VOKIŠKOJI REPRIVATIZACIJA PABALTIJYJE Spausdinti
Parašė BRONIUS NEMICKAS   
YPATINGAS "TURTAS" IR JO PASKIRTIS

"Aidų"(1990 m. Nr. 1) paskelbtieji du dokumentai — "Nuosavybės sutvarkymo pagrindas užimtuosiuose rytų kraštuose" ir "Pasiūlymai reprivatiza-cijai tęsti Pabaltijo kraštuose" — atspindi vokiečių tariamos reprivatizacijos1 Pabaltijyje tikruosius kėslus. Vokiečiai, grąžindami sovietų nacionalizuotas amato, smulkiosios pramonės ir mažmenų prekybos įmones buvusiems jų privatiems savininkams, iš vienos pusės siekė sužadinti ūkio privatinę iniciatyvą ir tuo būdu pakelti karybai reikalingų dirbinių gamybą. Betgi iš antros pusės ligtolinė reprivatiza-cija toli gražu nebuvo visuotinė, pilna. Stambesnė pramonė, didmenų prekyba, laukai, apdrauda, laivyba, miestų namai nereprivatizuota, bet pokarinės kolonizacijos sumetimais suimta į specialiai Rytų kraštui (Ostland) vokiečių įsteigtųjų monopolių rankas.

Staigiu smūgiu nepavykus sutriuškinti Sovietų Sąjungos, kaip Hitleris siekė, ir karui užsitęsus daug ilgiau, negu manyta, vokiečių karo ūkio ištekliai sparčiai mažo. Todėl reikėjo juos būtinai papildyti. Nors užimtieji rytų kraštai jau sparčiai slydo iš vokiečių rankų, bet, atrodo, vokiečiai dar tikėjosi (bent iš Pabaltijo valstybių) išspausti daugiau savo karybai reikalingų pramonės ir ypač žemės ūkio gaminių. Todėl ketėjo pagilinti (praplėsti) savąją reprivatiza-ciją, grąžinant buvusiems savininkams ne tik, kaip ligi tol, privatinių asmenų (fizinių ir juridinių), bet ir miestų, apskričių bei valsčių savivaldybių, mokyklų, bažnyčių ir kitų viešosios teisės institucijų, be to, dar ir vietinių mažumų, Vokietijos ir jai draugiškų valstybių piliečių bolševikų nacionalizuotąją nuosavybę. (Tačiau buvojau per vėlu: sovietams veikiai iš Pabaltijo išstūmus vokiečius, nebesuspėta įgyvendinti šio užmojo).

Šitoks reprivatizacijos išplėtimas būtų gerokai palietęs ir vadinamą ypatingąjį turtą, kuris, kaip ir Rytų kraštui vokiečių įsteigtųjų monopolių patikėtinio teisėmis valdoma bolševikų nacionalizuotoji stambioji nuosavybė, buvo rezervuotas pokarinei Pabaltijo kolonizacijai.

Čia skelbiamas memorandumas, išverstas iš vokiečių kalbos, kaip tik ir atšviečia to "ypatingojo turto" sudėtį bei paskirtį.

Slaptai
Ryga, 1944 m. sausio 6 d.
III Treu./Geh.ll Tgb. Nr. 19/44 g.
Reicho komisarui gauleiteriui2 Lohsei per pagrindinio (III) skyriaus MWC Matthiessen, komisariate
Memorandumas apie Rytų krašto (Ostland) komisariato ūkio ypatingojo turto paskirtį

I
Reicho komisariate sovietų įvestosios neteisės pašalinimas iš pat pradžių buvo ir tebėra vienas Rytų krašte vestosios politikos pagrindų. Šia prasme labai ypatinga reikšmė priklauso privatinės nuosavybės atstatymui, nes jis liečia kiekvieno labiausiai jaučiamo Sovietų pertvarkymo panaikinimą. Jis (privatinės nuosavybės atstatymas. Vert.) jau buvo paskelbtas Tamstos 1941 m. rugpjūčio 19 d. potvarkio Sovietų Sąjungos nuosavybei apsaugoti įžangoje. Praktiško įgyvendinimo pirmasis žingsnis buvo Tamstos 1941 m. spalio 17 d. potvarkis amatams, smulkiajai pramonei ir individualiai prekybai pertvarkyti. Svarbus šios eigos kelrodis buvo Tamstos 1943 m. vasario 8 d. potvarkis Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse privatinei nuosavybei atstatyti. Jis ligi šiol taikomas tik vietiniams asmenims.

Be to, per praeituosius metus įvairiopai aiškintasi klausimas, kaip turi būti sudaryta politiškai veiksminga buvusi laisvų Estijos, Latvijos ir Lietuvos valstybių viešosios administracijos ir politinio gyvenimo naujoji santvarka. Estijos ir Latvijos4 valstybių autonominių vienetų sudarymas, remiantis politiniais samprotavmais, šiuomet atidėtas. Dabar svarstoma galimybė tik priežiūrą pavesti savakraštei Estijos ir Latvijos administracijai. Priežiūros uždavinių perdavimas savakraštėms administracijoms būtų bandymas suteikti joms daugiau gyvastingumo. Kad ir mažos administracinės reformos (svarbios administracinėje srityje) išdavos gali būti labiau padidintos, jei, be to, būtų dar grąžinta ir viešosios teisės institucijoms (korporacijoms) jų turėtoji nuosavybė, kaip tatai iš dalies jau aiškintasi.

Tolimesnis reprivatizacijos išplėtimas ir viešosios teisės institucijoms jų turėtosios nuosavybės grąžinimas labai palies ūkio ypatingąjį turtą (palygink III skyrių).

II
Ūkio grąžintasis turtas susidaro iš viso Sovietų Sąjungos, jos valstybinių vienetų (įstaigų), institucijų, susijungimų ir draugijų kilnojamo ir nekilnojamo turto. Todėl ūkio ypatingajam turtui priklauso ne tik visas nacionalizuotas turtas, bet ir buvusių sava-kraščių viešosios teisės institucijų vadinamas finansinis turtas.

Šio finansinio turto savininkai buvo Estijos ir Latvijos buvusios laisvos valstybės, miestai, apskritys, valsčiai ir kitos viešosios institucijos, universitetai, viešosios įstaigos, bažnyčios ir kt.) Viešosios institucijos buvo iš dalies netiesioginiai ir iš dalies tiesioginiai šio finansinio turto savininkai. Pirmuoju atveju jos buvo viešai matomi savininkai. Bet dažnai jos buvo tik pinigų davėjos. Vėliau investicijas pakeitė akcijos, kurias valdė iš dalies tiesiogiai pačios pinigų davėjos, iš dalies netiesiogiai — įsiterpusios kredito institucijos, ypač valstybės bankas. Cia kalba eina apie nemažą turto vertę.

Finansinio turto objektų paveikslas yra, suprantama, margas. Tarp jų yra reikšmingos pramonės įmonės, kaip Valsts Elektronika Fabrik (Vef) Rygoje, Eesti Fosforit Taline. Viešosios institucijos dažnai turi viešbučius (kaip gydymosi viešbutį Kemmerne, vadinamus olimpinius viešbučius ir kt.). Pav. miestai dažnai turėjo vaistines, lombardus, skerdyklas, mėsos priežiūros įstaigas. Ypač bendrajam interesui skirtosios įmonės dažnai būva taip pat viešųjų institucijų nuosavybėje. Čia priklauso energijos gamybos ir paskirstymo įmonės (pagaliau daug jų yra išskirtos iš ūkio ypatingojo turto ir perduotos energija aprūpinimo apribotos atsakomybės akcinei bendrovei (Ost-land G. m.b. H), uostų įmonės ir kt. Pagaliau daug miesto ir kaimo žemės buvo viešųjų institucijų nuosavybėje. Paminėti pavyzdžiai rodo, kad viešosioms institucijoms priklaususio ypatingojo turto objektai yra labai skirtingos reikšmės. Bendrai imant, šis finansinis turtas ūkiškai yra nepaprastai reikšmingas ūkio ypatingojo turto gabalas. Kol kas jis yra valdomas patikėtinių administracijos, Rytų krašto bendrovių ir kitų įstaigų (uostų bei laivybos bendrovių ir

Be III-čiajame skyriuje dar smulkiau apibūdinsimų vertybių išskyrimo iš finansinio ypatingojo turto, dar yra galimybė išplėsti jau esančius privatinės nusoavybės atstatymo nuostatus. Remdamasis Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse privatinės nuosavybės atsatatymo potvarkiu, Tamsta išleidai iš viso tris vykdomuosius potvarkius, kurių pirmasis ir antrasis tvarko žemės privatinės nuosavybės atstatymą, tretysis — verslų. Leidžiant šiuos vykdomuosius potvarkius, sąmoningai pradėta nuo politiškai veiksmingiausių atvejų. Todėl iš principo leista atstatyti privatinę nuosavybę vietiniams natūraliniams, respektyviai juridiniams asmenims. Privatizacijos nuostatai galėtų būti išplėsti, padidinant prašytojų (turinčių teisę prašyti) skaičių, taip pat ir reprivatizuotino turto daugį. Prašytojų skaičius galėtų būt išplėstas į
1.    vietines mažumas,
2.    Vokietijos piliečius, kurie nėra repatriantai,

3.    draugiškų arba neutralių valstybių (pav. Suomijos, Danijos, Švedijos, Šveicarijos ir kt.) piliečius.
4.    repatriantus, leistus galutinai grįžti ir reiche neatlygintus.

Prekybos bendrovių vietinės mažumos pagal veikiančius nuostatus neturi prašymo teisės. Pasirodė, kad visoje eilėje prekybos bendrovių vietinės mažumos, nesudarydamos daugumos, vis dėl to yra stambi mažuma. Nėra pakankamo pagrindo jų nere-privatizuoti. Siūlomas papildymas gerokai praplėstų prekybos bendrovių privatizavimą.

Vokietijos piliečiai, kurie nėra repatriantai, ligi šiol neturi prašymo teisės. Sovietų įsiveržimo metu dar buvo daug Reicho vokiečių, kurie Pabaltijo generalinėse srityse turėjo turto (žemės, verslo įmonių ir kt.). Vietiniams natūraliniams asmenims žemės ir verslo ūkio nuosavybę visiškai atstačius ir su tuo susietiems nuostatams jau ilgas laikas veikiant, atrodo, yra pateisinama ir prasminga suteikti tą pačią galimybę ir saviems piliečiams.

Draugiškų ir neutralių valstybių piliečiams galioja tie patys samprotavimai. Privatizacijos nuostatų praplėtimas į šiuos asmenis dėl tikslingumo vykdytinas ne bendru potvarkiu, bet įgalinant turtą grąžinti atskirais atvejais. Turi būti galimybė patikrinti prašančiojo asmens politinį nusistatymą.

Repatriantai, kuriems yra galutinai leista grįžti ir Reiche neatlyginti, dabar dažniausiai pastatomi jų repatrijuojant paliktojo turto patikėtiniais. Daugelyje atvejų taip pat yra galima suteikti jiems nuomininkų pozicija. Tokia padėtis nėra patenkinama nei paliestam repatriantui, nei ūkio ypatingajam turtui, nes iš vienos pusės repatriantas jaučiasi vėl "kaip namie" ir atitinkamai elgiasi, o iš antros pusės betgi ūkio ypatingojo turto administracija kaip tik reikalauja skrupulingiausios ir rūpestingiausios patikėtinio ir nuomininko turtinių interesų atskyrimo nuo valdomo turto objekto. Būtų laikas suteikti nuosavybės grąžinimo galimybę šiam nereikšmingam repatriantų skaičiui, jiems daugiau kaip prieš trejus metus netekus savo egzistencijos pagrindo.
Viršiau pasiūlytų privatizacijos išplėtimų įgyvendinimas labiau sustiprintų privatinę iniciatyvą. Nors ne vien tik vietinius sluoksnius liečia šie pasiūlymai, bet jų įgyvendinimas duos suprasti, kad viešoji ranka ryžtasi atsitraukti iš privataus ūkio verslo srities.

III
Ūkio ypatingasis turtas iš išorės yra valdomas to, kam jis apeina. Sąmoningai vengta vardu paminėti Vokietijos reichą, kurio interesui yra patikimas šis turtas. Tačiau tikra, kad ūkio ypatingasis turtas turi tarnauti
1.    karo dalyvių (vietinių ir vokiečių) įsikinkymo reikalui,
2.    vokiečių ūkio raktinių pozicijų sudarymui,
3.    vokiečių pokarinei kolonizacijai.

Šiandieną dar negalima numatyti vokiečių pokarinės kolonizacijos ar Pabaltijo žmonių karan įsikinkymo apimties. Kiekvienu atveju ūkio ypatingajame turte šiems tikslams palieka buvęs tokių asmenų grupių turtas:
1.    repatriantų,
2.    buvęs žydų, niekieno ir priešvalstybinis,
3.    buvęs priešiškų užsieniečių,
4.    buvęs vokiškų organizacijų.

Be čia nurodytų turto vertybių, ūkio ypatingajame turte dabartiniu metu dar randasi II-rajame skyriuje minima žymi turto samplaika. Joje esanti buvusi privatinė nuosavybė turi būti sugrąžinta iš principo, mano nuomone, pirminiam savininkui. Iš tikrųjų čia randasi objektų, kurie yra tinkami ir būtini anksčiau minėtiems tikslams. Bet ši aplinkybė nepateisina negrąžinimo. Rytų krašte vykdytini uždaviniai negali būti pravesti, išnaudojant sovietinę nacionalizaciją. Taip niekados negali daryti vokiečių administracija. Kiek reikia užgriebti šios rūšies turtą, vykdant šioje erdvėje pradėtąją politiką, tatai galima pagrįsti tik vokiečių potvarkiais. Todėl II-rajame skyriuje minėtas praplėstos privatinės nuosavybės atstatymas, mano nuomone, negali būti ilgam apeinamas. Greitas jo pravedimas yra daugeliu atvejų net pageidautinas.

Tuo pačiu pagrindu tuoj pat prieinu išvados, kad iš principo, turi būti grąžintas finansinis turtas vietinėms viešosioms institucijoms. Jei verčia ūkio ypatingojo turto reikšmė, ypač su jo sudarymu susiję uždaviniai, jis gali būti atitinkamu metu panaudojamas, remiantis vokiečių potvarkiais. Pagaliau jau aišku, kad daug turto objektų, kurie priklausė vietinių viešųjų institucijų vadinamam finansiniam turtui, nereikės viršiau minėtiems tikslams. Grąžinimas tik tada nevykdytinas arba mažiausia atidėtinas, kai kalba eina apie objektus, kurie reikalingi vokiečių raktinių ūkio pozicijų sudarymui (pav. Vef) arba kariniu pagrindu dar yra būtina karo metui vokiškas jų administravimas. Šios turtinės vertybės visų pirma turi pasilikti su ūkio ypatinguoju turtu. Tačiau reikia pasvarstyti, ar gautosios nuomos arba pardavimo pajamos pervestinos į savakraštį biudžetą.

Kaip turto objektų įvairovė, taip ir kiekvienu atveju visos eilės atskirų klausimų privati patikra (nuosavybės santykio, karo ūkio reikalo, ūkinės raktinės pozicijos sudarymo) reikalauja finansinio turto negrąžinti bendriniu potvarkiu. Dėl nurodytų priežasčių finansinis turtas turi būti grąžinamas atskirais atvejais. Tik taip tvarkant grąžinimą yra laiduojami ūkio ypatingojo turto tikslai.
Ryšium su tuo tebūna priminta, kad jau priešsovietiniu metu daug vokiečių turto vertybių, ypač vokiečių organizacijų žemė buvo nusavinta paprastai savivaldybių naudai. Šiais atvejais grąžinimas neturėtų būti keliamas.

Toliau — finansinio turto grąžinimas turėtų eiti valdžios iniciatyva. Privatinės nuosavybės atstatymo pagrindan padėtas prašyminis vyksmas. Prašytojas turėtų būti pastatytas į padėtį, kad pats apsispręstų, ar jis nori atgauti savo privatinę nuosavybę ar ne. Atsižvelgiant į pasikeitusias ūkines sąlygas, turėjo būti jam duota tokio apsisprendimo galimybė. Bet ligi šiol nebuvo panaudoti privatinės nuosavybės atstatymo prašymams paduoti terminai, atima įstatymo suteiktą galimybę. Prašyminio proceso patirtis betgi parodė, kad dažnai prašymas nepaduodamas ūkiniais sumetimais. Kaip yra pateisinama atžvalga į atskiro individo interesus, atstatant jo privatinę nuosavybę, taip nesvarbu tatai, grąžinant vietinių viešųjų konstitucijų finansinį turtą. Finansinio turto grąžinimo prasmė ir tikslas nėra tik būdas suteikti vietinėms viešosioms institucijoms papildomų pajamų šaltinių, bet tatai išplės jų veiklos lauką ir įkvėps joms organiško gyvastingumo. Viršiau išdėstyti interesai geriausiai laiduojami, pravedant grąžinimą valdžios iniciatyva.

IV
Prašau peržiūrėti mano išdėstytus pasiūlymus. Jei Tamsta sutiktum, pateiksiu atitinkamų Tamstos išleistinų nuostatų, taip pat ir pranešimo Užimtųjų kraštų Reicho ministeriui projektus, kadangi potvarkiai, sutarti su Ketverių metų plano įgaliotiniu, yra reikalingi ministerijos pritarimo.
Pavestas
Raschke Krašto direktorius (Šaltinis: National Archives microcopy No. 454, roll 15)
Paaiškinimai
1.    Reprivatizacija — Sovietų nacionalizuoto (be atlyginimo nusavinto) turto grąžinimas jo savininkams.
2.    Gauleiteris — vokiečių nacionalsocialistų partijos hierarchijos (maždaug gubernatoriaus lygio) pareigūnas.
3.    Vokiečiai laikė Sovietų Sąjungos nuosavybe, tariamai atitekusią Vokietijai, ne tik bolševikų užgrobtąjį Lietuvos valstybės bei savivaldybių, bet taip pat ir visą nacionalizuotąjį privatinių asmenų (fizinių ir juridinių) turtą.
4.    Lietuvių tautai pasipriešinus SS legiono steigimui, vokiečiai liovėsi kalbėję apie bet kokią Lietuvos autonomiją.

5.    Raschke — Reicho komisariato Rytų kraštui Rygoje
Patikėtinių (III) skyriaus vadovas.