MARITAINO LAIŠKAS Spausdinti
"Yra aišku, kad teisingumo principai
galioja mažoms, kaip ir didelėms valstybėms,
Lietuvai, kaip ir Prancūzijai".
Iš Maritaino laiško

I. — Tarp Paryžiaus žmonių

1937 metų pavasarį Paryžiaus spaudoj radau žiniai kad sostinės Dailiųjų Menų Institute bus diskusijos apie poeziją tarp filosofo Maritaino, Sorbonos estetiko profesoriaus Charles Lalo ir dar trečio vyro, kurio vardas iškrito man iš atminties.

Negalėjo būti nė kalbos: reikėjo nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo tas garsusis Maritainas. Iš tolo ir iš artėliau buvau matęs pluoštą prancūzų rašytojų, tokių vyrų, kaip Valėry, Claudelis, Mauriacas, Duhamelis, Malreaux ir kiti. Paryžiuje tai padaryti buvo nesunku, nes kai kurie iš jų skaitydavo viešas paskaitas, kiti nevengdavo politinių mitingų, treti pasirašinėdavo savo knygas ir šiaip nebėgo nuo žmogaus.

Kartą patekau tiesiog į prancūzų rašytojų mugę. Vienas pažįstamas jų poetas, žurnalo "Yggdrasil" redaktorius, pasiteiravo, ar neapsilankyčiau prancūzų rašytojų popietėje. Nužygiavome, ir aš pakrikau: erdvioje salėje dūzgė didžiulė minia, begurkšnojanti vyną; Kai aš ten stūksojau suglumęs, mano vadovas paklausė, ar nenorėčiau su kuriuo rašytoju susipažinti. Tada skaitydavau išsamius Edmond Jaloux kritikos straipsnius literatūros savaitraštyje, tai ir pasakiau, kad būtii malonu jį pamatyti. "Štai jis", tarė "Yggdrasil" redaktorius, — ir atsuko mane į vyrą kuris stovėjo man už nugaros. Tai ir buvo Edmond Jaloux. Žymusis rašytojas kažko pasiteiravo manęs apie lietuvių literatūrą, aš kažką jam atsakiau, vis neatsipeikėdamas iš tokios staigios akistatos. Vėliau jis parašė studiją ir apie mūsų Oskarą Milašių, vadindamas jį "didžiuoju lietuviu".

Kitą kartą mudu su Juozu Miltiniu vos neužsukom pas Andrė Gide. Jis ir Paul Valėry anuomet buvo madniausios prancūzų literatūros garsenybės. Dabar kai kurie literatūros istorikai iškiliausiais laiko Claudelį ir Proustą;

Taigi, žingsniavome tą dieną su Miltiniu gatve netoliese nuo Senos. Jis stabtelėjo ties vienais šauniais namais ir tarė: "Čia gyvena Andrė Gide. Gal būtų galima aplankyti. . ." Bet šioj vietoj jis susvyravo, paaiškindamas: "Jis taip keistai į tave pažiūri, lyg kiaurai perveria". Ar dėl to skvarbaus žvilgsnio, ar kad nebuvome kviesti, neišdrįsome pasibelsti į "Pastoralinės simfonijos" autoriaus duris. O Juozas su juo buvo pažįstamas per Louis Barrault, net vieną Gide'o dramos rankraštį, "Intėret gėnėral", buvo davęs man pasiskaityti. Beje, ta drama pūtė vėjais iš to laikotarpio, kada Gide uostėsi su komunistais.

Kitu atveju buvo ir kvietimas. Senos pakrante vėliau naktį grįžome iš vaidinimo Dullino teatre. Pro vienas duris prie upės skirstėsi svečiai. Išvydęs juos, Miltinis ėmė ir atsiminė: "Ogi čia šiandien priėmimas pas Picasso. Turiu kvietimą — nori užsukti?" Aš sudvejojau — buvo jau gerokai po vidunakčio, nieko ten nepažinojau, ir mudu nukiūtinom į savo gūžtas. Kai šiandien atsimenu tą progą, truputį gaila . . .

Laimingiau išėjo su artiste Madeleine Renaud. Juozas Miltinis ir ją pažinojo, buvo sykiu vaidinęs filme. Po vieno spektaklio jis pasiūlė luktelėti prie Comėdie-Francaise teatro durų, pro kurias išeina artistai. Madeleine Renaud pasirodė su palydovu. Buvo tai Jean Zay, tuo laiku švietimo viceministras. Jis mandagiai užleido mudviem vietą prie artistės, kuri su mumis šnekučiavosi paprastai, kone kukliai. O spektaklis, kur ji vaidino pagrindinę rolę, buvo nuostabus — pilnas kažkokio saulėleidžių ilgesio ir grožio. Tai ir šnekos netrūko, kol išsiskyrėme, ir Jean Zay vėl užėmė postą šalia Madeleinos.

Anais laikais Paryžiaus Opėra-Comiąue teatre Carmen keliuose spektakliuose dainavo laikštingala iš Lietuvos — Vincė Jonuškaitė, apie kurią paskui gražiai rašė prancūzų spauda. Kaip šiandien matau ją scenoje tokiam epizode: didysis prancūzų tenoras Georgės Thill dramatiškoj vietoj turi narsiai išsitraukti kardą^ o tas ima ir užsikerta makštyje. Pagaliau tenoras įsiręžęs taip truktelėjo, kad kardas, išsprūdęs iš makštų ir rankų, nudžerškėjo per sceną; Gerai, kad nepataikė į Vincę . . .

Buvau matęs ir vieną kitą filosofą nors didžiausias iš jų, Bergsonas, jau sirguliavo, nedėstė ir nesirodė viešumoj.

Sorbonoje filosofijos profesorius buvo Lėon Brunschvicg. Jis turėjo savitą sistemą: anot vienų, tai buvęs matematinis metodas, kiti tai vadino scientistiniu. Vieną dieną nuėjau į jo paskaitą universitete. Kalbėjo apie Spinozą; Klausiausi ausis išpūtęs ir niekaip nesusigaudžiau. Man pasidarė nesmagu — štai gretimais sėdi žvalios studentės ir ramiai sau užsirašinėja. Tai man priminė atsi- Teologijos - filosofijos fakultete Stasio Šalkauskio, tikimą Vytauto Didžiojo universitete. Iš antro aukš- Girdžiu, po paskaitos išeidamos, sako viena antrai: to kartą į trečią atkopė dvi humanitarės pasiklausyti "Klausiau, klausiau — ir nieko nesupratau".

Jacques Maritain,
žymus katalikų filosofas, tomistas. Gimė 1882 m. Paryžiuje protestantu. Taip ir išauklėtas. Buvo Bergsono mojciniu ir jo sekėju. 1906 m., susidraugavęs su Leonu Bloy, kartu su savo žmona Baisa, taip pat filosofe bei rašytoja, perėjo į katalikų tikėjimą. Išsimokslinęs Sorbonnos universitete, Maritainas daug laiko praleido mokydamas kitus. Nuo 1914 m. jis profesoriavo Katalikų Institute Paryžiuje; nuo 1948 — Princetono universitete, paskui ir kituose universitetuose: Toronte, Chicagoje ir Notre Dame. Po II-ojo pasaulinio karo buvo Prancūzijos ambasadorium prie Vatikano. Taip pat kurį laikų vadovavo Prancūzijos delegacijai Jungtinėse Tautose — Unesco. Parašė daug svarbių filosofinių veikalų. Nevengė pasisakyti literatūros ir meno klausimais. Pagaliau, atsižadėjęs garbės bei turto, amžių baigė viename vyrų broliukų vienuolyne, melsdamasis ir mąstydamas. Jo paskutinis ten parašytas veikalas — "Garonės kaimietis" (Le Paysan de la Garonne), kuriame jis kritiškai vertina Katalikų Bažnyčioje iškilusias sroves po Vatikano II susirinkimo. Maritainas mirė 1973 m.


Anksčiau Grenoblyje buvo vienas malonumas klausyti filosofo Jacąues Chevalier. Jis turėjo retą dovaną: kalbėti be retorikos, bet taip aiškiai ir Įsakmiai, kad kai išeidavai iš jo paskaitos, pagrindiniai jos bruožai apie Dekartą arba Paskalį stovėdavo galvoje, lyg dėte įdėti. Be to, jis turėjo aukštas pareigas universitete, troško garbės ir valdžios. Grenoblyje šnekėjo, kad jis pavydįs Maritainui — kam tasai, o ne jis dėsto Katalikų Institute Paryžiuje. Jonas Aistis pasakojo, kad vokiečių laikais Chevalier susidėjo su Pėtainu, buvo bene švietimo ministru, ir po karo turėjo bėdų. Kaip atrodo, jo klystkeliai šiandien pamiršti: po ranka turiu Plejados bibliotekos Paskalio raštus (Oeuvres complėtes, 1954) — juos paruošė Jacąues Chevalier.

Mistikoje nugrimzdusį Oskarą Milašių galėjai lankyti Lietuvos Pasiuntinybėje, kuriai jau keliolika metų vadovavo apsukrusis diplomatas ir istorikas Petras Klimas. Su pasiuntinybe glaudžius ryšius palaikė prancūzų rašytojas Jean Mauclėre, važinėjęs Lietuvon ir paskelbęs apie ją keletą veikalų.

Poetas Louis Mercier ateidavo į viešbutį, kur gyvenom keletas lietuvių, ir miklino mus prancūziškai.

Anomis dienomis Paryžiuje studijavo ar svečiavosi gerokas būrys lietuvių, — muzikų, dailininkų, rašytojų, istorikų, juristų, karių ir tiksliųjų mokslų atstovų. Jau sunku būtų visus atsiminti, bet štai keletas pavardžių: Z. Nomeika, A. Račiūnas, Z. Aleksandravičius, B. Dundulis, A. Greimas, St. Zobarskas, P. Cvirka, A. Churginas, D. Čiurlionytė, S. Nėris, B. Bučas, A. Tiškevičius, J. Babina, K. Motekaitis, J. Valukonis. Važiuodamas į Grenoblį, pakeliui buvo sustojęs Jonas Aistis. Aplankyti savo vyro atvyko iš Lietuvos dailininkė J. Paukštienė. Apie tą laiką ten studijavo dailininkai V. Petravičius ir P. Augius, buvo užsukęs skulptorius J. Mikėnas. Netrukus atsirado ir dailininkas P. Kiaulėnas.

Mūsų nuolatinis būrelis subatvakariais turėdavom savo atgaivą; Jonas Babina, Kazys Paukštys, Danutė Čiurlionytė ir aš, tos gildijos nariai, susimesdavom į vieną kavinę prie Saint Michel, užsisakydavom liepžiedžių arbatos ir griebdavomės kortų.

Į prancūzų rašytojų pasirodymus dažnai traukdavom su mielu rašytoju Stepu Zobarsku.

II. — Pakeliui į Maritaino laišką
Į Maritaino ir kitų dviejų diskusijas nuėjau vienas. Salė buvo antrame aukšte, žmonės palengva rinkosi ir kopė į viršų. Ten, prie laiptų atramos, lūkuriavo vienas vyriškis, žiūrėdamas žemyn į ateinančius. Jis žvilgtelėjo ir į mane, o aš į jį. Atrodė jis kitoks: ilgoki plaukai rietėsi garbana prie apikaklės, pečiai buvo apibirę pleiskana, apdaras nors švarus ir tvarkingas, priminė kokį nors benamį estetą. "Ko tam žmogui reikia Maritaino paskaitoje?" — tariau sau.

Ir neapsakomai pranioviau.

Sėdžiu apypilnėje salėje ir laukiu Maritaino. Programos vedėjas jau kviečia prie stalo profesorių Charles Lalo, kuris nesvetimas ir lietuvių studijose: jį apsčiai mini dr. Jonas Grinius savo veikalo apie estetikos pagrindus "Grožis ir menas". Štai šaukia ir Maritainą. Ir koks buvo mano nustebimas, kai iš pirmųjų eilių pakilo ir atsisėdo šalia Lalo anas mano bastūnas estetas, kurį prieš keletą minučių mačiau rymantį prie laiptų.

Nuo tų svarstybų prabėgo daug metų, ir išdilo visa tai, ką jie ten sklaistė. Išliko tik įspūdis: tie garsūs vyrai tarp savęs kalbėjo ramiai ir oriai, nors jų tezės tarpais atrodė prieštaringos. Sakytum, kad jie laikėsi kažkokioj aukštesnėj plotmėj, kur veikė grynojo intelekto jėga ir šviesa, atitolusi nuo kasdienos rūpesčių ir išsikarščiavimų.

Maritaino daugiau nemačiau. Tik per karą, kai jis gyveno New Yorke, parašiau jam laišką kurio akstinas buvo štai kokis.

Dėl buvimo amerikiečių spaudoje anuomet pasitaikydavo Lietuvai straipsnių. Antai Pitsburgo dienraštis "Sun-Telegraph" 1941 metų liepos 24 dieną įsidėjo vedamąjį, kuriame taip rašoma apie Baltijos valstybes:

"Tos Europos ištikimos respublikos visos turėjo daug padrąsinimo žodžių iš Anglijos ir iš Jungtinių Amerikos Valstybių, — žodžių, laiminančių šventąjį demokratijos reikalą, paskatinimo žodžių, kad (...) drąsiai kovotų dėl nepriklausomybės ir visa ką aukotų laisvei.

"Savo kovoje dėl laisvės šios mažos ir narsios respublikos susilaukė įkvėptų žodžių, bet jokios realios pagalbos . . .

"Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstybės savo paramą pasilaikė Rusijai, demokratijų griovėjai; Stalinui, žiauriajam tų respublikų užėmėjui, visų laisvų žmonių visose šalyse persekiotojui . . .

"Stalinas, kurį mes dabar giriame, kaip malonų valdovą, . . . yra tas pats žiaurus žudikas ir budelis savo paties tautos ... tas pats kruvinas tironas, kuris užpuolė Suomiją ir sunaikino Estijos, Latvijos ir Lietuvos demokratijas . . .

Laisvę mylintieji Estijos, Lietuvos ir Latvijos žmonės nepasikeitė.

"Bet didžiosios imperialistinės demokratijos radikaliai pasikeitė . . ."

Gerą žodį apie Baltijos kraštus galėjai rasti "New York Times" skiltyse, "Chicago Tribūne", "Chicago Herald" ir kituose dienraščiuose. "Boston Traveler" gražiai rašė apie Lietuvos praeitį, jos kalbą ir apie Čiurlionį, o savaitraštis "Time" straipsnelyje "Lithuania" (1941.VII.28) davė tokį klausimą:

"Kuri buvo didžiausia nepriklausoma valstybė Europoje Chaucerio (1340 - 1400) laikais? — Atsakymas: Lietuva, kuri ėjo nuo Baltijos iki Juodųjų marių ir siekė nuo Lenkų sienos ligi anapus Kijevo".

Neilgai laukus padvelkė kitoki vėjai. "Life" nesigailėjo vietos straipsniams už sovietus. Juos rašė ir oficialūs Amerikos ir Anglijos valdžios žmonės, sakysim, specialus prezidento Roosevelto pasiuntinys ambasadorius Joseph Davies. Churchillis savo kabinete turėjo prosovietinį ministrą Stafford-Cripps, kuris tiek britų parlamente, tiek to paties "Life" puslapiuose įtikinėjo, kad Sovietų Sąjungos apsaugai reikalingos tokios sienos, kokios buvo 1941 metais birželio mėnesį. Pagaliau ir pats Churchillis, kalbėdamas New Yorke, pareiškė, kad jam tai būtų tvarkoj Baltijos kraštų atveju. O šio momento ironija buvo ši: tą dieną gatvėje tarp būrelio žmonių buvau ir aš, atėjęs pažiūrėti, kaip atrodo Churchillis. Buvo jis toks, kaip nuotraukose matydavom: aptukęs, raudonveidis ir mėlynakis, kunktelėjęs, sunkiai išlipo iš automobilio, pakėlė ranką su dviem pergalės pirštais ir dingo duryse, už kurių netrukus pasigirdo jo balsas, — griaudėjantis ir duslus.

Ne vieną pribloškė savaitraščio "Newsweek" skiltyse pasirodęs komentaras. Juos tada rašydavo buvęs prezidento Roosevelto Brain Truster — smegeninė, Raymond Moley. Tame savo komentare jis į miltus sumalė Baltijos valstybes, apšaukęs jas kažkokiu jovalu.

Kaip atrodo, reagavo daug kas. Rašiau ir aš, pirmiausia savo argumentus išdėstydamas lietuviškai, o į anglų kalbą gražiai išvertė kunigas Juozas Vaškas. Išsiuntėm ir laukiam, kada mūsų atsakymai pasirodys "Newsweek" puslapiuose. Deja, įdėti nieko neįdėjo. Tik atėjo ilgas raštas, matyt, skirtas visiems, kurie atsiliepė į tą žiaurų straipsnį. Taip ant savo kailio patyrėme, kad didžioji spauda gali tave su dumblais suvolioti, o pasiteisinti tau neduos nė pusės žodžio.

Ypač skaudu buvo skaityti straipsnį, kurį 1942 metų birželio 12 dieną įsidėjo katalikų savaitraštis "Commonvveal", — tas pat, apie kurį "Draugas" neseniai (1985.1.26) teigė, kad tai žurnalas, įsigijęs pagarbą "visame Amerikos intelektualiniame pasaulyje". Ir vėl deja, — nuo anų dienų jis man išliko kaip laikraštis veidmainys: tada jis piršo Baltijos kraštus po karo aneksuoti prie Sovietų Sąjungos.

III. — Laiškas
Pagalvojau, kad būtų tuščias darbas rašyti pačiam žurnalui. Atsiminiau, kad tarp jo bendradarbių yra Maritainas, ir pasiskundžiau jam.

Savo laiške iš Thompsono jam rašiau, kad esu matęs jį minėtose diskusijose, kad dabar seku jo ir jo žmonos Raišos straipsnius "Commonweal" žurnale, kuris, deja, birželio 12 numeryje "pasisakė už Baltijos kraštų Lietuvos, Estijos ir Latvijos sugriovimai aneksuojant juos po karo prie Sovietų Sąjungos". Toliau sakiau, kad tokia nežmoniška tezė "prieštarauja Amerikos ir iš viso demokratijų politikai, katalikiškajai moralei, popiežiaus Pijaus XII žodžiams ir prigimtajai bei dieviškajai kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus teisei gyventi laisvėje". Dar pridūriau, kad man ypač buvo skaudu skaityti tokį žurnalo "vilkų moralės" pasisakymai, kai tarp to "tariamai katalikiško laikraščio" bendradarbių yra ir jisai, Maritainas, kuris trokšta matyti Prancūziją laisvą ir garbingą; "Aš esu lietuvis, — sakiau jam, — ir prašau Dievąį kad laisvė būtų atstatyta mano tėvynei. Jūsų krašto ir mano krašto laisvė teka iš to paties šaltinio, o tai yra teisingumas kiekvienai tautai, rasei ir asmeniui". — Prie šių žodžių tektų priminti, kad Prancūziją tada buvo užėmę vokiečiai.

Ir štai po savaitės gaunu laišką iš paties Maritaino. Jis sakėsi esąs užverstas darbais ir negalįs duoti ilgesnio atsakymo, bet nori pastebėti, kad, dar negavęs mano laiško, jis jau buvo kreipęsis į "Commonvveal" dėl ano straipsnio, kad "Commonvvear' atitaisė savo poziciją sekančiame numeryje, kad jau paskelbė Don Sturzo laišką ir, be abejo, paskelbs jo straipsnį, ir kad to žurnalo redaktoriai jam užtikrino "niekados neturėję minties kelti abejonių dėl "mažųjų" valstybių teisių bei laisvių".

Ir paskui:

"Yra aišku, kad teisingumo principai galioja mažoms, kaip ir didelėms valstybėms, Lietuvai, kaip ir Prancūzijai".

Maritaino laiške minimas kunigas Luigi Sturzo (1871 - 1859) buvo žymus Italijos krikščionių demokratų partijos veikėjas ir teoretikas.