Iš ciklo "KRIKŠTO VANDUO JONINIŲ NAKTĮ" |
ANTIFONA I Nei kunigas, nei žynys nesu, Viešpatie, O semiu krikšto vandenį giesmei. Mėnulis ir saulė tebūna Krikšto tėvai mano žodžiams. Prie šaltinių ir upių šventųjų Jie stovi baltais drabužėliais. Kas paims iš sausos ašaruvės Žodžiams ašarų druską? Kas palygins jiems ant galvelės Pirmųjų ramunių vainiką? Prie šaltinių ir upių šventųjų Jie laukia baltais drabužėliais. ŽEMIŠKOJI LITANIJA Viską gavau iš tavęs, Žeme žemuže. Palaimink mirties vestuves, Žeme žemuže. Sujunki mudviem rankas, Žeme žemuže. Tegu su žiedu užkas, Žeme žemuže. O tu nueik pas kitus, Žeme žemuže. Ir atkelki vartus, Žeme žemuže. RAŠAU RASOJ Krikšto vanduo Joninių naktį Pavirto alkviečių rasa, Ir baigia nuo liepsnų apakti Sena, kaip visata, tiesa. Geriu lig paskutinio lašo Žvaigždėtą kieliką dangaus, Rašau rasoj be jokio rašalo Pirštu ir kauko, ir žmogaus. GIEDRA IR PERKŪNIJA Basi baltieji debesys Be garso vaikšto mėlynėje. Tik vienas jų Piktas ir juodas Apsiavė žemaitiškom klumpėm Ir duoda padais Į didelio dangaus grindis. UŽVERSTAS ŠULINYS Užversto šulinio akys Manęs daugiau nematys. Pieną prie rentinio lakęs Ir nuo krikšto apakęs Dingo žaltys. Sėdžiu ir laukiu. Ir nežinau, kas bus. Sėsk. Sušukuosiu plaukus — Jauno berželio lapus. SUSITIKIMAS KIRŠUOS Susitiko Dievas ir Dievulis Kryžkelėje vidury Kiršų. Prie jų kojų akmenėlis guli — Duonos ir vandens padėt nešu. Valgykit ir gerkite — tai viskas, Tai mes patys — duona ir vanduo. Ir atėjo ūbaudamas miškas, Ir atsiklaupė pažadintas akmuo. ANTIFONA II Tarp Vilniaus miesto ir Karaliaučiaus Keleliai brukavoti. Tarpe Vilnelės ir tarpe marių Knygų lapai pakloti. Ant vieno lapo angelas gieda, Antram jauteliai baubia. Prie vieno lango sėdi karalius, Prie antro kunigaikštis. O prie to trečio mano mergelė Rankoj bijūnų laiko. Bijūną laiko, žiedą kvėpina, Knygų knygelę skaito. PRIERAŠAS PRIE MAŽVYDO "Broliai, seserys, Imkit mane ir skaitykit" — Šitaip atidavė save Knygos balsu Martynas Mažvydas. Pasklidę po pasaulį raidės Rikiuojas į žodžius, Kaip rikės rugiapjūtėj, Užgrobtoje Prūsų žemėj, Užgrobtoj Lietuvoj Ir Sibiro maldaknygėj, Laisvojoj "Žemės" antologijoj Ir puošniame portfolio "Lithuanian Writers in the West". O Katekizmas viršum visko Tarytum pirmapradis "Tebūnie!" — Kai vakaro žara sutvisko, Kada jautiesi vėl namie, Kai broliai, seserys aplinkui, Kada and stalo vėl knyga Nudirbtų rankų šeimininko Atverčiama tarytumei vaga, Prasideda raidžių stebuklas — Velykiniai varpai kapuos!. . Klaupkis ir pabučiuok lapus. KLUSTELĖJIMAS Ką veiki, Dievuli, širdyje, Pasislėpęs ten ui, mano sielos, Kai tau ankšta daros danguje, Kai visatos jau visai nemielos, Kai užburtas tavo artumu, Neskiriu nei didelio, nei mažo, O tik žodį kalbinti imu, Į tave labai, labai panašų DVASIA IR DUONA Kaip aš būsiu dvasia Be žemės dvasios, Be vandenio dvasios, Be žolės dvasios? Ant žolės visi jie susėdo, Ir Kristus palaimino duoną. Žuvies dar nėra — Dar Nemune. AKMENĖLIS Guli akmenėlis kaip nesavas, Tyli tartum svetimas laukuos, Veidą jam apsaugo samanos, O vis tiek praeidamas lenkiuos. Aukuras ne aukuras apleistas, Jau apakęs, nieko negirdįs . . . Viešpatie! — Mano paties paveikslas, Mano akmenėjanti širdis. ŠATRIJOS ŠEŠĖLY Šatrijos šešėlyje dievai Susirinko pasislėpti nuo kaitros. Atmenu, ir Tu tenai buvai — Ar kada dar tai pasikartos? Viskas tolo ir nutolo, Kaip ir kur — nė nežinai. Iš krauju palaistyto atolo Auga kryžius, vėsta pelenai. Niekas nepraėjo tik pro šalį, O vingiuotu sielos takeliu — Nepasmerk, paguoski, Visagali — Aš kitaip nemoku, negaliu. Jonas Mulokas — Nukryžiuotojo Jėzaus seserų koplyčios Brocktone projektas. 1956 m. |