NE KRIKŠTO KALTĖ Spausdinti


Prieš 1387 metus

Krikšto, įvykusio 1387 m., artėjantis jubiliejus skatina smalsumą tiems rūkų apsuptiems, tolimiems laikams. Istorikai praleidžia daug metų, ieškodami įvykiams pagrįsti dokumentų. Jų neradę, mažesnius neaiškumus pridengia sintezėmis, nors šios jų sintezės ir prielaidos kartais savo tarpe nesutaria.

Krikšto jubiliejus užtenkamai priformulavo klausimų ir šiai dienai, kuri nėra vien atsitiktinumo vaisius, bet plonais siūleliais nusitęsia iki gilios praeities. Vėl atsiranda nesutikimų. Tačiau išmintingame praeičiai ir dabarčiai atsakymų ieškojime atsiradę minčių išsiskyrimai neturėtų piktai erzinti arba kelti rezignaciją, trukdančią patiems galvoti. Kaip du miestus jungia kelias, taip dvi nutolusias išvadas gali suglaudinti kantrus panašių bruožų atidenginėjimas.

Istorikai teigia, kad šeštame amžiuje po Kristaus baltai buvo atskirti nuo pasaulio. Jų gyvenimas keliems šimtmečiams aprimęs. Tačiau juk nebuvo užtverta Baltija. Gal ji galėjo atstoti duris — ar bent langelį — kitokiems žmonėms sutikti. Viduržemio jūroje jau 3500 m. prieš Kristų klestėjo laivininkystė. Britų salos su Europos žemynu pradėjo susisiekdinėti apie 2000 m. prieš Kristų. Mums netolimi Skandinavijos gyventojai vandenyse ėmė reikštis vėlai, tik apie 500 m. po Kristaus. Kai vikingas Rurikas, gal legendarinis, gal istorinis pagonis iš Skandinavijos, jūra ir upėmis atvyko į Naugardą apie 860 m., žemaičiai prie Baltijos ramiai ganė savo gyvulėlius. Nei jų, nei aukštaičių jūra netraukė ir dvyliktame amžiuje, vokiečiams statant uostus nuo Luebecko iki Rygos. Nors laivyba visas pakrančių tautas viliojo galimybe pralobti ir daugiau sužinoti apie pasaulį, mūsų Baltija kažkodėl savų žmonių negundė.

Baltai pirmą kartą istorijoje paminėti antrame amžiuje po Kristaus kažkaip atsibeldusio ir juos sutikusio romėno Placido, tačiau nieko nepasakyta apie jų organizuotumą ar kokį nors valstybiškumą. Bet tame pačiame amžiuje Ptolemijus jau išskiria baltų gentis (galindus, jotvingius), todėl būtų galima manyti, kad kažkokie bendruomeninio valdymosi ryšiai buvo. Pati Lietuva raštuose užkliūva apie 1000 metus. Dokumentuota istorija 1219 m. jau randa Mindaugą. Jis ir kiti mūsų valdovai, vieni valdę prieš Mindaugą ir niekam nežinomi, kiti tvarkęsi po jo ir pagarsėję, stūmėsi į Rytų tuštumas, miškuose ir kemsynuose užtikdami menkas slavų pilaites ir smulkius grobius. Lietuviai kažkodėl glaudžiai nesirišo su prūsais, nes į Vakarus plėstis turbūt nepajėgė. Mažai domėjosi ir Šiaure, nieko nesiuntė Dauguvos vandenimis su arabų ir persų kalifais prekiauti, kaip darė vikingai. Ir į Pietus neieškojo kelių per tuo metu silpną Lenkiją.

Jau devintame amžiuje Sv. Raštas buvo išvers tas į slavų kalbą, o 988 m. Rusijon per Kijevą atkeliavo iš Bizantijos krikščionybė. Jau 966 m. apsikrikštijo lenkų Mečislovas. Austriją, Moraviją, Vengriją krikščionybė pasiekė apie 955 m. Dvyliktojo amžiaus viduryje Švedijoje buvo įsteigta pirmoji vyskupija. Tik dešimtmečiais vėliau dabartinėn Latvijos žemėn kryžius atplaukė ant kalavijų, nors ir anksčiau ten krikščionybę skelbė danai su švedais. Iki Mindaugo viena Lietuva Europoje liko pagoniška. Jo sudarytą oficialų valstybės ryšį su krikščionybe nutraukė mirtis, tačiau būtų naivu tvirtinti, kad krašte neliko krikščionybės salelių.

Lenkijoje nuo Boleslovo III laikų (XII a. prdžioje) įsigalėjo intensyvus, slaviškas Europos pamėgdžiojimas. Į Rusijos plotus kultūra palengva sunkėsi iš Bizantijos. Dabartines Latvijos ir Estijos žemes veikė grubūs vokiečiai, švedai, danai, palikdami savo ženklus. Lietuviai, pajėgę nuo vokiečių gintis, klimpo į slavų žemes, tačiau Rytų krikščionybe nesidomėjo. Ukrainiečių kultūros istorikai mano, kad Lietuva buvusi per stipri ir su Rytų įtakomis nesiskaičiusi, nors ten buvę ir labai naudingų bruožų. Į Baltiją atsirėmę, anksčiau jos neišnaudoję, prieš ordinus kietai atsispyrę, į Rytus traukę, daugiau slavus iš totorių vaduodami, kaip juos užkariaudami, lietuviai glaudėsi prie žemės. Negausūs, tikroje Lietuvoje gal tik pusę milijono sudarę, bijojo prarasti savas tradicijas, vengė svetimų gyvenimo būdų ir, kol įstengė, liko paskutiniais Europos pagonimis. 1387 m. krikštas ir kartu politinio priespalvio demonstracija įpilietino tai, kas Lietuvoje ilgokai brendo. Gilaus turinio dvasinės kultūros ir paprastų gyvenimo formų lietuviai susidūrė su komplikuotu, suktu ir triukšmingu gyvenimu. Neabejotina, kad jautė stiprų sukrėtimą.

Po 1387 metų
Lemtingi įvykiai ritosi vienas per kitą ir keitė aplinką ne žmonių pasirinkimu, bet pastūmėjimais geromis ir blogomis kryptimis. Liko įvairių ženklų, net šiandien pastebimų. Vienas jų — tautos lenkėjimo pradžia. Dažnai tariama, kad dėl jo kalta ir krikščionybė.

Krikščionybė, tais laikais susirišusi su žemiška valdžia, nesklido vien palaimą nešančiais sparnais. Ji slinko ir debesimis — Lietuva tai patyrė iš sąlyčių su vokiškaisiais ordinais. Ne vienas dvasiškis daugiau stengėsi valdyti, mažiau išgyventi. O šis polinkis tarp lenkų dvasiškių, jau kelerius metus po Liudviko mirties tvarkiusių savo valstybės reikalus, buvo ypač stiprus. Po 1387 m. krikšto, atsidūrę Lietuvoje, jie rūpestingai prižiūrėjo gautas žemes, naujus krikščionis ir senus pagonis palikę Dievo globai. Kadangi medžiaga tada daugiau nupirkdavo, kaip maldos, lietuviškai nesimokė ir nemokė.

Ne vien dvasiškiai Lietuvon atklydo. Jogaila, savo broliais nepasitikėdamas, Vilniaus piliai saugoti atsiuntė lenkų įgulą, su krikščionybe neturėjusią nieko bendra. Pradėjo lankytis karalystės žmonės. Didikai ir bajorai susipazindinėjo su Lenkijos didikais ir bajorais. Šios pažangiausios lietuvių grupės lenkiškai melstis niekas negalėjo versti. Juk tai buvo savarankiškos valstybės valdančioji klasė. Be to, jų didelėje priklausomybėje ir atsakomybėje jau prieš krikštą gyveno valstiečiai. Ar ne bajorų pareiga buvo rūpintis savo žmonėmis? Ar jie laukė iš atėjūnų kunigų jiems pavesto darbo? Jei buvo sutarta, kad už bažnyčioms duotas žemes dvasiškiai privalėjo išmokti lietuviškai ir lietuviškai perduoti maldas valstiečiams, kodėl bajorai kunigų neprižiūrėjo? Tokio susitarimo nesant, lietuvių dvasiškių paruošimas buvo valdančios klasės pareiga. Lenkai tada Lietuvoje neturėjo valdžios, ir jų kalbos primesdinėjimas tikintiesiems galėjo vykti tik dėl dvasiniai susmukusių, nerūpestingų ir naivių didikų apsileidimo. Abejotina, kad jau tuo metu lenkai tyčiomis stengėsi lietuvius lenkinti. Pirmieji nesąmoningi šia kryptimi žingsniai atsirado dėl lenkų kunigų apsileidimo ir mūsų diduomenės nepakankamo budrumo.

Didikai su bajorais griebėsi už lengvatų ir už blizgučių, prasišvietusių pro slaviško perdėjimo apgadintos Vakarų kultūros šydą. Suklupo, susavanaudiškėjo, pradėjo nežmoniškai spausti liaudį, nustojo galvoti ir palengva lenkams perleisdinėjo savo įtaką. J. Dlugošo ir kitų lenkų istorikų įvykių aprašymai su iškraipytais faktais ir melu, ilgai laikyti teisingais, meta antrą šešėlį ant tuolaikinės Lietuvą valdžiusios klasės. Ne vienas jų buvo lankęs Vakarų aukštąsias mokyklas, žinojo apie Rusijoje ir Europoje egzistuojančias kronikas ir kitokius raštus, tačiau faktų neregistravo nei sava, nei kitomis kalbomis. Jeigu būtų keli šaltiniai, J. Dlugošo patikimumas seniai neegzistuotų. Ir dabar, stengiantis atitaisyti jo klaidas, reikia naudotis lenkų istorikais.

Lietuvos diduomenė vėliau ilgai ir kietai kovojo su lenkais politinėje plotmėje. Tačiau spyrimosi pagrindas buvo ne lietuviška Lietuvos valstybė, bet asmeniškas ponų gerbūvis — valdžia, dvarai, patogus gyvenimas. Lietuvos bajorijos tarpe maišėsi ir didokas procentas kitataučių, stambių žemvaldžių. Tai rusai, gudai, net totoriai. Jiems nerūpėjo, kaip žmonės kalba maldas, ar yra savas raštas, ar registruojami įvykiai. Šie klausimai turėjo kilti lietuviams šviesuoliams. Deja, ir jie slinko į pažadais apkaišytą lenkų maišą, pirmieji savą kalbą pamiršdami. Ir šitai skatino ne krikštas, ne Roma, bet savanaudiškumas. Todėl lenkai įsitvirtino ir vėliau panoro kultūriškai ir fiziškai savintis visą lietuvių tautą. Už paskutiniais dviem ar trim šimtmečiais tyčiomis ir įkyriai mums sudarytas lenkų išdaigas brangiai sumokėjome. O nuo Vilniaus užgrobimo gavome teisę jų vengti ir jais nepasitikėti. Todėl nenuostabu, kad,nepasitikėjimui veikiant, kyla eilė klausimų ir šiandien. Turės praeiti daugiau laiko, reikės įsitikinti, kad lenkai pagaliau lietuvius laiko gaja ir pažangia tauta, kol dings įtarinėjimai ir atsargumo iššaukiamos abejonės.

Tačiau pradinę lenkų įtaką atnešė ne 1387 m. krikštas. Visai nesvarbu, ar jis vyko, kaip J. Dlugošas aprašė, ar daug paprasčiau. Lenkiškumui platų kelią Lietuvon atvėrė tuolaikinė mūsų diduomenė. Pradžioje tokio kelio lenkai nelaukė, o vėliau įkyriai juo pasinaudojo.


ROMAS VIESULAS        SUTEMOS. 1970m.