FILOSOFINIŲ DIMENSIJŲ POEZIJA Spausdinti
Alfonsas Nyka - Niliūnas: ŽIEMOS TEOLOGIJA. Eilėraščiai. Chicaga. Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas, 1985.

Nėra įmanoma suformuluoti absoliutaus, niekuo nesąlygoto atsakymo į būties giliąją mįslės esmę. Atsakymai, kuriuos mums siūlo įvairūs tikėjimai ar filosofinės sistemos, iš tiesų tik aprašo pačius tuos tikėjimus ir sistemas. Poezija, kuri siekia filosofinių ar metafizinių dimensijų, turi kaip nors su šia situacija skaitytis. Alfonso Nykos - Niliūno poezija iš tiesų skverbiasi į tas dimensijas ir pagal Jurgį Blekaitį pasistato sau uždaviniu kuo tikslesnį ne atsakymo, bet neatsakomo būties klausimo suformulavimą:

Kiek bebūtų kalbama, sako jis (Niliūnas — R. Š.) apie Dievą* Jo vis tiek neišreikštų. Todėl sprendimas neįmanomas. Tačiau svarbiausias dalykas yra to sprendimo klausimo kėlimas. Tą klausimą bandai formuluoti nuolat, stengdamasis kuo tiksliau jį išreikšti. Ar toks formulavimas kada nors patenkinamai pasibaigia? — Niekad, — trumpai atsako Niliūnas. Bet pačiame klausimo formulavime jau glūdi tiek sprendimo, kiek yra įmanoma pasiekti. Pilnutinio atsakymo nėra ir negali būti. Jeigu būtų įmanomas toks atsakymas, jis viską suniveliuotų, panaikintų ir klausimą, ir bet kokią klausiančiojo būties prasmę.1

Pačioje Niliūno poezijoje tai skamba šitaip:

Atsakymo į klausimų grėsmėj,
Kur viską žudo
Baisiausia prievarta —
Tvarka, ir iš kurios
Beviltiškai bandau,
Kasdien sugaunamas,
Ištrūkti.
Todėl aš ir norėčiau,
Kad mano poezija būtų
Kaip žiedas išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje
Į kurį težiūri
Nieko nematančios Vabalo akys.2

Bet būna ir tokie aklų vabalų giminės skaitytojai, kartais vadinami kritikais, kuriems atrodo, kad jie tą poezijos gėlę tikrai mato, ir jie būtinai nori poetą "sugauti", jo gėlę privesti prie tvarkos ir prie atsakymo — ne klausimo — suformulavimo apie poeto kūrybos pobūdį ar esmę. Jiems tai, aišku, niekad nepasiseks, bet pralaimėjimas, anot Blekaičio - Niliūno, esąs "aukštesnis už laimėjimą, nes pralaimėjimas yra totalus, o laimėjimas visada esti dalinis: laimi ką" (Blekaitis, p. 29). Taigi, verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga pralaimėti prieš tikrą ir didelį poetą;

Tai ką toks kritikas, toji pagal Niliūną "Mane staiga atpažinus/ Pikta rugsėjo musė" (p. 18) įsivaizduoja, kad mato jo kūryboje? Visų pirma širdį patraukia įvaizdžiai. Skaitai: "Pilkom pelerinom/ Senutės varnalėšos/ Šventoriuje..." (p. 69) ir stovi akyse, iš gimtinės grįžę, dulkių apneštos šalikelės varnalėšos, tik dabar kiek juokingai graudžios ir mielos, nes, atrodo, jos elgetauja prie kelio, nelyginant šventoriuje beturtės dvasioje senutės, prašančios išganymo kaip išmaldos. Arba vėl: žiemos vakarą praveri duris, ir štai: "Perkąsta gerkle žiema/ Laukia už durų" (p. 11). Jau seniai žinome, kaip kruvinai raudoni saulėlydžiai nusidriekia per sniegą* bet dabar prieš mus saulėleidis — asmuo, saulėlydis — aš pats, ir jauti kaip šąla į žiemą pasviręs, mirštančiais pirštais jau nebeapčiuopiamas savasis kūnas. Capri saloje yra "Šiurkštaus/ Sustingusio vėjo/ Granitas/ Laiko šiurenime" (p. 60). Per nesuskaičiuojamus tūkstančius metų vėjo nugairintas granitas gali pats įgauti lenktas vėjo linijas, nelyginant savotiškas amžių barokas; tada atrodo, kad sustingo ir pats vėjas, kaip akmeniu virtusi ir dar vis verkianti Niobė. Ir mes suvokiame, kad vėjo vietoje šiurenantis laikas taip pat sustings, bus (gal jau yra) akmuo; šitaip į materiją pavirsta amžinybė.

Visi tie įvaizdžiai susiguli pas Niliūną į du pagrindinius poetinės kalbos klodus. Vienas yra turtingas žodžiais tam tikro, vėlesnei jo poezijai būdingo santūrumo rėmuose — vis dėlto pilnai, beveik maksimaliai, realizuojantis visas išraiškos galimybes, vešliai išsišakojęs dažniausiai kiek ilgesniuose eilėraščiuose. Kitas gi klodas palietus atrodo kietas ir sausas, minimalus savo realizuota išraiška, bet viduje nemažiau turtingas potekstėmis ir kartais sunkokai prieinamomis ar beveik ir visai nepasiekiamomis asociacijomis, slepiančiomis ir atskleidžiančiomis ilgas ir sudėtingas dvasios istorijos epochas: žiūrime į poeziją kaip į savotišką geologini procesą;

Tirštai, turtingai prabilęs, Niliūnas dažnai mums pasakoja skaudžius ir tragiškus dalykus. Tada jis kalba ramiai, su rūpestingu žiaurumu, neišleisdamas smulkmenų, išlaikydamas pasakotojo orumą; kaip rašė kadaise Tukididas, kaip kalba laikas, kaip su visu žmonijos kultūros ir barbarizmo pilno žinojimo autoritetu kalba nebūtis. Štai kaip tai skamba eilėraštyje apie Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtį:

Minia pirmiausia jam išdūrė vieną akį ir nukirto
Dešiniąją ranką; po to nurovė barzdą,
Genitalijas ir plaukus, ir jis, taip nuplėštas,
Niketo Choniates liudijimu, tarp žmonių
Atrodęs kaip be lapų medis girioj.
Kankintojams pavargus, jį uždarė
Anemo bokšto rūsyje. Bet trečią dieną —
Buvo šilta rugsėjo vidurio pavakarė — ir vėl
Atidavė tai pačiai miniai, ir jis dar kartą
Turėjo gerti skausmo taurę iki dugno. Nuogas,
Purvinas, kraujais ir prakaitu aptekęs,
Pagal to laiko metraščius, jis iki galo
Likęs išdidus kaip Jėzus Pantokrator; ir tik kartą;
Kaip jau minėtas Niketas Choniates sako,
Silpnumo apimtas, agonijoje sudejavęs:
"Viešpatie, kodėl tu laužai pakirstą jau nendrę?"
Po to pakėlęs nukirstąją ranką
Prie lūpų (minioms atrodę, kad jis bando
Dar kartą atsigerti kraujo), ir tai buvęs
Paskutinis jų buvusio valdovo gestas, (p. 84-5)

Svarbu rūpestingai surašyti iš eilės, kurias kūno dalis nukirto ir nurovė; svarbu prisiminti poetišką jo kūno liekanų palyginimą su rudenio medžiu, kad mes dėkingai suprastume gamtos ir žmogaus agonijos procesų dėsningą tapatumą; Taip pat, kad tai liktų objektyviu, svarbu nurodyti visus emocinius pasakojimo elementus: apie medį, apie išdidumą; Jėzų Pantokratorą ir nendrę, svetimą šaltinį, metraštininką Chomiates, apie kurį ir apie nukankintą kraugerį imperatorių, daugelis iš mūsų nesame nieko net girdėję. Šis pastarasis faktas ypač svarbus, nes tik tada ateis mums supratimo išmintis, kad iš žmogaus, iš mano ir tavo vardo, iš kažkur giliai mumyse aidinčio, mums tai žinant ar nežinant, mūsų siaubo klyksmo prieš nesantį Teisėjo veidą susideda bevardės Visatos dulkės. O visa kita, kas išlieka, yra Žodis. Žodis gi, kaip jau matėme, yra ne atsakymas, o klausimas.

Kartais ir pati mirtis mėgsta pas Niliūną būti įvilkta į gražių ir ištaigingų žodžių drobulę, kad mes aiškiau matytume tai, kas beliko per puošniai retorišką; tartum iš Oriento pasakų aprašymą to, ko nebėra:

Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę
Ir tavo krūtys nebėra
Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs
Vakaras gerdavo šiltą,
Žvaigždynais tekantį pieną:
Pagalvy verkia likusi galvos duobė.
Diena įrašė savo skausmą
Visur: rankose, tyloj ir grindyse.

("Keturi balandžiai", p. 16)

Turtingas žodžių audinys pas Niliūną susiklosto ne tik dėka ramiai išdėstytų konkrečių smulkmenų, kurių savitarpio sąveikoj kuriasi "teologija" — suabsoliutintos skausmo įtampos pasaulis, ir ne tik per vešlią rytietišką poezijos retoriką, nešančią tokią pat sielvarto naštą; kaip karaliaus Dovydo psalmės, bet ir per savotišką "simbolių šifrą", panašiai, kaip viduramžių paveiksluose, kur gerai žinomi, net kasdienės apyvokos daiktai ne tik egzistuoja, bet savimi nurodo ir kitas, to laiko kultūros, mitologijos ir pasaulėžiūros sukurtas ir užtat tuose daiktuose atpažįstamas prasmes. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Der Cherubinische VVandersmann", (p. 12) — prieš mus tarytum Breughelio arba ir Dūrerio žiemos peizažas (greičiau, laiko peizažas, susidėstantis iš to, kaip eina laikas per rudenį į žiemą), kur medžiai įsidvasina kaip raitų milžinų kolonos, kur kirvis su prie jo prišalusiu liežuviu, "kruvinas šūvio aidas", vilko šermenys, kregždės, barsukas, durys, ir taip toliau — yra ir daiktai, ir atstovai juose kultūros istorijoj ir asmeniškoj poeto istorijoj susikaupusių simbolinių reikšmių, kurias žinodami skaitytume eilėraštį kaip dar kitą antrinį tekstą; Bet kadangi, kaip jau dažnai Niliūną skaitant buvo pastebėta, mes dažniausiai tų prasmių nežinome, eilėraštis pasilieka savaip uždaras. Tais gi atvejais, kada, atrodo, pradedama bent dalį tų simbolių atpažinti, eilėraštis gali atsiverti, kaip gili žaizda. Taip atrodo, p. 66 "Vakaro agonija" apie karo meto Vilnių, kur veikėjai: poeto "aš", Jonė ir Gediminas (pastarasis galbūt ir tikras,ir simboliškas savo vardu), pilni lakių svajonių "su nuotykių žemėlapiais" sustoja prie Bokšto gatvės smuklės. Ir tenai:

Prieangyje mūsų laukė
Mergaitės kūnu mintas vilkas;
Jam ant kairiojo peties
Tupėjo kruvinais sparnais balandis,
Užustalėj, prie sienos, gėrė
Mėnuo ir nemūsiškais veidais kareiviai
(Prieš tūkstantį atsiskyrimo metų).

Vilkas smuklėje gali būti jau mums pažįstamas iš Gedimino sapno. O kam tada mergaitė — ar ne antrasis didis Vilniaus simbolis, Aušros Vartų Marija? Ne visada galvojame, kad Vilniaus simbolika labiausiai suglaustoj savo formoj stovi kažkur tarp Vilko ir Marijos. Dar rečiau ateina mintis, kad atskirais laikotarpiais vienas simbolis gali kitą nusverti, tapti dominuojančiu, sakykim, kaip tik kruvinais karo metais. Šitaip skaitant, "mergaitės kūnu mintas vilkas" tampa kieta ironija, kaltinamuoju aktu mūsų nacionalizmui ar, geriau sakykim, mūsų istoriniam likimui, kuriame Aušros Vartai subordinuojasi Vilko mitologijai ir kraujas svarbesnis už maldą ir taiką (balandis irgi kruvinas, tarnauja vilkui).3

Visvien, net ir tada, kai žodžių raštas įmantrus, jis toli gražu nesipila tokia tiršta versme kaip, sakykim, Praradimo simfonijose. Čia verta pažiūrėt, ką sako Blekaitis: Jeigu jaunesnioji Nykos poezija yra atviriau emocionali, laisvai išsiliejanti kartais kelių aukštų eilutėmis, tai naujesnioji — kondensuota, kartais labai lakoniška, o emocija anaiptol nenuslopinta, bet intelekto sukontroliuota. Apie tą skirtumą Nyka pasisakė maždaug tokiais žodžiais: — Kai esi jaunas, emocinė žaliava veržiasi, ir tu nori ją, tave varančią, visą išreikšti. Tu esi angažuotas. Kalbi pasauliui — bent savo pasauliui. Vėliau tas pats turinys transformuojasi į kitas, tikresnes, tikslesnes formas (p. 7).

Kaip ir kiekvienas poetas norįs "sausai", bet daugiaprasmiškai rašyti, Niliūnas turi ieškoti priemonių, padidinančių kiekvieno žodžio semantinį krūvį. Ir tos jo priemonės aplamai yra panašios į kitų vartojamas, sukauptas poezijos tradicijoj — lyg šachmatais žaidžiant pagrindiniai ėjimai. Viena iš jų, kaip jau pastebėjome ir "turtinguose" eilėraščiuose, yra eiliniam žodžiui simbolinės funkcijos suteikimas. Kitas būdas yra vartoti minimalius įvaizdžius, juos tačiau parenkant taip, kad už jų stovėtų ilga ir sudėtinga žmonijos, pergyvenimų ir kultūros vertybių istorija. Pavyzdžiui, skaitome:

Laukai — paskutinės
Žiemos dienos Veronikos marška.
Mirusieji pirmų kartų

Praveria ištroškusias akis
Ir godžiai geria
Juodų pavasario dangų. (p. 129)

Paprastas palyginimas: dėmėtas sniegas, kuriame tačiau prasimušę pavasario prisikeliančios žemės lopai įsiprasmina kaip Kristaus veido bruožai kančioje pakeliui į Golgotą. Galima toli nueiti paradoksų klystkeliais beskaitant tų dviejų eilučių potekstes. Tas baltasis sniegas, pavyzdžiui, bejausmės mirties simbolis, nuves į pavasarėjančią Prisikėlimo žemę, kurioje rasime Veroniką jos besi-gailinčią, kaip ji gailėjosi prisikelsiančio Kristaus agonijos. Tai, žinoma, susijungs su visapasauline mitologija apie mirtį žemėje ir grūde prisikėlimą; iš ten nuves į mąstymus apie gailestį ir auką ir sujungs mintį su paties Niliūno įvaizdžiu "tylus kaip peilis sniegas" (p. 105). Šiame eilėraštyje yra "nuoga pamišėlė", dainuojanti ant stogo, lyg Mare Chagall smuikininkui akomponuojant, ir tas peilis - sniegas krinta "ant jos sustingusių krūtų", tuo grąžindamas mus atgal į religinį kontekstą, į septynis Marijos, Dievo motinos, kalavijus. Iš čia asociacijų takas nuves mus prie eilėraščio "Septyni ^alavijai", kur matysime:

Alyvos vazoje
ir tavo
Ranka prie krūtinės:
Violetiniai nagai — septyni
Kalavijai, įsmigę
Į širdį. (p. 114)

O toliau, dar kitas sąryšis, grąžins mus į pavasarį, "Velykų rytą":

Medėjos veidu paukštis
(Jo akyse į širdį
Įsmigę kruvini nagai),
Plėšrus ir abejingas, lesa
Iš tavo rankos duonų. (p. 131)

Nebereikia nė sakyti, kad už šio įvaizdžio slepiasi ir Prometėjaus, žmonijai ugnį kaip išganymą atne-šusio šešėlis su jo ereliu. Toliau, su šia tematika savaip rišasi ir eilėraštis "Chalkidės kunigaikščio vaikai" (p. 83), kur mylimi karaliaus sūnūs, akli arba apakinti, jo paties pasmerkiami per amžiną tamsą sunkiai brendančiai tremties agonijai, idant jo žemėj nieko nevaldytų, bet būtų tik savo skausmo karalijos viešpačiai. Tada, grįžę į Kristaus žadėtą ir Jo kančia laimėtą mūsų visų prisikėlimą ar jo viltį po žeme, numirėlių bendravime, giliau suprasime kodėl Niliūno dangus virš jų toks juodas.4

Tokių "minimalinės kalbos" eilėraščių knygoje yra gana daug. Kai kurie-jų savo įvaizdžių glaustumu ir implikuotu daugiaprasmiškumu savotiškai primena japonų "haiku", nors formaliai jam ir neatitinka skiemenų skaičium eilutėse. Štai trieilis, pavadintas "Clair de lune":


Liurdo grota pranciškonų sodyboje Kennebunkporte, Maine. Architektas Jonas Mulokas. 1963 m.
Nuotr. V. Maželio

Saulėgrąža
Juodam nakties atlape:
Mėnulis, (p. 101)

Clair de lune, gražus prancūziškas pasakymas, turi daug romantiškų konotacijų. Saulėgrąža, linksmas saulėtas žiedas, nuteikia šviesiai. Juos sujungti tačiau Niliūnas pasirinko įvaizdžius, aprašančius negyvą akmens masę juodoj visatoj, ironiškai, tartum jaunikį kada, jei tikėsim liaudžiai, mėnuo saulužę vedė. Į pačią eilėraščio struktūrą pažiūrėjus, priešpastatymas: saulėgrąža — mėnulis būtų kiek nelauktas, todėl įdomus, bet nieko daug nepasakytų, jei tas dvi eilutes neskirtų ir nejungtų nakties atlapo metafora, visai pakeičianti jų savitarpį santykiavimą;

"Sausas" eilėraščio paviršius gali pavirsti giliu, sluoksniuotu, kada eilučių perkėlimas, laužiant semantinį vienetą į dvi dalis (enjambements), sukuria naujų, "tarpinių" prasmių iliuziją ar, geriau sakant, faktą, nes įspūdis, kartą patirtas, lieka sąmonėje ir savimi paveikia kitus. Grįžkime prie eilėraščio "Keturi balandžiai". Pradžioje skaitome:

Tu žinojai: mirtis nelygi amžinybei,
Prisikėlimas netolygus džiaugsmui
Būti savimi. Dabar
Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę
Ir tavo krūtys nebėra
Pavėsingas šulinys

Pirma eilutė yra pilnai išbalansuota ir stovi integrali savyje, teiginys žodžiu "žinojai" užtvirtintas kaip faktas nebeleidžiantis nesuprasti ar abejoti tuo, kas sakoma. Tokį pat tvirtą įspūdį, pirmosios eilutės įtakoje, sudaro ir antroji, ypač todėl, kad turi lygiai tokią pat sintaksinę struktūrą, kaip pirmosios antra dalis. Bet štai: ten frazė nesibaigia, nesakoma, kad prisikėlimas netolygus džiaugsmui; sakoma, kad jis netolygus džiaugsmui būti savimi. Bet ta pauzė, tas eilutės galas, taip ir lieka sąmonėje, tartum prieš mus būtų du tvirtinimai, vienas tik asmeniškas, bet vis vien universalus kaip principas, kad prisikėlęs būsi jau kas kitas, o antras universalus, bet vis vien asmeniškas, kad nei man, nei niekam prisikėlimas nebus džiaugsmingas. Pati gi ta trečia eilutė irgi, atrodo, stovi tobulai išbalansuota, išbaigta, tarp asmens ir laiko, koks vėl tartum savitas principas ar apsisprendimas būti savimi, ir ne bet kada, o dabar, implikuojant, kad iš tiesų neegzistuoja nei praeitis, nei ateitis. Jos vienišumas dar pabrėžiamas tuo, kad su ja baigiasi posmelis, ir ta pauzė, sudaranti išbaigtumo iliuziją* tuo dar pailgėja. Bet ir vėl matome, kad čia ne minties galas, o asmeniško likimo pradžia: drobė, mirtis. Ir dar kartą gaunasi įspūdis, kad šios sekančios dvi eilutės sudaro išbaigtą mirties aprašymą* užsidarantį su žodžiu "nebėra". Bet kaip tik ant to žodžio persisveria staigus, turtingas, gyvybės kupinas įvaizdis.

Jei "sausieji", dažnai, bet nebūtinai trumpesni eilėraščiai, atrodo, ginasi nuo analitinės minties, neleisdami jai niekur "užsikabinti", tai turtingieji savo kalba ir stilium gali būti lygiai tiek "hermetiški", uždari, ypač tada, kai jie prisipildo skaitytojui nežinomais vardais, įvykiais, užuominomis į literatūrą* tapybą, į visą kultūros istoriją* ir, kas dar sunkiau, į privačius, asmeniškus pergyvenimus bei įvykius, paliktus (kaip ir turėtų būti) visai be rakto, ir užtat įgyjančius sau naują funkciją ir būtį grynai iš kontekstų, kuriuose jie vartojami. Į tai atsiliepiant, nesinori kartoti jau dažnai reikštų nuomonių apie Niliūno poezijos "aristokratišką išdidumą", "atokų, vėsų intelektualizmą" ir panašiai. Gal tai ir tiesa, bet ji nevaisinga skaitytojui, jaučiančiam, nors ir miglotai, tos poezijos didelę vertę ir užtat norinčiam nors šį tą apie ją suvokti. Prieinant iš kito taško, būtent, kad kiekviena grožinė kūryba, gal ypač žodžio menas, savo esme ir p kirtim yra komunikacijos aktas, pasidaro ne taip svarbu, ar tai su visais, ar tik su vienu, ar gal tik su pačiu savim. Dar geriau būtų manyti, kad menas privalo būti komunikacijos aktas visų pirma su savim, nes tik tada juo bus kas nors pasakyta — tiksliau: bus autoriaus žinoma, kad jis ką nors sako (kad jis ištaria, anot Niliūno, "sakantį žodį"). Tik su ta sąlyga galima tikėtis, kad kas nors kitas, kiti, tai irgi suvoks. Išeina, kad tai ne išdidumo, bet integriteto klausimas: Niliūnas negali kitaip rašyti, nes nebeliktų jo žodžiuose nei meninės, nei asmeniškos tiesos, to "džiaugsmo būti savimi". Šiame kontekste svarbu ir įdomu tai, kaip Jurgis Blekaitis išsako Niliūno mintį:

Tolimesnis uždavinys, sako Nyka, sugebėti paversti žodį integralia visumos dalimi, nes pilną savo reikšmę žodis įgyja tik santykyje su kitais jį supančiais žodžiais. Jis turi atstovauti visumai: pars pro toto, kaip visuma turi paruošti ir jį. "Vienas už visus, visi už vieną". Jei žodis visumos nereprezentuoja, jo neturėtų būti, sako Nyka. Tiesa, yra žodžių, reikalingų dėl savo skambesio. Kiti gali būti kaip spektaklyje statistai: jų vaidmuo mažas, bet ir jie veikalui būtini. Nepasakantieji žodžiai neišlieka — jie tėra balastas. (Blekaitis, p. 25).

Šitokia pozicija šiandieninėj literatūros kritikoj ir teorijoj nieko nestebintų, nes lygiai taip ir būna suprantama meninio teksto struktūra. Tekstas turi pats savo integruojančią logiką* savąją vertybių ir jas paženklinančių signalų hierarchiją, ir savo "dominantą" — visus elementus į vieną visumą organizuojantį principą;

Nors Žiemos teologiją sudarantys eilėraščiai yra išbarstyti laike tarp 1971 ir 1984 metų (vienas, "wellfleet Bay", p. 119, ateina net iš 1966 metų), jie visvien sudaro organizuotą visumą, kurios elementų savitarpio santykiavimą yra įmanoma bent iki tam tikro laipsnio suvokti ne tik tada, kada jie savo semantinėmis vertybėmis yra vienas kitam artimi, bet ir tada, galbūt ypač tada, kai jie viens kitam prieštarauja. Paties Niliūno mintį apie tai Blekaitis (p. 21) perduoda šitaip:

Kaip jis sako čia taip ir ne reiškia tą patį. Nutolimas yra grįžimas. Praradimas yra atradimas tikrai. Čia vyraują* naujame poezijos pasaulyje, tikrovės reiškiniai yra ne daugiau konkretūs, negu fantazijos sukurti vaizdai, negu svajonės, sapnai, nuojautos. Netgi atvirkščiai: vidinė tikrovė konkretesnė, negu išorinė. Jo poezija yra atskiras, vientisas pasaulis su savo filosofija, etika, net su savo geografija, kadangi tikrovės vietovardžiai, jo minimi dėl savo skambėjimo ar dėl asociacijų, įgyja visiškai netikrovišką prasmę — fantastinę, poetinę. Tad, sako Nyka, poezijos suma yra integrali visuma, pasaulis su savo personažais, — kurie nebūtinai žmonės — ir kurio neatskiriama dalis yra ir pats poetas. Jis yra to pasaulio atramos taškas. O kitos lygiai neatjungiamos sudėtinės dalys yra žmonės, namai, peizažas, gyviai, daiktai, emocijos, mintys...

Vienas iš principų, pagal kurį Niliūnas integruoja šį savo tekstą yra atskirų, priešingų ar viens kitam neutralių elementų tolygumo, net tapatumo principas, sukuriantis prasmę, taigi, struktūrą; ten, kur šiaip būtų tik agregatas — išmėtyti poeto žaisliukai. Jo vidinės geografijos, pasaulėvaizdžio, pavieniai reiškiniai susisiekia vienas su kitu ir sudaro tam tikras izotopijas — linijas, apjungiančias šios poetiškos žemės paviršiaus įvairias plotmes ir tuo įprasminančios ir jas pačias, ir jų santykį su kitomis plotmėmis. Tarp šitokių reiškinių dažnai pasitaiko: vanduo, tyla, akmuo, upė, sniegas, paukštis, ir eilė kitų. Paimkime pavyzdžiu vandenį. Skaitome (p. 13, "Sunkiai krito paskutinis"):

Sunkiai krito paskutinis
Dar neišgerto laiko lašas
Į skausmo vandenį, ir mums reikėjo
Skirtis.

Matome vietovės plotmę, paženklintą vandens, laiko ir atsiskyrimo taškais. Toliau linija sujungia vandenį, meilę ir mirtį:

Nė nepradėjus
Mirti ir gyventi vienas kito
Gyvenimu ir mirtimi, kaip moko
Heraklitas, dar neįrodžius
Lietaus ir lūpų teoremos
Atverto kūno lentoje.

Tie trys dalykai savo santykyje atveda naują semantinį tūrį, kurio ženklai yra kalba, tyla, tremtis ir akmuo:

Ir tik dabar aš sužinojau,
Kas yra tremtis: kapų paminklai
Tyli svetima kalba,
Ir man dabar
Reikės rašyti amžinai ex Ponto .

Žinant, kad silurinis akmuo kieme,
Krisdamas į šulinį,
Kalba taip, kaip mes.

Akmeniui bekrintant žemyn, pasiekus gilią potekstės plotmę, susijungia visi šie elementai su kito poeto izotopais — rusų rašytojos Annos Achmatovos nutiesta linija tarp akmens, gyvenimo ir atminties:

Lyg akmuo baltas šulinio gelmėje
Manyje guli viens prisiminimas.5

Mat iš tiesų poetai tarp savęs tyli ir kalbasi įvairiomis kalbomis; būdami literatūra, jie yra ir tekstas. Nuo šito eilėraščio, kurį pasirinkome, iš tikrųjų, laisvai, nes koks kitas būtų galėjęs lygiai gerai pasitarnauti išeities tašku, gijos nueina ir tolyn per visą Žiemos teologijos žemę. Vandens įvaizdis nusitęsia upe ir susilieja su mirtim:

Aš esu upė. Atjoja,
Nusėda nuo žirgo
Ir geria atsigulus
(Kaip tu kadaise)
Mano vandenį
Prakaitu dvokianti mirtis, (p. 19)

Eilėraštyje "Mokinys" (p. 54) akmuo, vanduo ir tyla ištiesia rankas į paukštį:

Aš vis dar tebeieškau rakto
Lašo ir akmens
Kalbai, paukščių tylai
Tartaro alksnynuose,
Mirusio balandžio
Nuobodulio žaizdai iššifruoti —
Kaip tąsyk Kartaginoje,
Kaip tąsyk Vilniuje.

Kaip dar kartą matome, viena pažymima plotmė savo susilietimo taškuose neišvengiamai sukelia daug kitų asociacijų ir tuo kuria naujas plotmes. Ir pas Niliūną dažnai nelengva sužinoti, kokioje "geografijoje" šios naujosios randasi. Tartaras, Kartagina, pragaras ir Augustiniečių Šventosios Dvasios malonė dar gali būti spėliojimai, bet kas buvo "tąsyk" Vilniuje — atspėti sunku. Savaip tai ir nebūtina, nes Niliūno poezija tuo pranaši, kad kalba pilnu balsu net ir tose plotmėse, kurias tik vienas ar kitas jos besiklausantis tepajėgia suvokti (arba gal ir niekas). Plotmės, kuriose gali susitikti daiktas, teologija ir istorija užima erdvę, kurioje materialių ir abstrakčių sąvokų susidūrimas pagimdo metaforą; tai išreiškiančią tiesioginiai ir konkrečiai. Eilėraštyje "Vasara" (p. 27) skaitome:

Laikas atsimuša į akmenis,
Į sienas ir, nepalikęs jokio garso,
Krinta ant veidų.

Šią kelionę po Žiemos teologijos žemę be galo norėtųsi tęsti dar toliau, aplankyti vyno, vandens ir kraujo brolystę, duonos, vyno, kraujo ir ugnies bendravimą, laiką; paklydusį tarp tuščių sienų, kraują ir sniegą, prisiminti, kaip Capri saloj mes jau buvome pas laiką, akmeniu pavirtusį; atpažinti, kur Niliūno geografijos izotopai paliečia kitų poetų (vieną jau minėjome; jų yra daugiau) tamsias ar šviesias karalystes ir taip toliau. Deja, mus pačius, berašančius, taip pat riboja laikas ir erdvė.


Kryžiaus Kelių pastatas pranciškonų vienuolyno sodyboje Kennebunkporte, Maine. Architektas , Jonas Mulokas. Kryžiaus Kelių bareljefiniai paveikslai — V. Kašubos. 1965 m. Stovi Tėv. Kęstutis Butkus, O.FM. Nuotr. V. Maželio

Niliūno mintį, kad savajam pasaulyje poetas yra neatskiriama dalis, galima suprasti kaip paliudijimą; kad jame poeto "aš" ieško savo buvimo realybės. Turime omeny ne normaliai suprantamą individo egzistenciją; bet kažką daugiau: naujas dimensijas ir funkcijas, išplaukiančias iš dalyvavimo savo paties poetinio teksto struktūroje kaip vieną iš jos sudėtinių elementų. Struktūra tuo ir skiriasi nuo agregato, kad kiekvienas jos elementas turi didesnę, kitą vertę ir funkciją; negu turėtų už jos ribų. Akmuo yra tik akmuo, bet tapęs statulos dalim, santykyje su kitais jos akmenimis, jis yra taip pat ir veidas, ir šypsena, sąnarys ir mostas. Šitaip tenka suprasti belaikį ir pirmykštį kūrėjo, poeto, impulsą būti. To siekiama, nuolat perjaučiant tikrovę, arba aplinką; taip, kad ji galėtų būti nusakoma tomis pačiomis kategorijomis, kaip šis pirmykštis impulsas, kuris meniniam tekste pasireiškia lyg sąmoningo stebėjimo taškas. Kitaip tariant, visa aplinka, kas gyva ir negyva, turi savaip "įgyti sąmonę" ir teigiamai arba neigiamai santykiauti su poeto "aš". Gana dramatišką pavyzdį tokio neigiamo santykiavimo rasime eilėraštyje "Svetima šalis":

Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimoką žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas
Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo,
Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna, kaip prerijų žolė, ir medis,
Man sustojus, nebeduodavo šešėlio,
Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą, (p. 17).

Matome, kaip visi reiškiniai turi sąmonę ir piktą valią, kaip jie gali "susimokyti", susidrumsti neapykanta, atsisakyt suteikt šešėlį — o vis vien, tas viskas reiškia, kad poeto "aš" jie supranta kaip integralinę savo pačių egzistencijos dalį, nes, priešingybėms įgyjant tapatybę, ką Niliūnas užtvirtina, atmesti, išvyti, kankinti reiškia tą patį, kaip pripažinti, bent esančiu, ir nekęsti reiškia ir mvlėti. Štai, kaip jau minėtame eilėraštyje pasielgė Chalkidės kunigaikštis su savo sūnum:

Po to, kai, motinai ir auklei matant,
Išdūrė jam akis ir karšta geležim išdegino lietuvį,
Porfyro salėje apvilkę baltu piligrimo
Rūbu, nuvežė į stebuklingą Konstantino miestą
Ir ten, dar kartą išbučiavę jo rankas ir kojas,
Su nykiai skambančiu sidabro varpeliu paleido
Šventosios Sofijos pavargėlių minioj valdyti
Neaprėpiamos tamsos ir skausmo karalystes.
(p. 83)

Savaime aišku, kad šis sūnus yra ir pats poetas:

Tokia yra Chalkidės kunigaikščio
Stavrakios vaikų istorija. Tokia ir mano
paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau
Mane apakinusio ir ištrėmusio karaliaus vardo.
(ten pat)

Šitoks įžengimas į "tamsos ir skausmo karalystes" tarnauja kaip įvaizdis atsitraukimo nuo matomo ir apčiuopiamo daiktų ribotumo, kur jie būna tik reliatyvūs. Čia susitinkame su "teologijos" sąvoka, kaip Niliūnas ja šiame rinkiny naudojasi, suteikdamas net ir visai knygai jos vardą; Jeigu iš nusistovėjusios teologijos sampratos paimsime principą; kad, būdama mokslas apie Dievą; ji yra mokslas apie Absoliutą ir nukreipsime tai į tikrovę kaip naują studijų objektą, tada išeis, kad ši naujoji teologija bus mokslas apie daiktų suabsoliutinimą, reiškia, apie tai, kaip daiktai pasiekia poetinę dimensiją, tampa, kartu su autorium poezija ir tuo išsilaisvina iš begalinės mirčių, praeinamumų virtinės, tartum iš Sizifo pasmerkimo. Jei tai kam primintų Platoną, arba Simbolistus, su jų Idėjomis - pasauliais, tai reiktų nuo šios minties šiek tiek atsiriboti, nes Niliūnas turi ką kitą omeny, būtent "tikruoju žodžiu išreiškiamą daikto suabsoliutinimą" (Blekaitis, p. 25). Tikrasis gi žodis yra, taip sakant, žodis pats, nuogas, objektyvus, absoliutus, o ne reliatyvus, savo prasmės pakaitalą gavęs iš jo "rūbo" — vartosenos, stilistikos, asociacijų, apie jį apaugusių konkrečiomis, laiko ir mados sąlygotomis "kriauklėmis". Čia ir vėl, geriausias paaiškinimas bus pavyzdys. Eilėraštyje "Zenono laiško Antigonui Gonatos komentaras", kalbama apie mokytoją Zenoną, kuris, pasenęs, siuntė savo mokinius pas karalių Antigoną, jais pasitikėdamas. Bet jis padarė klaidą:

Nes mokiniai, nors ir geriausi,
Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas,
Bandydami paversti jas
Materija ir kasdienybe: duona,
Žaidimais, vynu ir žudančiu peiliu.
Jie sukuria imperijas, kurios
Miršta dar negimę — savyje, (p. 29)

Savaime iškyla poetam, ypač gal šiandien mūsų "tremties" poetams, statomas klausimas: jei gyveni Idėjų žemėje, tai ar įs viso jauti kokią pareigą, ar supranti savo, kaip poeto, funkciją — dalyvauti ir tautos likimo tikrovėje, ją komentuoti, tarti įkvepiantį, padrąsinantį žodį, ir taip toliau. Jau ant Radausko buvo bartasi, kam jis "neveda tautos", tartum šiam postui neužtektų kandidatų iš politikuojančios, vaduojančios minios. Niliūnas į tokius vadus irgi nesisiūlo, bet būna, kad jis atsiliepia į tuos "prakeiktus" tremties, tėvynės, tautos likimo ir vertybių klausimus mažiau "hermetiškai", daugiau tiesioginiai, dažnai ironiškai, negu Radauskas. Tada, kaip ir savo literatūrinėj kritikoj — recenzijose apie išeivijos kūrybą — jis gali būti labai kandus. Vienas šio rinkinio eilėraščių kaip tik ir vadinasi "Recenzija":

Forma — kaukėti, sužaloti ir paliegę
Žodžiai beraščio ilgesio ir skausmo
Tarnyboje — vienintelė laisva būtis,
Užnuodyta melu ir pavėluota meile.

Tema — seniai išdžiūvęs brolių kraujas,
Seniai palaidotieji brolių kūnai,
Seniai išduotas brolių skausmas ir seniai
Pardavinėjamas Hong-Konge
Gamintas Nemunas ir Margirio herojų kaulais
Spindinti gimtoji žemė. Laikas —
Kažkelintieji sąžinės graužimo metai.

Idėja — nuolatinis rankų
Plovimasis kitų skausmu, kitų kančia,
Kitų krauju, kur miršta ir pralaimi
Visuomet tik kitas. Bet, deja,
Nėra čia nei kovos, nei kraujo — viskas
Tik melas ir vanduo. Tėvynė —
Bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai
Tuštybės sienoj. Veidmainystė
Neturi formos, neturi amžinybės melas.
Dulkės vis tiek nubaus, nes ir herojai,
Be saiko valkiojami,
Susinešioja, kaip daiktai, (p. 30).

Gal visgi per daug nespauskime poetų sakyti tiesą apie mus, kad kartais nesuakmenėtume, pažvelgę į Gorgonos atspindį — save. Palyginimas su Gorgona, žinoma, per daug melodramatiškas, nes mes toli gražu nesame nei tiek baisūs, nei galingi. Mes gal greičiau panašūs būsime į Niliūno kandį, aprašytą dar Vyno stebukle:

. . . Snieguolės miego
Nesudrumstė joks princas: ją suėmė
Darbšti kandis, ir ilsis po dienos darbų
Stiklo karste. Tai ją, ne karalaitę,
Mes saugome su mirusiais nykštukais.6

Kada kalbame apie savo tautos kultūros lobio išsaugojimą, verta būtų jo kraičio skrynią pradaryti, pasižiūrėti, ar neapniko jį mūsų konservatyvumo, nieku nepagrįstos ("amerikiečiai yra kvailiai") kultūrinės arogancijos, ar tiesiog primityvizmo darbščios kandys ("parodykim svetimiesiems kaip mūsų tauta kenčia, ir po to sužavėkim juos klumpakoju").

Yra ir daugiau Niliūno eilėraščių, kuriuose nesunku atpažinti išeivijos gyvenimo vienokį ar kitokį paveikslą ar komentarą; Tik visiems besiskundžiantiems, kad jo kūryba esanti "neįkandamas hermetiškas riešutas" vertėtų pasisaugoti, nes tuos kitus, mūsų buičiai "relevantiškus" eilėraščius pakandę, galim burnoje pajusti degantį pipiro kartėlį.

Svarbu, tačiau, kas kita, būtent, kad ir šitokie eilėraščiai, neva tai nukreipti į aktualijas, pačias per save nieko bendro su poezija neturinčias, vis vien būtų ir pagal grynai meninius kriterijus pilnai integruoti į Niliūno poezijos didįjį "tekstą", arba šiuo atveju — prieš mus gulintį rinkinį. Nesunku pastebėti, kad "Recenzijoj" tęsiasi jau mūsų atpažinta vandens - kraujo izotopija, tiesa, satyriškam kontekste, įtaigojančiame atvirkštines prasmes ("viskas tik melas ir vanduo"), bet vis vien dalyvaujanti visoje sudėtingoje įvairiaprasmių tarpusavio santykių sistemoje. O ir iš kitos pusės pažvelgus, nežiūrint piktos satyros, eilėraštis kažkaip tai, bent šiam skaitytojui, išryškina skaudžią vienatvę kaip tik tų "objektų" — rašytojų, politikų, profesionalų ir mėgėjų tremtinių, išties mūsų — prieš kuriuos satyra nukreipta. Žinojimas, kad "dulkės nubaus", atveria savaip kosmišką egzistencinę tuštumą, ypač skaudus tam, kas žino, kad neturi kuo ją užpildyti, nebent tik tuo pačiu "beraščiu ilgesiu ir skausmu", kuris jį smerkia. Tokia ar panaši vienatvė persmelkia visą šį rinkinį, lyg visatos šaltis. Štai, pavyzdžiui, kaip poeto "aš" — eilėraščio persona — žiūri į save kaip veidrodį:

(. . . keistas, mechaniškas, be jokios
inteligencijos gyvūnas, — beveik be kūno,
Vien tik nasrai, — per ilgas
Heroiškų sapnų naktis lėtai ir abejingai kramto
Pusiau fosilizuotos žuvies skeletą* Daugel metų
Reikės klausytis, kol jis baigs ir atsimins
Kad laikas mirti, nes čia ne laikas
Lemia ir valdo viską, bet kantrybė). —

Ir aš esu kaip vabalas, kurs kramto
Trumpėjančios dienos neišnaudotą skausmą,
Neradęs kelio tavyje ir savyje.7(p. 118)

Tai ir yra tikrasis tremties pasaulis, kuriame, kaip eilėraštis "Apleistas namas" sako:

. . . Tavo lovoj
Nuleidęs kojas sėdi
Bežadis sielvartas.
Už jo, Pasieny, guli

Šiurpus dienos skeletas. Taip:
Nieks nebeįeis ir niekas
Neims dejuoti, (p. 107)

Gal dar pastaba: visa ši egzistencinė vienatvė ir skausmas, ir nežinojimas, gal net didesnis už žinojimą:

Rytas.
Sėdžiu šviesoje
už stalo,
Žiūrėdamas į medį
Už lango,
Nežinodamas,
Kas yra stalas,
Kas yra šviesa, Kas aš. (p. 115)

vis dėlto neduoda teisės skaitytojui vaikščioti apie Nyliūno knygą su gedulo skraiste. Visas tekstas yra taip turtingas įvairialypiais prasmių, jausmų ir pojūčių, sapnų ir nuojautų, faktų ir vizijų tarpusavio santykiavimais, kad iš tiesų jauti, kaip veržiasi, lyg iš neišmatuojamos gelmės, žmogaus būties jėga, aprėpianti ir įprasminanti viską; Iš esmės tai lyg ekstazė būti žmogumi. Nežinant ir nerandant geresnio, teks užbaigti su Jurgio Blekaičio apibūdinimu:

. . . yra: didžiulė universali kultūra, sugėrusi šimtmečius civilizacijos ugdytų literatūros, meno, filosofijos bruožų: yra pojūčių jautrumas, emocijų subtilumas, rafinuoti, neklystančio skonio ir raiškumo įvaizdžiai, nerimstanti, lengvus atsakymus atmetanti mintis.

Išnašos

1. Jurgis Blekaitis, "Nyka-Niliūnas apie savo pasaulį poezijoje". Metmenys, 1985, Nr. 49, p. 26. Toliau šis straipsnis bus nurodomas žodžiu "Blekaitis" ir puslapio skaičium.

2.    Nyka-Niliūnas, Žiemos teologija, p. 106. Toliau šiame rašinyje nurodymai į šią Niliūno knygą bus jos puslapiai skliausteliuose.

3.    Žinoma, po viso šito gražaus išdėstymo, pasilieka galimybė, kad Niliūnas čia visai nesiruošė savo vilką ir mergaitę šitais simboliais padaryti. Gal kaip tik todėl kritiko darbas irgi turėtų būti daugiau panašus į klausimą; negu atsakymą.

4.    Čia prisimena Kosto Ostrausko Pypkė:

Visi mes ten pat iškeliavom. Vienus užkalė į karstą; kitus drobėmis suvyniojo, treti — perpuolė ir patys save užsikasė — be karsto ir be duobės. Bet visiems žemė vienodai šalta ir drėgna. Karstas suyra ir drobė sutrūnija. Koks skirtumas? Ir vieniems ir kitiems akių duobėsna kartais sunkiasi purvinas vanduo, — tada pas jus lyja arba sniegas tirpsta. Bet mums tas pats — purvinas vanduo. Žr. Kostas Ostrauskas, Pypkė, Žalioj lankelė}. Dvi vienaveiksmės dramos. Chicago, Santara - Šviesa, 1963, p. 14.

5.    Kak belyj kamen' v glubinie kolodca Ležit vo mnie adno vospominanje

6.    Kadangi Niliūno įvardžių sistemos plačiai ir giliai persipina visame jo kūrybos per ilgus metus nusi-tęsusiame organiškam audiny, šios eilutės apie nebuvusį karalaitės prikėlimą savitai pagilina prasmę dar Balandžio vigilijose minėtos kandies:

Durys, Slenkstis ir Liepsna — dievai,
Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė
Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas,
Žydėjęs vėjo supamų blakstienų
Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje.
Knygoje kandis
Mirė ties Talita  kurni.

Žr. A. Nyka-Niliūnas, Balandžio vigilija. Chicago, Vytauto Sauliaus leidinys, 1957, p. 80.

7.    Šitas gyvūnas priklauso tai pačiai "aš" — pabaisų grupei kaip ir T.S. Eliot aprašytas eilėraštyje "The Love Song of J. Alfred Proofrock":

I should have been a pair of ragged claws
Scuttling across the floors of silent seas.