BRADŪNO SUKAKTUVINĖ KNYGA Spausdinti
Nors krikštytojai dažnai naikindavo jiems keistus religinius simbolius, liaudis juos išlaikė, sutapatindama, sujungdama senąją saulės, mėnulio, žvaigždžių reikšmę su naująja Šviesa, Tiesa. Po daug metų dabar galų gale pripažįstami ir išpažįstami senojo lietuvių ir naujojo krikščionybės tikėjimo panašumai, išvedant, kad vienas ir tas pats kelias lietuvių tautą per amžius vedė iš tamsos į šviesą, iš baimės į gyvybę. Tai tuoj suprato, pavyzdžiui, dievadirbiai, koplytėlėse suderinę senus ir naujus ženklus, lietuviams tuoj pat suprantamus.

Šitie ženklai ir yra Kazio Bradūno naujosios poezijos knygos turtas. Pats knygos pavadinimas, "Krikšto vanduo Joninių naktį", parodo, kad poetas vienu žvilgsniu ir vienu jausmu aprėpia visą ilgą Lietuvos dvasišką gyvenimą nuo senųjų papročių iki krikšto įžangos į naująjį supratimą.

Bradūno knyga gražiai išleista Čikagoje 1987 metais Ateities literatūros fondo. Dailininko Vytauto Virkau pritaikytos liaudies skulptūros knygos skyriams, atskirti jungia vaizdinę ir žodinę kūrybą. Kaip savos yra tos religinės liaudies figūros, taip artimi Bradūno eilėraščiai — jų žolė, ramunė, rasa, ąsotis, šulinys, žaltys, velnias ir... Dievas Dievulis.

Formalus knygos suskirstymas į šešias dalis, kiekviena dalis po dvylika eilėraščių, primena laiko padalinimą ne vien j dienos ir nakties valandas, bet ir j liturginius momentus, kanoniškas valandas (kurių, tačiau, yra septynios). Kiekvienas skyrius prasideda antifona, lyg įvadu į sekančius eilėraščius, į psalmes ar giesmes, kurių tema — krikštas, žodis, poezija, mirtis ir lietuvių tautos istorija. Kadangi požiūris yra liaudiškas, tradicinis ir, aišku, poetiškas, klausimai išreiškiami ir padėtis pristatoma įvaizdžiu, o ne teologiška analize. "Antifona IV", pavyzdžiui, priešpastato tai, ką "Išgelbėjom" ir tai, nuo ko "neišgelbėjai, Viešpatie" (48). Priedainis rauda skaudžiai kartojasi — "Neišgelbėjai ... Neišgelbėjai" — ir baigiasi litanijos invokacija "išgelbėk mus, Viešpatie". Sis eilėraštis Senojo Testamento modeliu išreiškia skausmą ir tam tikrą skundą, net priekaištą, teologiškai neįmanomą, bet žmogiškai suprantamą ir jaudinantį. To eilėraščiui užtenka.

Eilėraščių fonas platus. Su Lietuvos praeitimi juos jungia istoriniai įvykiai, svarbios vietos. Su lietuvių literatūra jie rišasi, tarp kitko, Mykolaičio — Putino žvaigždėmis ir Dievuliu, Nėries akmeniu ir diemedžiu, Degutytės pienės pūku, žirgu ir birželiu. Paties Bradūno ankstesnės eilės primenamos. Poetiškas paveldėjimas praturtina eilėraščių turinį bei reikšmę, kas aišku, pavyzdžiui, eilėraštyje "Akmenėlis".

Tyli akmenėlis kaip nesavas,
Guli tartum svetimas laukuos.
Veidą jam apaugo samanos,
O vis tiek praeidamas lenkiuos.

Aukuras ne aukuras apleistas,
Be regėjimo, be balso, negirdįs...
Viešpatie! —
Mano paties paveikslas —
tyliai akmenėjanti širdis.

*

Akmenėlis turi aukso širdį,
Akmenėlis klausosi ir girdi,

Kaip dulkelė vakare nusėda,
Kaip samanė avilėly gieda.

Akmenėlis visą žemę myli,
Akmenėlis meldžiasi ir tyli. (70)


Šventasis Raštas taipgi aidi eilėraščiuose: eilėraščio "Krikštasuolė" paskutinysis posmas — "Jeigu esi / Dievo sūnus, / Dabar viską atpirk" (15) — primena Naujojo Testamento "Jei tu esi žydų karalius, išgelbėk save" (Lk 23, 37); eilėraščio "Dalgininkai" eilutės "Palieski tikinčio pirštu / To dalgininko šono žaizdą" (65) primena Jėzaus žodžius Tomui: " 'Dėk čia savo pirštą ir pažiūrėk į mano rankas, ištiesk savo ranką ir įdėk į mano šoną, ir nepasirodyk netikįs, bet tikįs" (Jn 20, 27). Labai gražus eilėraštis "Lietuviškasis Emaus" sudabartina Emaus įvykį (Lk 24, 13-35) ir graudžiąją maldą, "Pasilik su mumis, nes eina vakarop ir jau pasibaigusi diena":

Skaudžiai pamuštos jau kojos,
Ir kelionėje praalkai,
Vakarop saulelė gula —
Pasilik pas mus.

Tėvas raugia rūgštų pieną,
Motė kepa šviežią duoną,
Ašai slėgiu saldų sūrį —
Pasilik pas mus.

Ir padėk rankas ant stalo,
Kad matytų ir aklieji,
Stalo lentos tegu kalba:
Pasilik pas mus.

Pasilik pas mus... (87)


Veidai iš poeto praeities ir žinomi šių dienų vardai — auklė Ona Šulinskienė, tėvo daraktorius, Viktoras Petravičius — parodo, kaip bfendra istorijos tema būna ypati, būdinga.

Pati knygos širdis, supama aliuzijų, užuominų, prisiminimų, turtinama tos visos turiningos tolimos ir artimos praeities, yra keitimosi momentas: krikštas, žodis, raštas, mirtis. Gamtos ir liturgijos įvaizdžiais išreiškiamas perėjimas iš vieno supratimo į kitą, iš vienos būsenos į kitą, neišskiriant to, kas buvo. Krikštas nesunaikina praeities, bet jai duoda naują prasmę, kaip rodoma eilėraštyje "Pirmosios mišios alkvietėje":

Kieliką ir pateną
Padėk ant akmenio —
Amžino Dievo stalo.

Ąžuolas palenkia galvą,
Pragysta volungė,
Žolė atsiklaupia. (17)

Dievo ženklai — akmuo, medis, žolė, paukštis — nuo seno yra, bet dabar jie turi naują, jau krikščionišką reikšmę, surištą su Kristaus auka — Dievo garbinimu, prisikėlimu. Senoji tvarka keičiama, ir tai kartais sunku, nes naujoji, krikščioniškoji dar nepatirta, dar neaiški. Reikia palaukti, pakentėti, pažiūrėti, ką visa tai reikš. Tokia dvejonė išreikšta eilėraštyje "Užverstas šulinys":

Užversto šulinio akys
Manęs daugiau nematys.
Pieną prie rentinio laikęs [lakęs]
Ir nuo krikšto apakęs,
Dingo žaltys.

Sėdžiu ir laukiu.
Ir nežinau, kas bus.
Sėsk. Sušukuosiu plaukus —
Jauno berželio lapus. (14)


Didysis krikščionybės perversmo rodiklis yra tačiau pats žodis: jis pasikeitė, buvo rašomas. Žodžio įvaizdis itin tinkamas, prisimenant šv. Jono Evangelijos pradžią: "Pradžioje buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo tas Žodis. Jis buvo pradžioje pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado ničnieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa" (Jono 1, 1-4). Bradūno eilėraščiuose žodis reiškia esminį pasikeitimą — tiek sąvokų, tiek išraiškos, — nes su krikščionybe atėjo raštas. Eilėraščio "Antifona I" žodžiai laukia krikšto, pašventinimo: "Prie šaltinių ir upių šventųjų / Jie stovi baltais drabužėliais" (7); jie pašventinsimi gamtos grožiu ir žmogaus kančia jau krikščioniškame kontekste. Pirmasis žinomas rašytas tekstas "Tėve mūsų" liudija ne vien krikščionybės, bet ir kalbos įsitvirtinimą: "... O visą Lietuvą girdžiu, / Kaip skaito Tėve mūsų maldą/ Raidėjančiu žodžiu" ("Nuo Ragainės iki Varnių" 22). Pirmoji lietuviška knyga, Mažvydo "Katekizmas", pradeda galingą rašyto lietuviško žodžio srovę, nugalinčią laiką, erdvę ir kliūtis,: "... Prasideda raidžių stebuklas — / Velykiniai varpai kapuos!... / Klaupkis ir pabučiuok lapus" ("prierašas prie Mažvydo" 23).

Žodžius, kalbą toliau įprasmina ir tęsia poetas, kartu su žodžiu peržengdamas išorines ribas, skiriančias poetą nuo tėvynės. Tai rodoma eilėraštyje "Kraujo žiedai":

Rex Poloniae,
Supremus Dux Lituaniae
Su odinuke iš Lietuvos...

Taigi aš pats
Poezijos bokšte,
Tarp svetimų,
Praveriu langą į šiaurę —
Į Lietuvą,
Kur įmintoj pėdoj
Prigijusi krikšto šakelė
Varva kraujo žiedais. (18)


ir kalba, ir tikyba reikalauja daug aukos ir neša skausmo, bet išlieka. Poetas, kaip kunigas, liečia giliausią tikrovę, keičia nebūtį į būtį ir perdirba dalykų esmę, kaip matoma eilėraštyje "Eilėraščio pradžia":

Žodį, kaip ostiją, pakeliu
Ir įdedu į burną.

Tebūna jis mano —
Kūnas ir kraujas.

Ir aš jau turiu
Eilėraščio pradžią. (24)

Kazys Bradūnas skaito savo eilėraščius Poezijos Dienose (š. m. gegužės 22 - 23 Čikagoje)

Duona ir vynas konsekracijos žodžiais transformuojasi; poetas, žodį sąmone ir vaizduote keisdamas į eiles, sukuria ką nors naujo, būtino, transfigūruo-jančio. Poetas gimtim ("Vardo apeiginė" 9), krikštu ("Antifona VI" 77) ir pašaukimu ("Už visą giminę" 42) įvesdintas į tikėjimą, tėvynę, gyvenimo eigą, šeimą bei visuomenę, mirtį ir galop naują gyvenimą, reiškiamą prisikėlimo eilėraštyje "Vanduo":

Poezijos Dienų organizatorius Kazys Bradūnas su šių metų programos atlikėjais. Iš kairės: Česlovas Grincevičius, LRD pirm., Kazys Bradūnas, Salomėja Endrijonienė (rengėja), Antanas Gustaitis, Rimas Vėžys, Povilas Gaučys ir Adolfas Markelis. Abi nuotraukos Z. Žilevičienės
 
Pavilgau pirštą ir žegnojuos —
Mano krikšto vanduo,
Saitas gurkšnis rugpjūtėje,
Namų pašlakstymo lašas,
Mirusio veido rasa,
Prisikėlimas. (85)


Žodis, eilėraštyje tikslus ir tobulas, kaip aušra — Prisikėlimo laikas — džiugina sielą ir ją gaivina. Eilėraštis keliamas, lyg šv. Mišių rituale, Dievui pagarbinti ir žmonėms atnaujinti. Tai išreiškiama liturgijos ir gamtos įvaizdžiais eilėraštyje "Trumpo eilėraščio aukojimas":

Taupykim žodį.
Nebarstykim.
Eilėraštį netęskime be galo.
Žodį pasverkime
Jautriom tarties svarstyklėm,
Pakalkime ant kalbos priekalo.

Ir dėkime
Prie atrastojo kito —
Tegu jie vyturiu
Nuo lūpų saulėn kelias...
Eilėraštis kaip kielikas nušvito
Ir skamba lyg varpelis. 60)


Gražus ir taiklus žodis, poeto rūpestingai išrinktas ir sudėtas į eilėraštį, įkvepia žmogų, išlaisvindamas jo mintis ir gaivindamas jo širdį.

Ir krikštas, ir žodis tad yra naujojo gyvenimo ženklai ir patys jo pradai. Krikštui ir žodžiui žmogus - poetas yra būtinas, nes be žmogaus nėra tikėjimo ir be poeto nėra eilių: visa tai su poetu gyvybiškai susiję: "... Ir mirusio žodžio širdis, / Lygiai kaip mano, / Pradeda plakti" ("Prikelti žodžiai: Jotvingių kalbos rankraštinį žodynėlį netikėtai radus" 72). Žodis ir širdis vienas kitą gaivina, vienas nuo kito priklausomi.

Nors gyvenimas žemėje ribotas, žmogaus siela amžina, kaip ir nesibaigianti tautos dvasia. "Antifona III" žada jaukų tęstinumą amžinybėje:

Pro Aušros Vartus ir per Šiluvą
Praėjau nusiėmęs kepurę.

O prie Oršos ir prie Salaspilio
Užsidėjau blizgantį šalmą.

Nusivaikščiojau, nusiklajojau —
Kur dabar galvą priglausti?

Tai sustodamas ir atsiklaupdamas
Prašau žemės, dangaus ir Dievulio

Paklot patalą pilkojo grumsto
Trumpam vyturėlio miegui —

Ten, kitame pasauly,
Noriu anksti atsikelti    35)


Mirtis ateis — rami, nebaisi, tartum miegas, tartum meilė, dar vienas žmogaus ir žemės bendras žingsnis. Liaudies dainos priedainiu "Žemiškoji litanija" parodo žemę ir amžinybę ne kaip priešingybes, bet kaip neatskiriamas gyvasties dalis:

Viską gavau iš tavęs,
Žeme žemuže.
Palaimink mirties vestuves,
Žeme, žemuže.

Sujunki mudviem rankas,
Žeme žemuže.
Tegu su žiedu užkas,
Žeme žemuže.

O tu nueik pas kitus,
Žeme žemuže.
Ir atkelki vartus,
Žeme žemuže. (37)


Stebuklingoji Joninių naktis yra vienas tų momentų, kurie atveria tą kitą, amžiną dimensiją. Ji pasidaro tokia tikra ir ryški, kad sunku ją apimti. Jai suprasti, jos reikšmei nujausti reikia įkvėpimo ir širdies ("ir kauko, ir žmogaus".) Tada aiškėja, kad visa yra viena, kad senovės papročiai ir krikščionybės švelnus ženklas rodo vieną didžiąją prasmę ir tą patį begalinį grožį, aiškų ir mažiausiuose, ir beribiuose daiktuose. Tai sujungiama žmogaus sąmone ir supratimu teigia eilėraštis "Rašau rasoj":

Krikšto vanduo Joninių naktį
Pavirto alkviečių rasa,
Ir baigia nuo liepsnų apakti
Sena, kaip visata, tiesa.

Geriu lig paskutinio lašo
Žvaigždėtą kieliką dangaus,
Rašau rasoj be jokio rašalo
Pirštu ir kauko, ir žmogaus. (10)


Frazė "lig paskutinio lašo" primena Kristaus žodžius Alyvų kalne: 'Tėve, jei nori, pašalink šitą taurę nuo manęs; tačiau teįvyksta ne mano valia, bet tavo' " (Lk 22, 42). Suderinti praeitį ir dabartį, surasti tikrąją jų prasmę nėra tad lengva, tai neįvyksta savaime: reikia pastangų, ištvermės, pakantos ir drąsos. Prisiminti praeitį ir jos šviesųjį pažadą būna skaudu, nes kai ko netekta, kažkas nebeprieinama, kaip eilėraštyje "Sūduvos mėnesiena":

Kur tu dabar, mėnesiena,
Pirmąją vasaros dieną — foninių naktį šventą?
Ir gyvas akmuo per sielą,
Tartum per ežerą, brenda. (57)


Tai, kas įvyko, buvo pakeliama ir prasminga, nes vyko tautoje, nes lietuvis buvo savo žemėje, kurios ženklus atpažino, kurios paslaptis gerbė, apmąstė ir kartais atrakino. Lietuvos istorijos kelias buvo nelengvas, bet prasmingas, palaipsniui vedąs į vis ryškesnę šviesą. Ta šviesa dar stipri, dar regima, bet pakitusi, nes kitokia pati tėvynė, kankinama, engiama, nes tėvynė kai kuriems sunkiai prieinama. Tai paskiro lietuvio ir visos tautos gili, neužmirštama kančia, kuri juos skiria, kaip sako eilėraštis "Vienų vieni", nuo kitų:

Ir palikom vieni,
Istorijos, kaip kraujo, pilni.

Vienų vieni, vienų vieni
Su širdim akmeny.
Vieni. (67)


Tačiau, kol yra vilties, kol tikima ir ilgimasi, dvasiška tikrovė nenugalima; ji nuo žmonių priklauso, ir žmonės nuo jos priklausomi. Tą gyvybingą ryšį išreiškia eilėraštis "Mūsų visų":

Šventoji Pirčiupiu Motina,
Ateik į Vilnių,
Krauju patepki
Katedros duris,
Užkopki Gedimino kalnan
Ir žiūrėki į miestą
Mūsų visų akimis.


Tikėjimas ir ilgesys jungia tautą. Vietovardžiai, istorinė aliuzija, Senojo Testamento ženklas ant durų, kreipimasis į Dievo Motiną Mariją ir žuvusių suasmenintą motiną yra dalis tautos patirties ir įsitikinimų, kurie jungia arti ir toli esančius tautos narius.

Šios knygos elėraščiai yra tobuli beveik be išimties. Gal mažiau už kitus pasisekęs eilėraštis "Eine kleine Nachtmusik" (31), paskutinės eilutės eilėraščių "Velniškoji baigmė" (44), "Oi vija pinavija" (45), ir "Koplytstulpis" (82). Skaityti Bradūno be galo gražius eilėraščius yra surasti save — tai, kas lietuviui sava, beveik įgimta — ir suprasti save, savo tautą. Kaip dvasios išraiška, eilėraščiai neapsakomai vertingi. Kaip poezija, jie nuostabūs žodžių atranka, taikliu įvaizdžiu, eilutės skambesiu, niuansais. Pati knyga rūpestingai ir dailiai išleista — tinkama Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti. Šia knyga, jos eilėraščiais galima vis iš naujo džiaugtis, žavėtis.