Lietuvių vestuvės tapyboje

Parašė P. Jurkus

Alfonso Dargio „LIETUVIŲ VESTUVIŲ PAPROČIAI". Malonią staigmeną sudarė mum dailininkas Alfonsas Dargis, išleisdamas „Lietuvių vestuvių papročius". Knyga nūnai yra retas ir laukiamas svečias kukliam tremtinio kambarėly. Dar retesnis meno leidinys. Ir kiekvieną dar labiau džiugina, kad štai tose sunkiose sąlygose jau pasirodo bene trečioji panašaus pobūdžio knyga. Šitie leidiniai yra mūsų mažos lietuviškojo meno galerijos. Dailininkas nėra paliktas nuošaly. Jis, neturėdamas kitų progų, nūnai per knygą patenka į visuomenę ir joje pasilieka. Mes kiekvienu momentu galime keliauti per savo „namų galeriją", prisiminti tėvynę, jos pasakas ir sapnus; galime ir kitiem parodyti, kaip mąsto, gyvena tos neseniai išėjusios kurti tautos vaikai. Džiaugsmas švyti mumyse, kai imame į rankas Alfonso Dargio „Lietuvių vestuvių papročius." Vestuvės — viena iš gražiausių mūsų žmonių dramų, su savo lyrika, sąmojum, sopuliu, viltim ir gyvenimo tikrove. Nuotaikingas spalvotas viršelis jau rodo, kokiu stilium Alfonsas Dargis spręs savo uždavinius. Tai liaudies meno dvasia, grįžimas į skrynių, priejuosčių ornamentiką, į jos traktavimo būdą. Prasiskleidžia pro mus šešiolika paveikslų, iš jų tik trys spalvoti. Prasiveria dailininko individualybė, jo ekspresija, kolorito turtingumas, dekoratyvinės temos supratimas. Čia nespręsime, ar jo dekoratyvinis interpretavimas, ornamentikos ir buities užakcentavimas prisideda prie vestuvių papročių išryškinimo, ar ne: Vestuvių centre stovi žmogus, o Alf. Dargio kūryboje jis tėra tik statistas jo nupieštame scenovaizdyje. Einant įprasminto naivumo kryptimi, pasilieka neįveikiama pati vestuvių drama su savo psichologija, niuansais. Ši, psichologinė kryptis reikalauja iš dailininko gyvenimo pažinimo ir pamėgimo žanrinės tapybos. O tokiu nėra Alf. Dargis. Jis dekoratorius. Todėl visą savo dėmesį ir nukreipė ne į vestuvių dramą, tik į jos scenovaizdį. Jis ne dramaturgas, o tik fono kūrėjas. Alf. Dargis nepasitenkina vien tik nūdienos lietuvių vestuvių papročiais. Savo uždavinį praplečia: nori pavaizduoti mūsų vestuvinius papročius nuo seniausių laikų. Knygoje patiekia net penkis paveikslus iš „vogtinių vestuvių". Tuo jis įsileidžia į pavojingas sritis. Tiesa, ten spontaniškai prasiveržia fantazija, bet ji lengvai nuveda autorių nuo pagrindinės dvasios. Šie paveikslai, vaizduoją senąsias vestuves, pernelyg išsiskiria iš viso ciklo. Ir knygoje jie įdėti be jokio atribojimo. Dailininkui reikėjo atskirti naujais pavadinimais, atskira ciklo dalim pavadinti, nes žiūrovas per staigiai yra vedamas iš „ V e s t u v i ų   p r a d ž i o s " į „ Š v e n t y k l ą ", o paskui į nūdienos vestuves. Paėmęs dekoratyvinę, moderninę formą, išplėtęs uždavinį, dailininkas ne visur beišlaiko vieningą nuotaiką, dvasią ir ritmą. Paveiksluose pastebima, kad autoriui ne visada sekasi suderinti jo dekoracijos pamėgimą su pagrindiniu vestuvių veikėju — žmogum. Štai „ V e s t u v i ų   p r a d ž i a ". „Į keturias pasaulio šalis gaudžia trimitai, kviesdami į vestuvių puotą." (Tekstas iš knygos). Piešinys įdomus. Viskas sukas lengvu ritmu. Nekliūva nei trimituojąs angelas, kurio prasmės negali suvokti (jis kontrastuoja, atvertus sekantį paveikslą). Bet centre besisuką figūros per daug kampuotos. Jos iškrinta iš viso paveikslo ritmo. Ir dar daugiau: jose nerandame lietuviškos nuotaikos. Jos primena daugiau ukrainiečius, negu lietuvius. „ Š v e n t y k  l o j e " matome jau aiškiai išplanuotą scenovaizdį. (Apskritai visi paveikslai yra lyg scenos vaizdai, žiūrint iš teatro salės pirmojo aukšto.) Dėmesys užkliūva už dievo statulos. Dar iki šiol nėra aišku, ar lietuviai senovėje turėjo kokias nors dievų statulas. Paveiksle ji lyg perdaug žiauri, užakcentuota. Visas scenovaizdis savo faktūroje irgi skiriasi nuo tų trijų figūrų, stovinčių pirmame plane. Tos dvasios ar dievo veidas yra padarytas minkštai, o žmonės nuostabiai kietai ir grubiai. Kaip jie kontrastuoja su „ V o g i m u ", kur tas pats žmogus yra piešiamas švelniomis, minkštomis formomis. Literatūroje toks reiškinys vadinamas skonio trūkumu. Čia, gal, labiau tiktų nenuosaikumo, neapdairumo vardas. Šito neapdairumo, šokiravimo temos interpretavime sutinkame ir kituose paveiksluose. Prie jų prieisim atskirai aptardami paveikslus. ,, N e ž i n o m a s i s   r a i t e l i s " su savo ekspresija ir dinamika įdomus ir įtikinąs. Čia žiūrovui krinta į akis gyvenamasis namas, kuris savo stogu net žemę remia. Keista, kad dailininkas rado reikalo tekste užakcentuoti ant stogo esantį bokštelį, pro kur išeina dūmai, kur galima stebėti, ar neužpuola žvėrys ir prie^-šai. Šis užakcentavimas suponuoja, kad bus ir daugiau etnografinių elementų senosiose, vogtinėse vestuvėse. Tačiau kad ir šitas bokštelis kaip ir dievo statula yra gana problematiškas. Ypač tai ryškėja, kai jis „S u s i t a i k y m e" vėl piešia gyvenamąjį namą (?), kur jau to bokštelio nėra. Dailininkas, greit užmiršta tai, ką jis neseniai padarė. Ir pats namas šitame „S u s i t a i k y m e" yra neįtikinąs. Jis remiasi kolonom, kurios vargu ar buvo to laiko statyboje. „ V o g i m a s " kiek sentimentaliai suvoktas, puošnus ir turtingas savo kompozicijoje, paremtas dainos nuotaika. Čia autorius kiek kitaip komponuoja paveikslo gilumą. Tačiau figūros įvedimas irgi labai dekoratyvus. Ji nejaučia žemės reljefo, , o stovi ant scenos grindų. Labiausiai savo nuotaika išsiskiria „ P a s i u n t i n y s ". Autoriui nepavyko įtikinti, kad tai anųjų amžių troba. Žmonės čia jau neleistinai grubūs. Ir savo nuotaika paveikslas primena daugiau kokių kalmukų gyvenimą, ne mūsų genties. Per grubiai apipavidalinti žmonės ir „S u s i t a i k y m e ". Ypač tas pa-sibrėžia, kai atverti sekantį paveikslą — „P i r š l y b a s", kur viskas vedama realizmo dvasioje. Bene įdomiausias darbas yra „K r a i t v e ž i a i ". Turtingas, nuotaikingas. Aiškiai matyti, kaip autoriui lengva dorotis su ta medžiaga, kur daugiau butaforijos. Žvilgsnis čia klaidžioja po dėžių ornamentiką, tautinius drabužius. Neleistinai išsiskiria tik stovinčios merginos priejuostės ornamentas. Tai yra skrynios pagražinimas, o ne priejuostės. „ K a r v o j u s   —   P y r a g a s " — neįtikinąs, nenuoširdus. Jis per daug statiškas, išblaškytas? Šitoje scenoje, kurioje pasireiškia tiek daug ekspresijos gyvenime, taip negalima palikti vienišos prie stalo sėdinčios moters (kairėje). Čia yra įtartini ir moterų vualiai. Jie piešiami įvairiai, kai kur lyg priartėja iki nuometo. Bet taip, kaip yra pavaizduoti, jie primena daugiau latvių tautinius drabužius. „ Ja u n a v e d ž i ų   s u t i k i m a s   p o   j u n g t u v i ų " — vieningas ir daro gana malonų įspūdį. „ K e l t u v i ų   r y t e " randame kryžių — koplytėlę, kurios mūsų kaimas nemėgo statyti kiemuose. Ji stovi tik pakelyje, o kiemuose statė kryžius arba koplytstulpius. Čia prisimena „ K r a i t v e ž i u o s e " ant priejuostės nupiešta gėlė ir kitos šokiruojančios smulkmenos, ir peršasi nuomonė, kad autorius giliai neišstudijavo mūsų etnografijos ar jos nelabai paisė. „ P i r š l i o   t e i s m a s " jau neturi scenovaizdžio, ir todėl paveikslas daug blankesnis, neįtikinames-nis. Įkomponuota gėlė su vazonėliu yra disonanse su visa teismo scena.  „ P i r š l i o   k o r i m e " taip pat nėra aplinkumos, tačiau erdvė jaučiama. Įdomios, nuotaikingos abiejų planų figūros, ypač ratelis, tačiau pa*ti piršlio iškamša nepavykusi. Kokia ji didelė, palyginus su anomis figūromis. Tas sugriauna viso paveikslo įtikinamumą ir nuoširdumą. „ G i l t i n ė ,   a n g e l a s ,   v e l n i a s " lyg netinka knygos užbaigai, nors šiaip gana įdomiai padaryta. Dailininkas, kaip matome, yra palinkęs į liaudišką formų interpretavimą, tačiau pilnos vienybės neišlaiko. Liaudies kūryba nesprendžia erdvinės problemos, o Alfonsas Dargis, būdamas dekoratorius, negali su ja prasilenkti. Jis duoda plačius erdvės paveikslus, kurie primena scenovaizdį, o prie žmogaus prieina ir jį dažnai į kūrinį įveda kaip anie liaudies menininkai — be erdvės pajautimo. Norėdamas paveikslus pristatyti įvairiai publikai, jis patiekia tekstus keliom, kalbom. Tik čia yra per daug korektūros klaidų, ypač svetimuose tekstuose. Kartais iškraipoma net mintis. Tas mūsų reprezentacijai vargu pasitarnaus.  Trumpą įžanginį žodelį parašė dail. Paulius Augius. Išleido F. Klimaitis ir Alf. Dargis. Kaina nepažymėta. P. Jurkus