pagal tuometinius Stalino kriterijus, įvairūs gyventojų sluoksniai buvo laikomi valdžios priešais ne dėl savo realios veiklos, bet dėl tariamos klasinės padėties, profesijos, giminystės ryšių, išsilavinimo ir t.t. Dar 1941 m. sausio mėnesį, kai Lietuvoje nebuvo jokio ginkluoto pasipriešinimo, Biržų NKVD viršininkas Lisas instrukcijoje nurodė apie 50 rūšių žmonių, kurie laikytini priešvalstybiniais gaivalais. Į šį sąrašą buvo įtraukti tautininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, studentų korporacijų ir šaulių sąjungos nariai, buvę policininkai, karininkai, trockistai, dešinieji eserai bei menševikai. Priešais buvo laikomi dvasininkai ir dvarininkai, pirkliai ir prekybininkai, svetimų valstybių piliečiai bei užsienio valstybių bendrovių tarnautojai. Be to, priešo sąrašan pateko tokie, pagal racionalesnį galvojimą, visai nepavojingi žmonės, kaip politiniai emigrantai, repatrijantai, esperantininkai ir filatelistai — net asmenys, susirašinėjantys su užsieniu, Raudono kryžiaus darbininkai ir Lenkijos tremtiniai.22 Ne visi šitie žmonės buvo suimti ar ištremti per pirmąjį bolševikmetį, tad dalis jų veikiai tapo saugumo aukomis. Be to, dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir per vokiečių okupaciją viešai išreikšto nepasitenkinimo Maskvos valdžia dar tūkstančiai žmonių pateko į priešvalstybinio elemento sąrašus. Buvę sukilėliai, vokiečių meto valdžios pareigūnai, savisaugininkai, kaimų apsaugos būrių ir Vietinės rinktinės nariai, antinacinės rezistencijos veikėjai ir kiti buvo ieškomi sovietinio saugumo.

Valdžios priešų skaičius nuolat augo, nes komunistų akimis buvo itin lengva nusižengti sovietų santvarkai, o nusižengimai beveik niekada nebuvo atleidžiami. Nemalonėn pateko visi vengę stoti į Raudonąją armiją. Dar karui tebesitęsiant, 1945 m. vasario 9 d. LTSR vyriausybė paskelbė amnestiją partizanams ir nuo tarnybos kariuomenėje besislapstantiems. Po kelių mėnesių birželio 3 d. amnestija buvo pakartota, o 1946 m. vasario 15 d. tuometinis Vidaus reikalų ministras generolas J. Bartašiūnas vėl pakartojo amnestijos siūlymą, bet šį kartą su šiurpiu grasinimu: "Banditų ir buržuazinių nacionalistų organizacijos narių, kurie dar nepasidavė valdžios įstaigoms, šeimos turi būti areštuotos ir deportuotos".23 Nežinia, kiek vyrų pasitikėjo valdžios pažadais, bet partizanų vadovybė nesipriešino kovotojų pastangoms legalizuotis, nes miške jau ir taip buvo per daug vyrų. Valdžia  neištesėjo  savo  pažadų   ir tyliai  pradėjo vieną po kito amnestija pasinaudojusius suiminėti. Dažnai jie buvo verčiami išduoti buvusius kovos draugus, nors komunistų autorių apybraižose šis procesas skirtingai vaizduojamas — atseit buvęs partizanas pasipiktina draugų veiksmais ir pasisiūlo stribams juos iššifruoti.24

Tikri ar įtariami partizanai, jų ryšininkai bei rėmėjai būdavo suimami ir siunčiami į lagerius. Dažnai jų šeimos patekdavo į sekančią masinių trėmimų bangą. Į tarybinių priešų gretas patekdavo ir visai nekalti žmonės, kuriuos apskusdavo kaimynai — kartais iš keršto, kartais vildamiesi pasisavinti jų turtą, kartais bijodami, jog, neįrodę klasinio "budrumo", patys bus suimti.25 Stribai ir enkavedistai irgi turėdavo įrodyti savo veiksmingumą, įvykdyti savotišką planą.

Kalėjiman patekdavo ūkininkai, negalėję atlikti prievolių ir užmokėti mokesčių. Vietos valdininkai galėdavo lengvai susidoroti su kokiu nors nemėgstamu pasiturinčiu ūkininku. Pakakdavo tik pervesti jo pirmos ir antros rūšies žemę į trečią rūšį bei padidinti hektarų skaičių tiek, kad žmogus patektų į buožių sąrašą. O tie vadinamieji buožės, neįstengiantys sumokėti padidintų mokesčių, būdavo greitai suimami.26

Valdžios satrapai Lietuvoje buvo jautrūs kiekvienam vėjo papūtimui iš Maskvos. Kelis mėnesius po Ždanovo išpuolio prieš Zvezda ir Leningrad Lietuvos literatūros cerberiai suorganizavo visuotinį rašytojų susirinkimą, kur Ždanovo vietoje kaltinamąjį aktą perskaitė LKP CK sekretorius K. Preikštas. Dalis jo kritikuojamų rašytojų netrukus buvo suimti. Kai Maskvoje pradėta kaltinti intelektualus įvairiais nusižengimais, Lietuvos Mokslų akademija sukruto, tarp savo mokslinių darbuotojų ieškodama panašių trūkumų. 1950 m. antrą kartą buvo suimtas žurnalistas Juozas Keliuotis. Į Gulagą išsiunčiami filosofai V. Sezemanas ir L. Karsavinas. Tuo metu buvo nužudytas iš Sibiro grįžęs rašytojas Kazys Jakubėnas. Pažymėtina, jog tada partizanų pasipriešinimas Lietuvoje jau silpnėjo, ir suimtieji negalėjo būti kaltinami jų rėmimu.

Pirmieji areštai prasidėjo vos komunistams sugrįžus. Dar 1944 m. rudenį prasidėjo Kauno universiteto studentų areštai. Jie dažnai buvo kaltinami esą "liaudies priešai", o nuo neaiškių kaltinimų nevisada sugebėdavo apsiginti. Kitų likimą nulemdavo atsisakymas saugumui šnipinėti. Pirmosiomis dienomis buvo skubama suimti tuos Nepriklausomos Lietuvos veikėjus, kurie nebuvo anksčiau išvežti. Liaudininkų vadovas Zigmas Toliušis buvo sulaikytas dar 1944 m., paleistas, 1946 m. vėl suimtas ir išsiųstas lagerin. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijai ministras Petras Klimas, nacių suimtas Vakarų Europoje ir atgabentas į Kauną, buvo suimtas 1944 m. rudenį Kaune, nors jis slapstėsi persirengęs daržininku profesoriaus T. Ivanausko sode.27 Buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras Jonas Aleksa buvo nacių nubaustas dėl savo protesto prieš jų politiką Lietuvoje. Jo eilė būti suimtam atėjo 1948 m., kai jis jau ėjo šešiasdešimt devintuosius savo amžiaus metus.

R. SURGAILIS        ŠV. JURGIS

Bene visi Lietuvoje likę Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto svarbesni veikėjai buvo suimti iki 1945 m. pavasario. Mokslininkai bei kultūrininkai išvengė pirmųjų arešto bangų, nors ir jie buvo stebimi. Kaip minėta, filosofai Karsavinas ir Sezemanas buvo suimti 1949 m. ir 1950 m.

Ne visų rūšių vadinamieji liaudies priešai lygiai nukentėjo. Kunigų likimas buvo nepavydėtinas. Gal koks trečdalis jų buvo suimti. Vyskupai dar smarkiau nukentėjo. Vienintelis nesuimtas liko Vyskupas  K.  Paltarokas.  Rašytojai  A.  Miškinis, J. Graičiūnas, A. Vengris, L. Drazdauskas, K. Boruta, K. Inčiūra ir dar kiti paragavo kalinio duonos.28 Jakubėnas buvo nukankintas. Skaičius lyg ne toks didelis, bet 1948 m. Rašytojų sąjunga turėjo tik 72 narius.29 Taigi, vienas iš dešimties. Į kalėjimą pateko ir tokie stambūs Nepriklausomos Lietuvos literatūrinio gyvenimo ramsčiai kaip Juozas Keliuotis ir Petras Juodelis.

Labai sunku apskaičiuoti, kiek žmonių buvo suimta nuo 1944 m. iki 1952 m. Daugelis suimtųjų buvo kuklūs ūkininkai, kaimo mokytojai. Jų areštai ir biografijos niekur neskelbiamos, tad negalima net pastebėti tų biografinių spragų, kurios rodytų, jog žmogus buvo areštuotas. Vieni už tuos pačius veiksmus, tikrus ar tik įtariamus, buvo suimti ir išsiųsti į lagerius, o kiti buvo su šeimomis ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą, gal vien dėl to, kad jau buvo numatyta artimiausiu laiku vykdyti naujus trėmimus ir vietos saugumo kalėjimas jau buvo pilnas. Aišku tik tiek, kad saugumas ilgai ir nuosekliai dirbo, kad visi Lietuvos kalėjimai buvo sausakimšai pripildyti, nors iš tiesų jie buvo tik persiuntimo punktai lageriams Sibire ir kitur.

Tais laikais saugumas taip uoliai dirbo, kad jų "derliaus" jokiu būdu nebuvo galima sutalpinti iki tol buvusiuose kalėjimuose. O naujai paskubom įrengtose kalinimo vietose namų rūsiuose nebuvo nei narų, nei kitokių baldų. Todėl visi įkalintieji gulėdavo ant betoninių ir tik išskirtinais atvejais — ant medinių grindų. Ir tie "kalėjimai" tada būdavo taip pripildyti, kad visi gulėdavo vieni prie kitų taip prisispaudę, kad nebuvo įmanoma apsiversti ant kito šono, neišbudinus šalia gulinčio.

Paminėtina ir tai, kad kalėjimas grėsė tiems partiniams, valdžios bei ūkiniams darbuotojams, kurie buvo pašalinti iš pareigų. Jų buvo nemažai. Vien 1945 m. apie keturi tūkstančiai buvo adeisti iš pareigų, o nuo 1946 m. liepos iki 1947 m. balandžio iš valstybinių ir kooperatyvinių įstaigų atleista 1350 žmonių. 1946 m. per devynis mėnesius pasikeitė 56% miestų ir apskričių bei 39% valsčių ir apylinkinių vykdomųjų komitetų darbuotojai.30 Jie nevisi ir nevisada buvo tuojau suimti. Bet pagal tuometinę logiką jie buvo laikomi išdavę liaudies pasitikėjimą, ir saugumas mokėjo kaip su tokiais elgtis. Į lagerius buvo išsiųstas ir buvęs finansų ministras, valstybės plano komisijos pirmininkas Juozas Vaišnora — gal dėl to, kad broliui partizanui išdavė dokumentus.31

Visi mėginimai nustatyti suimtųjų skaičių neišvengiamai yra labai provizoriniai. Kadangi komunistų šaltiniai, kurie pamini trėmimus ir kovas su partizanais, šiuo reikalu visai nerašo, žinios apie suimtuosius yra labai atsitiktinės. Šiokios tokios informacijos vis dėlto yra. Kauno kalėjimas Nr. 1 (Mickevičiaus gatvė Nr. 9), Saugumo ministerijos Vilniuje bei Lukiškių kalėjimai visada buvo sausakimšai pripildyti. Vienutėse būdavo įgrūsti 6-7 žmonės, didesnėse kamerose po 60 - 70 žmonių. Vien Daugų valsčiuje nuo 1944 iki 1947 kalėjo 417 žmonių, kurių 162 buvo paleisti.32 Prisimintina, jog daugelis kiekvieno valsčiaus suimtųjų buvo tiesiai siunčiami į didesnių miestų kalėjimus. Dainavos apygardos partizanai į Vakarus pasiuntė du sąrašus nuo 1944 iki 1947 Alytaus valsčiuje suimtųjų žmonių. Išvardijo 210 asmenų, kurių daugiau negu 100 buvo suimti iki 1945 m. pabaigos.31 1945 m. pradžioje Alytaus kalėjime buvo tiek daug kalinių, kad kovo pabaigoje kelis šimtus nuvarė į Marijampolės kalėjimą, kur kamerose šuto po 120 - 140 žmonių, o buvusioje kalėjimo koplyčioje gal koks 1000.33

Birželio 28 d. apie 2000 kalinių iš Marijampolės kalėjimo suvarė į prekinius vagonus, prie kurių dar prisidėjo daugiau vagonų Kaune ir Vilniuje prieš išsiuntimą iš Lietuvos. Net jei skaičius Marijampolėje laikomų asmenų gerokai padidintas (labai sunku akimis nustatyti masės dydį), susidaro vaizdas, kad pačiomis pirmomis okupacijos dienomis, kol partizanai nebuvo gerai susiorganizavę, saugumas itin siautėjo. Jeigu Daugų ir Alytaus valsčių atvejis (kiekviename iki 1945 m. pabaigos suimta daugiau kaip 100 žmonių) būdingas ir kitiems 318 valsčiams, tai suimtųjų skaičius buvo apie 30,000 žmonių. Net jei kituose valsčiuose NKVD suėmė gerokai mažiau, vis dėlto suimtųjų skaičius būtų daugiau kaip 20,000. Kai kurie vėliau buvo paleisti, bet ir keli mėnesiai kalėjime gerai supažindindavo žmogų su sovietine tikrove.

Paminėtina ir tai, kad NKVD daug žmonių vietoje nužudė. Jau lietėme įvykius Merkinėje 1944 metais. Dainavos ir Tauro apygardų pranešimai pažymi, kad nuo 1944 iki 1946 rugsėjo mėnesio Šilavoto valsčiuje nužudyti 79 asmenys, kurie mėgino išvengti tardymų, areštų, mobilizacijų. Dėl panašių priežasčių nuo 1944 iki 1947 Onuškio valsčiuje žuvo 103 žmonės, o Merkinės — 108.35 O partizanų pranešimai negalėjo būti išsamūs.

Suimtųjų skaičių galima mėginti nustatyti pagal kalinių etapus, siunčiamus iš Vilniaus, ypač Lukiškių kalėjimo. Lietuvoje absoliuti dauguma suimtųjų, partizanų ir nepartizanų, patekdavo į Lukiškių kalėjimą; arba jie buvo ten nusiųsti tuojau po suėmimo ar po ilgesnių, kartais mėnesius trukusių, tardymų kokiame nors didesniame mieste. Po vadinamojo teismo dažniausiai kaliniui buvo tik pranešamas "trijukės" sprendimas; nuteistieji gi dideliais būriais nuvaromi į Vilniaus "peresilką" — persiuntimo punktą. Tai buvo paskutinė suimtųjų sustojimo vieta Lietuvoje. Visi kaliniai iš Lukiškių tenai buvo įgrūsti į vagonus, nors iš kitų didesnių miestų, ypač Kauno, atvažiuodavo jau prikrauti vagonai, kuriuos prijungdavo prie "peresilkoje" formuojamo ešalono. Žinant ešalonų dydį ir dažnumą, būtų galima nustatyti į lagerius išvežtųjų skaičių.

Deja, čia vėl trūksta žinių. Kęstutis Jokubynas nustatė, kad jo ešalone, kuris išvyko 1948 m. gegužės mėnesį, buvo 14 vagonų su maždaug 70 žmonių kiekviename. Vienas buvo sargybinių vagonas, kitas maisto, tad buvo apie 800 kalinių.36 Elena Juciūtė pažymi, kad ji buvo išsiųsta į Sibirą 1949 m. rugsėjo mėnesį 2000 kalinių ešalone, ir jos patirtimi, etapai buvo sudaromi kas porą savaičių.37 Net jei 800 kalinių buvo iš Lukiškių išsiunčiami kas dvi savaitės, tai per metus iš Vilniaus išvykdavo 20,000 žmonių. Kadangi į "peresilką" būdavo atvežama suimtųjų iš kitų kalėjimų, tai galima manyti, kad nuo 1944 m. iki 1949 m. pabaigos komunistai iš Lietuvos išvežė daugiau kaip 100,000 jau nuteistų žmonių. O etapai į lagerius nesustojo 1949 m. Skaičius labai didelis, bet nėra netikėtinas. Toks kalinių skaičius būtų sudarytas, jei kiekviename valsčiuje kasmet iki 1949 m. pabaigos būtų suimta apie 60 žmonių. Tačiau reikia itin pabrėžti apskaičiavimo provizoriškumą. Jei etapuose būdavo tik 700 žmonių ir jie išvykdavo kas tris savaites, tai kasmet į lagerius būdavo išsiųsta ne 20,000, bet tik 12,000 žmonių.

(Bus daugiau)

Išnašos
1.    Lietuvos TSR Istorija, T. 4, (Vilnius, 1975), p. 85.

2.    Lietuvių Enciklopedija, XV, p. 119.

3.    P. Petronis, "Lemtingas posūkis, Švyturys, 1984, nr. 10, p. 23.

4.    Lietuvos TSR Istorija, T. 4, pp. 82-84.

5.    M. Šumauskas, Kovų verpetuose (Vilnius, 1973), pp. 408-412.

6.    1949 m. pradžioje iš 1720 miestų, miestų rajonų ir apskričių komitetų narių tik 160 turėjo aukštąjį išsilavinimą ir dar 509 vidurinį. Geriau išsilavinę dirbo miestuose, nors sudėtingiausios problemos iškildavo kaime. Padėtis greitai nepagerėjo. 1952 m. iš 2,666 miestų, miestų rajonų ir kaimiškųjų apskričių komiteto narių tik 222 turėjo aukštąjį, 260 nebaigtą aukštąjį ir 663 vidurinį išsilavinimą. Pirminių partinių organizacijų sekretoriai buvo net menkiau išsilavinę. LKP skaičiais (Vilnius, 1976, pp. 178).

7.    Apie šių tautų ištrėmimą ir kančias plačiai rašo iš Sovietų Sąjungos išvykęs istorikas A. Nekrich, The

Punished Peovles (New York, 1978). Taip pat Robert Conquest, The Nation Killers (London, 1970), pp. 64-66.

8.    Alexander Dallin, German Rule in Russia 1941-1945 (New York, 1957), p. 427.

9.    Dabar tai pripažįsta ir komunistų istorikai. Antai A. Rakūnas rašo: "Pokario metais pasitaikė ir perdėto nepasitikėjimo tais asmenimis, kurie gyveno okupuotoje teritorijoje, buvo nelaisvėje ar išvežti darbams į Vokietiją, nors apie juos nebuvo jokių kompromituojančių duomenų": Klasių kova Lietuvoje 1940 - 1951 Vilnius, 1976), p. 150.

10.    Ždanovo pranešimas perspausdintas Domo Veličkos redaguotame Socialistinis realizmas (Čikaga, 1968).

11.    Apie Stalino siautėjimą pokario metais rašo Adam Ulam, Stalin (New York, 1973), pp. 705 ir toliau, ir Roy Medvedev, Let History Judge (New York, 1971), pp. 475-497.

12.    J. Dobrovolskis, Lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose (Vilnius, 1967), p. 149.

13.    Lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare. Dokumentų ir medžiagos rinkinys (Vilnius, 1982), p. 331.

14.    Dobrovolskis, ten pat, pp. 156-157.

15.    Lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare. Dokukumentų ir medžiagos rinkinys, p. 346. Pažymėtina ir tai, kad antroji mobilizacija gerokai praplėtė karo prievolininkų amžių. Registruotis turėjo visi vyrai, gimę nuo 1894 iki 1926 metų, tad negalima atmesti galimybės, kad šaukimas buvo vartojamas neoficialiam vyrų surašymui.

16.    Juozas Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos, antroji laida (Chicaga, 1962), p. 36.

17.    Ten pat, pp. 49-51.

18.    Dobrovolskis, ten pat, p. 154.

19.    Saugumo siautėjimas aprašytas pogrindžio Aušroje, Nr. 31(71), 1982 m. birželis. Šiuo reikalu pranešimą dar 1947 metais parengė partizanų Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo adjutantas. Pranešimas buvo išspausdintas Santarvėje, Nr. 6, 1953, p. 7.

20.    S. Kalinauskas, Paskutinė radiograma (Vilnius, 1963), p. 49.

21.    LKP CK PA, spec. fondas 1771, go ob. 89, d. 88.

22.    A. Merkelis, "Masiniai lietuvių išvežimai į SSSR",

Lietuvių Archyvas. Bolševizmo metai (Brooklyn, 1952), pp. 29-31.

23.    Amnestija buvo skelbiama ir vėliau. Pavyzdžiui, 1947 metais, kai buvo paskelbtas įsakas, panaikinantis mirties bausmę. Rakūnas, ten pat, p. 191. 1956 m. sausio 18 d. Tiesa paskelbė atsišaukimą "Apie besislapstančių asmenų grįžimą į normalų gyvenimą", kuriame Valstybės saugumo komitetas pažadėjo leisti į normalų gyvenimą sugrįžti tiems, kurie išpažins savo kaltes. Simas Miglinas, Pavergtoji Lietuva (Memmingen, be datos), pp. 43-44.

24.    Pavyzdžiui, V. Jasinskas, Ramonas pakėlė ginklą (Vilnius, 1967), p. 83, ir M. Norkūnas, apybraiža "Galvok, žmogus, galvok" knygoje Nematomasis frontas (Vilnius, 1967).

25.    Rašytojas V. Petkevičius nurodo šį principą: "Kas pirmas parašė skundą, tas ir teisus". Šermukšnio lietus (Vionius, 1980), p. 223.

26.    Elena Juciūtė, Igarkos Naujamiestis (Putnam, 1983), p. 28.

27.    Albertas Gerutis, Petras Klimas (Cleveland, 1978). p. 267.

28.    Platesnis ištremtų rašytojų ir kritikų sąrašas išspausdintas Perspektyvose, Nr. 11, 1979, p. 26.

29.    J. Bielinienė, Naujam gyvenimui pašaukus (Vilnius, 1978), p. 54.

30.    Z. Zalėpūga, "Lietuvos KP veikla, ugdant tarybinių darbuotojų kadrus 1944-1951", LKP Istorijos klausimai, XV, 1974, p. 62.

31.    Elena Juciūtė, Pėdos mirties zonoje (Brooklyn. 1974), p. 38.

32.    Iš VLIKo pirmininko prelato M. Krupavičiaus 1949 m. spalio 3 pareiškimo Jungtinių Tautų organizacijai. Pranešimo ištraukos išspausdintos J. Prunskis (red.), Lietuva bolševikų okupacijoje (Chicaga, 1979), p. 8.

33.    Partizanų pranešimas išspausdintas BDPS UD Biuletenyje, Nr. 3, 1948, pp. 4-7.

34.    Aušra, Nr. 31 (71), p. 20.

35.    J. Prunskis, ten pat, p. 9.

36.    Informacija suteikta per pokalbį.

37.    E. Juciūtė, Pėdos mirties zonoje, pp. 80, 113.