MAGIŠKASIS VAIČIULAIČIO KŪRYBOS PASAULIS Spausdinti
Vaičiulaitis — jau vien tos pavardės švelnus skambumas nuo pat pirmo karto, kai ją išvydau spaudoje, man kėlė pasigrožėjimo. Skiemenys vai - čiu - lai - man atskambėjo kaip graži daina, kaip ir lietuvių literatūros pamokose išgirstas Vaičaitis, ar vėliau sužinoti Gustaitis, Giedraitis, o dar vėliau — poetas Putinas Mykolaitis, profesorius Dovydaitis. Man, šiaurės Lietuvos vaikui, kur pavardės tokių galūnių nėra matę, buvo kažkas nepaprasta. Gal iš dalies dėl to mokytojų sugestijuojamas gremėzdišką pavardę pakeisti į Brazdys ar Brazdžius (nė kiek negeresnę) bevelijau slapyvardžiu recenzijoms ir kritikai pasirinkti Brazaitį.

Į spaudą Vaičiulaitis įstojo ne proza, bet eilėmis. Ir tai ne kokiame jaunimo ar moksleivių laikraštėly, o kultūros žurnale "Krivūlė", į kurį ir aš bandžiau patekti. Tada buvo mada redakcijoms duoti savo tolimesniems, nepažįstamiems bendradarbiams "Redakcijos atsakymus": "Tamstos eilutes gavome, jos dar silpnos, rašyk proza ..." — taip ir panašiai atšaldydavo jaunus pradedančius poetus. Apie atsakymus man pakalbėsiu kitu atveju. Iš atsakymo Vaičiulaičiui supratau, kad jis buvo nusiuntęs poezijos vertimų — Horacijaus, Virgilijaus ir gal kitų klasėje einamų senųjų lotynų autorių. Vertimų dirvą tuomet buvo užėmęs Motiejus Gustaitis. Jis, be abejo, geriau vertė už kokį gimnazijos mokytoją ar moksleivį, nors tai būtų ir Vaičiulaitis. Jam leido debiutuoti dviem originaliais eilėraščiais. Tai buvo 1925 metais. Aš jo literatūrinio darbo pradžią laikyčiau 1926-tuosius metus, kada "Ateityje" buvo atspaustas jo apsakymas "Paskutinis dėdės pusdienis". Paskui pasirodė, jei neklystu, "Brolio smuikas", "Ponia" ir kiti tartum kokio dėdės pasakojimai, visai nepanašūs į gimnazisto ar jauno studento darbus. Ir po to niekad nebepaleidau Vaičiulaičio iš savo dėmesio.

Nepasakyčiau, kada su Antanu Vaičiulaičiu teko asmeniškai susipažinti. Greičiausia, po kokio literatūros vakaro Kauno universitete. Programos dalyviams besimaišant publikoje per pertrauką, Antanas bus priėjęs, padavęs dešinę, net ne en face, bet veizėdamas kažkur į šalį, ir ištaręs: "Tas trečiasis man patiko". Ir nuėjęs, net pavardės nepasisakydamas ("Tas trečiasis" — suprask, tas trečias nuo pradžios eilėraštis, "Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė..." Toks tikslus visuomet Vaičiulaitis buvo ir visuomet paliko...) Turėjau jį tada pažinti bent iš tolo, nes jis buvo jau bebaigiąs Teologijos - Filosofijos fakultete literatūrą, metus regadavęs "Ateitį", buvo studentų literatų "Šatrijos" draugijos narys, po Juozų Grušo ir Paukštelio labiausiai prasikišęs dešiniuosiuose beletristas. Žinojau jį esantį iš vienos, Vilkaviškio, gimnazijos su Salomėja Nerim ir Petru Karuža. Pastarasis sėdėjo "Ryto" redakcijoj ir didžiai nusimanė politikoj; eilėraščiuose krypo į modernizmą, kurį išpažino kairiojo sparno literatai. Vaičiulaitis ėjo kitu keliu. Panašėjo į konservatorių.

Tuo metu, kai jaunieji, o kartu ir vienas kitas vyresnių, rašytojai nerte nėrėsė iš kailio ieškodami naujų kelių, kai buvo griaunami seni autoritetai ir atsisakoma tradicinių prozos ir poezijos formų, reikėjo didelės drąsos mėginti dar šį tą naujo kurti, senovės nepaneigus. A. Vaičiulaitis buvo vienas tų, kurie nepasidavė laiko madai ir ieškojo kūrybos ir grožio tenai, ką kiti, lietuviai to meto literatai, neigė ir niekino.

Kalbant apie "laiko madą", nepasakyčiau, kad madinga būtų buvę išpažinti katolicizmą, kurį griežtasis Adomas Jakštas buvo gerokai suprofanavęs savo "dieviškų proporcijų" reikalavimais ir savo mėgiamus diletantus keldamas ant šakių; kur iš tiesų maža žymesnių talentų ir tebuvo be Salomėjos Nėries ir be minėtų Grušo ir Paukštelio ar Aleksio Dičpetrio, iš kurių, pastarųjų, trečiafrontininkai pajuokos objektais buvo pasidarę.

Jaunasis literatūros prieauglis, besitrinąs universiteto Didžiųjų rūmų antro ir trečio aukšto koridoriuose, laukte laukėme Antano Vaičiulaičio beletristikos debiuto atskira knyga. Pagaliau ji išėjo. Bet visų nusivylimui — ne "suaugusiems", o "vaikams" knyga vardu "Vakaras sargo namely". Puiku. Gražu. Įdomu. Bet kam vaikams? Kritika sutiko labai palankiai, rašytojai pripažino pasakotojo talentą, bet mes, jaunieji, laukėme Vaičiulaičio knygos suaugusiems.


Antanas Vaičiulaitis    Nuotr. A. Maželio

Ji pasirodė po poros metų, 1933-čiaisiais, vardu "Vidudienis kaimo smuklėj". Pagaliau! Pagaliau su šia knyga "gimė" tikras beletristas Vaičiulaitis, užėmęs tvirtą jaunų, nepriklausomoj Lietuvoj išaugusių kūrėjų, rašytojo poziciją.

Valančius, Žemaitė, Vienuolis buvo realistai, Vincas Krėvė, gal ir Šatrijos Ragana — romantikai, Šeinius — impresionistas. Antanui Vaičiulaičiui, žvelgiant į jo visą kūrybinį kelią ir į jo darbus, Tonas Aistis norėtų duoti "klasikinio realisto" vardą; aš jam prieš kokią 30 metų suteikiau "estetinio realisto" etiketę; Jonas Grinius, recenzuodamas "Vidudienį kaimo smuklėj" pažymėjo, kad Vaičiulaičio siužetai esą natūralistiški (tačiau be "to natūralistams įprasto tendencingumo socialine linkme, tos sušvinkusios atmosferos"; 1966 metais, "Valentinos" parašymo trisdešimtmetį minėdamas, autorių vadina "estetininku", nesigilinančiu į realybę, bet, nors nežymiai, ir realinį gyvenimą užkliudančiu); Kostas Korsakas, atvirkščiai visiems tiems teiginiams A. Vaičiulaitį laikė formalistu, kuris (kaip ir Cvirka) savo raštais iškraipąs "istorinę realybę" ir dėl to net nemeniškas.

Keistas dalykas. Kai rašytojas sėda už stalo rašyti novelę ar romaną ir kai rašo, mano manymu, negalvoja, kokiu stilium rašyti, kokios srovės vardu — realizmo, natūralizmo, ekspresionizmo, impresionizmo, ar dar kokio "izmo". Jis rašo taip, kaip jam rašosi. Jis pasakoja savo stilium, reiškia savo idėjas, kuria savo "srovę", jeigu jis talentingas ir originalus, o jeigu ne, jeigu nieko savo neturi — tuomet jis tik imituoja, šliejasi prie ankstesniųjų protagonistų ar prie savo meto talentingesniųjų ir jį imponuojančių, tuo metu kuriančių naująjį "izmą". Su srovėmis taip ir esti, kad joms pakanka tik vieno, kuris žengtų pirma, o visi kiti jį seka. Bet kai tą ar kitą rašytoją griebia į savo rankas, padeda ant savo sieto literatūros kritikai ar istorikai, tada tai prasideda spekuliacijos — teorijos ir istorijos.

Taip ir su Vaičiulaičiu.

Antai, dabar Lietuvoje jau net keli literatūrologai daro savo spėliojimus, siūlo savo teiginius ir bando įsprausti Vaičiulaičio beletristiką į savo jam sukaltą "prokrusto lovą".

Janina Žėkaitė, pasiremdama "Granito" teoretikų apie tuometinį Vakarų literatūros išvedžiotą situaciją ir lietuvių literatūros menamas sroves teigia, jog Vaičiulaitis tinka į magiškojo realizmo srovę, kuri turėjusi "papildyti senąjį, klasikinį realizmą bei jį turtinantį impresionizmą". Ir čia pat priduria, kad "magiškojo realizmo pasekėjai savitesnio meno nesukūrė". Vaičiulaitį ji vadina "karščiausiu ir pastoviausiu magiškojo realizmo propaguotoju. (Taip, kaip ir "Granite" J. Skrupskelis, Vaičiulaitis yra daręs savo studijoje "Natūralizmas ir lietuvių literatūra", 1931). Ir dar: "Kaip katolicizmo ir tautiškumo idėjos mene gynėjui" esą A. Vaičiulaičiui galėję nepatikti "psichologinės analizės pritaikymas žmogaus dvasiniam sudėtingumui atskleisti". Tiesa, to "dvasinio sudėtingumo" Vaičiulaitis įžiūrėjo žmogaus žemesniųjų instinktų atskleidimą Proust'o ir Joyce'o veikaluose, ir jis tuo nesižavėjo. Bet reikia pripažinti, kad psichologiškumą (tik ne anų autorių prasme) Vaičiulaitis savo kūriniuose meniškiausiai įgyvendino, kaip ir J. Žėkaitė tvirtina, po Igno Šeiniaus.

Kaip ten bebūtų, rašytojui pakanka to, kad jo kūriniai meniškai savo paskirtį atlieka. Meno pirmoje vietoje, be abejo, bus siekęs ir Antanas Vaičiulaitis.

Kitas Vaičiulaičio kūrybos nagrinėtojas Lietuvoje, A. Zalatorius, studijoje "XX a. lietuvių novelė" mažiau rūpinasi, į kokią srovę rašytoją įsprausti, o daugiau kaip jo kūryboje išryškinti "bendražmoniškumo", "universalumo" idėjas, jo psichologines gelmes, kaip vaizduojamas žmogus, koks semantinis žodžių krūvis ir kokia jo stiliaus paslaptis, kad "paprasti žodžiai" ir gili prasmė susilieja į vienumą".

Vaizduojamieji žmonės ir pasakojimo stilius, žodžio magika, štai, ir yra tie du Vaičiulaičio kūrybos komponentai, nulemia jo kūrybos meniškumą ir išliekamąją vertę.

Juozas Brazaitis (mano, Jono Brazaičio, bendra-pavardis) Vaičiulaičio kūryboje suranda dvi grupes žmonių: pasyviuosius ir aktyviuosius. Vieni veikia gaivališkai, be apskaičiavimo, be racionalaus užsitikrinimo. Jų charakteryje glūdi polinkis šokti ir veikti, nesirūpinant, kas iš to išeis, ar turės iš to naudos, ar ne. Neužsileisti, nepasiduotijų ambicija. Tokia "Ponios" Elzbieta, tokie "Didžiojo ir mažojo" Petrai, tokie "Dviejų galybių" vyras ir žmona, tokia "Tavo veido šviesos" močiutė, nenorinti užsileisti dukteriai. Antra grupė — žmonės be jokio aktyvumo. "Kur bakūžė samanota" apsakymo žmogus be pasipriešinimo pasitraukia iš gyvenimo, kai ateina nauji laikai; su likimu susitaiko vieniša davatkėlė "Kroki-ninkų Ievutėje"; "Tėvo tvoroj" ūkininkas tik ašarą išspaudžia, kai kaimo neveiklumas suardo jo visas pastangas. Ir veikliųjų, ir pasyviųjų grupėse tačiau neištinka jokia didesnė drama. Motyvai, dėl kurių pradedama kova vėliau pasirodo bereikšmiai, teverti vien kreivo šypsnio kaip ir ginčas dėl rasto maišo, kuriame, pasirodo, besą tik skudurai.

Nedidelė ta mūsų Lietuvėlė, o kokie nevienodi, kokie skritingi jos rajonų žmonės, kokia įvairi etnografija. Lėti, sunkiai įkaistą, bet iš esmės imą veikti ir nenusileidžią žemaičiai (M. Biržiška: kaip katalikas aš jam turiu atleisti, bet kaip žemaitis aš jam nė po mirties neatleisiu!). Karšti, kaip sausi žabai greit užsidegą dzūkai; alučio putele besidžiaugia aukštaičiai, nepraktiški, bet dėl gerų žemių šaunūs ūkininkai; ir visų taip nemėgiami, —išdidūs, sumanūs, į kitus iš aukšto žiūrį pozityvistai suvalkiečiai. Juozo Brazaičio, paties suvalkiečio nuomone, A. Vaičiulaitis atskleidžia visus suvalkiečio būdo bruožus, teigiamus ir neigiamus. Iš vienos pusės, aktyvi kova dėl tiesos, iš kitos — švelnus sentimentalumas bei taiklus principingas žodis, traukimas per dantį. Tie charakterio bruožai nėra kurio vieno luomo, vieno amžiaus žmonių, ar vieno laikotarpio, — tai per ilgus amžius susiklostę būdo bruožai. Žinoma, A. Vaičiulaičio vaizduojami žmonės būdu ir veikla labai skiriasi nuo kito suvalkiečio rašytojo, Vinco Ramono. Jo ir stilius kitas ir pats suvalkietis kur kas suvalkietiškesnis.

Vaizduodamas kaimą ir jo žmones, tiesa, Vaičiulaitis nebesitenkina kaip mūsų ankstesnieji realistai, duoti tik jo "tikrą", primityvų paveikslą (kaip ir foto kopiją), — Vaičiulaitis imamą medžiagą pateikia, ne tik j meninius rėmus ją įpavidalindamas, bet ir meninio grožio spinduliais ją peršviesdamas. Vienur jis daugiau dėmesio kreipia į kompoziciją, kitur — j charakterius, vienur — į turinį, kitur — į formą, bet visur vienodai duoda įtaigų vaizdą ir naudoja stilingą, retą, kartais net rafinuotą, žodį, Turiniui jam kartais pakanka paprasto anekdoto. Jam svarbiau veiksmas, elgesys, situacija, dialogas, sąmojus (taiklus ir prasmingas) žodis (parinktas ir dailus). Jo idėja nerėkianti, bet gili ir amžina. Jo charakteriai reti, bet įtikiną, nedirbtiniai. Jo kūrybos pasaulis universalus, bet giliai tautinis ir lietuviškas. Ar tai bus vaizduojama Katriutė, einanti tarnauti, ar kareivis, kare įsigijęs medinę koją, ar našlys, vedęs jauną merginą, ar kokio rango dvasiškis, ar atgailaujantis piligrimas - vienuolis, ar profesionalas, sukčius, ar nelaimingas "padegėlis", ar toji močiutė, ar "mūsų mažoji sesuo"... — visi jie, rodos, iš pasaulinės literatūros atkelti, tokie klasiški, o iš tikrųjų originalūs, atpažįstami čia mūsų senuosiuose tautos raštuose, čia kuriame Vilkaviškio apskrities kaime, čia savame suvalkiečio kieme Šelviuose, ar net pačioje Vaičiulaičių sodyboje.

Pirma apsirodęs su "Vakaru", 1933 metais davęs "Vidudienį", Vaičiulaitis ketino savo knygų serijoje išvardinti visą parą; po šių turėjo eiti "rytas" ir "naktis", kaip man buvo sakęs pats autorius. Bet sekantis rinkinys (1939) išėjo "Pelkių tako" vardu. Tiesa, pelkių tako keleivis eina naktį, bet Vaičiulaičiui "nakties" tamsus vaizdas knygai nebebuvo prie širdies. Ir teisingai. Antanas Vaičiulaitis yra vidudienio, giedros, šviesos, ryto rašytojas. Jo ir naktis nušviesta vaiskios mėnesienos, arba naktis, kurioje žvaigždės dreba kaip "benukrentą rasos lašai". Jo charakteriai, su tų ar kitų polinkių ne gelmėmis, bet blyksniais, kadangi, pačiam autoriui rūpi ne tiek knistis po sielos paslaptinguosius pykčio, keršto, aistrų užkampius, kiek nuskaidrėjimas, gėris, meilė, atleidimo properšos, šyptelėjimai.

Vaičiulaičio stiliaus diapozonan įeina sakinio grakštukas, žodžių estetika, veiksmažodžių gausumas ir įvairumas, epitetų spalvingumas ir dialogų bei replikų elegancija, dažnai paįvairinama šviesaus humoro ar gudriai mestos ironijos. Jo pasakojimas ramus, lėtas, pasakytume epinis, be šuolių ir peripetijų. Bet jame nesijaučia stagnacijos; jo pasakojimo "dinamiką" varo neišsenkamas veiksmažodžių vartojimas. Vieno kritiko žodžiais, "A. Vasičiulaitis mato ir girdi labai konkrečiai ir detaliai. Tam matomam ir girdimam įspūdžiui jis turi tinkamą žodį — taiklų, drąsų, labai konkretų, vaizdingą, jei reikia, nuotaikingą. Galingiausias jo stiliuje yra veiksmažodis".

Spalva, garsas, judesys A. Vaičiulaičio stiliuje visur įgudusio meistro ranka pinamas veiksmažodžiais, piešiamas daiktavardžiais, išgražinamas, pa-spalvinamas parinktais būdvardžiais. Šiaip rodos kasdieniniai, bet Vaičiulaičio pavartoti žodžiai, kūrėjo magiko išmone panaudoti, kartą virsta nuostabių vaizdų paletėmis, kitą suaidi muzika, dar kitą nudundena vėtromis ir griaustiniais, gudriai surežisuotais, gerai sureguliuotais, tvirtai įrėmintais į ribas novelės, kurios formą rašytojas yra labiausiai pamėgęs ir to žanro pasakojime labiausiai išsimiklinęs. Kai kurie mažesnieji kūrinėliai, autoriaus pavadinti sakmėmis, yra tikros poemos prozoje. Beje, "Granite" spausdintas pasakojimas pradžioje, autoriaus prisipažinimu, buvęs parašytas eilėmis, tik vėliau paverstas proza
Iš 1939 m. išėjusio "Pelkių tako" tikras literatūros brangmuo yra pasakojimas "Rogės". Šis, nė 10 puslapių neužimąs dalykas įeina ne tik į Vaičiulaičio, bet ir apskritai į mūsų novelistikos geriausių kūrinių fondą. ("Pelkių takas" laimėjo autoriui literatūros premiją").

Karas, bėgimai, trėmimai ir kitos negandos, išblaškiusios mūsų žmones, dar skaudžiau palietė ir mūsų kultūros bei kūrybos klestėjimą.

Svetur nublokšti rašytojai, kaip ir jų tautiečiai, iš karto labai sunkiai pergyveno atsiskyrimą nuo tėvynės ir tat ryškiai atsiliepė jų kūryboje. Ilgesys, nostalgija, gailesys ir prisiminimai, susilydę į vieną, davė naujų veikalų, paženklintų tokių patriotikos savo žmonių ir savo krašto meilės ir adoravimo bruožų, kokių natūraliose sąlygose niekad nebūtų buvę. Neišimtis ir Vaičiulaičio vėlesnieji pasakojimai, išleisti (1947) jau Amerikoje "Kur bakūžė samanota".

Antanas Vakičiulaitis laimingu atveju iš Lietuvos buvo išvykęs dar prieš karo pradžią (pakviestas į diplomatinę tarnybą prie Vatikano). Jam neteko pergyventi pirmosios sovietų okupacijos košmaro, nei nacių "išvadavimo", virtusio nauja okupacija.

Po komunistų antplūdžio 1940 metais švietimo, kultūros įstaigose į vadovaujamas vietas buvo įstatyti visi nepriklausomos Lietuvos metu buvę opozicijoje, liberaliojo fronto žmonės. Švietimo ministeriu tapo Antanas Venclova, Vaičiulaičio studijų meto kolega, o be to, dar suvalkietis, vieno krašto žmogus; K. Korsakas - Radvilas vadovavo Eltai; Juozapas Banaitis — radiofonui. Areštų bangai siaučiant, laukdami nežinomo likimo, vadinami "reakcionieriai", lindėjom kaip pelė po šluota. Kartą Kauno Laisvės alėjos knygyne netikėtai sutinku Antaną Venclovą, dabar didelį valdininką — ministerį. Niekad nebuvom nei draugai, nei kolegos, nors iš matymo pažįstami, taip sakant, "kepurės pažįstami". Venclova pasisveikina ir pradeda kalbą. Neįtikėtina. Nė nenumanau, kur suka kalbą. Buvau Maironio muziejaus vedėjas. Toji tema būtų geriausia. Bet ne. Venclova: "Be abejo, palaikai ryšį su Vaičiulaičiu? Kaip jis? Ar nemano grįti į Lietuvą? Vatikane jam nebėra kas veikti". Sakau: "Nežinau". Venclova toliau porina: "Mes čia dabar organizuojame knygų leidimą. Bus leidžiamos įvairių tautų klasikų serijos. Reikia gerų vertėjų. Vaičiulaitis būtų labai geras versti iš prancūzų kalbos. Parašyk. Pakviesk. Tegu ilgai negalvoja. Parašyk nedelsdamas", dar priduria ir nė nelaukdamas mano atsakymo, išskuba iš knygyno tarnybos reikalais.

"Parašysiu", aišku, "parašysiu", galvojau, bet ne kviesdamas, o kaip nors duodamas suprasti, kad negrįžtų. Parašiau. Sukau sukau, kalbėjau kalbėjau, kad praeitų pro cenzūrą ir kad pats neįkliūčiau, ir nežinau, ar Antanas ką suprato, ar ne. Nesugrįžo. Išvyko į Ameriką. Ir čia pradėjo naują gyvenimą: mokytojavo Marianapolyje, paskui buvo prancūzų k. dėstytoju Scrantone, bet neužmiršo nė rašymo. 1947 metais išleido pasakojimų ir legendų rinkinį "Kur bakūžė samanota". Taip Vaičiulaitis gal net pirmiau už kitus, atėjo išeiviškon literatūron su atgręžtu veidu, su susopusia širdim į tai, kas paliko praeityje brangaus, gražaus, nepakartojamo, negrąžinamo.

Šiame rinkinyje Vaičiulaitis mus nuveda į Lietuvą, kuri gyva jau tik mūsų atminimuose, kur žėri savo nesena istorija ir tradicijomis, idealizmu ir lietuviškos sielos turtingumu. Niekad Vaičiulaitis nebus buvęs toks "konkretus" ir "lietuviškas", kaip šio rinkinio pasakojimuose, ar vaizduotų ištisą kaimiečių galeriją, ar vieną mažą mergaičiukę ("Dviejų kaimų istorija", "Elenutės nuodėmė"), ar seną "Kriokininkų Ievutę", ar dvi seseris, dainose apdainuotas "baltų drobių audėjėles"...

Knygos trečdalį užima naujai sukurtų pasakų pluoštas. Tai lyg ir "grįžimas" į "Vakarą sargo namely", kuriuo Vaičiulaitis pradėjo rašytojo karjerą. "Namelio" pasakojimuose ir pasakose, kupinose šilto jausmo, skaidrios šypsenos ir lyrinio graudumo, randame pasakų žvėrių motyvais ir realistinių vaizdelių ir jau fantazijos padaro. Ir viena, ir kita, ir trečia vėliau išaugs į visišką tik Vaičiulaičiui charakteringus žanrus. Čia išskirtina "Meškinas vestuves kelia", "Pabėgėliai", eilė nedidelių pasakėlių apie "didelį paukštį", apie "galingą katiną", "Dievo avinėlį" ir nuostabusis "Uodas", jeigu tokį padarą priskirtume prie "žvėrių".

Už literatūrinių pasakų, Vaičiulaičio pavadintų "padavimais", rinkinį 1961 m. Vaičiulaičiui paskirta Vinco Krėvės vardo premija. Nei jo "pasakos", nei "padavimai" nesiduoda įrėminami į tų formų priimtus aptarimus, į nusistovėjusias kategorijas, ar būtų "Adomas ir Ieva", ar "Puodų puodas", ar "Popiežiaus paukštė". Cia Vaičiulaitis sušvinta nepakartojamu talentu, su savo tos rūšies kūriniais atsistodamas į gretą vardų, kaip latvių K. Skalbė, anglų O. Wilde, danų K. Blixen ir kt.

Be "lengvesnių" pasakų bei legendų, kurios bus pagaunamos ir vaiko ome, kai kurių Vaičiulaičio padavimų ir legendų tikrąjį meno grožį pagaus tik daugiau suaugęs ir išprusęs skaitytojas: tai "Popiežiaus paukštė", "Auksinė kurpelė" bei pasakojimas apie Sirakūzų poetą Dionizą (prie jų priskirtina ir vienas kitas dalykas iš kelionių knygų "Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio" ir "Italijos vaizdai". Ne vienas šio žanro dalykų yra savos rūšies šedevras.

Šalia originalosios savo kūrybos A. Vaičiulaitis yra nemažai vertęs, daugiausia iš prancūzų kalbos: O. L. Milašiaus poezija, poema - drama "Miguel Manara", Fr. Mauriaco "Jėzaus gyvenimas" ir "Gimdytoja", Maurois "Sielų svėrikas" ir kt. Ką puikus vertėjas gali padaryti iš beveik niekam nežinomo autoriaus, gali būti pavyzdžiu Nello Vian A. Vaičiulaičio išverstas "Šv. Antanas Paduvietis". Skaitai ir negali atsigrožėti šiuo sodriu, žaismingu, vaičiulaitišku stiliumi pasakojimu lyg iš Valančiaus "Šventųjų gyvenimo" perkeltu šventuoju, nežinodamas nepasakytum, jog tai ne originalas.

Būtų kalbos ir apie A. Vaičiulaičio knygų kritikas ir literatūros temomis straipsnius (Aug. Raginio slapyvardžiu). Pats būdamas didžiai reiklus sau, iš simokslinęs, studijas gilinęs Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, kultūrinį akiratį plėtęs Vakarų Europos kultūros centruose, pažinęs didžiuosius rašto milžinus (Papini, Mauriacą...), vertindamas ar tik aptardamas mūsų bei svetimų autorių knygas, iš karto pagauna dalyko esmę, ir ką jau pasako, pasako tvirtai, taikliai, nepraeinamai teisingai. Kaip kritikas ar nagrinėtojas, jis kalba ne emocijų pagautas, bet ramiai akademiškai dėstydamas, stengdamasis autorių suprasti, jį atidengti ir parodyti skaitytojui.

Pasaulinės literatūros vardais ir pavyzdžiais operuodamas, išėjęs "į kovą" prieš senomis dogmomis apsiginklavusį kietąjį A. Jakštą, mūsų jaunuosius katalikus rašytojus kaltinantį dekadensu ir net bolševizmu, A. Vaičiulaitis drįso tarti, jog "karalius nuogas": "Katalikų Bažnyčia niekada nėra oficialiai pasisakiusi ir smerkusi tą ar kitą literatūrinį stilių". Ir dar: "... mūsų kritikas turėtų į galvą įsidėti didžiojo prancūzų poeto Paul Claudel žodžius: kritiko pareiga yra suprasti. Jeigu jis nesupranta, tegu tyli".

Vaičiulaitis nepabunga pasakyti tiesaus žodžio net labai jautriems "genijams", kurie kitus kritikus iš karto sumaltų, prieš Vaičiulaitį jie nekelia balso ir ramiai, kaip ir aną metą Jakštas, nutyli.

Toks Vaičiulaičio autoritetas, užtarnautas rašytojo kūrėjo talentu ir tvirtų principų kultūringa asmenybe.

Skaitydamas šio rašinio korektūras, pažvelgiau į kalendorių, kur surašyti šventųjų ir lietuviški vardai: rugsėjo 13-tą dieną minimas Jonas Auksaburnis. Buvo Jonas Krikštytojas, Jonas nuo Kryžiaus, bet Jonas Auksaburnis mane visuomet labiausiai žavėjo ir jam daugiausiai pavydėjau, kaip ir Antanui Vaičiulaičiui, kurį norėčiau pavadinti Antanu Auksaburniu. Antanas Auksaburnis ne tada, kai jis su tavim kalba, bet kai paima į rankas plunksną. Norėčiau išgauti jo žodžio kūrybos paslaptį, jo ars poetica, kaip ir jis norėjo savo metu, kai redagavo "Aidų" žurnalą (1950 - 1964), išpešti iš manęs mano ars poetica. Kiek kartų prašė, kiek kartų ragino, kad parašyčiau apie savo kartos kelią į literatūrą, apie savo eilėraščio gimimo procesą — įkvėpimą ir juodąjį rašymo darbą, vis neprisiverčiau. Ir dabar beveik gailiuosi to nepadaręs; dabar atsigręžiu į patį Vaičiulaitį, ragindamas nenusinešti išeinant savo auksinio žodžio kūrybinės paslapties. Nežinau, koks iškalbingas buvo jo Patronas Antanas iš Paduvos, bet jo pamokslai paukščiams ir žuvims (Vaičiulaičio išversti iš minėto Nello Vianjman) primena mūsų Auksaburnį Antaną: kai jis parašo, — mes jo klausomės ir mėginam patys čiauškėti kaip anie girios paukšteliai, kai jis "kalba" plunksną vedžiodamas, mes jo klausomės ir gėrimės, kaip anos bebalsės žuvys.

Šis pluoštas pastabų apie kolegą Vaičiulaitį ir jo magiškąjį kūrybos žodį tebūna mano ir jo skaitytojų vardu tartas kaip pagarbos, padėkos ir meilės pareiškimas, jo 80 metų amžiaus ir 60 metų kūrybos kelio sukakties pasveikinimas.