PABALTIJO LITERATŪROS IŠ BRITIŠKOS PERSPEKTYVOS Spausdinti
Parašė Spectator   
Į Pabaltijį iš Vakarų Europos at-klystantys lankytojai dažniausiai domisi politinėmis kolizijomis ar ūkiniu potencialu, bet kai kuriuos svečius traukia ir pabaltiečių kultūra. Toksai piligrimas yra britų literatas Michael March, kurio 1989 metų įspūdžius iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos išspausdino London Times dienraščio savaitinis literatūrinis priedas (1990. IV. 13-19). Nors tai įvyko prieš metus, be* vis tiek lieka įdomi kitataučio įžvalga į Pabaltijo literatūras.

Vartai į Pabaltijį svečiui atsiveria per Helsinkį. Taline jį pasitinka poetas Erik Rummo, kuriam 15 metų buvo uždrausta ką nors spausdinti. Šiandien —jis rašytojų sąjungos vicepirmininkas. Pražilęs poetas britui primena viziją iš 1960 - 1970 metų, roko grupės dalyvį. Jo poemos yra išgyvenimo ir išsilaikymo giesmė. Paminėjęs, kad po prievartinio Estijos įsijungimo į Sovietų Sąjungą, nukentėjo beveik kiekviena estų šeima, svečias pastebi, jog žili plaukai šiandien tenai reiškia juodą humorą. "Mes paveldėjom gedulą", svečiui sako poetas Peep Ilmet, dar savo vaikystėje praradęs deportuotą tėvą. Jo balse nėra kartėlio, bet jo akys byloja kitką.

Anot britų literato, estų Rašytojų sąjunga glaudžiai bendradarbiauja su Liaudies Frontu, nes abiem rūpi ekologija ir nepriklausomybė. Liaudies Frontas gi išsivystė iš inteligentijos valios bei veiklos. Rašytojams išeivių literatūra nebeegzistuoja — tėra viena estų literatūra.

Ne visi pasikeitimai džiaugsmingai nuteikia estų rašytojus, pasakoja March. Kai kurie bijosi, kad leidyklos neatsispirs pagundoms, ir pelningas šlamštas išstums gerą literatūrą. Žurnalo "Vikerkaar" (Vaivorykštė) redaktorius Rein Veidmann nuogąstauja, kad "literatūra taps mūsų kultūros kompensaciniu mechanizmu". Šį žurnalą ir jo rusišką dvynį "Raduga" leido įsteigti Maskva, tuo tikėdamasi sušvelninti įtampą. Tai buvo klaida, nes abu žurnalai tapo revoliucijos šaukliais — sako britų literatas.

Iš Estijos užteršto pajūrio svečias autobusu pasuka į Rygą. Latvijos rašytojų sąjungoje jis randa atsargesnę atmosferą. Latviai, jo manymu, atsargūs iš prigimties — istorijos negandas jie išgyveno kaip svetimų ponų dominuojama žemdirbių bendruomenė. "Išdaviko" tema driekiasi per visą jų istoriją ir literatūrą. Svečias iš Britanijos pastebi ir likimo ironiją: latvių daliniai, esą, apsaugojo Leniną ir išgelbėjo bolševikų revoliuciją, tikėdamiesi tokiu būdu išgauti jo pažadėtą nepriklausomybę.

Pasak March, Latvijos tautinį poetą Imantą galima vadinti latvių Liaudies Fronto tėvu. Jis jaučia, kad jo tauta nuosaiki, ir todėl jo žodžiai provokuoja. "Aš laukiau, bet tai buvo klaida, nes laukimas jau yra nelaisvė".

Latvijos iškiliausias romanistas Al-berts Bels siūlo "suliesinti" latvių Rašytojų Sąjungą, nes "daugelis jų įtaringai žvelgia į įvykius". Jisai siūlo uždaryti sienas, kad negalėtų įvažiuoti daugiau rusų ir daryti nusikaltimų.

Britų literatas Latvijoje susitiko ir su rusų rašytoju Andriejumi Levki-nu, — "drąsiausio literatūrinio žurnalo Tarybų Sąjungoje", Rodnik, redaktoriumi. Levkinas be perstojo keliauja tarp Maskvos, Leningrado ir Rygos, ieškodamas naujų talentų ir spausdindamas jaunosios latvių poetų kartos vertimus į rusų kalbą. Svečiui ypatingą įspūdį palieka susitikimas su poetu Knutu Skujenieku, kuris praleido septynerius metus Tolimoje Šiaurėje. Svetys negali atitraukti akių nuo Skujenieko rankų, kurias išraižė ir sužalojo arktiniai šalčiai, ir cituoja ištrauką iš jo poemos: "Rankos oda sausa kaip mediena,/ ji niekad nenu-sikratys ledinio šalčio.../ septynerių metų siaubas tepalieka gyvas/ Sniegas tepalieka ant mano Everesto".

Poetas Berzinis svečiui skanduoja senoviškus kerus iš savo poemos "Tautosakinis lankstinukas iš Kabulo": "O mano meile, mano meile, nekeliauk į Kabulą. Ten obuoliai saldūs, tu pamirši mane".

Vilniuje, "nepaprasto grožio mieste", — britų rašytojas skaito pastarųjų metų pasikeitimus gatvių pavadinimuose. Nebėra Lenino gatvės ar Ateizmo muziejaus. "Kruvinų mūšių, desperatiškų sukilimų, kartuvių, deportacijų į Sibirą praeitis užsibaigė" — tvirtina britų rašytojas. Čia, anot jo, pajunti pagoniško ritualo dvasią. Nors įjungta į tarybinį ūkį, ši šalis niekad nebuvo kolonizuota ir išliko perdėm lietuviška. Net jos komunistai esantys "gudrūs lietuviai".

Straipsnio autorius cituoja Justiną Marcinkevičių, kuriam "žemė serga žmogumi". Jis nuo pirmųjų dienų rėmęs Sąjūdį, kuris tapo demokratinių teisių Lietuvoje garantuotoju. Šią kitamanių, intelektualų, kunigų ir komunistų sąjungą tikrai laimina Dievas — tvirtina March. Ji inkorppruoja bažnytinį ritualą bei teatrą, bet skiriasi nuo Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų tuo, kad ji nenori tapti politine partija. Pasak filosofo ir Sąjūdžio tarybos nario Vytauto Radžvilo, Sąjūdžio "pagrindinis siekis ne ūkinis gerbūvis, bet žmogaus teisės, apsisprendimo teisė". Sąjūdžio štabe autorius pajuto pasitikėjimo bei ramybės atmosferą.

Rašytojų Sąjunga buvo pirmoji institucija, paskelbusi nepriklausomybę nuo Maskvos —toliau pasakoja Michael March. 50 metų Maskva ją buvo sąmoningai izoliavusi. Kaip visų respublikų rašytojų sąjungos, ji aklai mokėjo mokesčius centro literatūriniam fondui ir paskui turėjo formaliai prašyti Maskvos išmaldos savo gyvybei palaikyti. Pasitraukusi iš Literatūrinio fondo, Sąjunga dabar gali laisvai panaudoti savo išteklius ir užmegzti glaudesnius ryšius su užsieniu. Dabar Lietuvoje lankosi visas spiečius Sąjungos pirmininko Vytauto Martinkaus pakviestų vertėjų. Jis mano, kad "anglų kalba suartins mūsų valstybes", bet kol kas — pastebi straipsnio autorius, daugumą pokalbių verčia Andrius Bučys.

Svečias iš Britanijos paprašė Bučio jam sumedžioti keletą talentingų rašytojų. Tasai jį suvedė su jaunu romanistu Valdu Papieviu, poetu Aidu Marčėnu, ir "Sietyno" bendradarbiu Liudviku Jakimavičiumi. Papievio drovumas britui priminė senovišką orumo formą, kuri esanti būdinga lietuvių charakterio žymė. Marčėną jis apibūdina kaip "šviesią žvaigždę" ir atstovą tos jaunosios poetų kartos, kuri ir toliau mitą suaudžia su sveiku protu. Jakimavičius gi tvirtino, kad politinė veikla šiandien išstumia poetinę įžvalgą. Pasak March'o, Vilniuje esą neįmanoma pabėgti nuo nacionalizmo. "Net dangūs viršum Lietuvos visad tokie lietuviški", cituoja jis lietuvį poetą.

Pas Sigitą Gedą britų autorius pasijunta "kaip namuose". Savo poemas "užmirštomis kronikomis" tituluojantį Gedą jis vadina "mistiška figūra", senamadišku europiečiu, kuris buvo sukrėstas, sužinojęs, kad "Amerikoje nėra bobučių".

"Pakelkim taures už mūsų praeities pralaimėtus mūšius po begaliniai erdviu Lietuvos dangumi", pareiškia svečias iš Britanijos ir, užbaigdamas savo straipsnį, angliškai pacituoja (čia iš anglų kalbos išverstą) ištrauką iš Gedos poemos;
Kaukolės šiuose kapuose — tokios didelės — bet mes buvom — tokie maži.

Britų rašytojo straipsnis patvirtina, kad Lietuvos geležis šiandien karšta — laikas kupinas pavojų, bet ir palankus lietuvių literatūrai skleisti bei garsinti.
Spectator