KETURI BALSAI Spausdinti
"Keturi: Jaunųjų poezijos rinkinys" (Čikaga: Ateities Literatūros fondas, 1986; Jono Kuprio aplankas ir viršelis; 103 psl., kaina 7 dol.) yra antrasis toks veikalas — pirmasis, "Leidėjų žodis" primena, 1969 metais išleistas rinkinys "Tiltai ir tuneliai". Abu leidiniai — proga geriau susipažinti su paskirais autoriais ir susidaryti nuomonę, kokia tuo metu poezija ir kur ji veda. Ar "Keturi" yra "jaunųjų" poezija, priklauso nuo jaunystės supratimo — visi keturi yra atsakomingus darbus turį suaugę žmonės ir jauni gal tik palyginus su vidurkiu mūsų poetų ir skaitytojų amžiaus. Jų poezija taip pat nėra jauna — su viena išimtimi, ji ne lengva, šokinėjanti, bet komplikuota ir sunki. Galop, už šiuos poetus yra dar jaunesnių, gerai rašančių, bet tik kiton knygon pateksiančių. Pažymėtina kad yra daugiau negu keturi balsai - Vilius Dundzila, pavyzdžiui, čia būtų tikęs.

Knyga anonimo redaguota; "Leidėjų žodis" irgi anonimo, kaip ir biografiniai įvadai. "Žodžio" išvis nereikėjo: teigimai netikslūs ir nemalonūs. "Kai kurie ano ["Tiltai ir tuneliai"] leidinio dalyviai ir šiandien yra nenušokę nuo mūsų išeiviškosios poezijos kelio, (kas?) yra pasaulio platybėse gražiai užsimezgę lietuvių poezijos vaisiai" (5). Kurie, būtent? Bet ir be to, kas atsitinka po gero eilėraščio nesvarbu; kad buvo spausdinta vertų eilėraščių yra svarbu. "Pasaulio platybėse" retas kuris plūduriuoja; bet net ir tai geram eilėraščiui nebūtina. Rinkinys "Tiltai ir tuneliai" įdomus ne dėl to, kad ženklina pradžią didelių literatūrinių karjerų, jei taip ir būtų, bet todėl, kad jis turi gilių, gražių ir neužmirštamų eilėraščių.

Nemalonu, — net suaugusiam poetui, nei subrendusiam skaitytojui — užtikti įvadą, kuriuo leidinys teisinamas: "Tačiau [trūksta kablelio] pumpurai, žiedai ir viltingas brendimas su pirmuoju kolektyviniu rinkiniu nepasibaigė". "Viltingas brendimas", kas tai bebūtų, nepateisina veikalo. Amžius taip pat nėra priežastis knygai leisti. Jei šie keturi, pavyzdžiui, būtų pensininkai, nunokę to metaforinio medžio vaisiai, vis tiek jų kūryba būtų verta dėmesio. Neaišku, ką reiškia "... kiekvienas jų... yra ištikimi savam laikui ir savam braižui". Braižas yra išraiška, tai jam nereikština ištikimybė, o kas yra "savas laikas" [gal "laikai"?] irgi nežinia.

Retorika baigiasi "Žodžio" paskutine pastraipa:

Tebūna tad "Keturi" malonus liudijimas ir dokumentas, rodantis šiuo metu pačias jaunąsias mūsų poezijos atžalas išeivijoje, praėjus net keturiems dešimtmečiams nuo didžiojo lietuvių literatūros egzodo.

Liudija ką? Dokumentas ko? "Didysis egzodas" diskutuotinas... ir keturiasdešimt metų nėra tiek daug.
"Žodis" yra silpnoji leidinio dalis. Trumpos biografijos nebūtinos, bet įdomios; jose keletas (nebaisių) klaidų: pavyzdžiui, "daktaratas" [doktoratas] (7), "įsimylėjo į močiutės pasakas" [pamilo] (77), "skiria močiutės a. a. Apolonijos Šalkauskienės atminimui" [močiutei a. a. Apolonijai Šalkauskienei atminti] (77). Smagu veizėti poetų veidus — du vyrai, dvi moterys — ir spėlioti, ar išraiškos tipingos, ką reiškia fonas. Poetai sutvarkyti pagal amžių: 1957 metais gimusi Jolanta Malerytė, 1958 — Vainis Aleksa, 1960 — Saulius Kubilius, 1962 — Gintarė Remeikytė.

Poeziją, kaip tokią, nagrinėja Saulius Kubilius (jo 18 eilėšraščių). Kūryba prasideda, priešingybėms susikryžiuojant, veikiant kartu:

pirmoji sėkla
buvo lengvutė
kaip pūkas
ir vėjas
stiprus rūstus ir
galingas
ją nešė
kai žemėje
dar nebuvo
nė vieno
medžio
(59)

Tokiu būdu atsiranda medis, kūrinys. Jis turi formą — žmogus menu juk tvarko tikrovę, — kylančią iš nežinios ir nerimo, iš nesaugių, naujų padėčių, jausmų:

Nepažįstamų naktų
nauja gija gema.
Užgimsta
lyg pirmą kartą
nerimas ir nežinomybė.
Iš bedugnės audeklo
išsirita
lyg kamuolys
beveidė ir bevardė
beveik baisi
pirmoji FORMOS apraiška.
(68)


Tema, turinys ir forma ateina lyg savaime, nurodoma sangrąžiniu žodžiu "išsirita". Poetas sąlytį pajunta, supranta ir perduoda, persiimdamas tuo, ką regi, ir pats nykdamas:

Už durų
rūkas leidžiasi
viduj
žvakės didelės ir mažos
cigarečių dūmas kyla
tirpstu vaškinis aš
(La boheme" 69)


Poeto sąmonė ir pasąmonė veikia, lyg neveikdamos. Susikaupęs, savy sukaupęs įspūdžius, vaizdus ir jausmus, poetas juos perdirba, jais tampa ir paskui jais kuria:

Paleisk plunksną
tegu savo daro
tegu savo rašo
savo sako
paleisk it šūvį
sprogstantį žodį
kris raidės
viena po kitos
viena prie kitos
prie savos
suguls į vietą
jai skirtą
sukris į žodį
(71)


Atrodo, kad viskas vyksta nejučiomis, bet iš tikrųjų kiekvienas išraiškos elementas priklausomas nuo poeto. Savaimingumas yra metafora kūrybai — įkvėpimo, vizijos ir supratimo momentui. Net nerašydamas poetas kuria, nes jo vaizduotė dirba:

Liko balti
nepaliesti
neužgauti
savo
tyroj
formoj
balti
jokiais
žodžiais
nežymėti
neužgauti
nepaliesti
balti lakštai
(72)


Eilėraštis apie nerašytą eilėraštį paradoksiškas; jis parodo, kad išorinė poetinio impulso išraiška negarantuota ir kad net neišreikštos poetinės vizijos vertingos. Reikšmė glūdi dalykuose, pasaulyje ir erdvėse; ji svarbi, ar aptarta, ar ne:

Žodis — paslaptis
šiandien niekam kitam
neištartas
o
tartas
ir
kartotas
mūsų pasaulio
žvaigždynuose
(74)


Poetas regi reiškinius, nujaučia jų reikšmę, kartais atspėjamą; jis pažįsta pradžią ir pripažįsta pabaigą, ir jo poezija teka lygiai iš abiejų taškų. Pirmasis Kubiliaus eilėraštis, "pirmoji sėkla", primena pasaulio kūrimą; paskutinysis siūlo nykų pabaigos vaizdą:

paskutinė vinis neįkalta
ir sienos griūna
rudens lapai krinta
sodžiuje vienišas medis
nuogas rankas iškėlęs
gailiai verkia
x
Žvakės šviesa gimdo poeto žodžius.
Vaškinės žvakės ašaros lieja eiles.
(76)


Kai tikrovė lyg pradeda irti, poetas joje nepasimeta; jis iš tolo stebi ir tuo pačiu minty yra visai arti: susilieja vidus ir išorė, lapams krentant, žvakei tirpstant, medžiui ir žvakei verkiant. Nors to paties fenomeno dalis, poetas pajėgia jį apgalvoti ir tuo nuo jo atsiskirti ir iš jo kurti. Eilėraščio pirmos dalies mirties įvaizdžiai veda ne į nykimą, bet į pradžią, į naują gyvybę, kūrinį: poeto žodžiai eina iš vilties neteikiančios padėties.

Kubilius, įvadas pastebi, Australijoje gimęs. JAV gimę poetai Vainis Aleksa ir Gintarė Remeikytė panašūs vienas į kitą tuo, kad poeto ir asmens klausimus sprendžia bent dalinai paveldėjimo kontekste (nors jų eilėraščiai labai skirtingi).

Remeikytė (kurios eilėraščių 17) paveldi tradicišką moters gyvenimo sampratą, vestuvių, rūtų vainikėlio ir grimo vaizduojamą. Ji taipogi paveldi liaudies dainas, ypač vestuvines — kadangi tos tiesiogiai su moters stoviu surištos, — kurios jai tiek svarbios, kad eilėraščiuose cituojamos. Tos dainos, nors kilusios iš tam tikrų gyvenimo sąlygų, aktualios ir šiais laikais, poetei vis naujai jas suprantant ("Palydžiu" 91). Liaudies dainų žodžiai truputį sukeičiami, kad išryškėtų kitoks moters ir vyro paskirties supratimas ("Arkime kartu" 81).

Įvade pažymima, kad šio rinkinio Remeikytės eilėraščiai skiriami jos močiutei atminti (77). Bręsdama ir rasdama savo veidą ("Prausimasis" 8), poetė nuo kitų nutolsta ("Taip jie vadina jaunystę" 82), bet tuo pačiu su kai kuo susiriša: senele (dedikacija 77 ir "Vestuvinės dovanos: Senelių 50 metų vedybinei sukakčiai" 94) ir motina. Motinai rašytas eilėraštis drąsus: nors lengviau būtų vienos ar kitos pusės — praeities ar dabarties — išsižadėti, tai nedaroma; duktė pasiryžusi suderinti, kai įmanoma; kai neįmanoma, ji gyvens priešingybėmis. Atmetamas netikras, lengvesnis sprendimas, nes nebijoma prieštaravimų, neišvengiamų moters, šiuo atveju — lietuvės gyvenime. Toks nusistatymas painus ir kitiems galbūt nesuprantamas, bet jis ženklina perėjimą iš vaikystės į brandumą, kaip matoma eilėraštyje "Motinos dovanos":

Mama, aš dėvėsiu tavo baltą
vestuvinę suknelę
ir į veliumą įsegsiu rūtelių.

Mano dvidešimt pirmajam
gimtadieniui tu atnešei man
puokštę ramunių (įmerkiau į
stiklinę ir pastačiau prie
veidrodžio ant komodos)
butelį šampano (išgėriau
su draugais)
tortų su žvakute (kartu
uždegėm ir užkandom).

Palinkėjai kantrybės.
Prižadėjai, kad gyvenimas
neapvils.

Tu pravirkai.

Mama, neverk.
Tu įsegsi manį veliumą rūteles,
nors jos ir būtų nuvytusios.
(83)


Guosdama motiną, duktė primena, kad simboliai pasikeitę, bet esmė ta pati. Duktė prižada, kad jos ir motinos ryšys, meilė bei artuma, išliks, nors jų gyvenimas skirtingas. Bręstant einama iš jaukaus, pažįstamo gyvenimo į naują: kartais reikia tyčia eiti pirmyn, atsižadant to, kas įprasta:

Vakar...
Susprogdinau balioną.
Nebepripučiu. Nukirpau lėlei plaukus.
Nebeatauga. Paleidau aitvarą.
Nebepagaunu.
Šiandien   
Žaidžiu su rašalu,
tapydama sudužusius žaislus.
("Žaislai" 79)

Su praeitimi atsiskiriant, atmintyje ir kūryboje tebėra brangūs prarastieji dalykai, kurie jau dabar asmenybės dalis. Praeitį paneigti būtų išsižadėti savęs.

Paveldėjimas vaikui savaiminis, bet vaikas suaugusiu tampa tada, kada už tą paveldėjimą apsisprendžia. Tam nevisada reikia krizės; atsakomybė už kitą irgi reikalauja apsispręsti, subręsti ("Ne žemės drebėjimas" 80). Asmeniško supratimo ir su bendruomene sutapimo problema ryški eilėraštyje "Kukučio vaikai" (98-99). Taip skritingi palikuonys nuo tėvų, jog kartais jie net nelaikomi tautos nariais:

Pasklido gandas
vbs* stotimi,
jog mes ne Kukučio vaikai,
kadangi negimėm Kukučio
tėviškėj
(o Kukutis iš tėviškės
neiškeliauja).

* Viena boba sakė. [išnaša] (98)


Išorė maišoma su esme ir todėl klaidingai sprendžiama. Bet patys vaikai irgi nevisada nori tėvų tautai priklausyti. Paveldėtas tautiškas identitetas, tačiau, patvarus: nors atrodytų, kad tarp narių nėra nieko bendro ir kad paties pagrindo trūksta, nors vieni kitų nepripažintų ir nevertintų, tautiškumas, kaip asmens savybė, išlieka gyvai ir energingai:

Aišku,
Kukutis kartais
nepažįsta
savo vaikų
(ir nenori
pažinti) . . .

Ir vaikai kartais
nepažįstame
Kukučio
(ir nenorime
pažinti). . .

Bet be abejo

PER PASAULI KELIAUJA
KUKUČIO VAIKAI!
(99)


Vaikai, nors kitokie, yra džiugi, gaivi, narsi tautos dalis. Netgi jų, kitur gimusių poezija — nors kitokia, — yra dalis lietuvių literatūros ir tolimesnė jos tąsa: tai rodo paskutinioji eilutė, "PER PASAULĮ KELIAUJA KUKUČIO VAIKAI", primenanti Brazdžionį, Martinaitį ir Juodvalkę.

Vainio Aleksos (jo eilėraščių 20) paveldėjimas — tėvų prisiminimai, karas ir tėvynės politinė bei dvasinė padėtis:

prisistatau genčiai.
vadinuos pusė gyvenimo
išblaškytos jaunystės
ir vaišingos diasporos
sūnus.
pristatau genčiai
paveldėjimus
patikrinimui.
(51)

Aleksa remiasi ne mūsų poezijai įprastu gamtos aprašymu, bet tautos nelengva būkle, pačia jos siela. Atsižadama iliuzijų — to, kas būtų buvę — ir tiesiai sutinkama tai, kas yra, nors toks susidūrimas ir iššauktų nesavų ir nepageidautinų ypatybių:

Kviečiu vėžį!
smirdalą!
išsišakok manyje
einu sutikti tokį kaip tave.
nebus pagundos man kalbėt
kaip galėjo būt ar bus.
tėvas vaiko priverstas sapnuos
— kaip yra
akis už ak[.
tėve! (1945 buvo aišku,
kad nebeliko
kelio atgal)
(37)


Sūnaus tiesumas priverčia tėvą blaiviai įvykius vertinti. Tokia kova neša kančią ir žmogų keičia: "mano prieše, esi žiaurus, aš toks nebūdavau" (39), bet yra įmanoma nepasiduoti, būti tvirtos dvasios. Tokia yra motina:

durys užsidaro
nebežinom ar mes ten ar čia
kulkosvaidžių tratėjimas vėl toli toli
O saldaus sapno užuominos
jau čia pat.
visi galvoja
pasidaryti pagalvę iš rasto rūbo ir
laukti.
diena leis gyventi
naktis būti žmogum
tie patys geležiniai kaulai staugs
kiekvienam sapne
dabar tave kankina
dabar žiūriu tiesiai į akis
x
mama, kodėl tu amžina
už ką tu taip ramiai kovoji
(38)

Prisiminimai brangintini, iš jų semiama stiprybė, bet jie trapūs, nes su jais surištas kraštas pavojuje. Tautos vaikai tampa tautos gynėjais, bet ne visi pajėgia jais likti: "ėmė ir prakeikė miestą/ ir save/ su savo žmonėmis" (41). Tik patys žmonės, tautiečiai, gali save, savo tautą sužlugdyti, netekdami vilties, bijodami ir pasiduodami grėsmei. Silpnadvasių, tačiau, mažai; dauguma išsilaiko, neužmiršdami, kas jie yra: "bet pajunta tauta/ kai ji išrinkta"... (40). Net ir nepakeliamose sąlygose tauta gyvastinga:

... nejaugi
sapnuojam tuos pačius sapnus
per amžius,
nejaugi tautai lemta išlikti
bet kokia kaina, ar ji nori ar ne.
(50)


Įgimta, pasisavinta tautos kalba ir tai. ką ji sako: "ne aš šnabždu/ tuos žodžius/ kurie pilasi iš burnos" (50), žodžius "savaime ten susirinkusius (42), turisto išmoktus tėvynėje.

Ne ailėraščių saldūs žodžiai ar jausmingos frazėss, bet stiprūs jų {vaizdžiai ir sukapotos eilutės Aleksos eilėraščiuose parodo, kas išmokta namie ir sužinota tėvynėje. Eilėraščiai liudija sprendimus, drąsą pavojuje, giliai sukrėstą širdį; jie nurodo, kur randamas užnugaris:

sprogstančiam gyvenime reikia
už daug ko griebtis
švelniai suvyniojus laikau tėvą
šiltai paslėpusi sekmadienį po
laikraščiu.

o mamą
randu tarp žieminių paltų
spintoj, aš jai niekad nepasiruošus.
ji taip gražiai kukliai apsirengus
apverkia mano
kelionės išvaizdą,
o gyvenimas toks paprastas
kaip jie mokino.
(54)

Norint nepasimesti, būtina laikytis to, kas svarbiausia, tų, kurie artimiausi. Tada gyvenimas "paprastas", nors jo reiškiniai sudėtingi.

Tėvų vaikai, tėvynės ainiai, "Kukučio", anot Remeikytės, palikuonys visada kelionėj. į kelionę pats paveldėjimas juos įstatė, ir dėl tos kelionės tas pats paveldėjimas jų kartais neatpažįsta.

Lietuvoje gimusi Jolanta Malerytė (jos eilėraščių 26) lyriškomis ir tradiciško skambesio eilutėmis tęsia lietuvių gamtos poezijos tradiciją ir kuria tėvynės vaizdą, prieinamą tik ten vaikystę praleidusiai. Malerytės eilėraščių forma priklauso nuo numatyto ritmo, rimo ir kartojamų eilučių:

Mano vasara, mano vasara,
Tolimais aidais nuskambėjusi,
Mano vasara, mano vasara,
Nuringavusi, nuskubėjusi...
(13)


Forma rami, tonas santūrus, tinkąs eilėraščiams, negvildenantiems sunkių klausimų. Lyriškai ilgimasi praeities:

Kai laukinė antis vėl suriks
Riksmą juodas miškas pasitiks.

Ateities ieškoti lyg sapne
Dabartis išvarė vėl mane.

Medžių šakos tylą lies ir lies,
Aš visur ieškosiu... praeities.

Neprašyta eisiu atgalios...
Dabartis į šalį vis vilios...

Kai laukinė antis suskardens.
Praeitį išbrėšiu ant vandens.
(20)

Metų laikai, diena ir naktis, medžiai, gėlės, upės — tai šių eilėraščių peizažas, kurio ilgimasi. Malerytės prisimintas tėvynės vaizdas ją skiria nuo kitų šio rinkinio poetų — jis panašus į tų poetų tėvų ar senolių sapnus:

Abiem rankom paliesčiau laukus,
Veidą vaikiškoj laimėj paslėpčiau...
Jeigu būtų atvertas dangus,
Aš per dangų namo pabėgčiau.

Pasiraičiočiau pievoj. Pušims
Išdalinčiau po lašą vėsą...
Kas apskalbs, vėl medžius apvilks,
Jei namo laiku neparbėgsiu?

Abiem rankom paliesčiau laukus,
Veidą vaikiškoj laimėj paslėpčiau...
Jeigu būtų atvertas dangus,
Aš per dangų namo pabėgčiau.
(28)

Ilgesį ir kitus pergyvenimus poetė gamtos vaizdais atkuria. Pasikeitusi nuotaika ar liūdesys panašūs į saulės laidą: "Iškrito saulė iš mano rankų" (25). Kai kurie eilėraščiai linksmi ir žaismingi (21, 29, 30).

Bendrai, eilėraščių įvaizdžiai šviesūs. Net skaudūs įvykiai perdirbami į lengvą vaizdą:

Rugiagėlių ruginis šilkas
Kartu ir mėlynas, ir pilkas.

Dangus į puodelius supiltas,
Gal šviesiai mėlynas, gal pilkas.

Tarp mūsų lūžo vienas tiltas,
Toks skaudžiai mėlynas ir pilkas.

Kas liko — į eiles įpinta...
Paliko mėlyna ir pilka.
(27)

Nebaisu atsiskyrimą atsiminti, kai parenkami tokie įvaizdžiai, toks ritmas ir rimas.

Malerytės eilėraščiai pasisekę. Kai kur ritmas sušlubuoja (30) ir pasitaiko keistų išsireiškimų ("Ir atgausiu moralinę lygsvarą" [pusiausvyrą] 31), bet tai reta. Eilėraščiai gražūs.

Remeikytės klausa beveik neklysta. Jos eilutės skamba nuosekliai ir tinkamai. Jos temos drąsios. Kubilius sunkius klausimus aiškiai suformuluoja. Aleksos eilės komplikuotos. Jo vaizdai nauji. Bet eilutės kartais sunkiai suprantamos — ar dėl schemiškos sintaksės, ar dėl ne visai tikslaus žodžio ar linksnio: pavyzdžiui, "einu sutikt tokį kaip tave" [sutikt tokį kaip tu? sutikt tokį kaip sutinku tave?] (37), "pasukęs kampu namon esu pataikytas..." [namo? namopi? naman? į mane pataiko? esu peršautas?] (39); tarmiškasis "mokino", tačiau, jaukus (42, 52, 54).

Kiekvienas šių dviejų poetų ir dviejų poečių turi savo balsą — pasisekė jiems visiems. Pasisekęs ir visas rinkinys, kuriuo ryškėja vienos kartos siela.