Eilėraščiai |
Parašė Jonas Juškaitis |
Jonas Juškaitis, Lietuvos Nacionalinės premijos už literatūrą 1989 metų laureatas. MAN REIKIA VERKSMO Laukuose beržai pakritę Geizeriais ugniniais stovi, Kur tyla tarytum bitė Aukso derlium apsikrovė Sieloje lyg juodo kraujo Krešulinis grumstas didis Veria praeitis iš naujo Žaizdą, kur mirtis užgydys. Vaisių vainike ir uogų Prisipynė žemė nuodo. Atviri kapai ties nuogu Rudeniu visi atrodo. Šypsosi žiedais be kvapo Kapinynas... žole, žole, Nusivilk nuo tėvo kapo Savo žalią aureolę. KRYŽIŲ KALNAS Čia gyvybės kryžiai, nes po jais — ne mirę. Jeigu kas ir buvo prie mirties, tas kelias. Palieku pats kryžių ir po kryžių girią Kryžių viso kalno vaikščioju takeliais. Kvepia pieva: tiek išminčiams galvą ūžus, Viešpatie, kaip kvepia rudeninė pieva! Kryžiai, tarsi man kadais, ranka nulūžus... Ten dangus, kur siela susitinka Dievą. Mirę, kai gyveno, kai mane, kaip nieką, Saugojo — tylėję apie savo dalį... Mirusieji vieną gyvą pasilieka Tam, ką jie vien mirę pasakyti gali. Mano kryžiaus skurdas, lyg buitis nudryžus Mano, su didingais čia ir glaustis drįstų: Sutelpa į Kryžių, koks kiekvieno kryžius, Kaip žmogus kiekvienas sutelpa į Kristų. Kalnas, kur ant kryžių kryžiai, lyg šakoto Kryžiaus didelį šešėlį žemei metė. Kapinėm gamtos visai ir neatrodo Žemė — išauginus šventą Kryžiaus medį. 1986, ANTANO MIŠKINIO VAKARE Ko girdėt negirdėsiu, tau skaitant girdžiu, Jau ir gyvų niekad nematysiu. Per pasaulį keliauja žmogus su Lietuva, kur mėlynos rugiagėlės žiba tarp lysių: Pavidalo išsiplėtusių mūsų širdžių... Ir žemę peržegnojo kryžium... to neskaitysi. Pėdai ieškoma žemės už svetimų kalnų, už vandenų didžių Vieno kraujo lašo reikėjo... ir visas kraujas virto vienu žodžiu. Ilsėkis, Kossu, ramiai tad savo šypsančioje naktyje... O žemininkai... O kaliniai sulysę... Radausko ranka prie ausies su perlamutro spirale... Gaus galą galų gale Melai, raudonuose degintų knygų dūmuose iš nežinomų užkastųjų užaugusios nušluostyt ašaras stiebiasi dilgės Atsižiūrėkim į Lietuvą, kol jos dar yra, atsižiūrėkim, krūptelėję lyg nuo ugnies: Kai išeisim iš čia, mūsų miegas bus ilgas. Ypač jei neprikels iš numirusių nieks. 1980 MAŽOJI LIETUVA Rašau šventadienį apie šį kraujo sklypą Sodyboj, kur saldžiai kvepėti su šienu Žirnelis mėlynas karklu į langą lipa, Kaip sapnas tolimas praėjusių dienų. Mažoji Lietuva... Kai, atmintie, vedžioji Keliais tu nuo mažens — žemėlapiu eiva Su jos vietovardžiais dabar. Kai ir Didžioji Tokia nedidelė... Mažoji Lietuva. Girdėjau jos varpus, po jos miestus klajojau. Jos knygos parneštos senelių man baltų. Jos laiptų akmenuos senas kareivių kojų Duobes pats gilinau kareivišku batu. Vieni į vakarus, kiti į rytus tremia. Nenorit į karstus? Tai gulkit į grabus. Nenorit į grabus? Tai — į karstus... O žemė, Kur guldomi, —kieno? Rašau: kas bus, tas bus. O Dieve, pasilenk prie žemės į šią vietą, Kurią uždengtų kraujo lašas: nors grėsme Ugnies apspjaudomiems, bet ne ugnies aplietą Ją atiduok mums ir ugnies neklausk teisme. 1959 Kaip vakarinė Saulė su kryžium sutapo: Apkabino Tėvo ir motinos kapą. Žaros raudonos Kryžium nuo saulės kaip rankos Skleidžias į šonus, Viešpačiui galvą nulenkus. Palenkta galva Dievas ant kryžiaus — apglėbė Rankomis kalvą Tą, kur kapai pasislėpę. Kaip Jis matyti Ten, kur kalnely sugulę... Glaudžia mažytį Kapą ir naktį didžiulę. Savo gal dulkes Kartą liečia paskutinį: Pirštų galiukais Maldai mušuos į krūtinę. Dievas vien girdi, Ar iš giliai sudejuosi... Tyliai į širdį Pelenus žiupsniais piluosi. 1989 * * * Vienas tvirtas žodis dar tave palaiko, Dar turi jam laiko: tai pati žinai, Nors paskui pratartum ir visus po laiko, — Jo laiku netarus dingtum amžinai. Vienas kraujo lašas su žodžiu netvirtu, Dar tu jo didumo: tai pati žinai, Nors paskui ir visas kraujas tau net virtų, — Jo laiku netarus dingtum amžinai. Vilnius 1988. I. 13. |