POEZIJOS SAVASTIS Spausdinti
Parašė Aleksandras Šidlauskas   

Perskaičius Alfonso Nykos-Niliūno poezijos rinktinę "Būties erozija'

1. Poetų likimai

Įvairiais keliais ateinama į poeziją. Labai įvairus skaitytojas ima lyrikos knygą į savo rankas. Vienas godžiai, kitas apdairiai, trečias skeptiškai nusiteikęs. Seniai mes, Lietuvos skaitytojai, lietuvių literatūros gerbėjai, laukėme susitikimų su užjūrio poetais. Ir štai pagaliau sugrįžta jie, didieji poetinio žodžio meistrai: J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Nyka-Niliū-nas, K. Bradūnas. Kiek metų laukta ir ilgėtasi, kiek dešimtmečių mes buvome izoliuoti nuo savo literatūros, — kaip brolis nuo brolio, kaip pažįstamas nuo savo kaimyno. Kentėjome ir laukėme, klausėmės laisvojo radijo, nusirašinėjome jų posmus, vis tikėdami, kad susitiksime, pasimatysime, pasikalbėsime. Net sieloje geriau pasidarė, kai gali perskaityti talentingo poeto knygą. Susižavi jo pasauliu, jo vaizdais, mąstymu ir eiliavimu, žmogaus matymu ir pasaulio supratimu. Gerai pažindamas savąją literatūrą, vis intuityviai jaučiau, kad esama nemažai spragų, kurias tegalės užpildyti tiktai išeivijos rašytojai, laisvo mąstymo žmonės, atviri savo tautai, gerai susipažinę su pasaulio literatūra, nevaržomi ir nesuvaržyti konjunktūrų ir ideologijų, cenzorių ir visokio plauko "patarėjų". Pagaliau mūsų literatūrai vis trūko intelektualių pasaulio įžvalgų, filosofinių meditacijų, universalesnių kultūros ir meno erdvių, naujo žvilgio į žmogaus dvasios žemynus.

"Vagos" leidykla išleido didelę knygą. Tiražas — 10 000 egzempliorių. Džiugu, kad jos jau nėra knygynų lentynose. 364 puslapiai minčių, jausmų, emocijų, apmąstymų, pastebėjimų, išminties, suvokties. Rinktinę sudarė pats poetas, gerai jausdamas, ką galima atiduoti Lietuvos poezijos mylėtojų "teismui". O mūsų skaitytojas dar nėra išrankus, kai knygynuose visai nėra knygų pertekliaus, kai kasmet stokojama popieriaus, dažų, kai visokios kitos inertiškos bėdos vis sutrukdė ar dar tebetrukdo leisti knygas tomais, raštais, rinktinėmis, almanachais, serijomis. Smagu, kad ši knyga jau skaitoma, į ją gilinamasi, stengiamasi pakankamai suvokti šiandieninio poeto pasaulį. Jis tokis įvairus nestandartiškas, savas. Neatbaido verlibras ir laisvojo eiliavimo naujoviškumas, negąsdina painesnės metaforos ar asociacijų brūkšniai.

2. Orfėjaus dainų pasiklausyti

Poeto pagava — ieškojimai ir atradimai, poetizuotas pokalbis su lyriko-manais ir griežtais kritikais. Skausmas ir liūdesys, tradiškumo ir modernizmo jungtys, drąsus klasikos kanonų laužymas, s trofikos įvairovė, trumpi minties blyksniai — visa tai yra pakankamai originalu ir apynauja lyginant su tuo, ką galėjome mes skaityti ir tyrinėti. Stebina poeto savaiminga erdvės ir laikos suvoktis, hegzametrinis moduliavimas, paslaptingas šviesos regėjimas ir atsidavimas lietuviško žodžio jėgai. Poetas įtikina, sujaudina, supažindina jautriai, giliamintiškai ir punktyriškai. Gimtosios padangės spalvų amžinatvės regesiai burte užburia, palengvina būties prasmes, įkvepia ieškojimams. Sonetiš-kas kai kurių eilėraščių skambesys, simfoniškos matymo platumos ir improvizacinės žaismės valdomos kūrybingai, paparastai ir skoningai. Lengvumas eina iš prigimties, iš talento gilmenų, iš pastovaus dėmesingumo savo žodžiui, minčiai, ištarmei. Rodos, lyginami nepalyginami dalykai, rodos, jungiamos pačios netikėčiausios minčių ir jausenos sklaidos būsenos, o gimsta talentingas posmas, eilutė, eilėraštis, ciklas, rinkinys. "Būties erozijoje" darniai "sugyvena" kūnas ir balsas, plaukai ir hiacintai, saulėleidis ir skausmas, burlaiviai ir laikrodžiai, pasakos ir lūpos, vėjas ir vargonai, nebuvimas ir vienatvė. Poetinė žiūra niekuomet negali apgauti pagaulaus, instinktyvaus poeto. Tikėtina, kad amerikietiškos poezijos fone A. Nykos- Niliūno kūryba nepaskęsta užmaršties jūroje. Negalėdamas susipažinti su naująja naujojo žemyno poezija, tegaliu samprotauti, palygindamas su gimtojo krašto poetinio žodžio pasiekimais, kurie taip pat, gerai žinau, per mažai pažįstami pasaulio skaitan-čiajai visuomenei. Gaila, bet taip yra. Manau, kad mano nagrinėjamas poetas yra pakankamai mąslus, ištvermingas ir entuziastingas žmogus. Jam nestokoja gerumo ir korektiškumo, savigarbos ir savistabos. Apie tai kalbu dėl to, kad gerai pažįstu jo brolį muziejininką, jau pensininką S. Cip-kų, puikų pašnekovą, eruditą, nuoširdų ir pagarbų žmogų. Tai neatsitiktina — brolybės gijos tebesitęsia nuo vieno Atlanto kranto iki kito. "Taip gera prie sienos šaltos prisiglaudus/ Ir galvą padėjus ant knygų senų" (eilėraštis "Sesuo").

3. Per detalę — į širdį

Poetiniu pastabumu poetas apdovanotas kaip reta kas. Tai poetinė dovana, likimo šypsnys, prigimties balsas. Mažas vabalėlis ir pavargusios knygos, alkanas keleivis ir geltongal-vis vėdrynas, pašautas albatrosas ir basa mergaitė, namų ugnis ir amžini klajūnai, debesų takai ir benamis vėjas, upių laikrodis ir vaikystės žaislai — tai lyrinė mozaika, tai mąstymo būdas, tai netikėti žodžių sąskambiai ir palyginimai, poetinės vizijos ir na-racija. Daug puikių eilėraščių galima būtų išvardinti ("Reąuiem", "Priešaušris" "Apleistas namas", "Gante jondo", "Žiemos fantazija Ta-nitai"). Juose lyrinis pradas persipina su reminiscencijomis, metaforizuota aplinka dera prie filosofizmų. Vienus gali sužavėti sūnaus palaidūno klajonės, kiti džiaugsis pavasario mergaitės ilgesiu. Tretiems patiks poeto kančios ieškojimai ir nesuvaldomi dvasios troškimai, ketvirti kartu išgyvens sentimentalius jaunystės vizijų paveikslus. Poetas įtaigiai deklaruoja vieningą žmogaus ir žemės ryšį, o didžiulis noras pažinti pasaulį leidžia jam paklajoti po Vilnių ir Tauragę, po Berlyną ir Baltimorę, po Tūbinge-ną ir Veneciją, po Vašingtoną ir Ne-meikščius. Tai biografinė kelionė su pastabumu ir netikėtais pasižvalgymais, tai sielos pokalbis su savimi ir su pasauliu. Galima būtų pasakyti, kad tai žemės liūdesio poetas, galima būtų tarti, kad tai nostalgiško rudens ir meditacijų rašytojas. Rudenio medžiai, liūtys, šviesa, pirštai, dangus, platybės, audra, gelmė — visa tai iš posmų, iš eilučių, iš giluminių pasąmonės klodų, kuriuose tūno ir Lietuva, ir gimtasis sodžius, ir klajonės, ir užjūriai. Dorovinis imperatyvas nustelbia bet kokius pamokymus ar paviršinius pastebėjimus, kurie beveik neišvengiami didesnėje knygoje. Etinis pradas, susijęs su pasaulio ieškojimu ir atradimu, apgaubia skaitytoją raiškiais jaunystės prisiminimais ir namų nostalgija. Tie namai ir vakar, ir šiandien, tokie pat jaukūs ir geri, kupini šilumos, poetinių žingsnių ir taurumo. Poezijoje visa gražu, kas meniškai įprasminama: čiobrelis, skudurinė lėlė, aguonos, bažnytkaimiai, miestai, ugnys.

4. Laukto sugrįžimo džiugesys

Poetas mokamai sujungia mitologijos pasaulį su istorija, — Sileno dainos, Eldorado šviesa, Spartos karalius, Fauno dainelės, Pajaco šypsnys... Kai kuriuos eilėraščius palydi išnešiotas širdies gelmėse tautosakos ilgesys. Vaizdų universalijos ir nauji daiktų dariniai išlieka poezijoje kaip pamatas, kaip apreiškimas, kaip apoteozė. Nuotaikų parafrazių žaismas, temų neapibrėžtumas, abstrakcijų sintagmos, paslaptingi žodžių ir sakinių junginiai man primena kai kuriuos V. Bložės, K. Platelio. V. Rubavičiaus, E. Kajoko ir G. Patacko posmus. Nesigilindamas, ar turėjo Alfonsas Nyka - Niliūnas jiems tiesioginės įtakos, drįstu teigti, kad poezijoje yra tokių dalykų, kai talentas juos išreiškia betarpiškai ir originaliai, naujoviškai ir galbūt kosmopolitiškai. Yra tam tikros bendrosios geros poezijos jungtys, kurios atskiria talentingus nuo diletantų, meistrus nuo amatininkų. Aš šioje knygoje radau ir japoniško matymo atribucijų, ir elitinei poezijai priskirtinų eilėraščių, kurių suvoktis priklauso nuo intelekto, apsiskaitymo, dvasinės brandos. Tikiu, kad kai kurie Lietuvos skaitytojai šią knygą bus priversti perskaityti ir kartą, ir kitą, ir trečią. Argi įmanoma iškart įeiti į originalaus ir mąslaus poeto dvasinę aurą, pajausti jo atmosferą ir kvapesius. Sunku būtų trumpai apibūdinti, ar nusveria intelektualus, ar lyrinis pradas. Tai atskirų studijų reikalas. Tiesa, esama nemažai barokiš-kumo: porfyro vaza, kamėjų profiliai, princo ranka, ispaniška vėduoklė, santėmio aksomas, auksinės vėliavos, šilkinis krinolinas. Taigi stilius įvairus, forma įvairiabriaunė, mąstymas įvairiapusis. Nenuobodu, įtaigu ir savitai patrauklu — per amžius, per laikų ir žemynų kaitą, per emocijų vingius ir vizijų dvelksmą — į skaitytojo širdį, į jo pajautų sritį, į Lietuvą.

5. Mes buvome alkani

Iš poezijos galima daug ko tikėtis: netikėto žodžio skambesio, sakinio asintaksiškumo, sąskambio paradoksų, minties šuolių, eilutės iškraipų ir logikos stokos. Tai mūsų amžiaus "klaidos". Jos gali šokiruoti neapsi-skaičiusįjį, klasikinės poetinės mąstysenos adoratorių ar visišką analfabetą. Manau, "Būties erozija" nėra tiek sudėtingas poetinis kūrinys, kuris nepatrauktų, nesujaudintų. Be abejonės, gali pasipilti ir kritikos iečių, — tai natūralu ir sveika, tai kasdieniška ir pagavu. Bet netikėti poeto lyriniu pasauliu aš neturiu moralinės teisės. Jo kūryba dažnai įsirašys į šiandieninės lietuvių poezijos kontekstą kaip ryškus ir netikėtas puslapis, kuris iki šiolei buvo neužpildytas. Mūsų literatūroje visiems vietos užteks, visiems talentams papuoštos atitinkamos sėdėjimo ar buvimo "vietos". Svarbu, kad nestokotume skaitytojų, ypač jaunimo, kuris nuo poezijos yra gerokai atitolęs. Poezijos pasaulis — nuostabi žemė. Tą įrodo talentingasis poetas. Stebina jo knygos poetinių žanrų įvairovė. Nuo psalmės iki monologo, nuo parafrazės iki testamento, nuo vizijos iki diptiko. Eilėraščiai nesikartoja, meninės priemonės tai paprastėja, tai sudėtingėja. Ką ir besakyti — poetas moka puikiai improvizuoti. Tai muzikinis virtuozas. Laimei, poetą domina labiau ne žodžių ir jų prasmių ieškojimai, o dinaminė minties eiga, jausmo potencija, idėjų kaita. Nevienareikšmiškai daugumą eilėraščių galima suvokti, — jie pilni energijos, struktūrinių įvairenybių, minties šuolių ir antišuo-lių, atminties lavinos praskleistų vaizdų ir sudėtingo pasaulio sudėtingų vaizdinių. Taip maga liestis prie dažno eilėraščio, jį cituoti, komentuoti, stengiantis įeiti pro tas duris, už kurių sužėri jaukumą, išmintis, dora ir tikrenybė. Pabersiu keletą perlų. Manau, kiekvienas jų gali rasti pagl savo skonį, nuotaiką, mentalitetą ar gyvenseną. "Ir mėlyna kaip vyturėlio akys vasaros tyla" (27 psl.), "ir rudenio lietaus klabenami langai liūdni" (31 psl.), "ir veidrody virpės įšalus pilnatis" (42 psl.), "O liepų gyslomis naktis,  nebesuvaldoma kaip upė, liesis" (76 psl.), "Kai ant sienos šiltas ąžuolo šešilis šlama" (105 psl.), "Ezopo   širdį   pervėręs   bežadžio skausmo šūvis sutepė rauda jūreivio palaidinę" (2301 psl.),  "Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo sapnų akis" (233 psl.).  Poetas "gyvena" šešėlių žiedlapiuose, jis "liečia" rudens pirštus, "regi" pašarvotą šviesą, "stebi" ražienų ugnį, "klausosi" raudančios mandolinos, "žiūri" į stabmeldę   žolę,   beprasmybės   šifrus, medžių runas, dangaus estradą, mirusią dilgę. Galbūt reikėtų atsiprašyti poeto už tokį eilėraščių preparavimą, už eilutės ištraukimą iš konteksto, už savitikslį pakomentavimą. Tai, aišku, neliteratūrologiška,   bet  tai  mano samprata ir kuklus komentaras geros poezijos tema. Tai galbūt šiek tiek eseistinė improvizacija, subjektyvus žvilgsnis į netikėtą, naują poetinį pasaulį. Mane sužavėjo šitoks pasaulio ieškojimas dvasinėje kūryboje. Mane paviliojo naujumos, poezijos atsinaujinimas. Aš buvau pasiilgęs kito mąstymo, kitos pasaulėžvalgos. Manęs, galiu prisipažinti, visiškai nepavergė tų eilių katarsis, bet, perskaitęs keletą kartų šį eilių rinkinį, pajutau, kad Alfonso Nykos- Niliūno žemė yra ir mano žemė, kad jo sielos kalba atliepia manos sielos iškalbai. Tai labai daug. Tai tikra, kad tokia poezija pas mus apsigyvens visiems laikams.

Aleksandras Šidlauskas
Vilnius, 1990 m. rugsėjis