KRIKŠTO IŠVAKARĖMS Spausdinti
EILĖRAŠČIO PRADŽIA

Žodį, kaip ostiją, pakeliu
Ir įdedu į burną.

Tebūna jis mano
Kūnas ir kraujas.

Ir aš jau turiu
Eilėraščio pradžią.

ANTIFONA VI

Ir atėjau prie šaltinio
Be kepurės, be kepurėlės.

Ir suburkavo vanduo,
Tartum būtų balandis:

Kur tavo krikšto drabužis,
Drobės marškinėliai?

Šimtai metų praėjo,
Nė vienas nesustojo —

Ten mano krikšto drabužis,
Visų marškinėliai...

Ir lenkiuos Į šaltinį
Be kepurės, be kepurėlės.
 

VARDO APEIGINĖ

Giliai iš po žemių — šaltinis.
Aukštai iš padangių — šviesa.
Ir tu, genties pirmutinis,
Ranka ištiesta

Ringuoji šventąją drobę...
Dar vardo nėra.
Laukiam, pečius apsigobę
Apeigine skara...

Dabar pašauk vardu —
Į šaltinį brendu.

VANDUO

Pavilgau pirštą ir žegnojuos —
Mano krikšto vanduo,
Šaltas gurkšnis rugpjūtėje,
Namų pašlakstymo lašas,
Mirusio veido rasa,
Prisikėlimas.

KRIKŠTASUOLĖ

Pirmoji čia dygo žolė.
Augo giria.
Paskui atklydo laukai,
Atbėgo rugiai,
Ir stebuklas pavirto duona.

Buvo namai.
Stovėjo stalas.
Paskutiniai atėjo
Knyga ir kryžius
Į krikštasuolės kertę.

Jei esi
Dievo sūnus,
Dabar viską atpirk.

SAPNAS ŽEMAIČIUOSE

Nuo balto debesio nusliuogęs,
Kojomis paliečiau žemę.
Kažkur tarp Viekšnalių ir Luokės
Žemaičiai vandenį semia
Rudenio apeigom

Ir suartom vagom
Jau renkasi aplink.
Ir tu dabar atsimink,
Kas tas, kurs atėjo su žalčiu,
Ir tas su kryželiu,
Su gintaro rožančium,
Su vainiku gėlių...
Visi, aplieti ugnia,
Žiūri j mane.
Ir šaukia vardu!
O aš nepabundu.

APEIGOS PILKAPY

Žirgų ir žmonių kapinyne,
Prie pat vėlių vartų,
Paduok man pieno puodynę,
Kad mirtis neišgertų,

Kad visiems lašas būtų,
Kad gyvata nesopėtų.
Žalia šakelė rūtų.
Karti šaknis mėtų.

Sudaužau ašaruvę,
Šaltiny skalauju puodynę —
Keliasi žygyje žuvę,
Žvengia žirgai kapinyne.

UŽ VISĄ GIMINĘ

Iš įkapių juos atpažinę,
Pašlakstėm vandeniu,
Užprašėme mišias
Už mirusius ir užmuštus,
Už visą giminę...
Kurgi nešies

Jų šaltą urną
Šiltuos delnuos?
Moliu ir pelenu
Paliesk man burną,
Ir niekas nežinos,
Kad savo įkapes renku
Po vandens ir ugnies apeigų.
 
DIEVUKAI
 
Dievas dėsto žemės dievukus
Dangaus lentynose kaip daiktus:
Jiems niekas nesimels ir neaukos —
Pagoniškas reikalas baigtas.

Bet jų keli pabėga iš dangaus.
Ar pėdsakus eilėrašty užuodi?
Ir jei dangus bėglių tų nepagaus,
Galės gyvent, pavirsdami j žodį.

SŪDUVOS MĖNESIENA
 
Pėduotas Vištyčio akmuo
Man buvo žemės širdis,
Dar nepradėjusi plakti.
Pirmą pavasario naktį
Pilnatis mėnuo,
Kaip lūšis,
Giriom atsėlino
Ir ėmė ežerą lakti...

Kur tu dabar, mėnesiena,
Pirmąją vasaros dieną —
Joninių naktį šventą?
Ir gyvas akmuo per sielą,
Tartum per ežerą, brenda.

SUNKIEJI METAI

Džiūsta šaltinis ir alkas,
Trokšta žemės dvasia.
Rymo Dievulis alkanas
Bado laukuose.

Maras Vilniuje,
Kraujas Virbaly,
Ašaros Kiršuos.
Sunkų kaip kalnas
Gyvybės grūdelį
Žody paslėpęs nešuos.

Ar bus išsaugotas kraitis,
Krautas gimtajam name?
Ar prakalbės Donelaitis
Mano tėvų tarme?

NEMUNU

Iš girių išnirę Nemunu,
Plaukia sieliai amžinu bangavimu.

O pakrantėje piliakalnio kalva —
Amžių amžiais plaukia Lietuva.

Tave didelę ir tave mažą
Į verdančią rėvą neša.

Palaukit! Paimkit mane —
Noriu būt Nemune.

PRIESAIKA

Ne lapai šlama,
Ne — sukilėliai
Prisiekia tylomis
Ir, pabučiavę stogo samaną,
(Kaip vėliavą!)
Pavirsta girių bangomis.
O kraujas siurbiasi į namą
Sienojais ir samanomis...

Viešpatie, būk su mumis.

JONINIŲ PROCESIJA PAJEVONY

Grįžusio pasakojimas

Bažnyčios durys atsidarė,
Dundėjo būgnai
Ir varpai skambėjo.
Ir man atrodė,
Jog daugybės metų —
Viso gyvenimo
Tartum nebūta.

Mergaitės barstė vėl gėles —
Žiedus paparčių!
Ir vieną jų nuo tako pakylėjęs,
Viską žinojau.
 
SESERS RAUDA

Nulinkau, nulinkau kaip šakelė
Po birželio sniegu.
Ieškojau, ieškojau brolelio —
Nežinau, nerandu.

Šaukiu... Neatsako. Gal miega
Akmeniu kalno šlaite?
Saule, tirpdyk vasarų sniegą,
Balsą paversk gegute.

TOKIA YRA ISTORIJA

Žemyne buvom paskutiniai
Pagoniško pasaulio dinozaurai.
Dabar — kieta fosilija
Europos uoloje,
Kirsta, kapota,
Keikta ir krikštyta,
Kraujuojanti —
Gyva!

Tokia yra istorija,
Tokia poezija —
Be krikšto drabužėlių,
Nuoga.

VIENŲ VIENI

Ir palikom vieni,
Istorijos, kaip kraujo, pilni.

Vienų vieni, vienų vieni
Su širdim akmeny.
Vieni.

LIETUVIŠKASIS EMAUS

Skaudžiai pamuštos jau kojos
Ir kelionėje praalkai,
Vakarop saulelė gula —
Pasilik pas mus.

Tėvas raugia rūgštų pieną,
Motė kepa šviežią duoną,
Ašai slėgiu saldų sūrį —
Pasilik pas mus.
 
Ir padėk rankas ant stalo,
Kad matytų ir aklieji,
Stalo lentos tegu kalba:
Pasilik pas mus.

Pasilik pas mus.

KRAUJO ŽIEDAI

Rex Poloniae,
Supremus Dux Lithuaniae
Su odinuke iš Lietuvos...

Taigi aš pats
Poezijos bokšte,
Tarp svetimų,
Praveriu langą į šiaurę —
Į Lietuvą,
Kur įmintoj pėdoj
Prigijusi krikšto šakelė
Varva kraujo žiedais.

Iš spaudai paruošto rinkinio "Krikšto vanduo Joninių naktį".