TRADICIJOS IR PAŽANGA Spausdinti
Parašė JONAS GRINIUS   
Gyvenantiems svetimame krašte brangi kiekviena smulkmena, kuri mums primena mūsų tėvynę. Be jos mes jaučiamės nesaugiai, lyg kieno nors apiplėšti, suskurdę ir sumenkę. Todėl mum brangios senosios liaudies dainos, kurios tėvynėje kai kam atrodė nusibodusios ir pakeistinos naujoviškais šlageriais ir dainuškomis. Mums mieli mūsų šokiai, nors jie kartais ir nevisai tobulai sušokami. Brangios ir tos šventės, kurios Lietuvoj ne vienam buvo tapusios kažin kokia pareiga ar pramoga. Iš to noro išlaikyti ryšį su savo tėvyne, su savo tauta ir jos nariais kyla balsų, raginančių mus neužmiršti savo papročių, savo tautinių, ir religinių tradicijų. Ir Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Statutas nuostatuose, skirtuose kovai su tremtinių negerovėmis, nurodo kaip priemonę „palaikyti ir kultivuoti doruosius lietuvių papročius ir tradicijas".

Tačiau greta šitų oficialių paskatinimų ir viešų balsų nestinga ir kitokių nuomonių. Ypač iš jaunųjų tarpo kartais tenka išgirsti pasisakant, kad svetur gyvendami, mes negalime laikytis to, kas mums atrodė gera ir privaloma tėvynėje. Kai kurie mūsų chorai ir kvartetai mėgsta į savo repertuarus įtraukti visokių svetimų šlagerių, nieko bendro neturinčių su mūsų dainų tautiniu • stiliumi, o mūsų jaunimas kartais tiems šlageriams karštai ploja, tuo reikšdamas savo pritarimą. Be abejo, mes negalime peikti chorų vadovybių, kai jos į savo repertuarus įtraukia žymių svetimų kompozitorių keletą veikalų ar veikalėlių, tačiau menkų kabaretinių šlagerių palaikymas ir net propagavimas rodo, kad lietuvių visuomenės tarpe savo papročių ir tradicijų atžvilgiu yra tam tikro nejautrumo ir, gal būt, nesupratimo. Ne ką kita sako ir mūsų pažiūros į tautinius šokius. Beveik kiekvienas choras ar meninis kolektyvas turi savo šokėjų grupes. Visi mėgstame, kad per mūsų šventes ar iškilmes tautiniai šokiai, rateliai būtų atliekami scenoje, tačiau kada mes patys imame linksmintis, jų dažniausiai nė nemėginame šokti.

Taigi, šita dvejopa būklė — iš vienos pusės savo tautinių ir religinių tradicijų bei papročių vertinimas, o iš kitos — nusikreipimas nuo jų ir net noras juos paneigti mums duoda progos pakalbėti nuodagniau apie tradicijų ir pažangos dvasią. Todėl čia ir mėginsime pasiaiškinti, kas yra tradicijos ir kaip jos kinta ar būna užmirštamos, kodėl žmonės kuria tradicijas ir kodėl jas laužo bei griauna net revoliucinėmis priemonėmis. Pagaliau pamėginsime suprasti, kokią reikšmę turi tradicijos tautos ir asmens gyvenime.

1. Tradicijos sąvoka ir jos rūšys.

Kada vartojame žodį tradicija, mes dažnai jį sugretiname su papročiu. Tradicijos ir papročiai ne vienam atrodo sinonimai, tų pačių reiškinių skirtingi vardai. Iš tikrųjų, tarp jų yra tam tikras-giminystės ryšys, tačiau tai nėra tie patys dalykai. Ir tradicijos ir papročiai* yra žmonių kultūrinio veikimo sukurtos formos, susijusios ne su atskiru asmeniu, bet su visuomene. Atskiras asmuo turi įpročius, o visuomenė turi papročius ir tradicijas. Sakysim, atskiro asmens įprotis skaityti laikraštį ar knygą vakare lovoj dar negali būti pavadintas papročiu ar tradicija, nors ir daug žmonių šitaip būtų įpratę elgtis. Kad įprotis virstų papročiu, reikia, kad jį pasisavintų ne individai, ne pavieniai asmens, bet didesnis ar mažesnis visuomenės kolektyvas. Papročiui ir tradicijai atsirasti gali būti reikalinga atskiro ar atskirų asmenų iniciatyvos, tačiau tik didesnė ar mažesnė visuomenė pakarto j ančių pritarimu ir savo praktika tą ar kitą dalyką gali paversti papročiu ar tradicija. Štai kodėl nėra asmens tradicijų, bet gali būti ir neretai būna šeimyninių tradicijų, nes šeima jau yra maža visuomenė, pagrindinis visuomenės organizmas. Seimą gali susidaryti tam tikrus bendrus nusiteikimus, dorybes, idėjas, jas vykdyti ir jas perteikti iš kartos į kartą. Kai kurių šeimų tradicijos patenka net į istoriją. Pavyzdžiui, mu-zikalinėmis tradicijomis yra pasižymėjusios Bacho ir Strauso šeimos, davusios vakarų Europai keletą žymių muzikų kompozitorių.

Galima rasti net aiškių bruožų, kurie išskiria lenkų ir lietuvių šeimas. Juk lig pastarųjų laikų lenkų, ypač bajoriškų lenkų šeimose būdinga buvo garbės tradicija, tuo tarpu lietuvių šeimos praeityj dažnai pasižymėdavo ištikimybės dorybe.

Jeigu pasižvalgysime dar plačiau, pamatysime, kad šalia šeimos savo papročius ir tradicijas turi profesijos, draugijos, luomai, tautos, valstybės, religinės bendruomenės. Štai kodėl mes galime kalbėti apie žulikų-gangsterių, studentų, ūkininkų, karininkų, riterių, mokytojų, vienuolių, lietuvių, lenkų ar anglų tautų, katalikų ir stačiatikių bažnyčių papročius ir tradicijas. Galima taip pat kalbėti apie meno, mokslo ir religijos tradicijas, nes minėtų kultūros sričių kūrėjai savo nusiteikimus, dorybes ir idėjas atatinkama forma gali įskiepyti platesnėje ar siauresnėje visuomenėje, kuri jas prisiima ir ilgam laikui pasisavina.

Bet kalba apie mokslo, meno, religijos tradicijas mus veda į mintį, kad jos yra kažkas daugiau negu mada ir papročiai. Tiesa, kad mada yra trumpalaikis prabėgantis paprotys, o gražus paprotys neretai vadinamas tradicija, tačiau ši pastaroji su papročio sąvoka nesutampa. Tradicija siekia giliau ir plačiau negu paprotys.

Paprotys yra visuomeninių santykių nusistovėjusi forma, kuri dažniausiai išreiškia neutralius, nei gerus nei blogus nusiteikimus. Kartais paprotys gali turėti vertybės ar blogybės atspindį pagal tai, kokia yra papročio kilmė ir tikslas, kurį pasirenka to papročio vykdytojai. Antai, senovės lietuvių paprotys pasivaišinti midum arba šių dienų aukštaičių ūkininkų paprotys patiems pasidaryti alaus doroviškai nėra nei geras nei blogas, kol to midaus ar alaus žmonės negeria be saiko. Taigi paprotys yra visuomeninio gyvenimo tam tikra forma, neturinti gilaus turinio.

Tuo tarpu tradicija yra visuomenės pripažinta forma, kuri išreiškia tam tikrą vertybę — kokį nors dorovinį jausmą, kokią nors dorybę, kokią nors meno, mokslo ar religijos idėją. Vadinasi, tradicija už paprotį yra gilesnė savo turiniu. Ir tradicijų paliečiamos sritys yra gausesnės. Kai papročiai būna visuomeninio gyvenimo forma, tai tradicijos pasireiškia visose kultūrinio gyvenimo srityse, taigi ir -mene, ir moksle, ir religijoj.

Kad būtų galima pajusti, kad tradicijos yra gilesnės ir reikšmingesnės už papročius, reikia panagrinėti keletą pavyzdžių. Štai laisvė. Tai jau ne neutralus dalykas, bet pagrindinė žmonių ir tautų teisė. Tačiau kiekviena tauta pagal savo būdą susidaro tradicijas kovoj dėl savo buvimo ir laisvės. Jei anglai išlaiko savo po visą pasaulį išsklaidytą imperiją, tai čia gal daugiau lemia gudri toliaregė diplomatija negu galingas britų laivynas. Tuo tarpu lenkai, kad ir labai apsukrūs gyvenime, diplomatijoj atrodo silpni. Jie už savo tautos ir valstybės laisvę kovoja atentatais, sukilimais, dažnai be atodairos eidami į mirtį ir kalėjimus. Štai kodėl lenkų tautos kelias į visišką savo krašto laisvę yra nuklotas kruvinomis aukomis ir kančiomis. Lietuviams toks beatodairinis, neramus ir audringas kovos būdas atrodo svetimas. Tiesa, ir mes pajėgiame aukoti gyvybes dėl saVo krašto laisvės, tačiau mums artimesnė tyli užsispyrusi kantrybė. Lenkų ir rusų engiami, įpratome pasyviai priešintis, priešintis dantis sukandę, net visaip išgudraudami, bet neiti per anksti į atvirą kovos lauką. Be to mūsų kovos yra lydimos stipraus tikėjimo j amžinąjį teisingumo dėsnį. Mūsų patvarumo ir kantrybės pastangos yra pasiekusios aukšto laipsnio kovoje dėl raidžių, dėl rašto. Pasauly nerasime kitos tokios tautos, kuri per kovą dėl raidžių būtų priėjusi prie politinės nepriklausomybės. Ir kuogi mes kovojome tada, anais knygnešių laikais? — Laikraščiu, knyga. Todėl vienas prancūzų žurnalistas yra parašęs, kad Lietuva yra plunksna atstatyta valstybė. Tai buvo pasakyta perdėtai, su ironija, bet tame posakyje vis dėlto yra teisybės. Prisiminkime tik antrąją vokiečių okupaciją. Mūsų rezistencijos, mūsų užsispyrusio priešinimosi svarbiausias ir didžiausias ginklas buvo slaptoji pogrindžio spauda, kaip prieš 80 ar 45 metus.

Paimkime kitą, jau religinių tradicijų pavyzdį, kuris pas mus yra įgavęs aiškų tautinį pobūdį, — gegužines pamaldas. Juk visame katalikų pasaulyje gegužės mėnuo yra pavestas Marijos garbei. Vadinas, Mergelės Marijos garbinimo idėja yra pirmiausiai katalikiška. Tačiau vargu mes rasime kitą tokią tautą, kuri būtų taip prisirišusi prie pamaldų Marijos garbei, kaip lietuvių tauta. Tiesa, kad šitos pamaldos yra atėjusios per lenkus, tačiau ir ten jos neturi tokio gilaus spontaniškumo, kaip lietuviuose. Juk ne taip seni laikai, kada Lietuvos kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, į žagrę paskambinus, visi kaimo gyventojai susirinkdavo į gražesnę kaimo seklyčią ir ten be kunigo atgiedodavo Marijos litaniją ir giesmes. Panašus reiškinys pasikar- -tojo neseniai tremtyje. Buvo Vokietijoj tokių nuošalių lietuvių stovyklų, kurios lietuvio kunigo neturėjo. Ten vakarais gyventojai vieni atgiedodavo gegužines pamaldas. Tai akivaizdžiai rodo, kad ta katalikiška tradicija, įgavusi lietuviuose tokią formą, kurį gerai išreiškia lietuvio religinį ir estetinį jausmą, yra tapus tautine labai gyva tradicija.

Kaip sakėme, tradicijų turi ir mokslas ir menas. Ir jų čia yra gana daug. Nesileisdami į jų klasifikaciją, paminėkime bent ryškesnius pavyzdžius. Moksluose jos  dažnai reiškiasi kaip hipotezės ir teorijos. Vidurinių amžių teorija* kad visatos centru yra žemė, apie kurią sukasi saulė, buvo ne kas kita, kaip daugelio amžių mokslinė astronomijos tradicija.

- Meno pasauly tradicijos ryškiu pavyzdžių gali būti tai, ką mes vadiname stilium — bizantinis, gotikinis, renesansinis, barokinis ir kiti stiliai. Būdami visuomeninių siekimų, to laiko žmonių pasaulėžiūros bei pasaulėjautos ir drauge technikinių galimybių išraiška, stiliai yra drauge ir tradicijos. Antai, vidurinių amžių gotikinėje skulptūroje žmogaus pavidalas nėra paneigtas, bet ir neturi visiškai savarankiškos reikšmės. Jis ten suprantamas ir kalamas kaip visumos reikšminga dalis, kaip svarbus simbolis aukštesnei idėjai išreikšti. Net portretai kaip mirusiųjų vyskupų ir kunigaikščių statulos, nekalamos tik mirusiųjų pavidalui priminti, bet ios tampa kaip mirties, rimties, atgailos, nemarumo vilčių ar pamaldumo išraiškos. Pagal tai ir visas žmogaus pavidalas stilizuojamas taip, kad žmogaus kūno fizinis grožis paliktu daugiau šešėlyje, bet pabrėžiamas veidas, ir jame išryškinama dvasingumas ir tie bruožai, kurie reiškiamai idėjai labiausiai tinka.

Visai kitaip su žmogaus pavidalu elgiasi renesanso ir dažni naujųjų laikų skulptoriai. Jiems žmogus yra beveik viso ko centras, gražiausias iš visų būtybių. Todėl jie džiaugiasi ir grožisi net fiziniu žmogum pagal senovės graikų ir romėnų tradiciją. Net mirusiųjų paminklą kaldami, renesanso ir naujųjų amžių skulpturiai stengiasi apeiti mirtį ir kančią, kad fizinis žmogaus pavidalas išeitų gražus, pasigėrėjmo vertas. Iš čia jų skulptūroje dažnas nuogumas, kuris gotikos mene tepasirodydavo kaip išimtis.

Šito gotikinio ir renesansinio meno tradicijos buvo tiek galingos ir ilgos, kad daugybė skulptorių kalė savo statulas pagal gotikinį ar renensansinį stilių, mažai tegalvodami, kad tas tradicijas yra pagimdžiusi pasaulėžiūra, nustatanti žmogaus vietą ir prasmę visatoje.

19-tojo amž. antrojoj pusėj materialistinės ir iš dalies kolektyvistinės pasaulėžiūros įtakoje prasidėjo naujos tradicijos mene, ypač tapyboje. Pradedant impresionistais, joj sumažėjo žmogaus reikšmė. Žmogaus pavidalas vis labiau ėmė nykti, jo veidas, tas ryškiausias dvasios "veidrodis pradėtas iškreipti ir net tiesiog niekinti. Su žmogaus pavidalu imta elgtis, kaip su peizažo elementu, arba kaip su priemone koloristiniams ir kompoziciniams tikslams, lyg žmogus tiek tebūtų vertas, kaip debesis, medis, upė arba natiurmortas. Ir šiandien, kada materialistinės ir kolektyvinistinės pasaulėžiūros klaidos jau daugeliui yra paaiškėjusios praktikai, nemaža menininkų-tapytojų dar nepajėgia išsilaužti iš tradicijos, paniekinusios žmogų. Net asmens, kurie savo įsitikinimuose nėra kolektyvistai, kūryboje vis dar nemėgsta žmogaus, su juo elgiasi, kaip su daiktu, neturinčiu didesnės reikšmės už aplinką ar šiaip daiktus.

Jeigu imtume pavyzdžių iš muzikos meno ir prisimintume grigorianinį ir polifoninį giedojimą, vėl už šitų tradicijų rastume tam tikrą idėją, atsirėmusią į pasaulėžiūrą.
    -
2. Tradicijų įsigalėjimas, kitimas ir nykimas.

Ką tik panagrinėti įvairių tradicijų pavyzdžiai mums ne tik dar kartą primena, kad tikra tradicija yra susijusi ne tik su visuomenės pripažįstama vertybe — su jausmu, dorybe ar idėja, — bet ir su tautos bei epochos pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Ir juo idėja yra gilesnė, juo ji giliau paliečia žmogaus buvimo pagrindus, tuo tradicija, kuri tą idėją išreiškia, tampa gilesnė, gyvesnė, patvaresnė. Tačiau tradicijos įsigalėjimas ir jos patvarumas taip pat pareina nuo visuomenės aspiracijų ir nuo formos, kurią duoda iniciatoriai išreiškiamai idėjai.

Net gili idėja negalės virsti konkrečia ir gyva tradicija, jei ji neatitiks giliems visuomenės nusiteikimams ir siekimams, jei iniciatorių mesta forma nebus įspūdinga. Tiesa, kad formos užuomazga ar užbraižas, kitų pasisavintas, gali būti ir yra pagilinamas ir išryškinamas. Tačiau gili ir graži idėja nevirs plačia ir gilia tradicija, jei ji neįgaus įspūdingos formos, kuri prabiltų ir į žmonių vaizduotę ir emocijas. Kitaip sakant, tradicijos gajumui, populiarumui ir patvarumui estetinė forma yra labai svarbi.

Kad tai vaizdžiau pamatytume, paimkime vieną kitą pavyzdį. Kodėl birželinės pamaldos, skirtos Jėzaus Širdies garbei, mūsų tautoj vis dar netampa tradicija, kaip gegužinės pamaldos, nors kai kurie religiniai ordenai ir daugelis kunigų Jėzaus Širdies garbinimą labai remia? O gal Jėzaus Širdies idėja yra menka, kad ji nelabai prigyja? Ne. Idėja gili, tačiau atrodo, kad čia kalta nevykusi iniciatorių jai duota forma, kurią Bažnyčia per greit padarė liturgine. Juk suvesti Jėzaus dieviškai žmogiškas savybes į širdį reiškia ne ką kitą, kaip didingą Dievo žmogaus idėją susmulkinti ir sumenkinti formoj. Tą sumenkinimo įspūdį dar labiau sustiprina statulose ir paveiksluose Jėzaus širdies simbolizavimas anatominiu organu, kuris iškeltas į kūno paviršių nuteikia antiestetiškai. Iš matytų Jėzaus širdies statulų ir paveikslų straipsnio autorius težino tik vieną pavaikslą, kuris patenkina estetinius reikalavimus. Matyti, kad sumenkinta, susentimentalinta ir net suanatominta Jėzaus dieviškai žmogiško asmens idėja negali įkvėpti nei dailininkų nei gaja tradicija tapti lietuvių tikinčiųjų tarpe. Todėl, nepretenduojant į pranašystes, atrodo, kad naujoji Kristaus Karaliaus šventė greičiau taps įspūdinga mūsų tradicija negu Jėzaus širdies šventė, nors ši senesnė ir jai ruoštas kelias siekia šimtmečio.' Jėzaus širdies kultas tokia forma, kokia jis dabar populiarinamas, gali daug greičiau išplisti Pietų kraštuose, pvz., tokioj Ispanijoj, kur menas nuo seniai nevengia anatominių vaizdų ir nenormalumų. Lietuvių tautoj šitam kultui prigyti žymiai sunkiau, nes lietuviai nemėgsta savo jausmų, ypač religinių, reikšti labai konkrečia forma.

Jeigu norėtume daugiau pavyzdžių, rodančių psichologinio ir estetinio momento svarbą religinėms-mora-linėms tradicijoms, turėtume dar palyginti gegužines ir rožančines (spalių mėn.) pamaldas, galėtume taip pat žiūrėti, kaip prigyja mūsų tautoj motinos ir tėvo diena, ir 1.1. Nebesileidžiant į atskirų pavyzdžių analizę, norisi pabrėžti, kad bet kurioj kultūrinio ar religinio gyvenimo srity įsigalinti tradicija turi didelę tendenciją pasidaryti privaloma taisykle ar įstatymu su sankcijomis. Mandagumo taisyklės^ visuomeniniuose santykiuose, įstatymai visuomenės ir politikos gyvenime, dėsniai moksle, m kanonai mene, bažyntinės apeigos religiniame gyvenime yra ne kas kita, kaip įsigalėjusios tradicijos. Už jų nesilaikymą iš atitinkamos visuomenės gresia sankcijos įspėjimo, papeikimo, pabarimo ir viešo pasmerkimo forma. Svarbesniais atvejais už tradicijų laužymą gresia išmetimas iš atitinkamos bendruomenės ir net skaudesnės bausmės, jei laužoma tradicija buvo tapusi įstatymu.

Tačiau net stipriai įsigalėjusi tradicija nebūna amžina. Ji gali pakisti, išsigimti ir mirti. Kodėl taip atsitinka?
Kitimo priežasties reikia ieškoti ne tiek pačioje tradicijos formoj, kiek visuomenės nuotaikoj ir pasaulėžiūroj, kuriomis rėmėsi tradicija. Joms kintant, kinta ir tradicinės formos, o visuomenės siekimams, nuotaikomis ir pasaulėžiūrai pasukus kita kryptimi negu toji, kuri tradiciją priėmė, ši miršta savaime ar būna revoliucingai atmetama.

Tradicijų kitimui pavaizduoti paimkime Kūčias. Tai krikščioniška ir labai lietuviška tradicija. Juk liūdnos lietuviui Kalėdos, jei jis nevalgė Kūčių su savaisiais. Tačiau pastaraisiais laikais mūsų Kūčios įgauna naujų pradų, o šie išstumia senuosius originaliuosius. Kaip žinome, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų Kūčių diena būdavo absoliutaus pasninko diena, kuri pateisindavo valgių gausumą per Kūčių vakarienę. Dabar pasninkas pamirštamas, o valgių gausumas paliekamas ir net pridedama degtinė, kurios seniau nevartota. Prieš dvidešimt trisdešimt metų, imant laužyti šventąją plot-kelę, visi šeimos nariai kalbėdavo maldas, o dabar, sėdant prie stalo, pasitenkinama kryžiaus ženklu, o kartais net jis užmirštamas. Seniau Kūčių vakarienė baigdavosi visų giedamomis kalėdinėmis giesmėmis, o dabar užtenka pasidžiaugti papuošta ir pašviesta eglaite. Kokią prasmę turi šis simpatiškas iš vokiečių ir skandinavų atėjęs priedas, mes nė nežinome, bet priėmėme jį dėl jo estetiškumo. Mes juo pakeitėme religines giesmes, nes miestietiško liberalizmo įtakoj gal nebesame taip paprastai religingi, kaip mūsų seneliai. Jiems Kūčių vakarienė būdavo religinė šeimynos puota, savotiška šeimynos agapė Kristaus vargingam gimimui pagerbti; šiandien ne vienam lietuviui Kūčių vakarienė tėra maloni proga skaniai originaliai pavalgyti ir jaukiai praleisti laiką artimųjų rately. Kintančių visuomenės nuotaikų veikiamos kinta tradicinės formos, o jei per nelaimę mūsų tautos daugumos religiniai įsitikinimai nueitų nekrikščioniška kryptimi, mūsų Kūčių tradicijos dar labiau pakistų ir gal net visai išnyktų.

Galėtų atsitikti taip, kaip yra atsitikę su Joninėmis. Ar bežino mūsų dienų jaunuomenė, kokios prasmės turi tie jaunimo sambūriai, laužų ir smalos statinių deginimas, šokiai ir lygavimai? O juk prieš daugelį amžių mūsų senoliams Joninės (kurios tada kitaip vadinosi) buvo prasminga indoeuropiečių tradicija. Ji buvo laimėjusios saulės, triumfuojančios gamtos ir gyvybės šventė, amžinosios ugnies šventė. Kad ji buvo labai mėgstama ir giliai šaknis įleidusi, galima spręsti iš to, kad reikėjo kelių krikščioniškų amžių ir Katalikų Bažnyčios kovos su ja, kad jos prasmė išdiltų žmonių sąmonėje ir tepaliktų kaip patrauklus paprotys. Šiandien Joninės yra tuščia forma ir išsilaiko tik dėl to, kad yra estetiškos, t. y. prabyla iį vaizduotę bei jausmus ir atitinka jaunuomenės žaismo ir išdykavimo nuotaiką.

- Panašiai yra su mūsų tautiniais šokiais Mes mėgstame juos matyti scenoje, nes jų forma įvairi ir patraukli. Bet tie šokiai yra sutelktinės (bendruomeninės) nuotaikos išraiška, o mes esame pasidarę individualistai. Todėl jų nebešokame ar retai bešokame per savo pasilinksminimus salėse ar atvirame ore; mes nebemokame ar nebeturime jėgos susiderinti su ta bendruomenine nuotaika, kuri tuos šokius pagimdė ir išlaikė. Jie mums gyvenime yra lyg mirę arba bemirštą, tepa-likę kaip estetinis paprotys, bet ne visuomeninio bendravimo tradicija. O estetinė tradicija dar greičiau sensta ir miršta negu visuomeninė, jei mūsų kūrybinės dvasios ji nebūna atgaivinta, plėtojama ir perkuriama.

Taigi ir mūsų tautiniai šokiai, jei jie nebebus išvystomi, tobulinami ir papildomi scenoje arba jei nebus sugrąžinti į mūsų viešuosius pasilinksminimus, gali greitai išsekti ir mirti.

Daug sunkiau kinta ir miršta tos tradicijos, kurios yra gavusios įstatymų formą su atatinkamomis sankcijomis.  Tai liečia kai kurias religines-bažnytines tradicijas, ypač visuomeninės-politines, susijusias su nauda, su praktiniais interesais. Šios pastarosios net susenusios ir netekusios pirmykštės prasmės neretai pasilieka labai galingos. Joms sulaužyti ir numarinti kartais prireikia net ilgų alsinančių kovų ir' revoliucijų. Kaip tokios rūšies ryškų pavyzdį norisi panagrinėti luomų uždarumo tradiciją.

Paveldėję pagoniškus papročius iš germanų ir romėnų, viduriniai amžiai buvo sudarę uždaras sienas tarp luomų — bajorijos, miesčionijos ir kaimiečių baudžiauninkų. Tikrai laisvas tebuvo vadovaujantis aukštesnysis luomas — bajorija, diduomenė — ir greta jos einanti dvasininkija. Valstietis-baudžiauninkas ir miestietis negalėjo pereiti į bajoriją, negalėjo užimti diduomenei skirtų vietų valstybėje, nes tai draudė ne tik papročiai, bet ir valstybės įstatymai. Visi gerai atsimename, kad, norėdamas patekti į Vilniaus universiteto teologinę seminariją, valstietis Motiejus Valančius turėjo suklastoti savo krikšto metrikus, pasivadinti Valančiauskui, t. y. tapti bajoru. Vadinasi, nedaug reikėjo, kad didysis Motiejaus Valančiaus pašaukimas būtų buvęs uždusintas išsigimusių tradicijų varžto.

Tačiau luominis uždarumas slėgė ne vien valstiečius ir miestiečius. Jis neretai buvo skaudus ir pačiai diduomenei, pavyzdžiui, kuriant šeimą. Visi žinome, kad didikas negalėjo vesti miestietės ir juo labiau valstie-tės-baudžiauninkės, nes tai buvo didžiausia negarbė. Net jei aukštas didikas vesdavo ne sau lygią moterį, vienu kitu laipsniu žemesnę bajorę, ir tai jis visą amžių kartais turėdavo kęsti giminių panieką ir diduomenės ostrakizmą. Kaip pavyzdį, prisiminkime mūsų kunigaikščio Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vestuvių tragediją.

Kodėl tokie dalykai dėjosi? Nejaugi tie diduomenės žmonės iš tikro buvo tokie kvaili ir pamišę dėl garbės? Ne. Savo laiku, vidurinių amžių pradžioje, kada tautos buvo pusiau barbariškos, diduomenės luomo laisvės ir privilegijos buvo reikalingos kraštui ginti ir tvarkyti. Tai savaime ugdė garbės ir pranašumo jausmus, kurie išvirto tam tikromis tradicinėmis formonis. Bet, pasikeitus aplinkybėms, kada valstybei ginti ir tvarkyti diduomenė ir riterija pasidarė mažai bereikalingos, kada privilegijos tapo gero gyvenimo ir pajamų šaltiniu, o miestiečių tarpe išaugo žmonių, kurie ir proto miklumu ir valios patvarumu ėmė pralenkti aristokratus, tada tradicijos, seniau paremtos ir laisve ir garbe, pradėjo išsigimti. Jos nebuvo mirusios, bet nebeturėjo prasmės. Jos buvo tuščios, nes laisvė atrodė sauvaliavimu, o garbė paika puikybe. Bet kadangi jos buvo surištos su nauda, su piniginiu interesu, tai pačios negalėjo mirti, kaip dažnai nyksta estetinės tradicijos. Joms sugriauti reikėjo karų, reikėjo net Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir daug kitų ne taip skaudžių kovų kol laisvė buvo pripažinta visiems žmonėms, kol pagaliau buvo sutikta, kad garbingu žmogų padaro ne titulai ir privilegijos, bet jo asmens taurumas ir darbai.

3. Pažangos dvasia prieš tradicijas.

Konstatavus, kad žmonės patys griauna tradicijas, kurias kiti anksčiau buvo pastatę, gali kilti klausimas, kodėl tradicijos kuriamos. Ar tam, kad jos būtų atmestos ir sugriautos?

 Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Duoti išsamų atsakymą reikštų išaiškinti, kodėl apskritai žmogus kuria ir griauna. Žmogus kuria tradicijas, nes jis kuria kultūrą, nes jis negali jos nekurti, nes tokia žmogaus prigimtis. Mūsų pasaulyj visi aklai kartoja gamtos dėsnius, jų nesuprasdami. Tik vienas žmogus yra laisvas. Tik jis gali gamtai pasipriešinti ir net ją- pavergti. Pasinaudodamas gamta, kaip medžiaga, jis gali sukurti tai, ko gamta nėra net planavusi, nes jis laisvas kūrėjas. Bet šitoj gamtoj žmogus jaučiasi nesaugiai ir vienišas. Net artimiausi bičiuliai jo nesupranta, net geriausi draugai priesaika surišti gali miriop įgelti, kaip klastinga angis. Žmogus nieko neranda čia žemėj, kuo jis galėtų pasikliauti. Viskas čia bėga ir kinta, o jis pats norėtų sulaikyti laiką, sukurti amžinybę. Jos ilgėdamasis ir save gindamas, jis kuria kultūrą visuomenės, mokslo, meno, dorovės, religijos formomis, jis stengiasi įkūnyti jam brangias vertybes, išimti jas iš laiko ir gyvenimo nesulaikomos srovės, jis toms vertybėms stengiasi duoti bent ilgesnį laikinumą, bent iliuzorinę amžinybę.

Bet sau brangias vertybes įkūnydamas tam tikrose pastoviose formose, žmogus jas padaro statiškomis, sustingusiomis. Tačiau kartą sukurtos, jos jau veikia patį kūrėją, jo aplinką, jo bendruomenės narius, jo visuomenę, jo tautą. Ateina kitos kartos ir jos jau randa kultūrines gėrybes, tas pastovias ankstybesnių žmonių sukurtas formas, kurios ir toliau daro įtakos į jaunųjų mąstyseną, jauseną, veikseną. Šitaip susikuria tradicija. Bet jos negali būti vienintelės. Naujos žmonių kartos suranda naujų arba senąsias kiek kitaip supranta ir pergyvena. Todėl naujos kartos sukuria naujų formų, naujų tradicijų arba senąsias pakeičia. Kitos vėlesnės kartos vėl panašiai elgiasi. Todėl juo auga tautos kultūra, juo ji tampa senesnė, tuo tų tradicijų prisirenka daugiau ir daugiau. Tradicijos ir papročiai ima lydėti žmogų nuo lopšio iki karsto visose kultūrinio gyvenimo srityse. Žmogus manosi elgiąsis, jaučiąs ir galvojąs savarankiškai, bet iš tikrųjų jis nebepastebi, kiek gyvų ir sudilusių tradicijų, kiek visokių štampų ir formulių jis yra paveiktas. Jei tik prisiminsime mūsų kalbą, visų tariamus žodžius, kuriuos taip laisvai vartojame, tai be didelės analizės pamatysime, kad čia turime reikalo su begaline daugybe sutartinių, tradicijos pašvęstų ženklų, sudilusių klišių, schemų. Šiandien tie žodžiai — klišės yra nusinešioję, mirę, tetinka tik prozajiškai minčiai pasakyti, tuo tarpu kai žilųjų amžių senoliams jie buvo prikrauti vaizdinio konkretumo ir emocinio svarumo. Todėl kiekvienas tikras poetas ilgisi ieško to žodyje glūdinčio konkretumo ir emocinio gajumo. Atgaivinti tradicinę žodžio schemą, duoti jai naujos jėgos yra didžioji kiekvieno poeto pastanga. Kai ji nepavyksta, o senos, tradicijos sunešiotos klišės laimi, poetas mums atrodo tiesiog juokingas. Štai vienas jų rašo:   -

Seniai jau būtų miręs mano vardas,

Jei mano kelio toji nelydėtų,

Kuri mane taip tuščią vėl pripildo,

Kurią menu, kaip laimės žodį tartą,

Kuri atšaldytą padaro šiltą.

Tikrą poetą turėtų atstumti tokie tradicinės virtuvės žodžiai, nes jam reikia kažinko naujo ir šviežio, nes kiekviena kūryba yra dar niekeno netartas žodis, naujas, dar nebūtas žygis. Kitaip ji nebūtų reikalinga. Ji nebūtų kūryba. Todėl poetai kuria naujus žodžius, naujus vaizdus, .jie laužo gramatikos taisykles, tradicines eilėdaros schemas. Jie surūdijusią vinį nori sužibinti nepaliestu auksu.

Panašiai elgiasi ir kitų sričių kūrėjai. Jų kova prieš tradicijas sukelia audras ir sąmyšius. Jei nebeminėsime Didžiosios Prancūzų revoliucijos, tai Galilėjo ir Koperniko bylos, prancūzų medicinos akademijos kova su Liudviku Pasteur taip pat gali būti ryškiais pavyzdžiais mokslo srity, kaip susigrumia tradicijos ir kūrybinė pažangos dvasia.

Žmonijos istorijoj kova prieš tradicijas yra toks pat normalus faktas, kaip ir tradicijų kūrimas. Kada įvairiose kultūros srityse tų tradicijų prisirenka tiek, kad jos perdaug ima varžyti žmogaus dvasios laisvę, dusinti jos kūrybinius polėkius, užstoti perspektyvą tį ateitį, tada žmogus instinktyviai ima nerimti ir maištauti. Jei tradicijų varžtai pasirodo labai galingi, žmonės juos sprogdina, neatsižvelgdami į tai, kad savo kultūros ir tautos likimą pastato ant kortos. Šitaip įvyksta revoliucijos.

Tą žmonijos istorijos ir tautų kultūros bangavimą tarp tradicijų ir naujovių Dr. A. Maceina savo „Kultūros Filosofijoj" šitaip išreiškia: „Kadangi kultūra niekada negali būti tik pakartojimas, kadangi jau pats kultūrinės gyvybės palaikymas yra josios atkūrimas, todėl josios linkimas į originalumą pasidaro jai esminis ir tuo pačiu tradicijų peržengimas nuolatiniu jos uždaviniu. Istorija mums nuolatos neša sustingusių kultūrinių gėrybių, kurias mes priimame ir kuriomis mes gyvenimą apsprendžiame. Tačiau gyvoji dvasia kuria naujų gėrybių, kurios pralaužia tradicines sienas ir atpalaiduoja gyvenimą nuo sustingimo. Kultūroj vyksta tyli, bet nuolatinė revoliucija prieš tai, kas sena. Žmogus yra amžinas sukilėlis. Jis kelia maištą prieš praeitį, prieš savo dvasios varžtus, prieš tradicijas, prieš visa tai, kas nėra išėję iš jos giliausio „Aš". Gal tas maištininkas žmogus nesukurs iš esmės nieko vertingesnio už tai, kas buvo, bet jam svarbu, kad nebebūtų "senų kerpių ir pelėsių, kad nebebūtų dusinančios atmosferos ir varžtų, kurie įžeidžia žmogui įgimtą laisvės reikalą, nes be vidinės laisvės negali būti tikros kūrybos.

Todėl nereikia stebėtis, jei mūsų laikų menininkai kartais pusiau lūpų prasitaria, jog būtų gera, jei koks idiotas sunaikintų Rafaelio Santi paveikslus ir Michel Angelo skulptūras. Jie tai pasako ne. iš tuščios puikybės. Jie instinktyviai jaučia, kaip didžiųjų renesanso genijų sukurtos meninės tradicijos dar galingai tebevaldo mūsų laikų estetinį skonį. Jie tiki, kad praeities šedevrams žuvus, išnyks ir jų sukurtos tradicijos. Tai padarytų laisvesnį kelią naujiems kūrybos dygiams. Ir antrasis Pasaulinis Karas, kuris tiek įvairių meno brangenybių yra sunaikinęs, bus atlikęs menui, ypač architektūrai patarnavimą ta prasme, kad bus plačiai atidaręs kelią naujoms galimybėms ir gal net naujam stiliui suklestėti.

Taip pat nereikia piktintis ir niekinti jaunosios kartos", kai ji siekia naujumo, originalumo, kai ji kartais nepagerbia ir nepripažįsta senų tradicijų Reikia suprasti, kad jaunoji karta tam ir ateina į gyvenimą, kad jį atnaujintų. Tai jos teisė, kurią jai suteikia nesustojanti gyvenimo srovė. Greičiau reiktų skųstis tuo jaunimu, kuris nesiektų ir neduotų nieko naujo ir vertingo. Jaunimas žiūri į ateitį, todėl jis sąmoningai ir nesąmoningai ieško naujų kelių ir naujų kūrybos galimybių. Kieno gyvenimo saulė jau leidžias, tas vis labiau ima žvelgti į praeitį, tas vis labiau ima vertinti tradicijas, kurioms atnaujinti ar sukurti jis buvo prisidėjęs. Jas brangindamas, jis, nors ir su rezignacija, turi sveikinti jaunosios kartos sąmoningas pastangas įnešti į gyvenimą savo kūrybinę dalią, nes niekas kitas jos negali pakeisti. Gal būt jaunųjų sukurtos ar atnaujintos tradicijos bus atmestos vėlybesnių kartų, bet šiandieną jų teisė tradicijas kritikuoti ir jų pareiga duoti savos kūrybos, kad kultūra nesustingtų.

Todėl nereikia piktintis, jei, šiandien rožančiaus kalbėjimas nemėgstamas, jei rožančiaus giedojimas bažnyčiose išsigimsta. Dėl to mūsų dvasios vadai neturėtų kaltinti tik jaunosios kartos už atšalimą religijai. Gal mūsų dienų jaunuoliai jaučia nemažesnį religijos reikalą, tik jie gal nesuranda formų, kurios jų sielas patenkintų. Šitaip kalbėdami nenorime paneigti pačios rožančiaus idėjos. Kas tikinčiam katalikui gali būti gražesnio, kaip Amžinajai Mergelei Marijai iš religijos paslapčių ir maldų nupinti rožių vainiką? Tik deja, mūsų jai pinamos rožės per daug jau vienodos ir dažnai suvytusios. Argi rožančiaus tradicija ne tada atsirado, kada Europos krikščionys nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Bet šiandien, kada įvairiausių maldų yra prirašytos storos knygos, skurdoka ir monotoniška rožančiaus forma nekelia mūsų dvasios. Tegu kas sukuria Marijai naują rožių vainiką, įvairesnės formos, kad jis labiau atitiktų mūsų laikams, mūsų jaunieji mielai jį giedos, kaip mes su .įkvėpimu per geguži/nes pamaldas giedame Marijos litaniją. Juk mūsų suplikacijų melodija gal tokio pat senumo kaip rožančius, tačiau mes ją bažnyčioj su malonumu giedame, nes jos sukrikščionintas turinys — įvairus ir prasmingas, o melodija išaugusi plačiose Lietuvos giriose.

Tiesa, kad religinės-bažnytinės tradicijos yra daugeliu atvejų prasmingesnės už kitas. Taip pat tiesa, kad Bažnyčios patvarumui ir įvairių tautų sujungimui į vieną šeimą tradicijos labai reikalingos, reikalingesnės negu šiaip sau visuomeninėms organizacijoms, tačiau nedogminės ir nesakramentinės, bet primygtinai peršamos senos tradicijos negali būti kažkokiomis uždangomis, kurios naujų laikų žmonėms temdytų Dievo skaistumą ar neleistų į religinį gyvenimą nuoširdžiau įžvelgti ir jame įsigilinti.

4. Tradicijų reikšmė.

Kultūriniame ir religiniame gyvenime tradicijų reikšmė yra dvejopa: pirma, jos yra priemonė perteikti kultūrines ir religines vertybes naujoms kartoms; antra, tradicijos yra lyg savotiškos krantinės,, kurios tvarko ir kanalizuoja mūsų kultūrinio-religinio gyvenimo didžiąją srovę. Kai tradicijos susensta ar susiaurėja tiek, kad kultūrinių vertybių nebeperteikia arba perteikia antraeilius dalykus, už kurių nebematyti pirmaeilių, tokias tradicijas be. didelio širdies skausmo galima atmesti. O jei pasenusios tradicijos, užuot buvusios kultūrinės srovės reguliatoriais, patampa jos stabdžiais, tada jas ne tik galima, bet ir reikia atmesti. Kitaip nerimstanti pažangos dvasia iš tylios kovos gali pereiti į atvirą revoliuciją. O tada jau gali nukentėti ir kitos dar gyvastingos ir geros tradicijos.

Tačiau net tada,„kai kokioj nors srity įvyksta kruvina ar nekruviną tradicija, vis tiek visos tradicijos nebūna atmetamos. Jų pastebimų ir nepastebimų dar pasilieka labai daug, o kai kurios atmestosios kartais vėl grąžinamos, kai pasirodo, kad kultūrinis gyvenimas be jų negalimas (pvz., Sovietų Sąjungos grįžimas į pastovią moterystę). Ir čia reikia aiškiai pabrėžti, kad kultūros gyvenimas be tradicijų nėra galimas. Todėl visai teisingas yra posakis, kad tauta be tradicijų yra tauta be kultūros, nes tradicijos, kaip sakėme, yra ne kas kita, kaip tam tikromis pastoviomis formomis išreikštos kultūrinės vertybės.

Jei kurioj nors tautoj yra maža žymių patrauklių tradicijų, tai reiškia, kad ta tauta dar neaukštos kultūros arba kad tos tautos kultūra yra negili, neoriginali, pasiskolinta iš kitur. Taigi ta tauta, kuri nebekuria tradicijų, yra susenusi ir išsisėmusi, arba nepajėgi savo tautinei kūrybai. Ta tauta, kuri skolinasi svetimas tradicijas; jų nepakeisdama ir neperdirbdama, yra tauta arba savęs nesuradusi, arba jau kūrybiškai mirusi. Gyva tauta, pasiskolindama svetimas tradicijas, jas pakeičia, kuria savas, visai originalias, o pasenusias atmeta, jų vietoje ar šalia jų kurdama kitas.

Tautinės kultūrinės tradicijos pirmutinės palaiko tautos vienybę. Tauta, net nuo savos žemės atplėšta, jei išlaiko praeityje sukurtas kultūros formas, dar nėra žuvusi. Žydų po visus pasaulio kraštus išblaškyta tauta dar yra gyva, nes jos narius jungia kelios jiems labai charakteringos tradicijos. Taigi tradicijos susieja tautos narius kartais nepastebimais ir neįžvelgiamais ryšiais. Tautinės tradicijos atskleidžia kitiems tautinės-religinės kultūros originalumą, ryškiais brūkšniais parodo tautos veidą.
Taigi tiek žmonijos kultūrai, tiek atskirai tautai tradicijos, ypač giliaprasmės tradicijos (ne paviršutiniai papročiai) turi didžiulės reikšmės. Nemažesnė jų reikšmė ir asmeninė bei asmens kultūrai.

Tiesa, žmogus savo atskirų tradicijų neturi, bet jo kultūrinis augimas ir brendimas be tradicijų nėra įmanomas. Be stiprių moralinių tradicijų šeimoje ir visuomenėje jaunuomenės auklėjimas yra labai sunkus ir beveik negalimas. Žmogus, kuris pažangos dvasios pagautas mėgintų atsisakyti visų tradicijų, pasijustų maždaug kaip ką tik gimęs vaikas be tėvo ir motinos, vaikas bejėgis, kuris nemoka žingsnio žengti. Kad tai vaizdžiai pajustume, paimkime tik kalbą, kuri yra tradicinių nudilusių ženklų sandėlis. Ir jei lietuvis, kuris temoka tik savo gimtąją kalbą, atsiduria tarp svetimųjų, iš karto pasidaro lyg bejėgis nebylys — jis nei

Vyt. Mykolaitis    Studija
(Miuncheno Meno Akademija)


pats nebegali savo minčių perduoti kitam nei kitų suprasti, nes didžiulės kultūros gabalas, kuris tik tradicijos pašvęstais ženklais rėmėsi, staiga iškrito. Arba paimkime šeimą. Mūsų kaime, ypač ligi I-jo Pasaulinio Karo, šeima turėjo aiškias ir pastovias tradicijas. Jomis remdamasi subrendo mūsų valstybės kūrėjų karta. Bet kada šitie šviesuoliai atitrūko nuo savo tradicinės kaimo bendruomenės, atsidūrė mieste, kada ėmė kurti šeimą ir auklėti vaikus, pasirodė didelių spragų negerovių Vaikai neretai augdavo padaužomis, dažnai žmonėmis be principų ir be idealų, palaidais hedonistais. Kodėl taip atsitiko? Ogi todėl, kad iš kaimo kilusi šviesuolių karta buvo atsisakiusi savo tėvų tradicijų, išėjo iš gimtosios bendruomenės palaida, o savų tradicijų dar ne-susikūrė. Ta šviesuolių karta graibstėsi viso, mėgino viso, bet kadangi iš to tradicijų naujų nebuvo galima taip greitai sukurti, tai augantieji jų vaikai nežinojo ir nejautė, kaip orientuotis — jie nieko pastovaus iš tėvų nepaveldėjo. Nutrūkusios tradicijos įnešė į šeimą ir į asmenų gyvenimą painiavą ir netvarką.

Taigi ir tautai, ir šeimai, ir asmeniui kultūrinės tradicijos turi žymios reikšmės. Be kultūrinių tradicijų jaunosios kartos visuomeninis, estetinis, dorinis ir religinis auklėjimas tiesiog nėra įmanomas. Bet kas pasikliautų tik tradicijoms, tas padarytų žymią klaidą. Asmuo auga ir bręsta tradicijose, asmuo kuria atsiremdamas į tradicijas. Tačiau tik tradicijas pralenkdamas, tik sukurdamas naujų gėrybių žmogus Įprasmina savo buvimą ir veikimą.-Atsiremti į tradicijas, pralenkti tradicijas, jas papildyti, kurti naujas vertybes — štai yra etapai žmogaus kūrybos kelyje.

Tradicijos yra ir turi būti lyg koks indas, kur yra supiltas aliejus nuolatinei pažangai, liepsnai ir šviesai. Jei užmirštume šitą pažangos negęstančią liepsną, kam tas indas su aliejumi būtų reikalingas?

Tradicija ir pažangos dvasia yra dvi seserys, seserys priešininkės, tačiau kultūrinei ir religinei kūrybai abi yra reikalingos. Kas nor tobulėti asmens gyvenime, kas geidžia savo tautos kultūrinio klestėjimo, tas turi mokėti pagerbti tradiciją ir pažangos dvasią — tas seseris priešininkes.