JAV LB dvidešimtmetį išlydėjus Spausdinti
Parašė Volertas V.   
Praeitis ir dabartis


Prel. J. Balkūnas, JAV LB Laikinojo organiza
cinio komiteto pirmininkas 1951 -1953

St. Barzdukas JAV LB centro valdybos pirmininkas 1955 - 1961 Nuotrauka K. Čikoto

Laike nėra dviejų akimirkų su vienodomis sąlygomis, tomis pačiomis galimybėmis. Kūrybinis pajėgumas taip pat įvairuoja, ir kaitą sunku atspėti. Tačiau ilgesnių laikotarpių stebėjimas padeda greičiau nujausti prieškalnes ir pakalnes — išmoko atsargumo.

Šio krašto lietuvių išeivijoje paskutinis dvidešimtmetis nešėsi Lietuvių Bendruomenės (LB) ženklą. Bet kartu jis mainė ir mūsų veidą, nors pati LB šiame vyksme nebuvo pagrindinė priežastis. Ji tik stengėsi taisyti, ką ardė metai.


LB vardą tariame drąsiai. Jis apima už Lietuvos sienų esančią tautos dalį, jungia pagarbą atskiram jos nariui ir kiekvieno mūsų individo būdingus bruožus įrašo bendran tautinin veidan. LB priešai yra beformės masės šalininkai ir tautų apsisprendimo teisės neigėjai. Jie visi yra už mūsų išeivijos ribų. Gerbdami kiekvieno nuomonę, mes, kalbėdami apie LB darbus ir kelius,/išsitariame drąsiai ir įvairiai. Šie žodžiai nežeidžia. Jie gydo.

Žlugus valstybei, tauta išlieka kiekviename jos individe, nors pavojus gerokai padidėja. Jį augina fizinis išsiblaškymas ir vidinės — daugiausia nervingumo — ydos. LB turėjo ir turi būti gydomąja jėga, besiremiančia mūsų tikėjimo lietuviškumu. Juk ateitis priklauso tikintiems ir galvojantiems.

Kai kurie augalai, išauginą puikiausius vaisius, savyje turi nuodų. Jų pasitaiko ir mūsų visuomenėje. Nors visuomenės narių negalima skirstyti į geruosius ir bloguosius, vis dėlto šalia pozityvių reiškinių netyčiomis pasimato ir negatyvių. Pastaruosius gimdo prietaringumas — aistrų, asmeninės neapykantos ir negalvojimo vaisius. Mumyse aistros želia! Nors jos stipriai traukia akcijon, tačiau čia ne visada matosi proto vairas.

LB aistrų neišvengė nei šalininkų, nei priešininkų pusėse. Kartais daugiau laiko praleidžiame kalbėdami apie blogybes, kaip apie gera. Pamirštame, kad ištverme ir darbu dažnai pasiekiama daugiau kaip genialumu. Būtiną, gyvybę nešančią kritiką pas mus lydi ir laiką vagią, energiją bei pasitikėjimą žudą ginčai. Jie kyla ir dėl faktų nežinojimo, ir dėl vengimo juos žinoti. LB daug prarado ir kitais keliais: ne vienas ją vertino, bet prie darbo neprisidėjo, elgdamasis lyg statybininkas, metų metais ruošęs medžiagą, bet niekada jos nepanaudojęs. Gaila, kad asmeninė gerovė ar snaudulys surišo rankas. Tačiau tai nevaržė lūpų. O kalbėjime ne visada vadovautasi išmintimi, išsilavinimu, visuomenine padėtimi.

Per Alpes tiesaus kelio nėra, tad ir LB pasisukinėjimų negalėjo išvengti. Tačiau dėl to nereikia nuleisti rankų. Ypač nereikia sąmoningai trukdyti dirbančiųjų, nes ilgoje, vargingoje kelionėje ir šapelis darosi sunkus.

LB darbą gerai žino tie, kurie jį dirbo. Du dešimtmečiai nebuvo vėjavaikiškumo laikotarpis. Negalima. įvertinti rūpesčiais, darbu ir auka per tiek metų sulauktą paramą iš mūsų pozityviosios visuomenės. Nėra galimybių pasverti apgadintą sveikatą, nemalonumus, apsivylimą ir vargą nuoširdžių, paprastų talkininkų, kurių ne vienas pluša jau ištisus du dešimtmečius. Laikinasis organizacinis komitetas, centro valdybos, apygardos ir apylinkės kantriai statė ir stato pylimus užtvenkti srovei, mus nešančiai pragaištin. Mirusius paprastai prisimename susikaupimo tyla. Gyvuosius gerbkime išmintingu atlaidumu jų silpnybėms, jų ryžtingumo ir darbe pagalbos įvertinimu.

Pasikliaudama savu žmogumi, stebėdamasi' anksčiau beribėmis vyresniosios išeivijos aukomis atliktais darbais, saugodama pagarbą mūsų institucijoms, daugiausia paskendusi lituanistinio švietimo ir tautinės kultūros rūpesčiuose, LB stengėsi negirdomis nepraleisti patarimų, išklausyti visus priekaištus, nepristigti kantrybės. Nebuvo lengva. Nebuvo lengva ir pirminius uždavinius skirti nuo antrinių, vienkartinius nuo niekados nesibaigiančių. Šiandien jau aišku: mokyklomis bei kitomis galimomis priemonėmis jaunimo išlaikymas lietuviais, dėmesys ir paskata savai kultūrai, visokeriopa pagalba tautos laisvės siekiams yra kasdieniniai rūpesčiai.

Ateitį sutinkant
Tačiau ruošos darbais, nors jie būtų labai svarbūs, pasitenkinti neužtenka. Šalia jų turime lygiagrečiai imtis atskirų uždavinių, kurių pasekmės būtų ilgai jaučiamos ateity. Tai nėra vieno šuolio užmojai. Ims laiko, nes kartais gero plano sudarymas trunka net ilgiau už jo įvykdymą.

Buvo minėta, kad laikas keičia mūsų veidą. Norint tikėti ateitimi, reikia realiai peržiūrėti mūsų tarpe vykstančius procesus ir bandyti numatyti, kas dėsis po ilgesnės metų eilės. Pirmiausia reikia atsakyti į eilę klausimų, remiantis duomenimis ir nuojauta. Tai pirminiai tokio plano brūkšniai. O klausimų yra daug.

Lituanistinis jaunimo ir visuomenės auklėjimas: Kas daugiau sveria — mokėjimas lietuvių kalbos žodžiu ir raštu, ar gilus žinojimas, kas esi?
Pažinimas istorijos ar dabartinės padėties? Lėkštas informavimas, ar argumentuotas aplinkos vertinimas mūsų spaudoje?

Visuomeninė veikla: Kiek laimima iš dažnai organizuojamų, blankių minėjimų? Gal geriau retesni, bet rimčiau paruošti? O gal pirmieji eiliniam žmogui yra reikalingesni — kasdieninis vinies kalimas giliau ją įvaro?

Kultūrinis gyvenimas: Kiek svarbus yra jau įsigyto kultūriniot turto studijavimas, nagrinėjimas. Kiek duotų naujų lobių ieškojimas, juos kuriant? Kaip geriau eitųsi šių pastangų vaisius atskleisti saviems ir svetimiems?

Politika: Jos tikslas yra aiškus — ieškoti būdų tautai artėti prie valstybinės laisvės. Tačiau kas įtakingiau: senatoriai, Rūmų atstovai, Prezidentūra, Valstybės departamentas, ar šio krašto visuomenės opinija, aukštųjų mokyklų, žurnalų ir spaudos darbuotojų informavimas, visuomeninių, profesinių ir kūrybinių sluoksnių auklėjimas? Kas veiksmingiau: demonstracija gatvėje, pareikalaujanti mūsų lėšų ir pastangų, ar laikraščių vedamieji, žurnalų straipsniai, nors ir jie kainuotų pinigo? Ėjimas į šio krašto politiką tik nuo savos platformos, ar grynai tik per amerikiečių mases?

Lėšos: Kaip įsąmoninti visuomenę, kad darbai be jų neįmanomi, kad aukoti gali ne tik darbininkas, gydytojas, inžinierius, bet ir kultūrininkas su universiteto dėstytoju, ir naujai mokslą baigęs, ir toliau gyvenąs, kurio nepasiekia aukų rinkėjai? Kaip jas naudoti: po žiupsnelį visur, ar visą glėbį tik į vieną pusę?

Šiems klausimams atsakyti JAV LB Tarybos prezidiumas jau sudarė komisijos užuomazgą. Tačiau LB ateities pagrindinė lemtis tebūna ne aplinka, bet tautinė prigimtis. Iki šiol esame vėtroje, ir mūsų pribarstyta visame pasaulyje.
Stiepdamiesi aukštyn, turime žvelgti už akiračio ir nestoviniuoti, laiką išlydėdami. Geriau laiką pasitikime: ne iš metų laukime staigmenų, bet metus savomis staigmenom nustebinkime. Pėsčiomis negalima keliauti. Reikia skristi naujausiomis, greičiausiomis priemonėmis. Ir, žinoma, kiekvienas lietuvis turi Bendruomenėje likti artimu visiems saviems net ir nesutarimo atvejais. O pati LB palankiuosius telaiko savo šiandieniniais draugais, prieš ją esančius — būsimaisiais draugais.

JAV LB pirmosios tarybos pirmasis posėdis New Yorke 1955,VII.2-3. Nuotrauka V. Maželio