Pakaruoklio klumpė Spausdinti
Parašė Pranas Kozulis   
Į rytus nuo Rygos miesto, dideliame pušyne, vasaros saulės įkaitintame smėlyje yra Salaspilio stovykla. Ten tūkstančiai pilkais rūbais prisidengusių žmonių nuo ryto iki vakaro linguoja begalinėse vilkstinėse mediniais neštuvais tampydami žemę, smėlį ir akmenis, ir tas judėjimas neturi nei galo nei pradžios. Rodos, tai yra tikra nevilties bala, į kurią visi, kas gyvas, neišvengiamai grimsta ir grimsta. Taip vilkstinėj per smėlį slenkantis šešėlis neturi nei vardo nei pavardės; jis yra „kuli", ir jį gali stumdyti, vaikyti, mušti ir užmušti kiekvienas, kuris trokšta kraujo.

Vieną kaitrią liepos mėn. priešpietę iš pilkosios skudurų tėkmės atsiskyrė keturi šešėliai ir pastatė vidury smėlėtos aikštės į viršutinę staklių dalį panašų griozdą. Kada ant skersinio buvo pririšta susirangiusi virvė, aš supratau, kad tai yra tikros kartuvės.

Netrukus pilkieji Salaspilio „kuli" buvo iš visų kampų suvaryti ir tvarkingai surikiuoti aikštės vidury prieš kartuves. Nežymiai prisiglaudęs prie savo lango aštrių virbų, sekiau tą nepaprastą dramą. Mačiau, kaip centrine stovyklos gatve artėjo eisena: gal kokie šeši surištom rankom „kuli" ir daugybė ginkluotų sargų. Tylumoj aiškiai kaukšėjo medinės nelaimingųjų klumpės.

Pačiam priešaky einantis pilkasis žmogus staiga stabtelėjo. Sargybinis jį "smarkiai pastūmė, tuo metu jo viena klumpė nusmuko nuo kojos ir pasiliko vidury kelio. Ir taip žmogus prie kartuvių nuėjo tik su viena klumpe. Aikštėje vyko ilgos ceremonijos, kol pamačiau, kad kažkieno rankos judina susirangiusią virvę. Tą momentą man žybtelėjo mintis, kad aš neturiu matyti to reginio, jeigu dar noriu likti gyvas. Tai buvo toks aiškus ir stiprus nujautimas, kad aš visai nesąmoningai, lyg kažkokios jėgos verčiamas, užsimerkiau.

Kai vėl atvėriau akis, virvė jau buvo įtemta, o pilkieji žmonės ilgom virtinėm slinko į šalis.
Likusieji penki „kuli" surištomis rankomis, sargų varomi, ėjo pro vartus,, ir už keliolikos minučių pušynėly nuaidėjo penkios aštrių šūvių salvės.
Vidury kelio liko medinė klumpė, ir niekas jos nepajudino. Vakare, jau visai sutemus, dar vis mačiau smėlyje tamsų tašką, bet kitą rytmetį ant kelio klumpės jau nebebuvo.


Ant paties jūros kranto, Kaugurciems žvejų kaimo trobelėse buvo apgyvendintos vadinamos darbo komandos, sudarytos daugiausia iš Salaspilio sulysusių šešėlių.

Jie dar ilgai negalėjo naujoje aplinkoje atsipeikėti ir nustebę žvalgėsi į kaimelio sodus ir laukus, lyg pirmą kartą gyvenime būtų išvydę. O jūra buvo mūsų tikroji meilė ir viltis. Niekados neilstantis jos ošimas buvo toks jaukus ir pažįstamas, lyg tėviškės sodų šlamėjimas. Rodos, iš bangų aiškiai išsiskirta žodžiai: „Nenusimink, žmogau, aš tavęs neapleisiu amžinai" . . .

Tiktai jūra, tiktai iš tolumų atlekiančios ir į krantą negyvai sudūžtančios bangos teikė mums stiprybę ir norą gyventi. Nuo ryto iki vakaro turėjome rausti žemę ir versti girioje kelmus, bet naktį mes vėl jautėme šalia savęs ramų miegančios jūros pulsą. Ji buvo taip arti, kad vėtroje aptaškydavo mūsų trobelės langus. Man labiausia patikdavo, kai naktį kildavo audra ir jūra imdavo staugti. Mūsų trobelės tada braškėjo ir siūbavo — man rodės, kad mes plaukiame neregėtu greičiu ir kitas rytmetis mus užtiks kituose krantuose.

Vieną tokią audringą naktį vienas žmogus dingo iš trobelės. Niekas nematė, kai jis atsikėlė ir išėjo pro duris, bet visi mes įsivaizduojame jo sulinkusią figūrą, žaibų šviesoje imantį savo skurdų maišiuką, griaustiniui trenkiant atidarantį duris ir išeinantį į audroj staugiančią naktį.

Paskui mūsų sargai mus lojojo, keikė ir tardė, bet apie bėglį nieko nežinojom. Tačiau kiekvienas mes tyliai džiaugėmės, kad nors vienas iš tos vergų gaujos pasieks Lietuvą ir žmones. Pamažu jų įsiutimas praėjo, ir mes vėl kas rytą su kastuvais žingsniavome bangų sumuštu smėliu prie griovio ir sutemus vėl tuo pačiu taku atgal į savo trobeles.

Buvo paskutinės šiltos ir tvankios vasaros dienos. Vakarais krantus ap-siausdavo lengvai peržvelgiama migla, bet jūra visados lieka tyra ir aiški. Temstant ji susilieja su tolimu vakaro pašvaistėje spindančiu dangum, ir tada atrodo, kad mūsų tamsusis krantas yra visos žemės pabaiga, o toliau tęsiasi pilnos žvaigždynų begalinės erdvės.

Tokioje ramioje vakaro sutemoje grįžom nuo griovio ir buvom sustatyti prieš viršininkų trobą. Kaip visados, savo kalbos įžangoje vyriausias šefas išplūdo ir iškilmingai pranešė:
— Aš turiu jums pranešti, kad prieš dvi savaites pabėgęs bėglys yra Rygos apylinkėse sulaikytas ir jau teismo sprendimu pakartas.
Jūs turite įsidėmėti, kad visur jus atras teisingumo ranka, kur jūs bebūtumėt: Latvijoj, Vokietijoj ar pačiam pragare. Aš dar pakartoju, kad niekas, niekas neišvengs teisingumo galybės. Dabar galit eiti gulti, tinginių tauta!

Tą naktį ilgai nemiegojau. Nemiegojo ir mano kaimynas. Aš girdėjau, kaip jis vartėsi ant savo šiaudų guo-
 

lio. Paskui atsisėdo. Pro langą puolanti vakarų dangaus^ prieblanda nušvietė jo ištįsusį veidą, kuriame buvo matyti tik didelės žibančios akys.

Pakilau ir aš. Jūros tolumoje po dangų šliaužiojo milžiniški spindulių pluoštai ir skraidė ugniniai šoviniai. Mes gėrėjomės tuo reginiu, lyg tai būtų paruošta tamsiam mūsų vargui pagražinti. Apie vidunaktį spektaklis užgeso, bet mes dar ilgai, lyg laukdami naujo stebuklo, žiūrėjome į jūroj įsigalinčią ramybę.

—    Gražu, kai Rygą puola, — tariau savo kaimynui, bet jis nieko neatsakė, atrodė, kad tas žmogus sustingo. Pamažu jūros veidrody vėl ramiai išsiskleidė žvaigždynai, jis giliai, giliai atsiduso ir pradėjo:

—    O vis dėlto ir jį pakorė. Taip aš ir galvojau. Salaspily irgi bandė mano likimo draugai bėgti, bet juos sugavo: vieną mūsų akyvaizdoje pakabino, o kitus ten pat, pušynėlin nuvarę, nudaigojo. Mes abu šalimais stovėjome ir matėme, kaip vienas pakeliui į kartuves pametė savo klumpę. Bet kai jau tas turėjo pakibti ant virvės, aš, lyg nujausdamas, kad nevalia žiūrėti į žmogaus niekinimą, užsimerkiau, o draugas visą laiką, akis išvertęs, įdėmiai sekė visas smulkmenas.  Aš tvirtai tikėjau, kad už tai palies jį Viešpaties ranka. Aš dar daugiau nusigandau, kai kitą rytą, rankiojant stovyklos gatvėse šiukšles, jis pasiėmė ant kelio pamestą naują ir gražią pakaruoklio klumpę, o savąją, kuri buvo sena ir suskilusi, nusviedė už tvoros. Kai mes drauge linguodavome su neštuvais, ta klumpė kaukšėjo daug garsiau, kaip mūsų klumpės, ir aš pradėjau jo bijoti ir vengti, nes jaučiau, kad jį turi ištikti baisus likimas. Kai mus varė apkasų kasti, visiems išdavė naujus batus. Tada mano draugas įsidėjo klumpes į maišelį ir pasiėmė su savim. Kai jis pabėgo, jo guolyje nebuvo likę jokio daiktelio, tiktai  galvūgaly šiauduose užtikau tas dvi klumpes. Ilgai aš galvojau, kur jas padėti, ir vieną vakarą, niekam nematant, įmečiau į jūrą. Nunešiotoji palaikė klumpė tuojau paskendo, bet naujoji pakaruoklio apsisuko keletą ratų ir pamažu nuplaukė į vakarus. Nori juokis, nori — netikėk, bet paminėsi mano žodį: dar daug, daug mirs nesava ir baisia mirtimi žmonių toje šaly, į kurią nuplaukė pakaruoklio klumpė. —

Jis nutilo, ir mes dar ilgai, lyg mumijos, sėdėjome trobelės lange. Virš jūros pasirodė artėjančios aušros atspindžiai, o krante vienas po kito. ėmė busti vasaros paukščiai. Mes sukritome į savo šiaudų guolius, ir vos


Edvard Munch    Š A U K S M A S




tik bandžiau sudėti akis, mačiau jura plaukiančią baisiąją klumpę.


Jau vėlyvą rudenį didžiuliu laivu mes išplaukėm į vakarus ir kaip tik ta pačia kryptimi, kur nuplaukė anoji klumpė. Bet mano draugas pasiliko Baltijos krante. Jis paskutiniąją naktį, kada, prieš įeidami į uostą, nakvojom žvejų kaimely, pabėgo.

— Aš niekados nekėliausių ten, kur nuplaukė mano draugo klumpė. Aš geriau liksiu čia, nors nesu tikras, kad bangos neišmetė jos į šitą krantą. Bet... mirtis savo žemėje yra daug lengvesnė, — buvo paskutiniai jo žodžiai.

Aš vis negaliu pamiršti tų prietaringo ir vargų nukankinto žmogaus žodžių. Jo liguista vaizduotė ir tamsus nujautimas buvo kažkas panašu į tikrą ir įvykusią pranašystę.

Nuo tų neramių dienų praslinko keletas metų, bet man atrodo, kad ta pakaruoklio klumpė tebeplaukioja jūroj, o audringos bangos vis grūmoja ją išmesti į žmonių apgyventus krantus.