Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Senas tautų kalėjimas, o ne "didingoji šeima" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rmv. V.   
Sukakčių sovietuose su kaupu — vis proga kasdieninę propagandą paversti šventėmis. Praeitų metų pabaigoj minėta Sovietų Sąjungos 50 metų sukaktis: po penkerių metų 1922 gruodžio 30 bolševikinė Rusija pasiskelbė "Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga".

Žinoma, turėjo šią sukaktį minėti ir Lietuva. Reikėjo prabilti ir J. Paleckiui, okupantų paverstam iš liberalo žurnalisto savo vyriausiu tarnu (1940 - 67). "Literatūroj ir mene" (1972.XII.30) jis paskelbė straipsnį "Didingoji šeima". Ta šeima, Sovietų Sąjunga, esanti "laisvų tautų federacija". Todėl ir Lietuva su "suprantamu entuziazmu" 1940 m. sutikusi "grįžimą į tarybinių respublikų šeimą" (lyg kada jau būtų buvusi toj "šeimoj"!), nes nepriklausomybės metais tekę patirti "visą buržuazijos jungo kartėlį", esant "Vakarų kapitalistų pusiau kolonija". To visko nematą tik "pabėgę su hitlerininkais lietuvių atžagareiviai", "šmeižikai ir pliurpėjai", laimė, "nublokšti į istorijos šiukšlyną".


Nejauku skaityti tokio žodyno straipsnį, bet jis ir parodo, kokia sovietinė atmosfera. Dar nejaukiau, kai matai žmogų netiesą skelbiant, nors pats tai žino. Lietuviai su "suprantamu entuziazmu" ne sovietinę okupaciją sutiko, o ją palydėjo 1941 birželio sukilimu. O kai vėl grįžo, tauta ją sutiko partizanine laisvės kova, vesta kelerius metus. Kaip laisvai toj "laisvų tautų federacijoj" jaučiamasi, pereitą pavasarį Kaune parodė pačių sovietų auklėtas jaunimas.

Sovietų Sąjunga yra ne laisvų, o rusų pavergtų tautų valstybė. Kaip tautų kalėjimas buvo carinė Rusija, taip juo liko ir sovietinė. Senas rusiškas imperializmas yra ir sovietinės valstybės faktinė bazė. Ivanas Žiaurusis, pirmasis oficialiai pasivadinęs caru, turi lygių teisių į Sovietų Sąjungos dvasinį tėvą, kaip ir Leninas. Komunizmas, marksistinį terminą pavartojant, sovietinėj valstybėj tėra ideologinis antstatas.

Tiesa, carinio imperializmo ir sovietinio komunizmo santykis yra "dialektiškas". Carinė Rusija pasitikėjo tik brutalia jėga, pavergtosioms tautoms reiškusią "anei rašto, anei druko". Garsinamoji "lenininė nacionalinė politika" yra subtilesnė: "nacionalinė savo forma, socialistinė savo turiniu". Pagal ją, pats "raštas" paverčiamas priemone visus taip "perauklėti", kad komunizmui ištikimybės vardan būtų jaučiamasi laisvais net ir priespaudoj. Vienu atžvilgiu sudaroma sąlygų visų sovietinių "nacijų" kultūriniam reiškimuisi, bet antru atžvilgiu jos visos rengiamos ilgainiui įsilieti į "didžiąją motiną" — Rusiją. Pats Leninas savojo "socializmo" tikslu numatė "ne tik nacijų suartėjimą, bet ir jų susiliejimą" (Raštai, XXII, 135).
Pagal tai Lietuvos sovietų tautinis ideologas G. Zimanas (pats, beje, ne lietuvių tautybės) savo disertacinę knygą taip ir įvardijo: "Per suklestėjimą į vienybę" (1968). Ieškodamas joje "socialistinių nacijų suartėjimo" dėsnių, nuolat kartoja "kol bus nacijos . . .". Bet, pabrėžia, tai ne buržuazinis kosmopolitizmas, o proletarinis internacionalizmas, kuriam "aukščiausias patriotizmo pavidalas yra komunizmas" (p. 272). Ar tai ne tautų kalėjimo ideologija pridengti sovietinei pavergtųjų tautų rusifikacijai? O dvasiškai ir patys rusai ne laisvesni už pavergtuosius!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai