ROMUALDO POŽERSKIO "ATLAIDAI LIETUVOJE" Spausdinti
Parašė Česlovas Grincevičius   

Romualdas Požerskis Čikagos Čiurlionio galerijoj 1988 suruošė įsidėmėtiną parodą nuotraukų, susijusių su atlaidais Lietuvoje. Daug kam ši paroda grąžino vaikystės ar jaunystės prisiminimus, nostalgiją. Fotografijos objektas buvo daugiausia žmogus, jo vidinė nuotaika, džiaugsmas, pakilimas, rūpestis, skausmas tų, kurie ilgus metus bekompromisi-niai kovoja už savo tikėjimo išlaikymą, už religines tradicijas. Šių ar anų laikų Lietuvos kaimo ar miestelio šventė buvo šventė ir parodos žiūrovui.

Po parodos Algimantas Kezys įspėjo daugelio mintį — suorganizuoti šių nuotraukų išleidimą. Ne vien lietuviui skaitytojui, bet ir amerikiečiui, kanadiečiui, dar kitiems. Greit surado ir sudomino leidėją — Loyola Uni-versity Press Čikagoje. Lietuviškai įžangą parašė Česlovas Grincevičius, angliškai pasinaudodamas šia įžanga, bet savarankiškai, pritaikydamas amerikiečiui skaitytojui — Mykolas Drunga. Apie Požerskio meną parašė
-------------
Žodis, pasakytas 1990 m. balandžio 6 d. Čikagoje, Jaunimo centre, Romualdo Požerskio knygos Atlaidai sutiktuvėse.

anglų kalba Vilniuje reziduojanti Laima Skeivienė, lietuviškai pats redaktorius Algimantas Kezys. Albumas didelio formato, liuksusiniam popieriuje, per visą puslapį 95 nuotraukos. Parašai po nuotraukomis lietuvių ir anglų kalbomis. Albumas pavadintas ATLAIDAI /Lithuanian pilgrimages.

Atlaidų žodžiu pirma prasme suprantame, kaip ir Lietuvių enciklopedijoje rašoma, "bausmės atleidimo šventė". Tačiau tai labai nepilnas paaiškinimas to, ką lietuviai supranta. Atlaidai iš tikrųjų ne tik didelė šventė, į kurią renkasi tikintieji, siekdami gauti atlaidų, bet ir pasigėrėti iškilmėm, procesijom, susitikti su giminėm, pažįstamais, suvažiavusiais iš plačių apylinkių, ir ta proga papre-kiauti, kokį menkniekį nusipirkti šeimai ar namuose paliktam piemenukui.

Didelės šventės labiausiai mėgstamos vasaros mėnesiais, kada susisiekimas geras, ir nuvykus, netelpant bažnyčioje, galima pasilikti šventoriuje, atvirame lauke. Populiariausiomis šventėmis yra Švč. M. Marijos Dangun Paėmimas, Marijos Gimimas, Marijos Aplankymas, Švč. Trejybės, Dievo Apvaizdos, šventųjų Petro ir Pauliaus, Onos, Jono Krikštytojo, Antano, Jurgio, Kazimiero, Roko ir dar kitų šventųjų. Labiausiai pagarsėję atlaidai yra Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos. Ž. Kalvarijos švenčiami iki dvylikos dienų, sutraukia minias ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos ar Gudijos.

Atlaidai kaip graži metinė šventė turi savo tradicijas ir papročius. Reikalinga ir aprašų, studijų, panašiai, kaip surinkti aprašai kitų papročių. Džiaugiamės, kad mūsų tautosaka, etnografija renkama, kad to darbo nuoširdžiai ėmėsi ar imasi tokie žinomi rašto žmonės kaip Gisevičius, Valančius, Juška, Vaižgantas, Buračas, Krėvė, Brazaitis, Balys, Mažiulis, P. Būtėnas, Yla, Bindokienė ir kt. Surinkta daug vertingų vestuvių papročių variantų, Užgavėnių, Joninių, Kūčių, šeimos papročių, net keiksmažodžių, bet apie labai populiarius atlaidus beveik nieko. Dar galima atskirai ką raštuose užtikti apie keliaujančius elgetas, paprastai vadinamus ubagėliais, apie turgus — prekymečius, kurie dažnai rišasi su atlaidais, bet ir tos etnografinės medžiagos labai nedaug. Taigi, atlaidai, kaip buvusio tradicinio kaimo ar bažnytkaimio šventė, dar laukia studijų.

Į parapijos didžiausią metinę šventę įeina keli elementai: bažnytinė dalis su iškilmingom apeigom, giedojimais, procesijomis, varpais, vėliavomis, geriausių oratorių pamokslais; neatskiriama būtinybė elgetų atsiradimas, jų keistos giesmės ir giedojimai, jų tautosaka; būdelninkai, galen-terninkai, kromininkai ir prekiautojai su smulkia buitinių reikmenų prekyba; išdaigininkai, makleriai, fotografai, burtininkai; linksmoji dalis — gegužinė su šokiais, kartais ir vaidinimais; žmonių spūstis, suvažiavimas iš kelių ar keliolikos parapijų, svečiavimasis, dainavimas, vaišinimasis.

Seniai esame atitrūkę nuo anų laikų. Daug kas Lietuvoje pasikeitė arba okupacijų sąlygomis išnyko, nebuvo užrašyta. Šios knygos įžangoj pabandyta atkurti, atsiminti, aprašyti vienų atlaidų eigą su visomis smulkmenomis. Kaip modelis paimti Marijos Vardo atlaidai, švenčiami Josvainiuose, geografiniame Lietuvos centre. Būtų gera, kad ir kiti renkantieji etnografinius, istorinius faktus, nepaliktų užmaršty jiems žinomų papročių, kaimo charakterių, kurie pastebimi tokiuose žmonių susibūrimuose.

Mūsų išeivių gyvenime religinių tradicijų liko labai maža. Ką esame atsivežę, baigiame pamiršti, o čia iš senųjų ateivių palikimo veik nieko neradome. Mūsų vidurinioji ir jaunoji karta apie švenčių iškilmingumą Lietuvoje girdi tik iš tėvų ir senelių pasakojimų. Kalėdos, nors laikoma ir didele švente, bet ją nustelbia komercinis triukšmas, o bažnytinės apeigos nieku nesiskiria nuo paprasto sekmadienio. Tik kai kurios tautinės grupės, gyvendamos uždaroj bendruomenėj, dar išlaiko savo tradicijas, pvz., meksikiečiai, ukrainiečiai, italai. Teko matyti, kaip italai 1949 m. Brooklyne gerbė savo didįjį šventąjį Antaną. Gatvės viduriu dvidešimt ar daugiau vyrų nešė iš lentų sukaltą platformą, jos vidury įtvirtintas aukštas stiebas su šv. Antano statula. Ant platformos kokių dešimties vyrų dūdų orkestras. Vyrai tą sunkenybę su muzikantais neša ant pečių, tempia, būgnininkas muša būgną, į taktą nešėjai visą naštą linguoja, krato. Dūdoriai tikrai galėjo susirgti jūros liga. Ir nieko daugiau. Gatvėje žiūrovai džiūgauja, ploja, kiti seka iš paskos.

Europoje garsūs ispanai savo procesijom. Sevilijoj visą Didžiąją Savaitę vyksta gatvėmis eitynės, Kristaus Kančios vaizdavimas. Suvažiuoja daugybė turistų. Austrijoj iškilmingai švenčiama Corpus Christi — Dievo Kūno šventė. Procesijos su Švenčiausiuoju iš bažnyčių traukia į laukus tarp banguojančių javų, sustojama prie mūrinių koplytėlių pakelėse. Dar įspūdingiau būdavo, kai procesijos keldavosi laivais, laiveliais per ežerus. Iš St. Gilgen, netoli Salzbur-go, iš kur kilusi Mozarto motina, visa procesija su baldakimu, vėliavomis, vainikais išpuoštais laivais keliasi per Wolfgangsee, kelis kilometrus, į St. Wolfgango bažnyčią, kuri didžiuojasi, kad jos didysis altorius išdrožinėtas žymiausio tiroliečio 15 amžiaus skulptoriaus Michaelio Pa-cherio, kuriuo austrai džiaugiasi, kaip mes Čiurlioniu.

Šiame krašte nėra gilesnių religinių apeigų, procesijų, pridėtinių pamaldų, mišparų, didesnio religinio pergyvenimo. Pabrėžiama, kad viso ko centras yra mišios ir nieko daugiau nereikia. Nėra laiko, skubame. Tokiu būdu sekmadienio mišios pasidaro rutina, o jei nėra geresnio pamokslininko, tai pilka ir nuobodu. Iš savaitės 168 valandų Dievui tik viena ar dar mažiau, o 167 ar daugiau sau ir mamonui. Skurdu dėl gražesnių apeigų trūkumo. Dar ir menas vejamas iš bažnyčios. Iš Čikagos arkikatedros po remonto pašalinta viskas, liko tik sienos, suolai, stalas. Ką didieji menininkai, architektai bažnyčioms per šimtmečius kūrė, statė, kai mūrininkai ant pečių plytas nešiojo į aukščiausius bokštus, šiandien laikoma nereikalinga. (Koelno katedrą statė apie 600 metų) Tas pats su muzika, grigoriniu giedojimu, vargonais, varpais.

Nepaslaptis, kad šiandien labai sumažėjo lankymasis bažnyčiose. Ar tai ir nėra viena iš daugelio priežasčių? Kun. Antanas Saulaitis, S.J.,
pamoksle minėjo, kad Lotynų Amerikoj, kuri labai katalikiška, bažnyčias lanko tik 5 procentai tikinčiųjų. Vakarų Europoje dar blogiau — tik 2 proc. Katalikai supanašėja su protestantais ir apeigomis, ir bažnyčių lankymu. Protestantai seniai skundžiasi mažu lankymusi. Nedžiugina mūsų jaunimo atsakymas, kad bažnyčiose nėra nieko patrauklaus akiai, ausiai, širdžiai — kam tada lankytis. Paklausyti ilgų skaitymų? Tai galima būtų ir namie, jeigu būtų tokie skaitymai visiems prieinami. Beje, iš mados išėjo ir niekur nerasi dar neseniai buvusių ir gražiausių maldaknygių.

Anais laikais Lietuvoje jaunimas būdavo įtraukiamas į gražias pamaldas nuo vaikystės. Kas iš jų nenorėjo procesijoj nešti vėliavos, kas iš mergaičių nesiveržė gėles barstyti ar kuo kitu pasirodyti? Jie būdavo nuo mažens aktyviai įtraukiami į bažnytines apeigas ir nejučiomis pritraukiami prie bažnyčios. Paskui jai likdavo ištikimi visą gyvenimą. Kai kam tai būdavo grūdelis, kuris ilgainiui išaugdavo į nenugalimą, nepalaužiamą ąžuolą.

Tenka dabar išgirsti iš rimtų asmenų ir kai kurių kunigų, kad tų išplėstų bažnytinių ceremonijų nereikia. Jos nepadidina maldingumo ir nepritraukia abejojančių. Gal taip, gal ne. Norėčiau tikinčiuosius pabandyti suskirstyti į tris grupes. Žinoma, tai nevykęs būdas, nors ir turi panašumo į tiesą. Pirmoji kategorija būtų tie katalikai ar krikščionys, kurie giliai susipratę, nepalaužiami, jų neįveiks jokia pašalinė jėga, jie sutiktų ir mirti už tikėjimą. Jiems tikrai nereikalingos katedros su puošniais vitražais, choralai, procesijos. Jie melstis susirinks ir katakombose, kaip pirmieji krikščionys, kaip darė ar daro mūsų tremtiniai Sibire, slaptai susispaudę aplink tokį pat kankinį kunigą, rankoj teturintį skardinį puodelį vietoj mišių kieliko. Arba, kaip Žaliosios (Vilkaviškio vysk.), gal ir kitų parapijų tikintieji, kurių bažnyčios sudegintos, renkasi privačiuose namuose, lyjant ar sningant kapinėse, net miškeliuose ir ten meldžiasi.

Kita kategorija būtų tie, kurie laikomi katalikais ar krikščionimis, kuriems irgi nereikia ir gražiausių bažnyčių, vargonų ir visų puošmenų. Jie bažnyčią, jiems nežinant, per visą gyvenimą aplanko du kartus: pirmą kartą juos įneša kūmai, antrą kartą — grabnešiai.

Didžiausia dauguma tikinčiųjų yra tie, kuriems statomos bažnyčios ir daroma visa tai, kas juos dar ir patraukia, kas gražu ir akiai, ausiai ir mintis atitraukia nuo pilkos kasdienybės. Gal jie tik porą kartų per metus ateis į bažnyčią, gal kai pamaldos, apeigos gražiausios — Velykų rezurekcija, Dievo Kūno procesija ar atlaidai. Jie neatsisakys paremti bažnytinės veiklos, nebus tikėjimo priešai, nors jį ir mažai praktikuos.

Bill Granger, žinomas kolumnis-tas, Chicago Tribūne Magazine (1990.III. 18) apgailestauja, kad Čikagoje ir kitur vis mažėja bažnyčių lankymas. Pripažįsta, kad viena iš kelių priežasčių — tai pamaldų, apeigų su-prastinimas. Prisideda ir lotynų kalbos išmetimas. Kad ir geri vertimai į anglų kalbą, bet ne tai, kas buvo tridentinės mišios. Pasigenda tokių paslaptingai skambančių himnų ir choralų kaip Pange Lingua, Dies Irae ir kitų. Jis tik nustebo, kad kai to visko nėra pas katalikus, kai išmesta, ką buvo sukūrę jų didieji muzikai, atsiranda pas protestantus. Tuos lotyniškus himnus jau užtiko Fourth Presby-terian bažnyčiose. Nepateisina įvedimo gitarų vietoj vargonų. Kuo rimtos pamaldos skirsis nuo paprasto jaunimo susiėjimo? Tai banalina pamaldas. Jo motina mėgdavo lankytis bažnyčioje, svarbiausia, kad pagyvendavo ne kasdienybe, kad pajusdavo pakilimą, jai būdavo šventė. Gal dėl to mažėja kunigų ir vienuolių, mažėja ir mokinių katalikiškose mokyklose, mažėja ir parama, jomis domėjimasis. Taip bando įvertinti dabartinę padėtį Bill Granger.

Šioji Romualdo Požerskio knyga, pirma tokios rūšies lietuviškam pasauly, liuksusinis albumas, išleistas ne eilinės, bet žinomos jėzuitų leidyklos Čikagoje, ir skiriamas pagyventi, prisiminti gražias lietuvių religines tradicijas. Vienos tų tradicijų, kurių pasigendame, ir yra atlaidai.
Česlovas Grincevičius