PAŠKUS APIE ASMENYBĘ IR RELIGIJĄ

Parašė A. Norvilas

Antanas Paškus: ASMENYBĖ IR RELIGIJA PSICHOLOGINIO VYSTYMOSI PERSPEKTYVOJE. Chicago: Į Laisvę Fondas. 1990. 156 psl. Kaina nepažymėta. Imt skaityti Antano Paškaus naujai išleistą knygą — tai tarsi grožėtis meistriškai nutapytu peizažu. Nė kiek neapvilia ir pastaroji knyga gvildenanti asmenybės ir religijos klausimą. Apskritai reikėtų pasakyti, kad su kiekviena naujai išleista knyga, aiškiai pastebimas autoriaus stiliaus tobulėjimas: savo raštu jis vis labiau pajėgia prasiskverbti į aprašomą tikrovę, sužadinti betarpiškumą ir atskleisti naujų akiračių plotmes. Įdomu ir tai, kad šioje knygoje autorius įstengia psichologinius veiksnius nusakyti labai gryna lietuvių kalba. Užuot pasitenkinęs kitų kalbų skoliniais, jis semiasi žodžių iš lietuvių kalbos aruodo. Štai kai kurie psichologiškai prasmingi lietuviški išsireiškimai: postūmis, atliepis, skatulys, reikmė ir kt. O toks žodis kaip saviarta galėtų įgauti ir teorinę reikšmę. Ateityje, kada bus rengiamas psichoginių terminų žodynas, manau, būtinai reikėtų atidžiai peržiūrėti ir įsiskaityti A. Paškaus raštus. Knyga iškart patraukia dėmesį savo tematika, nes asmenybės ir religijos ryšio klausimas atliepia visuotinį rūpestį. Todėl nevienam skaitytojui tikriausiai sužadins smalsumą daugiau sužinoti apie psichologijos ir religijos sąveiką žmogaus gyvenime. Si knyga taip pat įdomi ir psichologijos mokslo požiūriu, nes aptariamas klausimas dar nėra susilaukęs išsamaus  nagrinėjimo.   Susidomėjimas psichologijos ir religijos ryšio problema buvo akivaizdus šimtmečio pradžioje, bet po to per daugiau kaip pusšimtį metų behiaviorizmo įsigalėjimo laikotarpiu, merdėjo apmiręs, Tik pastaraisiais dešimtmečiais šis klausimas yra susilaukęs naujos susidomėjimo bangos, o paskutiniuoju metu ir nemaža empirinių tyrimų. Tačiau autorius nė nebando absoliučiai šio klausimo aprėpti. Kaip jis pats sako, knygos tikslas yra pažvelgti į asmenybės ir religijos santykį psichologijos vystymosi perspektyvoje. Knygos svarstymuose galima atpažinti penkias pagrindines mintis. Pirmiausia autorius nustato psichologijos kompetencijos ribas religijos atžvilgiu. Toliau pristatoma brandumo samprata, kuri tarnaus kaip mastas, įvertinant asmenybės-religijos santykio padarinius. Didžiausia knygos dalis apžvelgia asmenybės vystymosi laikotarpius ir apibūdina juose sutinkamus religinius išgyvenimus. Pagaliau knygos gale atskirai pa-svarstomos galimos psichologinės netikėjimo ištakos. Tačiau knygos potekstėje nelyginant gija, nusitęsia dažnas psichologinių reiškinių klini-kinis-terapinis vertinimas, juos įsp-raudžiant į normalumo-nenormalu-mo rėmus. Toliau kaip tik ir norime atskirai žvilgterti į pagrindinius autoriaus svarstymus, paliekant nuošalyje jo klinikinius-terapinius vertinimus. Knygos pradžioje A. Paškus trumpai, bet taikliai aptaria religijos ir psichologijos santykį. Religija apima tikėjimo išpažinimą Dievu ir iš to plaukiančias įvairias apraiškas. Psichologija savo ruožtu ribojasi patirties bei veiksmų pasauliu, susijusiu su paties tikėjimo išpažinimu bei įvairiom religinėm apraiškom. Tad religija ir psichologija siejasi žmogaus patirtyje, kur su religija susietos mintys, jausmai ir veiksena gali būti tiriami bei studijuojami. Tokiu būdu iš vienos pusės psichologija nėra pajėgi vertinti į transcendenciją nukreipto tikėjimo, o iš kitos — religija be psichologijos pagalbos neįstengtų pilniau suprasti savo apraiškų. Šitoks religijos — psichologijos santykio aptarimas gerokai išsiskiria iš dažnai sutinkamo šio santykio supratimo. Užuot pripažinus religijai teisę nusakyti religinės patirties apimtį, psichologija neretai pasistengia savo nuožiūra šį uždavinį atlikti. Taip darydama, deja, ji religinę patirtį dažnai grindžia ne tiek kokia nors religijos samprata, kiek psichologinio išgyvenimo mastu. Todėl nenuostabu, kad psichologijos ir religijos santykio svarstymuose neretai tenka susidurti su grubiu psichologizmu. Religinė patirtis čia paverčiama tam tikrų ypatingų pergyvenimų samplaika, kurioje vienodai gali išsitekti tiek aktyvus politinės partijos veikėjas, tiek ankstaus ryto saulės garbintojas, tiek Liurdo maldininkas. Be abejo, šitoks religinės patirties sutapatinimas su psichologiniu išgyvenimu veda religi-jos-psichologijos ryšio problemą į klampynes, iš kurių sunku išbristi, nes tampa nebeaišku, kur religinė patirtis prasideda ir kur ji baigiasi. Todėl nubrėždamas kiekvienos srities kompetencijos ribas, A. Paškus atveria religijos-psichologijos santykį gilesniam nagrinėjimui, nes šios dvi sritys išvengia pavojaus būti nusmelktos viena kitos sąskaiton. Vieną svarbiausių vietų autoriaus svarstymuose užima* religijos poveikio asmenybei klausimas. Atsakymo čia ieškoma psichologinio brandumo rėmuose. Sekdamas G. Allport, autorius pateikia daug brandžios asmenybės savybių ir parodo, jog religinis nusistatymas ne tik jų neslopina, o greičiau jas skatina bei ugdo. Be abejo, šitoks religijos poveikio klausimo kėlimas turi poleminį atspalvį. Bet čia nėra ko stebėtis. Tai besitęsiantis atliepis į 19 amžiaus ir kai kurių iškilių psichologų neigiamą religijos vertinimą. Pvz., pagal S.Freud religingas žmogus yra, psichologiškai kalbant, neužauga. Per daugelį metų psichologijos ir religijos svarstymuose prie šios temos vis būdavo grįžtama. Tačiau pastaruoju metu šitokia klausimo raiška jau pradeda įgauti anachronistinį skambesį. Aišku, labai tinkama, kad A. Paškus šį klausimą lietuvių psichologijoje atvirai paliečia. Tačiau Vakarų psichologijoje jau bandoma jį peržengti ir kelti esmingesnį klausimą — kokia yra religijos reikšmė žmogaus gyvenime. Kaip autorius teisingai pastebi: "Psichologijos uždavinys yra pagvildenti Dievo pergyvenimą žmogaus sieloje" (psl. 13). Linkėtina, kad sekanti knyga, skirta psichologijos ir religijos santykio klausimui, taip ir padarytų. O jei kas susidomėtų, tegul toliau pažvelgia, kaip tie pergyvenimai siejasi su žmogaus psichologine būkle. Ilgiausia knygos dalis skirta pristatyti psichologinio vystymosi eigą ir su ja susijusius religinius pergyvenimus. Vartodamas E. Erikson teorinius rėmus, autorius aptaria asmens vystymąsi nuo gyvybės užuomazgos iki senatvės. Atskirai sustodamas prie kiekvienos vystymosi pakopos, jis apibūdina pagrindinius jos psichologinius bruožus, o po to įpina pastabų ir apie religinę patirtį, Autoriaus pateikiamas vystymosi laikotarpių apibūdinimas turbūt sudarytų vieną pajėgiausių knygos dalių. Čia jo stilistiniai sugebėjimai pasiekia didžiausių aukštumų, ne vienu atveju prilygdami A. von Kaam klasikiniam veikalui Religion and personality. Tačiau religinės tematikos įvedimas į vystymosi eigą yra kur kas silpnesnis, ne kartą atrodantis net dirbtinai pridurtu. Nors autoriaus pastabos dažnai įdomios, tačiau jos kartais stokoja vientisumo bei raiškumo su apibūdinamais vystymosi laikotarpiais. Šioje knygos dalyje taip pat labiausiai išryškėja autoriaus metodinė kryptis. Tiek šioje, tiek kitose knygos dalyse, pagrindinis metodinis būdas toks: per teoriją į patirtį. Autorius pirma pasirenka vienus ar kitus teorinius rėmus brandumo žymenis, vystymosi teoriją ir jų šviesoje apibūdina religinę patirtį. Tai knygos stiprioji ir silpnoji pusė, Iš vienos pusės, šitoks temos plėtojimas knygą gali sustiprinti, nes pateikiamos gerai žinomos ir daug dėmesio susilaukusios teorinės sistemos. Antra vertus, tai trukdo tiesiogiai nagrinėti psichologinę patirtį, leidžiant išryškėti dar nepastebėtoms religinės sąmonės bei praktikos vystymosi ypatybėms. Knygos gale A. Paškus iškelia tikrai nelauktą klausimą, o kaip su bedievybe ar netikėjimu? Jei galima ieškoti psichologinių tikėjimo pagrindų, tai lygiagrečiai juk turėtų būti galima paieškoti ir psichologinių netikėjimo ištakų. Kas galėtų asmenį pakreipti netikėjiman? Tačiau autorius teisingai pastebi, jog "šis klausimas tebėra psichologiniu atžvilgiu dar mažai gvildentas" (psl. 135). Atrodytų, tokia padėtis turėtų kelti nuostabą. Juk savo praktikoje psichologijos mokslas paprastai gręžiasi į tai, kas ypatinga, išimtina. Gi plačioje visuomenėje tikintieji visada sudaro didžiumą, o bedieviai tėra tik išimtys. Todėl normaliau būtų buvę klausti, kokie psichologiniai veiksniai galėjo sąlygoti tą išimtį netikėjimo. Tačiau istoriškai, kaip matome, įvyko kitaip. Paaiškinimo, kodėl taip atsitiko, tikriausiai reikėtų ieškoti psichologijos pradininkuose, tarp kurių, kaip autorius pastebi, netrūko bedieviškai nusistačiusių asmenų, pakreipusių klausimą į kitą pusę. Tačiau vis tiek būtų įdomu panagrinėti, kodėl jie jautė reikalą racionalizuoti tikėjimą, kuris yra tiek plačiai paplitęs. Per tuos kelis puslapius, skirtus netikėjimo svarstymui, A. Paškus aptaria net kelias psichologines priežastis, galėjusias prisidėti prie netikėjimo atsiradimo. Kiek ilgiau sustoja prie problemiško rūstaus tėvo ir sūnaus santykio kaip vienos galimos netikėjimo priežasčių. Aišku, jog, kaip ir tikėjimo užuomazgos aiškinimas, taip ir kiti minimi psichologiniai veiksniai yra tik prieigos, atvedusios prie apsisprendimo slenksčio. Kur tėvo neapkenčiąs sūnus pasuks, ar kovingo bedievio, ar savo padėties suvokimo pusėn, neįmanoma pasakyti. Čia dar laukiama daug studijų, kurios ilgainiui gal ir duos kiek tikslesnį tikėjimo užuomazgos vaizdą. Tačiau savo svarstymų gale autorius visai dalykus apverčia aukštyn kojom, nurodydamas kai kurių dabartinių psichologų teigimą, kad ne religijos išpažinimas, "o netikėjimas glaudžiau siejasi su neuroze" (psl 145). Gal toks poleminis klausimo kėlimas paskatins giliau pažvelgti į netikėjimo-bedievybės klausimą psichologijos atžvilgiu. Galop kelios bendros pastabos. Knyga aiškiai stokoja glaudžios redakcinės priežiūros. Yra daug stambių klaidų, kurios yra tiesiog neleistinos. Carl Jung gyvenimo datos yra 1875-1961, o ne 1905-1961 (psl. 10). Simone Weil yra paverčiama vyru (psl. 61) ir kt. O korektūros klaidas suskaičiuoti jau pirštų nepakaktų, reikėtų pagalbos griebtis skaičiavimo mašinėlę. Manau, ateityje pats autorius turėtų rūpintis galimai daugiau savo knygas apvalyti nuo klaidų. Apskritai A. Paškaus knyga yra nepaprastai vertingas įnašas į lietuvių psichologinę literatūrą. Užsibrėžtą tikslą — panagrinėti asmenybės ir religijos santykį psichologijos vystymosi šviesoje — autorius gerai atlieka. Knyga lengvai skaitosi, protarpiais pasiekdama aukštą intymumo laipsnį. Skaitai ir žaviesi pateikta gyvenimo patirties sklaida. Mokytojams ir dvasininkams joje galima sutikti nemaža auklėjamosios bei pastoracinės medžiagos, tiek padedant žmogų suprasti, tiek perpratant įvairius psichologinius sunkumus bei problemas. Kaip autorius pats prisipažįsta, jis nė nebandė pilnai klausimo aptarti. Tačiau, nežiūrint to, knyga labai turtinga ir savo teminėm užuominom. Daug čia likę klausimų, kaip tarkim, asmenybės ir bedievybės santykis, ir kiti, kurie prašosi tolimesnės analizės. Reikia tikėtis, kad prie kai kurių klausimų sugrįš ir pats autorius, o gal ir kiti susigundys į juos pasinerti. A. Norvilas