Al. Baronas — Šešėlis (beletristika) Spausdinti
Parašė BARONAS ALOYZAS   
Kiekvieną balandžio mėnesį, kai saulei šviečiant lekia miestu pavasarinis vėjas, purtydamas tik sužaliavusias alyvas, pajuntu širdyje skaudėjimą ir niūrumą, taip labai panašų į momentus gamtoj, kai vėjas užneša debesį ir pridengia saulę. Pavasarį ir rudenį vėjai pralekia medžių viršūnėmis, sutarškindami televizijų antenas ir elektros laidus, bet tas niūrumas te užeina tik pavasariais, nes pavasarį mirė mano tėvas.

Mirtis yra mirtis. Kol gyveni žemėje, žinai, kad niekur nuo to nepabėgsi, o tačiau mirtis nelygiai tave prislegia. Laikui bėgant, vis daugiau artimųjų atsiskiria, mirė ir mano motina, gaila, o tačiau mirties metinių metu rudenį nebūna taip graudu, kaip tėvo mirties metinių metu pavasariais. Gal taip yra todėl, kad aš jam visada buvau geras, tik kai jis mirė aš jį išdaviau, nors sunku suprasti, kaip galima padaryti blogo tam, kurio nebėra.


Aš ir mano sesuo gerai mokėmės. Tai buvo mūsų pareiga, nes tėvai, atvažiavę į Ameriką po antrojo pasaulinio karo, neturėdami jokių specialybių, ne tik negalėjo daug uždirbti, bet ir darbo tada buvo sunku gauti. Bet šiaip taip vertėmės, ir kai aš, baigęs aukštesniąją mokyklą, gavau keletą stipendijų su pasiūlymais studijuoti chemiją, pasirinkau studijuoti universitetą už tūkstančio mylių nuo tėvų.
— Ko tau taip toli, lyg universitetų čia nebūtų? — nustebo tėvas.
— Vien kelionė į abu galus kainuos pusantro Šimto, kai norėsi parvažiuot atostogų, — kalbėjo motina.
Seserys, kurios taip pat už metų turėjo baigti mokyklą, tylėjo. Jos pačios nelabai norėjo būti prie namų. Namuose tėvai daro visokių pastabų ar priekaištų. Išvykus iš namų, kažkaip laisviau ir smagiau. Visiems atrodo, kad namai yra kalėjimas.
Gal dabar to ir nepasakyčiau, nors mano vaikai tikriausiai galvoja taip, kaip ir aš anksčiau.

Bet aš tada užsispyriau. Ir pagaliau gavau pilną stipendiją geram Čikagos universitete. Tai buvo tikrai geras pasirinkimas, ir jis tėvų per daug nebeskaudino.
— Bet tu man kokios amerikonkos neįsižiūrėk, — pasakė tėvas.
— Jos visos netikę ir pasileidę, — pridėjo motina, ir tai mane suerzino.
— Visur visokių yra, — pasišiaušiau.
— O, žiūrėk tu man, — nustebo tėvas. — Mėgsti bulvinius blynus, o kai kokia italė ims maitinti makaronais, tada pamatysi.
Šiais tėvo žodžiais užsibaigė ginčas, o panašių ginčų buvo ir daugiau. Motina vis neiškęsdavo nepasakiusi paniekos žodžių Amerikos jaunimui, ir tai mane ir seseris visada labai suerzindavo. Bet šiaip ar taip, mes buvome tikrai neblogi vaikai. Mes stengėmės per vasarą susirasti darbų, ir aš dirbau mažoj valgomų ledų įmonėlėj, kur vasaros metu visada atsirasdavo daugiau darbo. Užsidirbau kiek pinigų ir išvažiavau be didelio namų gailesio, nors tėvas pasakė:
— Esi suaugęs ir žinai, kas gera ir kas bloga.
— Būk geras, — kartojo motina.
— Žinau, žinau, — atsakiau nekantriai, kaip ir kiekvienas perdaug įkyriai mokomas žmogus.

Atmenu tada buvo gražus ruduo. Nuo Atlanto pūtė gaivus, minkštas vėjas. Aš žinojau, kad iš namų išeinu jau visam laikui, bet taip pat žinojau, kad nesu paukštis išmestas iš lizdo, aš buvau tas, kuris jau galėjo ko nors nusitverti, jei to reikėtų. Išvykstant pradėjo lyti, ir kai aš sėdau į lėktuvą, buvo kažkaip liūdna. Kai pakilom virš debesų, atrodė, kad aš palikau ne tik tą liūdną, drėgną žemę, bet ir tą gana nelengvą tėvų pasaulį, iš kurio man buvo proga dabar ištrūkti.

Mokiausi gerai ir su nieku nesusitikinėjau. Aš žinojau, ką reiškia mokslas, aš bijojau netekti stipendijos, norėjau baigti mokslą ir susirasti gerai apmokamą darbą, kad išliptume iš tų nuolatinių nepriteklių. Susitikdavau studentų, bet mažai su jais bendraudavau, o taip pat mažai ir į namus rašinėdavau.

Pirmą atostogų vasarą susiradau darbo ir tik vasaros gale parvažiavau porai savaičių pas tėvus. Jie žiūrėjo į mane pastambėjusį, gal daugiau išryškėjusių bruožų. Aš dar buvau savas, o tačiau svetimėjąs. Gal todėl taip atrodė, kad aš nedaug temokėjau papasakoti apie savo kasdieninį gyvenimą, kuris buvo neįvairus, ir viena diena į kitą buvo labai panašios.


A.Petrikonis palaiminimas
— Ar tavęs nepaims į kariuomenę? — susirūpino motina.
— Žiūrėk, kad kokia mergina nepaimtų iš karto į nelaisvę, — linksmai pasakė tėvas. Bet jo balse buvo ir mažytis rūpestis, kaip ir visų tėvų, kurie augina vaikus, moko, o paskui vaikas, tas tavo turtas, atitenka kitam, užkraunančiam ant tavo vaiko savo rūpesčius, vadinamos abiejų laimės vardan.
— Ne, kol aš mokaus, neims į armiją, — atsakiau į motinos klausimą, gi į tėvo negalėjau atsakyti, nes aš tikrai kietai dirbau.
Tėvai buvo mano atsakymu patenkinti ir dar labiau laimingi buvo, kad aš gerai mokiausi. Tėvas ypač didžiavos manimi, aš jam buvau labai geras vaikas.
— Ko daugiau iš vaiko gali norėti? — pasakė jis pirmuosius rudenio lapus begrėbiančiam kaimynui, — tik tiek, kad jie būtų geri ir mokytųsi. Pirma žmogus nori, kad jie būtų sveiki, kad mokytųsi, o visa kita jau savaime prisideda.

Po to parvažiavau Kalėdų metu. Tėvai kelionei atsiuntė pinigus. Esą Kalėdos šeimos šventė, ir turime stengtis kartu daugiau pabūti. Kaip šiandien atsimenu, kad baltavo apsnigti medžiai, jie stovėjo tylūs ir gražūs, ir iš lėktuvo toliau stovinčios sodybos atrodė pasakiškos ir tylios. Sniego nupustytose balutėse šoko spalvotai ir šiltai aprengti vaikai ir ant buvusio vandens, pačiūžomis raižė sidabrines gėles.
Gera buvo grįžti namo, malonu, nors aš čia ir buvau suvaržytas. Seserys džiaugėsi manimi, nes kur nors einant, būdavo kompanija, iš šalies atrodė esam laiminga šeima, o gal tokia ir buvome, nes tik paskutinę gyvenimo akimirką sužinai, kuris momentas tavo gyvenime buvo tikroji laimė.

Bet tai ir buvo paskutinis mano parvažiavimas tokio vaiko, kokį tėvai išleido. Vasarą dirbau, kitoms Kalėdoms neparvažiavau, kadangi nebenorėjau, nes buvau sutikęs studentę, kuri drumsdavo nuotaiką, kai jos nematydavau.

Tėvai nieko kol kas nežinojo, žinoma, nebuvo ko ir žinoti, bet jei būtų žinoję, nebūtų buvę perdaug patenkinti. Mergaitė buvo šviesaus veido, tamsiaplaukė, italo ir lietuvės duktė, mokėjusi gal keliasdešimt žodžių lietuviškai. Jos tėvas jau buvo miręs, daugiau mėgęs arklių lenktynes negu darbą. Kodėl jos motina ištekėjo už italo, kada jos amžiaus merginų buvo toks didelis trūkumas, galėčiau papasakoti kitą kartą, bet tegaliu pasakyti, kad jie gyveno gana kukliai. Italui beveik visada tik per plauką neatbėgdavo tas arklys, už kurį jis buvo užstatęs, o jei kada ir atbėgdavo, tai jam tada atrodydavo, kad tie pinigai nemokamai gauti. Italas tais atvejais visada užmiršdavo praloštas sumas. Žmona dirbo, ir taip iš jos vienos algos gyveno, o mano sutiktoji Gina mokėsi. Kai italas mirė kepenų liga, motinai su dukra buvo lengviau. Jos turėjo mažą medinį namelį, ir kai aš pirmą kartą į jį patekau, jis man kažkaip atrodė panašus į mano tėvų namus prie Atlanto. Visas tas panašumas man buvo raminąs. Aš nebijojau tėvų, kad jie ką nors galėjo man padaryti, bet buvo malonu, kad ir Ginos mama daug ką tebeturėjo lietuviško, o ir pati Gina turėjo lietuviškų bruožų, šiaip taip su ja ir lietuviškai galima buvo susikalbėti. Aš savo tėvų tuo atžvilgiu nebuvau perdaug apvylęs, nors parašyti, kad turiu merginą, vis delsiau. Tik vėliau, kada su Ginos mama jau buvom nustatę jungtuvių datą, parašiau tėvams ne per linksmą naujieną, bet iš esmės ir ne per liūdną, kad turiu lietuviškai mokančią merginą ir rengiuosi ją vesti.

Nereikia manyti, kad tėvai nudžiugo. Jie galvojo, kad aš baigsiu mokslus, įsitaisysiu naują mašiną, gyvensiu gražiame bute ir dėsiu pinigus, bet štai, dar nebaigęs, jau užsikraunu naujus sunkumus.

Tėvai buvo pakankamai išmintingi, kad bandytų mane atkalbinėti. Jie parašė nei šiaip nei taip, bet aš viską priėmiau kaip pritarimą, ir Gina su motina pradėjo ruoštis jungtuvėms.

Vestuvės buvo vasarą. Mano abi seserys buvo pamergėmis, vaišėse buvo daugiau lietuvių negu amerikiečių ar italų, nes Ginos tėvas buvo miręs, o motina juk buvo lietuvė. Kiek liko pinigų nuo vestuvių, mes už juos nusipirkom vartotą mašiną ir išvykom povestuvinėn kelionėn prie Niagaros krioklio.

— Tu mane nuveši Europon, iš kurios tu atvažiavai, kad čia tokią puikią žmoną gautum, — juokėsė Gina, ir aš tvirtinau:
— Be abejo, mes pakeliausim po Europą. Čia tiek daug visokių organizacijų siūlo važinėti. Tik truputį tereikia susitaupyti ir gali važiuoti.
Tada taip buvo prasitarta tik šiaip sau, tik bekalbant apie būsimą mūsų gyvenimą, bet to pokalbio mes niekada neužmiršom ir tą nutarimą aplankyti Europą vis labiau puoselėjom.

Jau baigdamas fiziką dirbau asistentu, siekdamas magistro laipsnio tarnavau pilną laiką, o žmona taip pat dirbo, bet pinigų vis trūko. Mes nenorėjom keltis pas motiną, kai ši dėl nesveikatos išėjo į pensiją ir pasidarė labai irzli. Pensija buvo maža, ir ne viena proga Gina jai ką nors nupirkdavo arba užmokėdavo šviesos ar šilumos sąskaitas. O jei reikėdavo ką nors sutvarkyti, aš visada padėdavau, nupiaudavau žolę, padažydavau namus, rudenį išimdavau ir vasarą įdėdavau vėsintuvą.

Mano tėvas pradėjo negaluoti. Jam skaudėjo pusiaujas, jie nebegalėjo dirbti ir vaikščiodavo mažais žingsneliais, lyg čiauždamas. Seserys dar tebesimokė, ir žinojau, kad tėvams reikia pinigų, ir kartais jų pasiųsdavau tėvui, kad turėtų savo, ką nors pirkdamas, arba pagaliau kad ir seserims atiduodamas. Jei Gina dėl to susiraukdavo, aš jai pasakydavau:
— Va, o aš nieko nesakau, kad tavo mamą remiu.
— Aš žinau, bet tu manęs niekada nenuveši į Europą, — pasakydavo ji, beveik su liūdesiu. — Ir mano tėvai žadėjo čia ir čia važiuoti, o niekur nenuvažiavo.
— Nebijok, matai, viskas gerėja, — pasakydavau.
Mes susilaukėm dviejų mergaičių. Kai viena buvo trijų, kita ketverių metų, visi automobiliu išvažiavom pas tėvus. Aš norėjau tėvams parodyti vaikaičius. O ir pats tėvų buvau gal jau trejetą metų nematęs. Norėjau juos abu atsikviesti pas save, bet tėvo sveikata vis blogėjo — važinėti jam buvo per sunku. Tuo laiku aš jau turėjau neblogą fiziko darbą didelėj laboratorijoj, bet buvome užsipirkę namelius, žmona nedirbo, todėl pinigų niekada nebuvo kiek reikia. Gina veržėsi dirbti, o aš vis neleidau, nes tikėjau, kad motina privalo būti su vaikais. Be abejo, mergaites galėjo saugoti Ginos motina, bet aš nenorėjau, užteko, kad motina prižiūrėdavo vaikus, kai mes kur nors
išvažiuodavom.

Tėvas tikrai nekaip atrodė, bet buvo labai laimingas, kad atvykom. Abi mergytės kalbėjo neblogai lietuviškai, ir tai tėvus labai džiugino.
— Tu esi labai geras vaikas, — pasakė man tada tėvas.
— Ir tu, tėte, man buvai geras, — atsakiau.
— Aš negalėjau tiek būti geras, kiek norėjau, bet stengiausi, — kalbėjo tėvas. — Žinau, mes iš naujo čia turėjom įsikurti. Geras kraštas, bet niekas ir čia nieko dykai neduoda.
— A, nebekalbėkim, — pasakiau, — gyvenam ir gerai, kad tik tu sustiprėtum.
— Jaunyn niekas neina, bet manau, kad dar pagyvensim, norisi pamatyti, kaip toliau pasaulis tvarkysis, — nusijuokė tėvas.
Aš ir šiandien puikiai atmenu tą pokalbį su tėvu. Ir man nuo to kažkaip geriau, kai prisimenu tai, ką aš jam kaip sūnus padariau blogo. Tas pokalbis tai tokia šviesi dėmė, tai lyg kažkas tarpinio tarp saulės ir šešėlio, tai šilta prieblanda, saulei leidžiantis.

Tai ir buvo paskutinis mano susitikimas su tėvu. Po vasaros atostogų, mes su Gina sutarėm kitą pavasarį vykti į Europą. Ryžomės ligi to laiko baigti taupyti pustrečio tūkstančio, maždaug tiek tikėjomės išleisti. Jie būtų mūsų paskutiniai pinigai, bet tai mums nekėlė jokio rūpesčio. Mes buvome jauni ir turėjome labai daug laiko prasigyventi. Gina džiaugėsi ir dažnai žiūrėdavo į kelionių reklamas ir pirkdavosi brošiūrėles su patarimais, kas verta pamatyti Europoj.

Kai tada grįžom iš tėvų, jau buvo vasaros pabaiga

baiga, ir kai kurie miesto medeliai geltonėjo. Buvau nutaręs kitą pavasarį anksčiau paimti atostogas ir keliauti kada dar nėra taip labai šilta. Pagaliau mes užsirašėm į trijų savaičių kelionę, o Gina pasižymėjo dar keletą miestų, kuriuos ji ryžosi aplankyti, atitrūkusi nuo ekskursijos. Visi mes sergame prieškelioniniu karščiu, bet Gina pradėjo sirgti ypatingai anksti. Ji dar žiemos metu kalbėjo motinai, kaip ši turės saugoti ir maitinti mergaites, kas turės prižiūrėti mūsų namus, ką parveš dovanų. Iš anksto mes įmokėjome penkis šimtus dolerių, ir kartais net aš, pagautas Ginos entuziazmo, pergyvendavau būsimos kelionės džiaugsmą, ypač, kad turėjau susitikti su vietomis, kuriose praleidau savo, tam tikra prasme, skurdžių, bet ir šviesių vaikystės metų.

Atėjo kovas, balandyje turėjome išskirsti. Nors žiema ir nebuvo sunki, bet man atrodė ji ilga, ištempta Ginos nuolatinio laukimo. Ir man kartais užkritę pavasariniu sniegu medžiai atrodydavo lyg pražydę ir aš lyg išsigąsdavau, pagalvodamas, kad štai jau medžiai žydi, o mes dar kaip ir kitais pavasariais, niekur nebuvome išvažiavę.

Atėjo išskridimo dienos išvakarės. Jau pavakare išvežiau mergaites pas Ginos mamą, nes kitą dieną apie pietus turėjome išvykti. Kai vėlai vakare viską baigėme tvarkytis, abu šypsojomės. Gera į namus sugrįžti ir gera iš jų išvažiuoti. Mes kalbėjomės apie skridimą lėktuvu, apie Ispanijos vynuogynus, Italijos miestus ir Šveicarijos kalnus, padengtus balčiu ir gulinčius tyloje.

Ir kai mes jau rengėmės gulti, staiga suskambėjo telefonas. Skambino sesuo.
— Tėvas prieš porą valandų mirė.
— Taip? — nustebau, žinojau, kad nebuvo stiprus, bet sirguliuodami žmonės išgyvena dešimtis metų.
— Širdies smūgis ar apopleksija, — pasakė sesuo tą sakinį angliškai, matyt, nesurasdama žodžių lietuviškai.

— Ryt išskrendu į Europą, — pasakiau.
— Laidojame trečiadienį, — paaiškino sesuo.
— Gerai, — atsakiau. — būsiu. — Taip pokalbis buvo baigtas.
Prie manęs išsigandusi stovėjo Gina.
— Mirė tėvas, — pasakiau.

Gina stovėjo išsprogdinusi akis ir nieko nesakė. Aš kaltinti jos, kad mintis, jog mes nebevažiuosime ir jog dings mūsų įmokėtos sumos, ją labiau išgąsdino negu mano tėvo mirtis, negalėjau. Tėvas vis tiek turėjo dabar ar kiek vėliau mirti. Aš supratau, kad jai mažiau buvo gaila mano tėvo, negu kelionės, ir negalėjau pykti. Kas gi jai buvo mano tėvas, matytas vieną, kitą kartą, jai daug labiau buvo gaila taip staiga mirštančių vilčių.

— Ne, gyvieji turi gyventi, — pasakiau, lyg pamokslaudamas, tyliai, kad vos ji užgirdo. Ji stovėjo ir tylėjo nusiminusi. Aš turėjau su ja gyventi dar daug metų, o tėvo vis tiek nebėra. Ir pakartojau:
— 'Gyvieji turi gyventi, mes važiuosime.
Ji apsiašarojo. Aš nežinojau dėl ko: ar dėl mano aukos, ar dėl to, kad buvo sudrumsta būsima kelionė. Net ir aš pagalvojau, kad jei būtų miręs pora dienų vėliau, jokių problemų nebūtų. Gina tylėjo, aš pasitraukiau popierio lakštą ir parašiau seseriai: "Mes išvažiuojame. Visas laidojimo išlaidas padalinkit lygiomis. Grįžęs sumokėsiu".

Naktį beveik nemiegojau, rodos, ateidavo prie manęs sesuo, kažką sakydavo, ir aš, negalėdamas užgirsti ką, pabusdavau.

Mes išskridome. Balandžio diena buvo vėjuota. Kai važiavome į aerodromą, aš galvojau apie žemę, kuri priima visus, balandžio lietūs praveria gėles, veržiasi į žemę ir apsemia mirusių kaulus.

Tai ir būtų viskas. Mes iškeliavome, ir Gina viską užmiršo. Ji spindėjo, jai viskas buvo įdomu, ji kalbėjo ir džiaugėsi, savo linksmumu užkrėsdavo kitus ekskursijos dalyvius. Bet ir tada, kai mes klausėmės kalnuose karvių varpelių skambėjimo, kai plaukėm gondolomis ar stebėjom senos katedros freskas, kai ėjome per šimtmetines kapines, aš vis mąsčiau apie mirusį tėvą.

Ir grįžę džiaugėmės kelionės prisiminimais. Gina buvo laiminga, man nieko nepriekaištavo namiškiai, tačiau ne vienas kaimynų kalbėjo, kad niekšas vaikas, net ir į tėvo laidotuves neatvažiavo. Jei aš buvau gyvam geras, aš galiu mirusį išduoti, jam jau nebegali pakenkti, jis yra galutinai pralaimėjęs. Aš manau, kad tėvas džiaugtųsi tokiu mano pasirinkimu, nes jis mane mylėjo. Aš manau, kad jei padarau ką gero gyvam, tai aš jam padarau, o jei mirusiam, tai padarau sau, tačiau aš vis tiek galutinai tuo negaliu tikėti. Ir ypač tai ryškiai iškyla kiekvieną pavasarį. Mane užpuola mirusio tėvo išdavimo šešėlis, nors aš žinau, kad tai buvo būtina gyvųjų, mano ir Ginos, o tuo pačiu ir mūsų vaikų, palaimai. Bet gyvieji sakys, kad tai apgavystė, o mirusieji nekalba, nors kiekvienų metų balandy stipriai skaudina. Šešėlio negaliu atsikratyti, jį gali nugalėti tik šviesa, kurios dienų tėkmėje man vis labiau pritrūksta.