VALSTYBINAMA EUROPOS PRAMONĖ? Spausdinti
Parašė BARBARA WARD   
Karui pasibaigus, didelė Europos pramonės dalis, kaip pažymima „A m e r i k a n. Rundschau" žurnale, arba jau yra suvalstybinta, arba numatoma nacionalizuoti. Visos priemonės, kurių tuo reikalu imtasi, ne visada buvo vienodos ir jų apimtis įvairiuose kraštuose yra skirtinga, tačiau netenka abejoti dabartiniu bendru pasinešimu nacionalizacijos kryptimi.

Kai kuriuose kraštuose, kaip Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Bulgarijoj ir Rumunijoje, nacionalizuotos beveik visos įmonės, kuriose dirba daugiau kaip pora darbininkų. Dėl Vokietijos tenka pasakyti, kad rusų zonoje nacionalizuotos finansinės ir draudimo verslovės, kalnų ir sunkioji pramonė, tuo tarpu britų zonoje panašios priemonės, nors ir siauresniu mastu, dar tik ruošiamos. Rūro srityje anglies kasyklos jau nusavintos, ir netenka manyti, kad kasyklos kada būtų grąžintos privatiniams savininkams. Austrijos ir Vengrijos vyriausybės, kiek pasvyravusios, ryžosi nacionalizuoti finansų bei draudimo versloves ir sunkiąją pramonę. Vakarų Europoje elgiamasi, palyginti, žymiai atsargiau. Prancūzijoj ir Olandijoje, kur centriniai bankai jau yra nacionalizuoti, svarstoma, kaip susocialinti sunkiąją pramonę. Be to, prancūzų vyriausybė nacionalizavo kalnų pramonę, viešojo aprūpinimo įmones, civilinę aviaciją ir draudimo įstaigas. Be to, Anglijoje nacionalizuotas Anglijos Bankas, civilinė aviacija ir anglies kasyklos, ir laukiama, kad dar šio parlamento kadencijos metu pereis į valstybės rankas susisiekimas, viešojo aprūpinimo įmonės ir žymiosios geležies bei plieno pramonės šakos.

Kyla pagunda šitą Europos raidą paaiškinti suprastintos formulės pagalba, Mat, Rusijos kaimyniniuose kraštuose, išskyrus Suomiją, nacionalizacija yra toliausiai pažengusi, o iš kitos pusės, Rusijos neokopuotuose ir jų įtakai mažiau prieinamuose kraštuose ji, apimtis, yra mažesnė. Taigi, galima būtų tvirtinti, kad Sovietų Sąjunga stačiai primetė Europai savo sistemą. Tokiam aiškinimui tačiau prieštarautų kiti faktai. Štai jau prieškarinėje Lenkijoje, nepaisant jos antisocialistinės ir antirusiškos vyriausybės, valstybės rankose buvo 60 % sunkiosios pramonės. Autoritetinio ir antikomunistinio režimo Turkijoje valstybei priklausė visa metalo ir visa kalnų pramonė, taip pat finansų ir susisiekimo įmonės. Taip pat būtų neaišku, dėl ko konservatyviai ir antirusiškai nusiteikusios partijos, kaip MRP (Mouvement Rėpublicain Populaire) Prancūzijoje arba katalikų valstybinė partija Olandijoje balsavo už savo kraštų rentinių bankų nacionalizavimą ir savo partijų programose pasisakė už tolimesnį valstybinės nuosavybės išplėtimą bei planingojo ūkio principą. Negalima paaiškinti rusų spaudimu fakto, kad britų karinė valdžia nusavina Rūro krašto anglies kasyklas, arba ieškoti Maskvos įtakos anglų darbo partijos programoje. Žinoma, kad įtaka daug sveria dabartinei Europos ūkio raidai, tačiau skirti jai lemiamą vaidmenį reikštų suprastinti ir iškreipti painią istorinę evoliuciją, kuri įvyko Europoje ir visame pasaulyje per paskutinius 100 metų.

Nacionalizacijos pradai glūdi paties Europos kapitalizmo pradžioje. Tik Vakarų Europoje buvo nepriklausomas pirklių ir amatininkų sluogsnis, kuris buvo gana turtingas ir turėjo pakankamą judėjimo laisvę, kad galėtų be valstybės paramos įstatyti į vėžes kapitalo akumuliacijos procesą ir išugdyti pramonę. Kai 1846 m., pakilus geležinkelių konjunktūrai, per visą Angliją buvo nutiestas geležinkelių tinklas privatinėmis lėšomis, didelė Europos ūkio dalis buvo dar pagrįsta mažiausia judria ir lanksčia nuosavybės forma, būtent — baudžiava arba į ją panašiomis asmeninės priklausomybės formomis. Kai, pagaliau, 1848 m. revoliucijos pašalino Vidurinėje Europoje feodalizmo liekanas, o Rusijoje ir likusioje Rytų Europoje baudžiavos panaikinimas XIXa. septintajame dešimtmety jį apgriovė, Vakarų Europoje jau egzistavo visiškai išsivysčiusi naujoviškos pramonės išugdyta visuomenė-turtinga, ekspansyvi ir kartu galinga.

Jokia valstybė, turėjusi pretenzijų į galybę, negalėjo drįsti konkuruoti su V. Europos verslininkais ir pramonininkais. Vidurinės Europos valstybės dėl tokio vėlyvo politinių bei ūkinių feodalizmo formų nugalėjimo atsidūrė dviem atžvilgiais blogesnėje padėtyje. Jos ne tik vėlai įsijungė į konkurencijų pramonę, „bet buvo tam ir blogai pasiruošusios. Vidurinėje ir Rytų Europoje vidurinieji sluogsniai, sudarę Vakaruose pramoninio ūkio branduolį, Rytuose buvo silpni ir be pasitikėjimo savimi. Viduriniams sluogsniams nebuvo užkrauta politinė atsakomybė, kaip kad tai įvyko Anglijoje 1932 m. reformų įstatymo dėka. Tačiau didžiausią kliūtį judriam kapitalui atsirasti sudarė turto koncentracija žemės nuosavybėje. Susidėjus tokioms sąlygoms, turėjo įsikišti valstybė. Čia klasišką pavyzdį duoda Bismarko Vokietija. Bismarkas suprato, kad Vokietija galės tapti viena iš didžiųjų valstybių ir naujas Reichas galės būti vieningai formuojamas tik iš pagrindų perorganizavus ir sumoderninus susisiekimą. Be to, jis suvokė, kad privatinio kapitalo nepakaks šitai naštai pakelti. Dėl to jis 19a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje sukūrė visiškai nacionalizuotą, geležinkelių sistemą. Tačiau Vokietija nėra vienintelis tos rūšies pavyzdys. Taip pat ir Austro-Vengrijos geležinkelių tinklas buvo plačiai valstybės finansuotas. Dar labiau atsilikusioje Rusijoje atsirado, kaip nacionalizuotos įmonės, ne tik geležinkeliai, bet ir ištisos kalnų geležies ir plieno pramonės šakos. Šitoje Europos „valstybinio kapitalizmo" fazėje buvo paskelbta kova laisvai prekybai ir, kaip tolimesnė labai reikšminga valstybinės intervencijos pramoninėje srityje priemonė, įvesta apsauginių muitų politika, kurios tikslas buvo apsaugoti silpnos pramonės daigus nuo galingos, pilnai išaugusios Vakarų Europos pramonės konkurencijos.

Tačiau labiausiai valstybės intervenciją paskatino ne konkurencijos, o karo baimė. Jau nuo Petro Didžiojo laikų Urale buvo įkurtos geležies dirbtuvės karo medžiagai gaminti. Tų medžiagų pareikalavimas suvaidino didelį vaidmenį valstybinių įmonių kūrimo raidoje. Pirmojo Pasaulinio karo metu generalinio vokiečių štabo pramonei sudarytas vad. Hindenburgo planas ėjo pavyzdžiu Goringo keturių metų planui. Hermano Gorin-go vardo fabrikai, vienas iš didžiausių Europos nacionalizuotųjų koncernų, sukurtų tarp abiejų karų laikotarpyje, atsirado kaip valstybinės įmonės, kurių tikslas buvo išnaudoti amunicijos gamybai menkavertes rūdas, kurios kapitalistinio pelno pagrindais niekad nebūtų buvusios kasamos bei apdirbamos.

Gal ryškiausi pavyzdžiai, kad Rytų Europoje valstybė užėmė vietą, kurią turėjo Vakaruose privatiniai kapitalistai, yra Lenkija ir Turkija po Pirmojo Pasaulinio karo. 1919 metais tuose abiejuose kraštuose beveik nebuvo nei vidurinių visuomenės sluogsnių, nei privatinio kapitalo, išskyrus žemės nuosavybę. Tokioms sąlygoms susidarius, abudu diktatoriai — Pilsudskis ir Ataturkas — vykdydami savo tikslus paversti atsilikusius kraštus pajėgiomis moderniomis valstybėmis, teturėjo vieną kelią — kurti sunkiąją pramonę pačiai valstybei. Turkijos tekstilės pramonei likus daugiausia privatinių savininkų rankose, susisiekimo, kalnų pramonės ir metalo .sričių įmonės pasidarė valstybinių rankų valdomos ir finansuojamos įmonės. Lenkijoje valstybinis turtas taip neišplito, nors nuo 60 iki 70 nuošimčių kalnų ir sunkiosios pramonės buvo nacionalizuota. Abiejuose kraštuose ta politika buvo pateisinama ne bet kokiais ideologiniais ar teoriniais sumetimais, o vien tik reikalu nugalėti skurdą ir technikinį atsilikimą.

II
Vakarų Europa supramonėjo privatinės iniciatyvos veikiama; tas procesas vyko be kokiai valstybės intervencijai priešingoje atmosferoje. Tačiau suklestėjus kapitalistinei supramonėjusiai visuomenei, bematant pasireiškė priešingų tendencijų. Ūkis vis buvo sukrečiamas periodiškai besikartojančių konjunktūrinių ciklų krizių, kurios vis sunkėjo industrializuotai visuomenei turtėjant ir disciplinuojantis. Šitie nerimą kelią reiškiniai buvo aiškinami begalinių viena kitai prieštaraujančių teorijų. Jų tarpe pagaliau prasikišo ne tik Anglijoje, bet ir šiaip Vakarų Europoje lyg nauja dogma lordo Keynes konjunktūrų teorija. Yra glaudus ryšys tarp šitos konjunktūrų teorijos ir valstybinio turto bei valstybinės intervencijos augimo. Keynes aiškino kapitalistinės santvarkos periodines krizes joje pačioje glūdinčiu nepastovumu, kurio nekontruliuojamas privatinis ūkis nepajėgia įveikti. Mat, neplaningame ūkyje pasireiškia dvi skirtingos tendencijos. Viena iš jų reikalauja, kad didelė kapitalo dalis būtų tam tikrais ciklais investuojama į sunkiąją pramonę, nes jos svarbiausiųjų gaminių — gamybos priemonių fabrikų bei Įvairių pramonės įrengimų pavidalu — pareikalavimas neatsinaujina tolydžio, kaip kad suvartojamųjų gėrybių. Antroji tendencija reiškiasi tuo, kad esamoji pramonė yra linkusi vis daugiau sustingti, ir įmonininkai pirmoje eilėje ima rūpintis, kaip užsitikrinti bei išlaikyti (įgytąsias rinkas ir monopolius, užuot ieškoję būdų sudaryti naujam kapitalui ir sukurti naujam pareikalavimui. Iš tų abiejų tendencijų peršasi išvada, kad, iš vienos pusės, kapitalo investavime reiškiasi nuolatinių netikrumo elementų, o iš kitos pusės, investacijos vis daugiau mažėja net iki visiškos stagnacijos. Keynes teorijos branduolį sudaro kaip tik tezė, kad supramonėju-si visuomenė nesugeba sukliudyti nedarbo krizėms kartotis, investuodama tolydžio daug kapitalo į sunkiąją pramone, vadinasi į gamybines, o ne suvartojamas gėrybes. Tos krizės visada prasideda gamybinių gėrybių pramonės darbininku atleidimu ir, sumažėjus paklausai, persimeta į suvartojamųjų gėrybių pramonę, kol, pagaliau, visas ūkis atsiduria nedarbo ir smunkančios paklausos sūkuryje. Netvarkoma kapitalistinė visuomenė pasiduoda bejėgiškai toms pasikartojančioms depresijos bei masinio nedarbo krizėms, kadangi ji pati iš savęs nesugeba išvystyti abiejų minėtų tendencijų veiksmui jokio automatiškai pasireiškiančio korektyvo. Faktai, kuriais pagrįsta Keynes teorija, yra neginčijami. Trečią ir ketvirtą šio šimtmečio dešimtmetį pramoniniame gamybos procese dalyvaujanti visuomenė buvo du kartus sukrėsta katastrofingos ūkio depresijos, kuri prasidėjo geležies ir plieno pramonėje, sumažėjus gamybinių gėrybių paklausai ir dėl to kilus nedarbui. Taip pat tenka sutikti ir su tuo, kad seniai supramonėjusiuose kraštuose, būtent Anglijoje ar Prancūzijoje, yra pasireiškusi ūkinės stagnacijos tendencija. Ketvirtajame dešimtmety Prancūzijoje beveik visai nebuvo investuojama kapitalo naujausiai pramonei kurti. Iš 1945 m. paskelbto Monnet Prancūzijos pramonės sumodernini-mo plano paaiškėjo, kad Prancūzijos ūkis trisdešimtaisiais metais ne tik neatsinaujino savo gamybos priemonėm, bet šiuo atžvilgiu net ir atsiliko. 1929 m. bendra producija siekė 565 milijardų, o 1938 jau tik 430 milijardų vertės, vadinasi, 1929 m. gamyba buvo 25 nuošimčiais didesnė negu 1938 m. Nors Anglijos produktingu-mas ir ne taip žymiai nusmuko, vis dėlto naujų kapitalų investacija, sudaranti tik 3°/o tautos bendrų pajamų, toli atsiliko nuo to „aukšto bei tolydaus" investavimo, kurį Keynes laiko reikalingu, kad būtų galima visiškai sunaudoti darbo jėgą ir padidinti gamybą.

Ypač daug šiuo atžvilgiu pasako anglų plieno pramonės skaičiai. Neseniai paskelbtoje Iron and Steel Fede-ration programoje apskaičiuojama^ kad imant iš pagrindų sumoderninti plieno pramonę, neskaitant naujai kuriamų įmonių, reikia per 7,5 metų kasmet išleisti po 25,5 milijonų svarų. Tuo tarpu trisdešimtųjų metų pabaigoje metinė investacija tesiekė nuo 6 mil. svarų, o trisdešimtųjų metų gale net nuo vieno iki dviejų mil. svarų.

Anglų ir prancūzų anglies pramonė sudaro kitą pavyzdį verslovių, kurios atsirado pramoninio proceso pradžioje, o vėliau dėl nepakankamo moderninimo bei kapitalo trūkumo atsiliko nuo savo konkurentų. Anglų ūkiui būdinga tendencija pakeisti konkurenciją kainų susitarimais, sindikatais ir karteliais, ir tai iš dalies paaiškina, kodėl susidarė toks menkas naujas kapitalas tarp abiejų paskutinių karų. Pakartotinės stiprios depresijos pramoniniame gamybos procese dalyvaujančioje visuomenėje ir jos lėtas paralyžavimas dėl kapitalo trūkumo paruošia dirvą valstybės intervencijai ir pramonės nacionalizacijai. 1929 m. depresija davė visoje Europoje7 ženklą valstybei smarkiai įsikišti į ūkio reikalus. Centriniams ir prekybos bankams gelbėti ir išlaikyti tam tikram pastovumo laipsniui vyriausybės buvo priverstos perimti akcijas ir dalyvauti įvairiose finansinėse kombinacijose. Tas procesas vyko visame kontinente, ypač plačiai Vokietijoje, kur ūkis buvo patekęs į sunkiausią padėtį.

Panašiu būdu pramonės sumoderninimo, naujos įrangos ir didesnio kapitalo reikalingumas praskynė kelią pramonės nacionalizavimui. Iš visų motyvų, kurie buvo Anglijoje iškelti, įrodinėjant anglies kasyklų nacionalizavimo reikalingumą, labiausiai įtikinantis pasirodė nurodymas į būtiną kapitalo investavimą įmonėms sumoderninti. Apytikriai skaičiuojant, tam reikia 150 milijardų svarų sumos, kurios pati pramonė savo jėgomis niekaip nepajėgia surasti. Valstybė ne viena būtų priversta įgyti daugumą akcijų. Plieno pramonė kovoja su tais pačiais sunkumais. Naujiems įrengimams reikalingus 168 milijonus pati pramonė gal ir galėtų per septynerius metus pasiekti, bet labai tenka abejoti, ar ji įstengtų finansuoti plataus masto Anglijos geležies bei plieno pramonės išplėtimo programą. Jeigu būtų reikalinga investuoti daugiau kapitalo, tai valstybės lėšos būtų vienintelis prieinamas šaltinis, ir valstybė vėl turėtų perimti akcijų daugumą.

Prancūzijoje valstybė kontroliuoja geležinkelius, kaip daugumos akcijų turėtoja, ir Monnet planas, kuris numato 28 milijonų dolerių sumą prancūzų pramonės naujai įrangai ir sumoderninimui, galimas dalykas, prives prie to, kad bus panaudotas tas pat metodas. Net neskaitant jau nacionalizuotų prancūzų * pramonės šakų, kaip kalnų pramonė, civilinė aviacija, aprūpinimo įmonės, gal ir geležies bei plieno kapitalo pareikalavimas praneša privatines išgales. Taigi palieka galima vienintelė išeitis — panaudoti valstybės lėšas, tuo pačiu padidėtų valstybės intervencija.

III
Technikos reikalavimų, akademinių teorijų, pramonės būtinumų ir racionalinių klausimų sprendimų nepakaktų mūsų laikų Europos ūkio pavidalui pakeisti. Nacionalizacija nėra vien technikinė priemonė. Daugeliui ji yra svajonių tikslas, didysis vaistas, gydąs visokias ligas, modernusis išminčių akmuo. Europos pramonės raida nuo nevaržomų anglų verslovių atsiradimo iki paskutiniųjų laikų modernaus monopolinio kapitalizmo siaubingai išaugusių formų nebuvo vien tik ir bent žymiausia dalimi grynai nacionalinis procesas. Ta raida sudarė paskutinį išimto metų politinių bei religinių aistringų puolimų taikinį. Kapitalistinės sistemos marksistinė analizė yra plačiai žinoma.

Pagal ją „išnaudojimu" pagrįstas privatinis pelnas nėra pakankamas ūkinio vyksmo tvarkytojas, kadangi jis nesugeba išspręsti gamybinių gėrybių paklausos cikliškumo problemos, lygiai kaip neįstengia užtikrinti perkančiųjų masės pakankamos perkamosios galios, kuri būtų reikalinga paklausai suderinti su augančia gamyba. Tačiau ne tie sausi išvadžiojimai sudaro tikrą marksizmo varomąją jėgą. Jo stiprybė glūdi iš vienos pusės nacionaliniame pasipiktinime ir nuskriaustųjų ne-viltiškume iš kitos. Marksistams ir socialistams kapitalizmas nėra vien tik konjunktūrų, depresijų bei monopolinės santvarkos sustingimo beviltiškai kankinama ūkio sistema. Viso pikto šaknis'— išnaudojimas — sudaro pačią didžiąją kliūtį pakeliui į visų žmonių brolybę. Galima tvirtinti, kad Europos tradicinės normalinės ir religinės sintezės irimas yra kaltas, kad atsirado srovinio pobūdžio jėgų, kurios slepiasi už reikalavimo nacionalizuoti. Vietoj senojo tikėjimo atsirado noras jau šiame pasaulyje, pašalinus kapitalizmą, sukurti naują dangų ir naują žemę, o nacionalizmas atrodė priemonė geram, naujam gyvenimui sukurti. Dėl to moralinio bei emocinio nusiteikimo pramoninės visuomenės problemų atžvilgiu nebuvo betgi užmiršta ir techniškoji kapitalizmo klaidų kritika. Priešingai, dar prieš Keynes marksizmas analizavo kapitalo investaciją pramonėje neišvengiančią tendencijų nykti ekspansijos ir depresijos ciklais.

Lemiamą dalyką sudarė tai, kad greta nacionalinės analizės iškilo visu stiprumu moralinis sistemos pasmerkimas ir klasių neapykanta. Nuvargusi, dirbanti liaudis krito kaip to šuolinio kapitalizmo judėjimą auka, ir kaip tik liaudis turės laimėti kovoje už nacionalizmą ir valstybinį planingą ūkį.

XX š. marksizmas nustūmė veik visas kitas politines problemas į šalį, ir negalima spręsti apie nacionalizmo politiką dabartinėje Europoje, neatsižvelgiant į paskutinių trijų, keturių dešimtmečių kovą dėl marksizmo. Ypač du įvykiai prisidėjo prie Europos teoretikų ir darbininkų didėjančio įtikinimo, kad marksistinė kapitalistinės pramonės visuomenei kritika yra teisinga. Pirmiausia tai buvo aiškiai matomos pačios kapitalistinės visuomenės krizės. Pačios didžiosios trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio depresijos buvo nenuslepiami ir nepaneigiami faktai. Dėl jų milijonai žmonių neteko darbo ir atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Pinigų ir turto naikinimas vyko kaip karo metu, o politinės pasekmės buvo visais atžvilgiais pasibaisėtinos. Bet visų pirma, ta krizė sugriovė 19 š. liberalinį tikėjimą save pačią reguliuojančia, visiems į naudą išeinančia privatinių vers-lamonių sistema. Ypač jaunimas reikalavo naujo tikėjimo vietoj senojo, ir čia marksizmas buvo pranašesnis už kitas teorijas, nes jis ne tik siūlė išspręsti ūkines problemas, bet davė ir naują pasaulėžiūrą.

Antras didysis įvykis buvo, žinoma, Rusijos revoliucija ir bandymas įgyvendinti Rusijoje nacionalizuotą planingą ūkį. Rusų revoliucija yra daugiaprasmis reiškinys. Jis paskatino Europos komunistus be kritikos pasisavinti jos metodus ir tikslus ir be sąlygų remti Rusiją, kaip „viso pasaulio socializmo avangardą". Ji įtikino socialistus ir kitus pažangiai galvojančius žmones, kad nacionalizuotos pramonės pagrindais planingai sukurta visuomenė gali žymiai pakelti visuomenės pramoninį potencialą nesvaidydama tarp depresijos ir aukštos konjunktūros. Nuo komunistų šie žmonės skiriasi tuo, kad jie atmeta tarybinės diktatūros metodus ir galvoja, kad tikrasis socializmas gali būti įgyvendintas, išlaikant laisvą, demokratinę visuomenės santvarką. Kiti gi net atmeta techniškuosius rusų sistemos laimėjimus ir tvirtina, kad socializmas ir nacionalizmas yra neišvengiamai susiję su visą gyvenimą reglamentuojančia biurokratija ir totaline valstybe. Kraštutinį dešinį principą užima pagaliau fašistai ir nacionalsocialistai, kurie atmeta kiekvieną tikrą socialinę reformą. Tačiau vieni ir kiti seka rusų pavyzdžius vienos partijos sistemą, masinę propagandą bei policinę valstybinę santvarką tačiau kovodami su kylančia "socialistinės kritikos banga ir radikalių reformų reikalavimais, kurie atsirado kilus abiems didžiosioms ūkio katastrofoms.

Fašizmo įsigalėjimas 1922 m., o ypač nacionalsocialistų 1933 m. atbaigė Europos politikos poliarizavimo vyksmą ir skilimą į du politinius kraštutinumus. Na-cionalsocializmo problema virto centrine problema.

Kaip ir visose politinėse kovose, frontai nebuvo griežtai atskirti. Fašistai atmetė ne „valstybės organizacines jėgas" ar techniškąją socialistinės programos dalį, o tik jos politinius bei moralinius reikalavimus. Planingasis ūkis ir nacionalizmas buvo jiems pageidaujamos priemonės, jei jis galėjo patarnauti jų karo ūkiui. Visu griežtumu jie betgi atmetė neklasinės, be privilegijų visuomenės viziją, kuri Europos liberališkai ir krikščioniškai galvojantiems tiko daugiau negu fašizmas ir kurį socialistai tikrai galėsią įvykdyti, suvalstybinę gamybos priemones, ir apie kurią komunistai tvirtinę, esą ji jau Rusijoje iš tikrųjų esanti įvykdyta.

Įsigalėjus nacionalsocialistam, išryškėjo praraja, skirianti juos nuo bet kokios rūšies pažangiai galvojančių žmonių, kai šie — katalikai ir komunistai, socialistai ir liberalai — atsidūrė tose pačiose koncentracijos stovyklose. Kilus karui, ta pati opozicijos sudėtis buvo ir kiekvieno nacių užpulto krašto ir okupuoto krašto rezistenciniame sąjūdyje. Nors karas buvo nacionalinio pobūdžio ta prasme, kad vokiečiai juo siekė imperialistinių tikslų, o kitos tautos gynėsi, vis tiek ideologiniai ir socialiniai klausimai buvo neatmezgamai susiję su tautų išlikimo klausimu. Iš pradžių pasipriešinimas naciams suvedė įvairių tikėjimų ir įvairiausius žmones į tą patį pogrindinį rezistencinį sąjūdį. Bet karo galas greitai išardė šitą grynai neigiamais pagrindais sudarytą vienybę. Nacionalsocialistų partija įsigalėjo Vokietijoje, remiama „tradicinių jėgų", kariškų stambių žemės savininkų ir pramonininkų. Naciai tikėjosi tų pačių grupių pagalbos, bekurdami „naująją Europos santvarką" visuose vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose. Būtų perdėta tvirtinti, kad šitie visuomenės sluogsniai en bloc arba kaip ištisa klasė būtų bendradarbiavę su vokiečiais. Reik tik prisiminti Olandiją ar Belgiją. Rytų Europoje tačiau buvo beveik taip. Iš viso galime pasakyti, kad visoje Europoje vokiečių bendradarbiai priklausė pasiturintiems sluogsniams. Kažkas tai taip aptarė: „jeigu, pasak Proudhono, la pro-prietė c'est le vol," tai pasak rezistencijos žmonių, „la proprietė c'est la collaboration".

Šitas faktas padarė, žinoma, stiprų įspūdį Europos pogrindinės rezistencijos žmonėms. Gilus pasipiktinimas jų pačių senosios tvarkos atstovų su nacių naująja'tvarka sujungė įvairių politinių bei socialinių įsitikinimų žmones, pasiryžusius nušluoti pagedusią praeitį ir iš pagrindų atnaujinti visuomenę. Natūralų pavyzdį čia davė socializmas, kuris nacių buvo atkakliausiai puolamas. Tuo metu, kai socializmui labiausiai priešingų klasių atstovai bendradarbiavo su vokiečiais, rezistenciniame sąjūdyje prinoko ilgamečiai socialistinės ideologijos augimo vaisiai. 1944 m. rezistencijos dalyviai — būsimieji Europos vadai — buvo pasiryžę įtraukti į savo ateities programą tam tikrą kiekį socializmo ir nacionalizmo tam metui, kai naciai, jų bendradarbiai ir išsigimusioj i praeitis bus sunaikinti. Dviejose tipingose programose, — čekoslovakų, košicų, programoje ir prancūzų Conseil National de Liberation programoje — atsispindi paskutiniais karo metais vyravusios nuotaikos, kurios įgavo lemiamą įtaką nacionalizmo raidai Hitleriui žlugus. Abi programos buvo sudarytos ir pasirašytos įvairių politinių partijų, pradedant konstitucinėmis ir dešiniomis — (čekų konservatoriai; Louis Marin šalininkai Prancūzijoje), baigiant komunistais. Pirmoje eilėje tai yra patriotų protestas prieš vienos klasės išdavikiškumą. Be to, tai yra iki šiol apolitinių viduriniųjų sluogsnių bei technikų pripažinimas prie doktrininio marksistinio socializmo ir ju pritarimas valstybinio planavimo idėjai. Jose atsispindi visur paplitęs jausmas, kad, atsižvelgiant į karo sukeltą ūkinio gyvenimo dezorganizaciją ir jo sugriovimą, tautos ūkis gali būti išgelbėtas tik ryžtingu valstybės įsikišimu. Pagaliau, tos programos yra vienintelė išeitis, kurią rezistencijos žmonės surado išspręsti pramonės įmonių, kurias naciai su jų savininkų pritarimu ar be jo įjungė į vokiečių vadovaujamos „naujos santvarkos" rėmus, klausimui.

Čekų ir prancūzų programos geriausiai išryškina europinio pogrindinio sąjūdžio nuotaikas. Jis yra formaliai sudarytas ir pasirašytas. Bet ir ne taip formaliai sudaryti belgų ir rezistencijos susitarimai iškelia aikštėn tą pačią bendrą nuotaiką ir uždeda tam tikrą antspaudą konservatyvinėms partijoms: katalikų valstybinei pozicijai Olandijoje ir katalikų (krikščionių socialistų) partijai Belgijoje. Karo metu tose abiejose partijose susidarė ryškus kairys sparnas. Dėl to Olandijoje pasidarė galimas seniau neįmanomas katalikų ir socialistų koalicinis kabinetas, kurio pirmutinis aktas skelbė: nacionalizuoti Olandijos banką.

Rytų Europos padėtis yra mažiau išryškėjusi. Iš vienos pusės tų kraštų raudonosios armijos okupacija nepaprastai leido iškilti komunistams ir jų programai. Nacionalizmo programos vykdymas ten pasidarė ir dėl to neišvengiamas, kad rusai jų okupuotuose kraštuose pirmoje eilėje pasirėmė komunistais. Iš kitos pusės, komunizmo pavojus, o vėliau ir komunistų partijos pirmavimas atstūmė net ir nusiteikusius dešiniuosius, sutrukdė koalicijų sudarymą platesniais pagrindais, kaip kad tai įvyko Vakarų Europoje. Lenkų vyriausybė Londone ir armija Lenkijoje buvo pažadėjusios radikalias reformas, panašias į; tas, kurios buvo paskelbtos Liublino (vėliau Varšuvos) vyriausybės. Tačiau bandymas sujungti abu sparnu, tarpininkaujant Mikolaičikui, nepavyko. Atatinkami bandymai sudaryti Rumunijoje vieningą frontą iš socialistų bei komunistų ir vadinamųjų istorinių partijų (liberalų ir ūkininkų) nepavyko 1944 m. ir vėliau nebuvo atnaujinti. Vengrijoje visos partijos balsavo už nacionalizmą ir žemės reformą, kai tik 1944 m. buvo sudaryta generolo Miklos koalicinė vyriausybė, konservatyvinė smulkiųjų ūkininkų partija laimėjusi rinkimus 1945 m. lapkričio mėn., delsė įvykdyti pramonę liečiančią susitarimo dalį, iki pagaliau rusų spaudimas ir baimė prarasti didelę pramonės dalį, kaip reparacijas, ją privertė išleisti atatinkamus įstatymus. Austrijos liaudies partija, laimėjusi rinkimus, turėjo tačiau irgi pasekti Vengrijos pavyzdžiu. Tų abiejų kraštų santykiai patvirtina visoje Vakarų Europoje išryškėjusį faktą, kad daugiausia katalikiškas dešinysis antifašistinių partijų sparnas (Italijoje krikščionys demokratai, Belgijoje, Olandijoj ir Austrijoj katalikų partijos, MRP Prancūzijoje) tik per jėgą pritaria nacionalizmo klausimui ir kad iš rezistencinio sąjūdžio paveldėtos programos vienybė jau pirmais pokariniais metais subyrėjo.

IV.

Aišku, kad nacionalizmas sudaro vieną iš centrinių problemų naujame ideologiniame pasaulio skilime. Jungtinės Amerikos Valstybės yra privatinės nuosavybės bei iniciatyvos, laisvos prekybos ir laisser - faire ūkinės sistemos simbolis. Rusija atstovauja nacionalizuotai pramonei, planingam ūkiui ir valstybiniam užsienio prekybos monopoliui. Abiejų kraštų politinė galvosena irgi yra radikaliai poliarizavusis. Amerikiečiai laiko politinę laisvę neišvengiamai susijusią su laisvo ūkio sistema, rusai tvirtina, kad kapitalistinėje visuomenėje laisvi esą tik savininkai, kai kiti esą tik „uždarbio vergai", be to, tai esąs tik laiko klausimas, kada visos „laisvosios" ūkio sistemos, ūkinių depresijų verčiamos pasines Vokietijos keliu ir virs fašistinėmis diktatūromis.

Tas didysis ginčas randa šiuo metu atgarsį kiekvienoje Europos šalyje. Pasidarė neišvengiama, kad dešiniųjų grupės, tiek konstitucinės, tiek kraštutinės, kreipia žvilgsnį į Vakarus, lygiai, kaip kad Vakarų Europos komunistai žiūri į Rytus. Taip pat yra neišvengiama, kad abi pusės tikisi paramos iš užsienio ir kad tarp kairiųjų ir dešiniųjų atsiradusi praraja eina vis gilyn. Nėra reikalo aiškinti, kokie pavojai glūdi tokioje padėtyje. Ir taip aišku, kad įtampa ir napasitikėjimas, vyraują Europoje, kliudo sudaryti politinę taiką ir atstatyti ūkį.

V.

Ar reikia su tuo sutikti, kad tas Europos skilimas į dvi politiškas priešingybes yra visiškas ir galutinas? Ar niekas nerodo kompromiso galimumo tarp Rytų Europos valstybės kontroliuojamo ir nacionalizuoto ūkio formų ir Europos konservatyvinių elementų daugiau mėgiamo laisvojo ūkio? Rytuose daugiausia vilčių kelia Europos okupacijos veikimas pačiai Rusijai, o Vakaruose — nauji demokratinio socializmo eksperimentai, ypač Anglijoje. Dažnai nepastebima, kad nauja Rytų Europos santvarka vis tik skiriasi nuo įsigalėjusio pačioj Rusijoje režimo. Lenkijoje, Suomijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Rusų okupuotoje Vokietijos dalyje, mažesniu mastu Bulgarijoje visur egzistuoja opozicinės partijos, vyriausybės sudarytos įvairių politinių grupių koalicijos pagrindais, ten yra ribota spaudos laisvė ir tam tikrų diskusijų bei kritikos galimumų.- Šen ir ten mažos įmonės išlaikė savo savarankiškumą ir iki šiol dar nebandyta sukolektyvinti žemės ūkį.

Priešingai, atrodo, kad žemės ūkis ir toliau bus varomas individualinės nuosavybės' ir kooperatyvinio ūkininkavimo pagrindais. Nors visa tai ir yra labai toli nuo Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos valstybių politinės laisvės, bet kartu čia dar daugiau laisvės, palyginus su totaliniu spaudos, partijos, pramonės ir žemės ūkio monopoliu Rusijoje.

Vakarų Europoje demokratinio socializmo daromus eksperimentus geriausia studijuoti. Anglijoje per 1945m. rinkimus darbo partijos laimėjimas buvo, žinoma, iš dalies tik natūralinė pasekmė 25 metus beveik be pertraukos trukusios konservatorių valdžios.

Svarbesnis yra faktas, kad darbo partija pirmą kartą iš rinkimų išėjo kaip nacionalinė partija, o ne kaip klasės partija, kaip kad yra buvę iki šiol. Jos branduolį sudaro profesinės sąjungos organizuota darbo klasė, bet milijonai už ją balsavusių rinkikų yra iš viduriniųjų sluogsnių, ir tik į parlamentą išrinktų atstovų priklausė profesinėms sąjungoms. Jų tarpe buvo nuostabiai daug gerai išmokslintų ir išauklėtų jaunų žmonių, kuriem tikėjimas socializmu buvo daugiau praktinio pobūdžio ir kurie orientuojasi daugiau į Keynes negu į Maskvą. Dėl to kai kurie darbo vadai prieina prie nacionalizmo ir valstybės kontrolės visai empyriškai, ne dogmatiškai, ir yra linkę į didesnį paslankumą ir sugebėjimą eiti į kompromisus, negu sustingusi socialistinė ortodoksija prieš dvidešimt metų.

Partija gali tikėtis ir daugelio nesocialistų paramos, kurie yra susirūpinę svarbiu anglų pramonės šakų technikiniu atsilikimu, žinoma, tik tuo atveju, jeigu tatai reikštų nacionalizmą, modernizmą ir visišką pramonės atnaujinimą. Anglijoj egzistuoja bendras pagrindas ūkinei teorijai ir praktikai; ji įgalina įvykdyti sutartus eksperimentus nepriklausomai nuo bet kokios ideologijos.
Politinė atmosfera tam nėra visai nepalanki, ir jeigu pavyks suderinti naujas ūkio formas su laisvės ir konstitucionalizmo tradicijomis, tai iš to galės kilti nauja visuomenės santvarka, kuri padės permesti tiltus per prarają, skiriančią laisvės ir laisser-faire partijas nuo valstybinės priežiūros ir nacionalizmo šalininkų.
Išvertė Dr. M. Krasauskaitė