Bendruomenės tikslus ir veiklą perkratant |
Parašė Trumpa Vincas |
Dabartinė JAV LB centro valdyba: (pirmoje eilėje, iš kairės) J. Gaila, S. Jurskytė, V. Volertas,
Sekančiuose puslapiuose bandysime istoriko žvilgsniu perkratyti kai kurias bendruomenines problemas, ypač bendruomenės ir politikos klausimų kompleksą, kuris šiuo metu, atrodo, daug kam neleidžia ramiai užmigti. Gaila, tas klausimas jau savo užuomazgoje klaidingai pastatytas, būtent: ar bendruomenė turi teisės kištis į politiką, ar ne? Bendruomenė ne tik turi teisę, bet ir privalo politikuoti, kaip pagaliau turi teisę ir privalo politikuoti kiekvienas žmogus. Blogai, kai politiką monopolizuoja vadinami išrinktieji, kurių beje niekas nerenka. Politikuoti gali ir ALTa, ir L. Valiukas. Pagrindinis klausimas nėra, kas politikuoja, bet ką politikuoja. Iš tikrųjų tarp ALTos ir Valiuko politikos nėra jokio esminio skirtumo, nors jie tarpais karštai pešėsi. Mano galva, būtų didžiausia klaida, jeigu bendruomenė užsimotų paveržti ALTos ar VLIKo politiką, kaip kai kas šiandien skatina ją tai padaryti. Galima iš anksto garantuoti, kad bendruomenė čia nieko daugiau nenuveiktų, kaip nuveikia trisdešimt metų patyrimą turį ALTa ir VLIKas. Bendruomenei nereikėtų nei konkuruoti, nei lenktyniauti su ALTos ir VLIKo politika. Ji turėtų pasitenkinti tik palankaus stebėtojo vaidmenimi. 1966 m. pradžioje Clevelande bendruomenės atstovai per toli nuėjo su ALTos, VLIKo ir kitais politiniais komitetais. Tai buvo visiškai nereikalingas ir nenaudingas žingsnis. Nuo Platono ligi Lietuvių chartos
Politika nebūtinai turėtų būti-kažkas baisaus, nors dažnai ji tokia yra. Politikavimas nebūtinai turėtų reikšti nenuoširdumą, gudragalviavimą, net tiesiog apgaudinėjimą. Juk ir Platonas, ir šv. Augustinas politikavo. Tiesa, Platonas pripažino, kad politinis gyvenimas nebuvo pats geriausias gyvenimas, tačiau jeigu valstybę valdytų išminčiai (filosofai), maždaug tokie, kaip jis pats arba jo mokytojas Sokratas, gal kas nors gero galėtų išeiti ir iš politinio gyvenimo. Tuo tarpu mano mokytojas prof. Leonas Karsavinas, gal kiek ir į arti nusižiūrėdamas, sakė, kad, neduok Dieve, kai valstybė patenka į filosofų rankas. Šv. Augustinas savo dviejų valstybių samprata pastatė žmogų istoriniame laike. Ligi tol žmogus buvo įbedęs savo žvilgsnį į praeitį ir maža ką gero besitikėjo iš ateities. Politikavimas čia nedaug tegalėjo padėti. Dabar atsirado viltis į ateitį. Tik priimk krikščionybę, ir prieš tave atsivers ne tik neribotos žemiškosios valstybės galimybės, bet ir pati dieviškoji valstybė, kaip aukščiausias žmogaus tikslas. Užtat žmogus, nors ir gyvendamas dieviškosios valstybės ilgesiu, negali atsižadėti ir žemiškosios, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip pirmosios atspindys, arba paveikslas. Tai ir yra žmogaus pastatymas laike ir jo įpareigojimas politikuoti. Šv. Augustinas gerokai praplėtė elito sąvoką suteikė jai daug rimtesnius pagrindus. Pastatęs žmogų istoriniame laike, jis suteikė jam ateities perspektyvą. Dabar žmogus galėjo tikrai tapti savo likimo kalviu, žinoma, pirma tapdamas krikščioniu. O tai reiškė esminį žmogaus pasikeitimą. Nesvarbu, kas tas žmogus buvo prieš tai: vergas, baudžiauninkas, žydas ar romėnas, tapęs krikščioniu, jis tampa lyg nauju žmogumi. Tik nekrikščionių atžvilgiu jo pozicija yra elitinė. Krikščionių bendruomenėje jis yra individas, kaip ir kiekvienas kitas. Iš čia principinis pirminės krikščionybės demokratiškumas, kuris ir buvo europinės civilizacijos pagrindas. Gal ir nebuvo reikalo pakilti į tas "aukštybes", kalbant apie mūsų bendruomenės tikslus. Bet ar ne nuo tokių aukštybių bendruomenė ir pradėjo savo gyvenimą. Kai šiandien, daugiau kaip po dvidešimt metų, skaitai Lietuvių chartą, kurią 1949 birželio 14 paskelbė VLIKas, jauti, lyg skaitytum Dievo mylimojo psalmes arba kokį kitą šventą dokumentą. Toks nepaprastas jos pakilumas, kad Vytauto laiškai ar Vasario 16 d. aktas toli prieš ją nublunka. Ir iš tos chartos plaukia toks absoliutus pasitikėjimas savimi, tokia neribota drąsa kalbėti ne tik visos tautos ir visos valstybės, bet ir visos žmonijos vardu, toks be galo aukštas ir toks poetiškai nerealus tikslų supratimas. Tik įsiklausykime: "Lietuvių tauta, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad, savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą". Iš to dokumento visiškai nesimato, kad čia kalbama tik nedidelės politinių pabėgėlių grupelės, išblaškytos po visas pašvietęs, sugrūstos į apdaužytų vokiečių kareivinių barakus, apvilktos senais vokiečių karių ir Amerikos lietuvių suaukotais drabužiais, žodžiu, labai skurdžios ir vargingos žmonių dalelės vardu. Iš to pakilaus dokumento taip pat nesimato, kad Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai būtų grėsęs kada nors koks nors pavojus. Anaiptol, ji nuo amžių užsigrūdinusi laisvai gyventi, nors iš tikrųjų iš savo 700 metų istorijos ta laisve ji naudojosi vos tik šešis mėncsius. Ir kaip kvailai naudojosi! Toje pačioje chartoje esamuoju laiku tvirtinama, kad "darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausoma Lietuvos valstybę". Taigi, nieko daugiau nereikia, tik apginti ir išlaikyti. Ką? Kad būtų atsitikę kas nors negero tai valstybei, iš to dokumento visiškai nematyti. Visoje politinių pabėgėlių ir visoje emigrantinėje istorijoje sunku rasti labiau nerealų ir utopišką dokumentą, jis utopiškesnis net negu garsusis 1831 gruodžio 25 Didžiosios emigracijos atsišaukimas, iš kurio vis. dėlto matėsi, kad yra dvi Lenkijos: emigrantinė ir baškiro bato mindoma Lenkija. Iš mūsų čia minimo dokumento visiškai nesimato, kad būtų kokios nors dvi Lietuvos. Jis persunktas tiktai vienos ir tiktai visos tautos dvasia. Net ir truputį žemiškesnis 13-tasis paragrafas tekalba apie lietuvių lojalumą gyvenamajam kraštui ir apie lietuvių santykius su nelietuviu, pagrįstus "artimo meile ir pagarba". Visiškai neaišku, kodėl reikia kalbėti apie tą gyvenamąjį kraštą ir apie tuos nelietuvius. Kiekvienu atveju tačiau svarbu tėra ne tai, kaip tas svetimas kraštas ir tie nelietuviai į mus žiūrės, bet kaip mes į juos žiūrėsime. Juk vis dar mes esame viešpačiai ir valdovai. Bendruomenė gimsta Tokioje mistiškai optimistiškoje nuotaikoje buvo rašoma Lietuvių charta, tokioje atmosferoje gimė ir Lietuvių Bendruomenės idėja. Pats žodis bendruomenė slepia savyje kažką primityvaus, religiškai mistiško. Kalbame apie pirminių žmonių bendruomenes, apie pirmųjų krikščionių bendruomenę, šventųjų bendravimą ir panašiai. Paprastame civilizuotame gyvenime bendruomenę pakeičia visuomenė. Tarp jų yra didelis skirtumas. Visuomenė yra diferencijuota, joje gali gyventi kiekvienas ir visi. Bendruomenė siera diferencijuota, ją sudaro tik rinktiniai žmonės — elitas. Visuomenės narius riša laisvas apsisprendimas, bendruomenės — kraujas ir idėja. Šiandien gali priklausyti vienai visuomenei, rytoj — kitai. Niekas už tai tau nedarys jokių priekaištų. Iš bendruomenės negali išstoti nesuteršęs kraujo, arba neišdavęs idėjos. Užtat tam tikra prasme bendruomenę palikęs žmogus yra išdavikas, užtat priklausymas JAV LB šeštosios tarybos antroji sesija Filadelfijoje 1971,I,16-17 Nuotrauka K.Čikoto bendruomenei yra baisus, kaip baisus yra priklausymas kiekvienam elitui. Ir tą baisų įpareigojimą Lietuvių charta nori uždėti visai tautai. "Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė", sako charta. Nesąmonė — pasakytų moderniškos tautos sampratos šalininkas. Tauta yra laisvai apsisprendusių piliečių visuomenė. Galima keisti ir praktiškai keičiama tautinė priklausomybė. Ne — sako Lietuvių charta. Ne tik niekas pats, bet ir niekas kitas negali tavęs versti nutraukti ryšį su tautine bendruomene. Ne tai svarbu, kad toks teigimas neišlaiko logikos reikalavimų, kad jį ant kiekvieno žingsnio paneigia istorija, svarbu yra tai, kad žmonės tuo tiki. Bendruomenės idėja tikėjo žmonės ją kurdami, tikėjo ja ir vėliau, sodindami ją į įvairius kontinentus. Ir tas tikėjimas išplaukė ne iš tuščio užmojo, bet iš labai didelio reikalo. Žydų bendruomenė gimė diasporoje. Lietuvių tauta po II pasaulinio karo pasijuto esanti panašioje situacijoje, pati tuo tikėjo ir kitus norėjo įtikinti, kad toji lietuvių tautos dalis, kuri atsidūrė Vakaruose, kalbanti visos tautos vardu. Kai kas ir dabar dar taip tebemano. Bendruomenės idėja tai palyginti mažai, bet labai reikšmingai tautos skeveldrai buvo labai patogi priemonė baisiai emigrantinei vienumai nugalėti. Užtenka jaustis bendruomenės nariu, ir tau nebereikia daugiau nieko. Nei nieko pamiršti, nei nieko išmokti. Niekas neturi teisės tavo ryšio su tautine bendruomene nutraukti, — kartojaae vėl kartu su Lietuvių charta. Visuomenė prieš bendruomenę Bendruomenės idėja atsirado košmariškuose išvietintų asmenų lageriuose ir gyvenvietėse Vakarų Vokietijoje. Jeigu reikėtų vienos vienintelės
Ir atėjo laikas išvažiuoti. Kaip reikės tą bendruomenės idėją — tą tvarkaraštį — pritaikyti naujuose kraštuose? Atrodo, nesusidarė jokių ypatingų problemų, kur nebuvo arba maža tebuvo senosios išeivijos. Sunkiausiai sekėsi JAV, į kur daugiausia vadinamų tremtinių "nukreipė savo graudų veidelį", — kur tačiau daugiausia buvo senosios išeivijos. Svarbiausia, toji išeivija čia jau buvo, jeigu taip galima išsireikšti, susirašiusi savo tvarkaraštį, kurio visiškai nenorėjo keisti. Bendruomenė Amerikoje susidūrė su visuomene, kuri buvo gražiai išsidiferencijavusi, o pastaruoju metu ir sukūrusi centrinį organą — Tačiau ir tai buvo daugiau negu niekas, ir prel. Ignas Albavičius, Bendruomenės organizacinio komiteto (LOKo) narys, dalyvavęs 1951 m. rudens ALTos suvažiavime, kuriame ir buvo priimta aukščiau cituota rezoliucija, su dideliu entuziazmu dėkojo ALTai ir pažadėjo šimtaprocentinę jai pagalbą iš bendruomenės pusės. Nemažės nio entuziazmo rodė ir prel. M. Krupavičius savo laiškuose L. Šimučiui, kuris, beje, daugiausia ir pasidarbavo ALTos opozicijai prieš bendruomenės steigimą nugalėti. Dar ir po to bendruomenės organizavimo darbas buvo sunkus. Tik 1955 m. buvo išrinkta pirmoji bendruomenės taryba, ir tik 1960 m. buvo priimti JAV Lietuvių bendruomenės įstatai, kuriems peržiūrėti ir kuriuos eventualiai pakeisti šiuo metu, berods, yra sudaryta speciali komisija. Kuriozai JAV LB įstatuose Iš 1960 JAV LB įstatų matyti, kad Bendruomenė nemanė pasitenkinti tik "blezdingėlės šokimu", bet apie tai truputį vėliau. Dabar norime atkreipti dėmesį į trejetą tų įstatų paragrafų, kurie, gal būt, buvo suprantami anais laikais, kada tie įstatai buvo rašomi, bet kurie baisiai keistai skamba šiandien. Turime galvoje paragrafus 5 - 7. 5. Rinkimų teisės netenka tas lietuvis, kuris: a. nėra lojalus JAV santvarkai ir savo veiksmais joms kenkia, b. kenkia lietuvių tautai ar yra priešinęsis Lietuvos nepriklausomybei arba pritaria sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai. Tiesa, nuskriaustasis gali skųstis Garbės teismui, bet jau seniai apie tokius skundus Dionizas Poška rašė: Dievas aukštai, o caras toli. Tiesa taip pat, kad per visą dešimtmetį nuo tų įstatų įsigaliojimo, berods, nebuvo nė vieno atsitikimo, kur apylinkės valdyba šia savo teise būtų pasinaudojusi. Bet tai kaip tik ir įrodo tokių paragrafų absurdiškumą. O nuo seno žinoma, kad blogi pavyzdžiai patraukia. Taip ir susižavėjo vienas Lituanistikos instituto prezidentas, kad panašų paragrafą norėjo įtraukti į to instituto įstatus. O Lietuvių žurnalistų sąjungai, berods, irgi pavyko tokį paragrafą įtraukti į savo įstatus. O dar visiškai neseniai vienas "Dirvos" bendradarbis, pasislėpęs Jono Kriščiūno slapyvardžiu, ėmė reikalauti išleisti net visą knygą, kurioje būtų surašyti visi tariami lietuvių tautos išdavikai. Ir visa tai, nežiūrint Lietuvių chartos iškilmingo pareiškimo, kad niekas neturi teisės priversti lietuvį nutraukti ryšį su savo tauta. Kad tokių ir panašių atvejų sumažėtų ateityje, būtinai reikėtų tuos tris paragrafus išmesti iš JAV LB įstatų naujos laidos, kuri šiuo metu ruošiama. Keletas pastabų dėl Bendruomenės tikslų Tie trys paragrafai apie balsavimo teisės atėmimą ir keletas kitų panašių dalykų įstatuose tėra palyginti smulkmenos, kurias gana lengva pataisyti. Sunkiau, tur būt, būtų pakeisti bendrą įstatų dvasią, kurioje jie sukurti. Jų pamatan buvo padėta Lietuvių charta, tas labai savotiškas dokumentas, kalbąs visos tautos vardu ir pretenduojąs į suverenines teises ir autoritetą. Iš jos turėjo išriedėti "vieningos pasaulio lietuvių bendruomenės" organizacija. Žodis "vieninga", daugiau nesąmoningai negu sąmoningai, reiškė lyg protestą prieš tą demokratinį šišą, kuris savo laiku ku visus buvo apsėdęs. Viskas buvo daroma koaliciniu būdu: nuo VLIKo ligi Raudonojo Kryžiaus valdybos ir Enciklopedijos redakcijos. Vadiname tai šišu, nes tokiam koaliciškumui trūko ir tradicijų, ir principinio nusiteikimo, ir, svarbiausia, priemonių patikrinti grupinį svorį. Kas tiko karo metu Lietuvoje, tas sunkiau betiko tremtyje ir rezistencinėje Lietuvoje, nors ir buvo dedama rimtų pastangų tą koaliciškumą perkelti į pilietiniame kare paskendusį kraštą. Neatrodo, kad tai būtų turėję didesnio pasisekimo. Tuo metu, kai gimė bendruomenės idėja, koalicinis principas pergyveno krizę, nors netrūko pastangų ir bendruomenę kurti koaliciniu pagrindu. Kai kas dar ir šiandien priešinasi bendruomenei tik dėl to, kad ji nėra sudaryta koaliciniu būdu. Tada kiekviena nors ir menkiausia grupė turėtų joje lygų balsą. Vietoje vieningos bendruomenės, kuri, žinoma, nėra vieninga, jie norėtų turėti bendruomenę, kurią sudarytų visos kada nors egzistavusios ir visos dabar tebeegzistuojančios partijos ir organizacijos. Dar daugiau, kiekviena jų turėtų turėti veto teisę. Tai ir reikia vadinti demokratiniu šišu. Nugalėjo "vieningos bendruomenės77 idėja. Jai pavyko nugalėti ALTos opoziciją, ir ji pradėjo gyvenimą Amerikoje. Nors iš ALTos pusės buvo reikalaujama, kad Bendruomenė pasitenkintų tik kultūrine veikla, ji savo 1960 m. priimtuose įstatuose įsirašė tris tikslus: a. išlaikyti tautinę prigimtį; b. ugdyti bei reprezentuoti lietuvių kultūrą ir c. kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Dėl šio trečiojo punkto ir kilo didžiausias ermideris tarp bendruomenės iš vienos pusės, ir ALTos - VLIKo — iš antros. Norint šio ermiderio išvengti naujoje JAV LB įstatų laidoje, kuri šiuo^ metu ruošiama, reikėtų perredaguoti trečiąją bendruomenės tikslų pastraipą. Kadangi ALTa ir VLIKas susikūrė karo metu, kada kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės idėja buvo gyva ir aktuali, reikėtų jiems palikti šį kovos barą ir šiandien. Vietoj kovos Bendruomenė turėtų kelti pagalbos kraštui idėją. Bendruomenės santykis su kraštu turėtų būti pagrįstas ne kovos, bet meilės ir pagalbos principu. Bendruomenė, kaip išeivijos iš Lietuvos telkinys, kitokio santykio su kraštu ir negali turėti. Tai pripažįsta ir 1960 m. Bendruomenės įstatai savo pačiame pirmajame sakinyje. Šio principo laikantis, atsirastų labai plati dirva bendruomenei politiškai ir visuomeniškai veikti ir būtų išvengta susikirtimo su ALTa ir VLIKu, kurių veikla yra taip pat be galo reikšminga ir reikalinga. Prierašas: Šalia įdomių akademinių sugretinimų, dalis autoriaus asmeninių minčių sukels keletą klausimų: ar Lietuvių charta, deklaratyvus dokumentas, privalėjo apimti kasdien besikeičiančius praktiškuosius gyvenimo bruožus? Ar LB, paremta visuomene, atsisako diferenciacijos esmiškai, ar tik jos nelaiko pirmiau einančia už tautiškumą? Kas gi kam turi daugiau įtakos: gyvenimas įvairiems įstatams ir darbams, ar įstatai su darbais — gyvenimui? V. Volertas
|