LIETUVOS KELIAS Į KRIKŠTĄ Spausdinti
1.   "Geroji naujiena" plinta Europoje
Ne kartą esame girdėję ar skaitę, kaip Kristaus apaštalai ir mokiniai, vykdydami savo Mokytojo valią, ėjo j pasaulį, mokė žmones ir krikštijo. Šv. Petras, Cesarėjoje apkrikštijęs pirmą pagonį, vardu Kornelijų, Romos kariuomenės šimtininką, pasakė: "Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena" (Apd 10, 34-35). "Geroji naujiena" buvo skelbiama ne vien Palestinoje, Sirijoje, Didžiojoje ir Mažojoje Azijoje. Iš ten vedė kelias ir į Europą. Sv. Paulius su palydovais atvyko į Filipus, kur buvo atsitarnavusių Romos karių kolonija. Jiems žmones mokant tikėjimo tiesų, pirmoji europietė, vardu Lidija, su visa šeima buvo priimta į krikščionių bendriją (Apd 16, 14-15). Evangelija buvo skelbiama toliau Makedonijoje, Graikijoje ir Romoje. Visur buvo kuriamos krikščionių benduomenės, kurias jungė tamprus meilės ryšys. Norintieji priimti krikštą buvo ilgai, bent metus laiko, mokomi, ir jie buvo vadinami katekumenais. Kristaus mokslas plito visoje Romos imperijoje. Nors vyko persekiojimai, išlietas krikščionių kraujas ugdė naujus tikinčiuosius. Krikščionybė sklido Ispanijoje, Siaurės Afrikoje ir Galijoje (Prancūzijoje): jau II-me šimtmetyje ten žinomas šv. Ireniejus, Lijono vyskupas. Vėliau ten sėkmingai veikė šv. Klodvigas ir šv. Kolumbanas, airių vienuolis. Anglosaksų apaštalas VI a. pabaigoje buvo šv. Augustinas, benediktinas vienuolis. Airijoje krikščionybė plito jau IV a.; jos apaštalu yra laikomas šv. Patrikas (m.459). Airių vienuoliai su dideliu pasiaukojimu "skelbė krikščionybę, steigė vienuolynus ir plėtė kultūrą Anglijoj, Škotijoj ir kontinente (Europos žemyne)" (LE I, 55). Benediktinas šv. Bonifacas-Vinfrydas, kilęs iš Anglijos, buvo vokiečių apaštalas (754 m.). IX a. Hamburgo vyskupas šv. Ansgaras užsiėmė šiaurės Europos misijomis ir Kristaus mokslą skelbė Danijoje ir Švedijoje. Rytų Europoje Kristaus religija išplito bulgarų, čekų, moravų srityse, kur veikė šv. Kirilas ir Metodijus (IX a.). Lenkijoje krikščionybę įvedė Mieškas 1-966 m. Nuo Vladimiro, Kijevo kunigaikščio, pakrikštyto 988 m., skaičiuojamas krikščionybės įvedimas Kijevo Rusijoje. Kiek žinome, visur Kristaus mokslas buvo skelbiamas taikiu būdu, aiškinant ramiai tikėjimo tiesas, o kur valdovai savose valstybėse įvedė krikščionybę, ten palengva ėjo žmonių mokymas ir paruošimas, kartais, žinoma, su trukdymais. Kai kur buvo ir kankinių. Kitoks vaizdas atsiskleidė Pabaltijyje.

2.   Pabaltijyje naudojamas ginklas
Visas Baltijos jūros pakraštys nuo Danijos į šiaurę vis dar buvo pagonių apgyventas ir misijonierių nesusilaukė. Arčiausiai Danijos X-XII a. esą gyvenę vendai, kurie buvo laikomi slavais, pusiau pagonys, pusiau krikščionys.1 Krikščionims danams buvę įgrisę vendų puldinėjimai, taigi jie ėmė planuoti prieš juos karo žygius. Patys danai tuo laiku laivais plaukė į Estiją ir ginklu brovėsi į kraštą; vokiečiai tuo tarpu išsilaipino Latvijoje.

Tuomet buvo Kryžiaus karų laikotarpis. Buvo kuriami riterių ordinai, kurie vyko į Palestiną iš musulmonų vaduoti užimtų šventų vietų. Kryžininkai buvo įsigalvoję prieš pagonis posakį: "Viena iš dviejų — krikštas arba mirtis". Klaidingai tai buvo priskiriama šv. Bernardui. Kad tai klaidinga, įrodo F. Lotter. Šv. Bernardas buvo parašęs besikuriančiam templininkų ordinui patarimų knygelę "De laude novae militiae" (apie 1140 m.). Jis ten aiškiai rašo, kad pagonių negalima žudyti, jei kitaip juos galima sulaikyti, kad per daug nespaustų tikinčiųjų.2 Kryžiaus karas, kurį kryžininkai vedė prieš netikėlius, Bernardui yra apsigynimo karas: ten kovojama ne iš pykčio ar garbės troškimo, ar noro užimti žemes, o tik ginant persekiojamus krikščionis ir vaduojant šventas ir brangias krikščionims vietas (De laude n. m. 11,3). Panašiai kaip į Palestiną, imta ruošti karo žygius prieš vendus, prie Elbės upės. Čia buvo vykdomi žudymai, norint užimti žemes. Apie vendų gentį daugiau nieko nebegirdime.

Toliau į šiaurę palei Baltijos jūrą gyveno prūsai (Pruzzi, Bruzi), kurie pagal savo gentis ar vietoves buvo vadinami įvairiais vardais: pamedėnai, pagudėnai, varmėnai, notangėnai, sembiai, nadruviai, skalviai, galindai, bartai ir kt.3 Jie dar vadinami aisčiais, panašiai kaip toliau Pabaltijyje gyvenę sūduviai, jotvingiai, lietuviai, latviai ir kt. Į prūsų žemes jau X a. pabaigoje ėmė brautis lenkai. Boleslovas I Narsusis (Chrobry, 992-1025, tais metais karalius) užėmė dalį Prūsijos žemių. Pagonims atversti jis pakvietė Pragos arkivysk. Adalbertą (lenk. YVojciech), kuris neilgai tegalėjo veikti, nes pagonių buvo nužudytas (997). Žudikas, esą, keršijęs už lenkų nužudytą jo brolį. Šv. Adalberto kūnas buvo nuvežtas į Gniezną ir iškilmingai katedroje palaidotas. K. Potkanski rašo: "Šv. Adalbertas po mirties gal daugiau padarė, negu kad būtų gyvas nuveikęs".4 Panašiai, matyt, įvyko ir su šv. Brunonu. Jis irgi buvo įvestas į lenkų politiką ir su vokiečiais padėjėjais veikė Lenkijoje, Prūsuose ir Lietuvos pakrašty. Neaiškiomis aplinkybėmis jis 1109 m. kovo 9 d. buvo nužudytas su 18 palydovų.5

Boleslovui I įnirus, senprūsiai buvo kiek atsigavę, tačiau prie Kazimiero (1034-58) ir ypač prie Boleslovo III (Krzywousty-Kreivaburnio, 1102-1138) buvo daromi karo žygiai į Prūsus. Jie buvo daromi grobio tikslu, todėl krikščionybės plėtimas ėjo sunkiai. Taip vyko ir vėliau prie kitų karalių ar kunigaikščių. Pagaliau Gniezno arkivyskupui raginant, iš Lekno vienuolyno cistersai vyko skelbti Evanglijos lenkų užimtuose Prūsų plotuose. Nuo 1206 m. ten buvo veiklus vienuolis Gotfridas, kuris 1215 m. įšventintas vyskupu ir vadinamas Kristijonu. Popiežius Inocentas III iš jo gavęs žinių, kad vietiniai gyventojai esą spaudžiami ir išnaudojami, 1212m. rugsėjo 13 d. rašė: "Lenkijos ir Pomeranijos vadams", įspėdamas juos, kad žmonių nespaustų ir jų nestatytų į blogesnę padėtį, negu anksčiau (dete-rioris conditionis efficiunt quam essent). Rašė ir Gniezno arkivyskupui, kad globotų naujakrikštus senprūsius, išsiuntė 27 raštus.6 Vėliau pop. Honori-jus III 1217 m. vasario 14 d. rašė Gniezno arkivyskupui: "Su bažnytinėm bausmėm griežčiausiai įsakome, kad niekas nedrįstų be vietos vyskupo leidimo įžengti su kariuomene į Prūsijos pakrikštytųjų žemę". 1217 m. kovo 3 d. popiežius davė vysk. Kristijonui leidimą suteikti atlaidus kariams, kurie naujakrikštus gynė nuo pagonių puolimų. 1218 m. gegužės 6 ir 16 d. popiežius išsiuntė 4 laiškus įvairiems vyskupams, kad šelptų Prūsų vyskupą Kristijoną ir padėtų jam statyti bažnyčias, steigti mokyklas ir išpirkti apleistus vaikus. Maldininkai vietoje kad vyktų į Jeruzalę, tevykstąį Prūsus ir tepadeda vyskupui; jis turįs tvarkyti naujakrikštų reikalus; kita valdžia yra draudžiama, nes kunigaikščiai yra linkę įvesti vergiją. Priimdamas senprūsius į Apaštalų Sosto globą, popiežius 1220 m. gegužės 8 d. ir 1221 m. sausio 17 d. vėl draudė kunigaikščiams brautis į Prūsiją. Nepaisant visų draudimų, Lenkijos kunigaikščiai 1221 m. suruošė didelį karo žygį į Prūsus. Dalyvavo Silezijos, Krokuvos ir Mozūrijos kunigaikščiai, keli vyskupai ir iš Vokietijos Meisseno kunigaikštis Henrikas su 500 vyrų. Porą metų švaistėsi tie kariai Prūsuose. 1224 m. įvyko prūsų atkirtis: Kulmo ir Mozūrų žemės buvo nuteriotos ir vysk. Kristijono bažnyčia sugriauta. Tuomet mozūrų kunigaikštis Konradas kreipėsi į kryžiuočius.

Palestinoje anksčiau veikęs vokiečių slaugytojų ordinas, turkų išvarytas, laikinai buvo užkliuvęs Transilvanijoje (1211), kur turėjo progos kovoti prieš pagonis kurnantis, bet iš ten turėjo trauktis pagal Vengrijos karaliaus potvarkį. Kritišku metu ordino magistras Hermano von Salza gavo mozūrų kunigaikščio Konrado pakvietimą vykti į Kulmo sritį Prūsijoje ir rūpintis pagonių atsivertimu. Jaunas būdamas Salza buvo Romos imperatoriaus Fridricho II dvare Palermo mieste ir 1220 m. dalyvavo jo karūnavime. Jau tuomet jis kalbėdavęs su imperatorium vokiečiu apie pagonių kraštus Pabaltijyje ir apie galimą įkūrimą ten vokiečių valstybės. Sulaukęs Konrado kvietimo, Salza pasirūpino gauti Fridricho II įgaliojimus. 1226 kovo mėnesį Rimini mieste buvo parašyta "Auksinė bulė", kuria Salzai kaip vokiečių ordino magistrui buvo suteikti du dalykai: viena, jis, žemos kilmės žmogus, gavo kunigaikščio titulą, ir antra, galėjo steigti valstybę, pradedant Konrado dovanota Kulmo žeme, su visomis kasyklomis ir visais turtais, su teise imti muitus, steigti teismo įstaigas, kalti pinigus ir 1.1., užkariaujant visą Prūsiją.8 Ordinas pasiliko sau nekaltą vardą: Ordo hospitalis S. Mariae Teutonicorum in Jerusalem (Jeruzalės Šv. Marijos teutonų slaugytojų ordinas). Prieš tokį klaidinatį visą laiką naudojamą vokiečių ordino titulą Konstancos Susirinkime vėliau teisingai protestavo lenkų delegacija. M. Tumler, reformuoto Vokiečių ordino did. magistras (1948-70) savo knygoje ordino narius skirsto trimis laipsniais: 1) Slaugytojų brolija, 2) Riterių ordinas (1198-1923) ir 3) Dvasiškių ordinas (nuo 1923, kuriame yra kunigai ir broliai vienuoliai).9 Lietuviai ir lenkai ordino narius vadino kryžiuočiais. — Tuo būdu imperatorius kryžiuočiams "dovanojo" svetimą Prūsų žemę. Tokios "teisės", aišku, nepripažino nei prūsai, nei vėliau lietuviai, kai to paties Fridricho II kryžiuočiams buvo padovanota ir Lietuva (1245).

Kryžiuočiai atvyko į Prūsus 1230 m., vedami Hermano Balk. Vyskupas Kristijonas atidavė ordinui visa, ką turėjo Kulmo srity. Kryžiuočiai vis daugiau ėmė užkariauti: statė pilis, kūrė miestus, kvietė ateivius vokiečius. Vysk. Kristijonas dar bandė apaštalauti karo nuteriotoje srityje, buvo paimtas j nelaisvę, o iš jos išėjęs 1239 m. pasitraukė j cistersų vienuolyną Vokietijoje, nes kryžiuočiams jis buvo nepageidaujamas. Jiems visai nerūpėjo pagonių atvertimas ir jų globa.10 1237 m. kryžiuočių ordinas susijungė su Livonijos kalavijuočiais po bendra did. magistro vadovybe Prūsijoje. Salza, kryžiuočių Prūsų valstybės kūrėjas, tiktai kelis metus buvo Prūsijoje. Dažnai jis viešėjo Fridricho II dvare, važinėjo kaip diplomatas po Italiją ir Vokietiją. Jo pastangomis įkurta apie 90 ordino namų. Taigi vėliau kryžiuočiai lengvai galėjo verbuoti neišsenkančias riterių jėgas kovai su senprūsiais ir lietuviais ir, žinoma, vesti savo propagandą, prie popiežiaus visuomet turėdami savo atstovą. Dusburgas apie Salzą rašė su entuziazmu: "Nuo pasaulio įkūrimo nebuvo girdėta, kad religinis ordinas taip išsiplėstų vieno žmogaus dėka".11 Daug kraujo buvo išlieta Prūsų žemėje. Gyventojų ruošti sukilimai buvo aršiai numalšinti, ir likę gyvi žmonės tapo paversti baudžiauninkais. Negirdėti, kad iš senpūsių būtų buvęs paruoštas bent vienas kunigas, nekalbant apie vyskupą. Gaila, kad senprūsiai neturėjo Mindaugo, kuris būtų apjungęs visas jų gentis.

Kryžiuočiai susidarė ir savo "teologiją". Kai šv. Augustinas buvo rašęs, kad idealioje valstybėje turėtų būti vienas tikėjimas ir visos gėrybės turėtų būti naudojamos Dievo garbei, kryžiuočiai išsigalvojo, kad visos žemės turi priklausyti krikščionims. Kadangi pagonys neteisėtai valdo savo žemes, jos turi būti iš jų atimtos. Taigi susidarė nauja "teisė" — nusavinti pagonių žemes, vesti Heidenkampf, karą prieš pagonis. Šie yra "velnio vaikai", "Belialio padarai", taigi juos galima be atodairos žudyti, ir už tai gaunami nuopelnai.lla Tokių dalykų ir žiaurumo kryžiuočiai, matyt, pasimokė iš musulmonų. E. Weise12 įsakmiai pabrėžia, kad Vokiečių ordinas neturėjo misijos ruošti žmonių krikštui, o tik, pagal imperatoriaus potvarkį, užimti pagonių žemes, plečiant savo "krikščionišką" vokišką valstybę. — Tačiau ordinas visam pasauliui skelbė, kad neša Evangelijos šviesą ir platina krikščionybę!

Iš viso kalbant, apie lietuvių krikšto bandymus, bus rašoma pagal tą pagrindinį istorijos dėsnį, kurį L. Ranke trumpai išreiškė žodžiais: "rašyti kaip ten iš tikro yra buvę", o ne vien iš kryžiuočių propagandos.

3.   Mindaugo krikštas
XII amžiuje vokiečių pirkliai ir kolonistai iš Liubeko ir Bremeno ėmė skverbtis į Livoniją (dabartinę Latviją). Bremeno vysk. Hartvigas II, rūpindamasis misijomis, 1186 m. įšventino pirmąjį Ikškilės vyskupą vienuolį Meinhardą, nes ten buvo pastatyta bažnyčia ir pilis. Antram Livonijos vyskupui Bertoldui 1198 žuvus nuo pagonių lybių, buvo įšventintas Bremeno vyskupo sūnėnas Albertas. Jis pasirodė gabus organizatorius. Keliolika kartų jis buvo Vokietijon rinkti kryžininkų ir maldininkų, norinčių įsikurti Livonijoje. Jų kelionė buvo prilyginta kelionei į Romą ar į kitas šventas vietas. Vysk. Albertas savo sostinę 1201 perkėlė į Rygą, o Ikškilėje laikinai liko tik kapitula. 1202 m. Rygoje cistersų rūpesčiu buvo įkurtas Kristaus riterių ordinas "Fratres militiae Christi", kurio nariai pasivadino "Kalavijo broliais" (Schwertbriider). Jų užduotis buvo naujakrikštus ginti nuo pagonių puolimų. Kalavijuočių užmačios tačiau dažnai nesutapo su vyskupo siekimais. Įvykdavo ginčų. Ordinas ėmė užiminėti ir Estijoje danų valdomas sritis. Užimti karais su pagonimis kuršiais, žiemgaliais ir estais, kalavijuočiai tik nuo 1229 m. drįso žygiuoti į Lietuvą. Nešė jie krikščionybę ir į Šiaulių apylinkes, bet nesėkmingai: su grobiu grįžtančius namo (1236) kalavijuočius staiga užklupo lietuviai ir jų kariuomenę sunaikino: vien riterių žuvo 48 su jų magistru Volkevinu ir daug karių. Dėl tos nesėkmės 1237 m. kalavijuočiai susijungė su Prūsijos kryžiuočiais, pasiduodami jų vadovybei: Prūsuose buvo did. magistras, o kalavijuočių srityje — Livonijos magistras.13 Eiliuotinė Livonijos kronika14 pasakoja apie du karo žygius prieš lietuvius 1242 m. pabaigoje ir 1245/46 m. Juose esą dalyvavę ir maldininkai, kurie buvę raginami į kryžiaus karą.15 Žygių vadovas buvęs Andrius von Velven iš Steiermarko, ėjęs Livonijos magistro pareigas. Pirma kryžiuočiai kardu ir ugnimi naikino Nalšėnų sritį Aukštaičiuose, paskui buvo apgulę Kernavės pilį, kur, Stakausko nuomone, galėjusi būti Mindaugo sostinė (ar bent viena iš jų). Pilies nepaėmė, bet, nuterioję apylinkes, toliau traukė į Žemaičius, kuriuos žiauriai nusiaubė žudymais ir gaisrais; poetas rašo, kad žmonės buvo žudomi kaip galvijai, nesigailint moterų nei vaikų.16

Tuo metu Lietuvos kungaikščių tarpe iškilo Mindaugas, kuriam pavyko apjungti kai kurių kunigaikščių valdas ir sėkmingai priešintis kryžiuočiams. Jis pagaliau susidraugavo su Livonijos magistru Andrium von Velven. LReim pasakoja, kad šis buvęs Mindaugo dvare ir su juo taręsis. Livonijos kunigams padedant, su savo šeima ir dvariškiais buvo pakrikštytas. Apie Mindaugo ir "didelės daugybės pagonių" apkrištijimą popiežiui Inocentui IV, tuo metu buvusiam Milane, 1251 m. liepos mėnesį pranešė Mindaugo nusiųsta "iškilminga" delegacija, lietuvio Pamaus vadovaujama (VMPL I, 102 nr.). Delegatai įtikinančiai popiežiui išaiškino, kad krikštą su daugeliu pagonių priėmęs, Mindaugas pasirūpins greitai atversti ir visą tautą su Livonijos riterių pagalba. Buvo prašoma paskirti Lietuvai vyskupą Kristijoną. Popiežius tai leido, kartu pažadėjo ir netrukus Minaugui davė karaliaus vainiką (paprastai tik krikščioniškos valstybės valdovui popiežius duodavo karaliaus titulą ir karūną). Tuojau pat 1251 liepos mėn. popiežius išsiuntė 6 laiškus: pačiam Mindaugui ir keliems vyskupams. O Mindaugas pasirodė norįs būti savarankiškas, nes kai Rygos akivyskupas, įšventindamas Kristijoną, iš jo priėmė ištikimybės priesaiką savo vardu, tuojau popiežiui pranešė. Popiežius tą priesaiką panaikino ir įsakė Neuenburgo vyskupui, kad iš Kristijono priimtų priesaiką popiežiaus vardu: o Mindaugą priėmė popiežius "kaip ypatingą Bažnyčios sūnų"17

Iš Mindaugo krikšto aplinkybių matome, kad įvyko dvigubas žaidimas. Mindaugas, suėjęs į draugystę su Livonijos kryžiuočiais, tikėjosi, kad kryžiuočiai liausis terioję Lietuvos žemę ir jam padės greit apkrikštyti visą tautą. Kryžiuočiai tuo tarpu siekė užimti Lietuvos žemes. Jei dar būtų tebebuvę kalavijuočiai, gal jie ir būtų padėję Lietuvą apkrikštyti. Bet dabar, kai visa ordino vadovybė atiteko Prūsijos did. magistrui, vaizdas pakito. Jeigu Mindaugo karalystė bus pakrikštyta, ji jau bus nepriklausoma, ir kryžiuočiai nebegalės į ją pretenduoti. Tiktai kol ji yra pagoniška, turi priklausyti ordinui. Taigi ordinas būtinai turėjo trukdyti žmonėms leisti apsikrikštyti. Dar neseniai, 1245 m. birželio mėnesį imperatorius Fridrichas II davė kryžiuočiams Veronoje "auksinę bulę", užrašydamas vokiečių ordinui "Kuršą, Lietuvą ir žiemgalę" (panašiai kaip Rimini bulė 1226 m. ordinui atidavė Prūsus). Taigi ordinas jau turėjo Lietuvą kaip savo nuosavybę, tik ją reikėjo pasiimti. Po draugiškumo skraiste kryžiuočiai ėmė reikalauti iš Mindaugo "dovanų". Dokumentuose vis buvo įrašoma, kad atsidėkodamas už krikšto malonę, Mindaugas užrašo Livonijos ordinui tokias žemes: 1) 1253 m . liepos mėnesį pusę žemės ploto iš Raseinių, Laukuvos, Betygalos, Ariogalos, Karšuvos ir Kražių vietovių; dar minimos sritys: Dainava, Kulene, Nederowe, Weyze ir Wange.18 2) 1254 m. kovo 12 d. Mindaugas skiria Lietuvos vyskupui pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos sričių (LUB I, Urk. 253). 3) 1255 m. spalio mėnesį ordinui dovanojami Sėliai, Meddene, Pelone, Maleysine ir Thoraxe (LUB I, Urk. 286). 4) 1257 m. (be datos) ordinui užrašomi visi Žemaičiai, išskyrus vyskupui duotas žemes (LUB I, Urk. 294). 5) 1259 m. rugpjūčio 7 d. užrašoma Dainava, dar vadinama Jetwesen, išskyrus Sentane, Dernen, Cresine, Gubiniten, toliau 3 kaimai Welzowe,visa sritis Schalowen, Seymeten (Žemaičiai), išskyrus vyskupui duotas žemes (LUB I, Urk. 342). 6) 1260 m. birželio mėnesį užrašoma ordinui visa karalystė, išskyrus vyskupo žemes, jei karalius mirs be teisėtų įpėdinių (LUB I, Urk. 354). 7) 1261 m. rugpiūčio 7 d. nustatomos ribos tarp Sėlių (Selen, Zelonie) ir Lietuvos: minima daug vietovių, kurių tarpe: Dusetos, Sartų ež., Šventupė, Tauragnai, Utena, Užpaliai (LUB I, Urk. 363).

Niekas iki šiol nėra įrodęs, kad tie dokumentai yra tikri, autentištki., Daugelis istorikų mano, kad tai yra falsifikatai, nebent pirmieji du galėtų būti tikri. Joks karalius taip negalėjo dovonoti svetimiems savo žemių, parduoti tarsi kokį arklį ar namą. K. Forstreuter rašo: "Jei jie (tie dokumentai) būtų tikri, vokiečių ordinas savo draugystę su Mindaugu per daug išnaudojo... Reakcija turėjo įvykti". 9 Bet tai dar per mažai pasakyta. Jeigu vis kalbama apie teises, tai tokių dokumentų davimas (kaip įrašyta) pagal bažnytinę teisę yra nusikaltimas — simonija: už šventą dalyką — krikštą — reikalaujama žemiško atlyginimo, atiduoti valstybės žemes!

Tuose Mindaugo "dokumentuose" neduodama vieta, kur jie buvo išduoti; tik pirmame ir šeštame rašte pažymėta, kad "duota in Lettovia", bet tai nieko nepasako. Kryžiuočiai buvo pasigaminę ir Mindaugo antspaudą, bet jo įspausto joks dokumentų leidėjas nėra matęs. Yra tik lotyniškas aprašas: antspaudas buvęs apvalus, jo viduje soste sėdi karalius, kuris dešinėje rankoje laiko skeptrą, o kairėje — apvalų žemės rutulį su kryželiu viršuj; aplinkui buvęs kažkoks įrašas.20 Toks antspaudas galėjęs būti įspaustas be Mindaugo žinios. Tiktai tuomet, jei būtų rastas su tokiu antspaudu iš Mindaugo kanceliarijos išėjęs raštas (ne "dovanojimų"), būtų galima manyti, kad pats Mindaugas tą antspaudą naudojo. Kitaip — tai priklauso prie falsifikatų.

Nors, kaip kryžiuočiai rašo, Mindaugas dėkodamas už krikštą, davė tuos "dovanojimus", kada jis atsimetė nuo kryžiuočių, aišku, kad tuo pačiu tai, ką buvo davės, paneigė. Tačiau ordinas Mindaugo "dokumentus" vėliau labai vertino: jie darėsi jų nuorašus 1352, 1386, 1388, 1392 m., be to, radėjuos 1413 m. Kaune, 1421 m. Romoje ir kitur (Berichte I, 168-169, 287-288, 291, 312-313 p.).

Pastebėtina, kad ir draugystės su Mindaugu metu kryžiuočiai karo žygiais veržėsi j Lietuvą. Ei-liuorinė Livonijos kronika užrašė, kad magistro Ebelhardo von Sayn pastangomis 1253 m. buvę suruošti du karo žygiai į Lietuvą.21 1256 m. karo žygiai j Žemaitiją buvo vykdomi magistro Sangerhausen ir jo įpėdinio Hornhausen. Ordino kariuomenė kiekvieną kartą prisiplėšdavo daug grobio ir pasitraukdavo. Tuomet lietuviai (1257) buvo apgulę naujai kryžiuočių pastatytą Klaipėdos pilį, bet neįstengė paimti. Buvo padarytos dviem metams paliaubos. Joms pasibaigus, vėl imta kariauti. Svarbus mūšis įvyko 1260 liepos 13 d. lygumoje prie Durbės. Cia jungtinė Prūsų ir Livonijos kariuomenė, dalyvaujant daugeliui "svečių", buvo skaudžiai sumušta. Krito Livonijos magistras Hornhausen, Prūsų ordino maršalas Botel, švedų princas Karolis su savo paydovais ir 150 riterių, neskaitant kitų karių. Paprastai mūšiams nepavykus, kryžiuočiai verkšleno ir skundėsi popiežiui dėl pagonių žvėriško žiaurumo. Popiežius juos guosdavo. Taip 1262 m. gruodžio 12 d. pop. Urbonas IV rašė Kulmo vyskupui, kad padėtų suvargintam ordinui , kuris platina Dievo garbę, bet "per netikėlių rankas buvęs žiauriai sumuštas; iš to kyla dejonės ir dažnai byrančios ašaros" (LUB I, 372 nr.). Manoma, kad lietuvių kariuomenei vadovavęs Treniota, Vykinto sūnus. Mindaugas, atrodo, nedalyvavęs nors yra duomenų spręsti, kad jis nuo 1257 m. slaptai rėmęs žemaičius.22

Jeigu pagal pirmuosius du dokumentus Mindaugo užrašytuose ordinui ir vyskupui žemaičių žemių plotuose kryžiuočiai ėmę šeimininkauti, jie turėjo įsipykti vietos gyventojams. Apie tai sužinome iš LReim ir Rygos arkivysk. Jono III ir jo kapitulos 1299 m. rugpjūčio mėnesį popiežiui Bonifacui VIII įteikto memorialo. Jame skundžiamas kryžiuočių ordinas, kuris plėtė Livonijoje savo pasaulietinę galybę, spaudė ir persekiojo krikščionis; apie Mindaugą ten rašoma, kad "Lietuvos karalius, kuris su visa savo karalyste buvo atsivertęs į tikėjimą... dėl brolių (kryžiuočių) žiaurumų atpuolė su savo krašto tauta nuo tikėjimo"; panašiai esą kryžiuočiai pasielgę ir su žiemgaliais.23Eiliuotinė Livonijos kronika visai nemini Mindaugo "dovanojimų", bet pasakoja apie jo atpuolimą nuo krikščionybės (LReim 6334-6460 eil.). Kronikininkas rašo, kad pas Mindaugą buvę atvykę pasiuntiniai nuo žemaičių ir kunigaikščio Treniotos (kuris gal buvęs Mindaugo sesers sūnus).24 Jie esą kalbinę Mindaugą grįžti į pagonybę, nes tik tuomet jis apsaugosiąs savo garbę, nes kryžiuočių jis buvo apgautas. "Kai krikščionys prispaudžia žemaičius, žlunga tavo garbė ir tavo karalystė, tu tampi jų nuosavybe su savo vaikais" — sakė jie.25 Karalienė Morta bandžiusi jį prikalbinti, kad jis liktų krikščionis. Mindaugas tačiau paklausęs delegatų įrodinėjimų, siuntęs savo žmones pas rusinus, kurie pasižadėję duoti jam pagalbą kovai prieš kryžiuočius. Mindaugas, "jausdamas kartumą prieš Dievo riterius",26 su giminaičiu Treniota ir kariuomene žygiavęs sunaikinti kryžiouočių galybę Livonijoje. Apgulęs laikė svarbią Vendeno pilį, bet jos paimti neįstengė, nes rusinu pagalba neatvyko. Karalienė ir po to nepavykusio žygio bandžiusi Mindaugą atkalbėti nuo žygio su pagonimis. Tačiau Mindaugas atsakęs: "tebūnie kaip yra, aš noriu sekti Treniotos ir žemaičių nurodymais, kaip man dera".27 Vėliau, kai Treniota nuteriojęs kryžiuočių valdas aplink Dunamiundę ir Wiek, Mindaugas jį labai mielai priėmęs ir džiaugęsis, kad jam pranešė, kaip viskas įvyko (LReim 6947-50 eil.). Toliau kronikininkas pažymėjo, kad Mindaugas savo varžovų lietuvių buvo nužudytas. Apie tai sužinojęs, Mindaugo sūnus krikščionis bandęs gauti pagalbos iš Rygos, bet jos negavęs, todėl vėl susidėjęs su pagonimis (LReim 7121-7208 eil. ). Tai tiek iš kryžiuočių poeto pranešimų. Aišku, jis neturėjo gilios įžvalgos į lietuvių nuotaikas.

Buvo drąsus ir kilnus Mindaugo užmojis — per Lietuvos krikštą įeiti į Vakarų krikščioniškų valstybių tarpą. Bet jis buvo apviltas. Kryžiučiai nesiliovė puldinėti Lietuvos krašto ir jį norėjo pasiglemžti, o visai nesirūpino krikštu. Nors visam pasauliui vienuoliai kryžiuočiai skelbėsi platiną krikščionių tikėjimą pagonių šalyse, aiškiai parodė, kad jie siekia tik užimti svetimas žemes ir sukurti stiprią savo valstybę; jie nesudarė jokių sąlygų lietuviams priimti krikštą. Tuo tarpu P. Rabikauskas Lietuvos krikšto jubiliejaus proga rašo: "Lietuviai, kaip tauta , dar Mindaugui gyvam esant ir juo labiau jam žuvus, nenorėjo priimti jai siūlomų malonių (t.y. krikšto) ir todėl dar daugiau kaip šimtą metų turėjo likti pagoniška tauta. ",28 Kas vyko Mindaugui žuvus, matysime toliau. Tačiau tiek yra žinoma, kad Mindaugo įžiebta krikščionybės ugnelė jau nebeužgeso, nes pagonys lietuviai buvo tolerantingi.


Vytautas Kašuba - Lietuvos karalius Mindaugas.        Nuotr. A. Tamošaičio

Viską rimtai apžvelgus, kitoje šviesoje atsistoja Mindaugo atkritimo nuo krikščionybės klausimas. Jeigu jis atkrito nuo kryžiuočių, tai dar nereiškia, kad jis atkrito nuo Katalikų Bažnyčios (tiktai kryžiuočiai save tapatino su Kat. Bažnyčia). Taip pat yra suprantama popiežiaus Klemenso IV žodžiai, kuriuos jis rašė Čekijos karaliui Otokarui II vos šešiems metams praslinkus po Mindaugo mirties: ".. .viešpataujant šviesaus atminimo Mindaugui (clare memorie Mindota), kuris, priėmęs krikšto sakramentą, buvo Apaštalų Sosto vardu vainikuotas karaliumi, tačiau nuožmiai nužudytas piktos valios sūnų".29 Greičiausiai tą pranešimą popiežius buvo gavęs iš tikrų, iš lietuviškų šaltinių, ne iš kryžiuočių.

4.   Krikščionybė platinama kardu ir ugnimi
Lietuvių kungaikščiams buvo aišku, jog vokiečių riteriai siekia užimti Lietuvą, kaip anksčiau Prūsiją. Jie toliau liko pagonimis, kad būtų išvien su savo pavaldiniais atsparūs ginti savo tėvynės laisvę prieš grobikus. Mindaugui mirus, vienus metus Lietuvą valdė Treniota, paskui trimetį (1264-67) Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Jis tačiau buvo tapęs rytų apeigų krikščioniu ir buvęs Atoso kalno vienuolyne. Paskui trumpai Lietuvą valdė jo giminaitis Svarnas, bet jau tvirtai į savo rankas valdžią paėmė Traidenis (1269-1282). Jis suruošė keletą žygių j kryžiuočių valdas Livonijoje (1270) ir per užšalusią jūrą buvo nužygiavęs į Eželio (Saaremos) salą. Kartais padėdavo Traidenis ir žiemgaliams, kurie buvo sukilę prieš ordiną. Livonijos magistro Ernesto rūpesčiu 1274 m. pastatyta Daugpilio pilis. Jei Klaipėdos pilis Žemaitijoje buvo pastatyta specialiai prieš žemaičius, tai Daugpilis buvo nukreiptas prieš aukštaičius.'30 Traidenis bandė paimti Daugpilį, panaudojęs ir akmenims svaidyti mašinas, tačiau turėjo pasitraukti (1279). Ordinas keršijo. 1279 m. pavasarį magistras Ernestas suruošė didelį žygį į Lietuvą. Nesutikę pasipriešinimo, kryžiuočiai žudė žmones, degino sodybas. Jie atžygiavo iki pat Traidenio sostinės Kernavės. Su grobiu grįžtančią ordino kariuomenę staiga prie Ašeradės (Aizkrauklės) užpuolė lietuviai. Mūšio metu, iš kryžiuočių eilių pasitraukus žiemgaliams, 1279 m. kovo 5 d. krito pats kryžiuočių magistras ir 71 riteris. LReim pažymi, kad tai buvo "didelis smūgis krikščionybei".31 Po šito smūgio kryžiuočių bendroje kapituloje buvo nutarta, kad abiem ordino šakom reikia vieningiau veikti platinant krikščionybę.

Tarp kaimyninių valstybių dažnai vykdavo padienio susirėmimai. Užpulti netikėtai kaimyno žemę ir apiplėšti būdavo laimės dalykas. Tačiau visai kitaip reikia žiūrėti į kryžiuočių riterių puolimus. Kryžiuočiai visur skelbėsi esą krikščionybės nešėjai į pagonių kraštus. Aprūpinti imperatoriaus raštais su teise užimti pagonių žemes ir popiežių laiminami, jie buvo vieninteliai pripažinti krikščionių tikėjimo platintojai.

Vokiečių ordino kronikininkas  Petras  Dusburgas,32 aprašęs 53 metus besitęsusias prūsų
kovas, nuo 1283 m. (146 p.) pasakoja apie kovas su lietuviais iš Prūsų pusės. Kryžiuočių ordinas turėjo Romoje, arba Avignone, kur popiežius gyveno, savo atstovą, vadinamą generalinį prokuratorių, kuris popiežiui ir jo patarėjams nuolat pranešdavo apie kryžiuočių apaštalavimą ir apie pagonių žiaurumus. Tie pranešimai (Berichte) yra atspausdinti.33 Apžvelkime, nors prabėgomis, iš Dusburgo kronikos keliolika kryžiuočių karo žygių, kuriais krikščionybė buvo nešama į Lietuvą. Iš viso 1283-1326 m. buvo padaryti 28 stambūs puolimai, neskaitant mažesnių teriojimų bei plėšikavimų.

1283 m. žiemos metu didelė kryžiuočių kariuomenė ledu perėjo per Nemuną ir smarkiai puolė Bisenos pilį, netoli Skirsnemunės: daug žmonių nužudę ar sunkiai sužeidę , jie įsiveržė į pilį. Ten vienus nužudė, kitus suėmė ir pilį pavertė pelenais. Kita jų kuopa siautė po apylinkes ir degino trobesius. Visi su nemažu grobiu grįžo atgal. Ir jie turėję sužeistų, o 4 broliai ir vienas tarnas nuskendo Nemune, nes ledas buvęs plonas. 1284 tas pats magistras, "dar nepasisotinęs netikėlių karu", su didele kariuomene puolė Gartos pilį: broliai įsiveržė vidun ir "visus užmušę ar suėmę, pilį ugnimi sunaikino". Po to 1800 karių siautė po pilies apylinę, daugelį nužudė, degino sodybas, plėšikavo ir su dideliu grobiu grįžo namo (147p.). 1286 m. Dusburgas mini išdaviką Pelužį, kuris buvo susipykęs su savo ponu ir pabėgęs į Prūsus. Jo vadovaujami iš kryžiuočių gauti "drąsuoliai" kariai atvykę į to bajoro sodybą ir radę vestuvių puotą, "70 bajorų (regulos) su jų šeimininku nužudė" (149 p.). 1290 m. riteriai puolė Kolainių pilį, netoli Bisenos. Pilį gynė Surminas "su 120 rinktinių karių, kurie narsiai pasipriešino broliams... nuo pilies sienų tekėjo kraujas, tarsi patvinęs vanduo" — rašo Dusburgas. —Tikl2 pilies gynėjų liko gyvi, bet pilis nebuvo paimta (152 p.). Netrukus Karaliaučiaus komtūras su 1500 karių vėl puolė Kolainių pilį, kurią sudegino, paskui plėšimais ir ugnimi nusiaubė Juni-gedos sritį, "kur buvo suimti ir nužudyti 700 netikėlių žmonių" (preter alia damna septingenti capti sunt homines infidelium et occisi) (154 p.). 1292 m. kryžiuočiai "su šimtu brolių ir didele daugybe raitelių nusiaubė Gaižuvos ir Pačtuvos sritis (155 p.) Tais pat metais vėl buvo pulta Jungedos pilis, paskui Aukaimio pilies apylinkės. Ten kryžiuočiai "jas nu-teriojo gaisrais ir plėšimais, daugelį žmonių pagrobę ir nužudę" (155 p.). Taip buvo platinama krikščionybė. 1293 m žiemą magistras, "visuomet linkęs išaukštinti tikėjimą ir tikinčiuosius" (semper intentus ad exaltationem fidei et fidelium), su didele kariuomene smarkiai puolė Jungedos pilį: "daugelį žmonių nužudė ir du pilies priešpilius — vieną ant kalno, antrą slėnyje — pavertė pelenais" (157 p.). 1294 m žiemą magistras, "susirūpinęs tikinčiųjų išganymu", kariuomenę padalinęs į du būrius, nuteriojo ir gaisrais sunaikino Pačtuvą ir Gaižuvą, nužudė 100 žmonių ir išsivedė daug belaisvių. Tais pat metais Ragainės riteriai su 300 karių puolė Pešt-vės pilį. Pakelyje radę, nusivarė avių bandą, "nužudę daug netikėlių, 70 vyrų išsivedė belaisviais". Tuo metu Ragainės komtūras Libencelė suruošė daug "garbingų" žygių prieš lietuvius. Kryžiuočiai laivais vykę į Aukštaitiją, sudeginę Romuvą, lietuvių šventą vietą, visus ten užkluptus vyrus nužudę. Kitą mūšį jie turėję Žemaičiuose, prie Pograudos, kur staiga užklupę daug raitelių, visus nužudė, išskyrus šešis, kurie pabėgo. Paskui jie siautė prie Wayken (Vėjukai), kur daugel bajorų, įsivilioję į pinkles, nužudę (158-159 p.).

Vytenio laikais (1295-1315)34 kryžiuočiai kelis kartus puolė svarbią lietuvių Gardino pilį ir jos priešpilius (1296), paskui ir kitas vietoves. 1305 m. gavėnios metu kryžiuočiai puolė Aukaimio pilį: "Įžengę (į pilį) jie nužudė visus, kurie buvo vyriškos lyties", moteris ir vaikus pagrobę išsivedė, pilį sugriovė. Nuteriotos plėšimais ir gaisrais pilies apylinkės (171 p.). Tų pat metų rugpjūčio 15 d. 11 riterių su 200 karių "sudegino tris lietuvių karaliaus pilis, vyrus pagrobė ir nužudė". 1306 m. buvo užpultas Gartos priešpilis, kuris buvęs labai apgyventas, "captis omnibus et occisis hominibus" (suėmę visus vyrus ir nužudę), trobesius sudeginę, paėmę didelį grobį, "kiek tik galėjo pavežti", kryžiuočiai grįžo namo. Netrukus Karaliaučiaus maršalas su 100 riterių ir 6000 raitelių vėl puolė Gartos pilį, kurią gynė "Lietuvos karalius". Daug buvo užmuštų ir sužeistų. 1307 m. nuteriota Karšuvos sritis: viskas deginta, plėšta grobis ir išsivesta 70 belaisvių; be to, užmušta 82 lietuviai, kurie gynė Bisenos pilį (177 p.). 1311 m. kryžiuočiai nusiaubė Pograudos apylinkes: "daugelį žmonių nužudė ar paėmė į nelaisvę, stipriai viską naikindami plėšimais ir ugnimi. Iš ten pasitraukę, pamatė būrį netikėlių, pasiruošusių kovoti, tai išžudė visus turėtus belaisvius" ir visa, kas grobyje turėjo gyvybę" — rašo Dusburgas (177p.). Tuo metu didysis ordino komtūras "su 150 riterių, su stipria kariuomene ir su 200 pėstininkų", puolė Šalčininkus, netoli Vilniaus, "kur niekada dar nebuvo matyta krikščionių kariuomenė". Ten kryžiuočiai sunaikinę tris pilis, grįžę su dideliu grobiu, vesdamies 700 belaisvių, "neskaitant užmuštųjų, kurių skaičius buvo labai didelis" (178 p.). 1313 m. jie ilgai puolė Bisenos pilį, sudegino priešpilį ir daug žmonių sužeidė. 1314 m. jie du kartu teriojo Medininkų apylinkę, kur daug žmonių nužudę. 1315 m. spalio 12 d. didelė kryžiuočių kariuomenė puolė Junigedos pilį, daug žmonių nužudė, išsivedė 78 belaisvius, o trobesius sudegino. 1316 m. žiemą kryžiuočių raiteliai staiga užpuolę nusiaubė Pačtuvos sritį, "vastavit incendio et rapina, captis 500 hominibus et occisis" (nuteriojo gaisru ir plėšimu, pagrobę ir užmušę 500 žmonių) (182 p.). Tuomet grįžę į Karaliaučių, rado daug grafų, riterių ir maldininkų, tai su jais ir su didele kariuomene puolė Medininkų sritį, kurią nuteriojo, "pagrobę ir užmušę 200 žmonių". Brolių kritę 50. Tais pat 1316 m. kitas didelis kryžiuočių būrys prie Bisenos pilies kovėsi su lietuviais, kurių 80 nužudė, išskyrus 5, kurie pabėgo. Tų metų balandžio mėnesį jie vėl puolė Biseną nužudė 6 vyrus; pilį radę tuščią, sudegino. Tais pat 1316 m. riteriai iš Ragainės puolė Medininkų sritį, kur sudegino du kaimus, "vyrus nužudę, moteris ir vaikus pagrobę, greitai atsitraukė". 1317 ir 1318 m. kryžiuočiai du kartu puolė Junigedos ir Peštvės priešpilius, kuriuos sudegino. 1319 m nužudyti 55 lietuviai (185-186 p.). Ir taip toliau — žudymai, plėšimai, deginimai, vis krikščionybės vardan.

Iš Livonijos pusės kryžiuočiai tuomet rečiau puldinėdavo Lietuvos pasienį, kadangi ordinas turėjo malšinti žiemgalius ir vesti ginčą su Rygos miestu ir arkivyskupu. Šie susidraugaudavo su pagoniu Vyteniu, kuris palaikė prekybą su Rygos miestu. Jis ėmė teikti ir karinę pagalbą, ypač nuo 1297 m. Ordinas buvo suėmęs arkivyskupą Joną III ir užėmęs dvi jo pilis: Kokenhausen ir Treyden. Trukdydami Rygai susisiekti su Hanzos miestais, kryžiuočiai prie Dauguvos pasistatė Neuermūhleno tvirtovę. Lietuviai, gavę pažadų, kad rygiečiai jiems padės priimti krikštą, padarė sąjungą su jais ir 1298 m. puolė Neuermūhleno apylinkes ir sudegino ordino sukrautą prie Dauguvos medžiagą. Gegužės mėnesį pats Vytenis sugriovė ordino pilį Karkus, esančią į šiaurę nuo Rygos. Prie Toreidos upės įvyko mūšis (VI. 1), kurio metu krito kryžiuočių magistras Bruno, Fellino komtūras ir 20 riterių.35 Tačiau Neuermūhleno pilies sąjungininkai nepajėgė paimti ir patys buvo sumušti, nes iš Prūsų atvyko ordinui pagalba. Ir toliau Vytenis palaikė santykius su Ryga, tačiau turėjo gintis nuo kryžiuočių, kurie dažnai puolė žemaičius. 1312 m. popiežius buvo atsiuntęs legatą Pranciškų de Moliano, kad išspręstų ginčą tarp rygiečių ir ordino. Tardymo metu Rygos arkivyskupas ir miesto taryba tvirtino, jog Lietuva priimtų krikštą, jeigu jai netrukdytų ordinas su savo žiaurumais ir klasta. Dėl ordino kaltės esąs ir Mindaugas atkritęs nuo krikščionybės. Popiežiaus legatas ekskomunikavo Livonijos ordiną.36

5 .Gedimino laiškai
Panašiai kaip Vytenis, jo brolis Gediminas palaikė santykius su Ryga, kuri vedė ginčą su slegiančiom kryžiuočių užmačiom. Gediminas pagarsėjo Europoje, kai jis sėkmingai jungė prie Lietuvos rusų (rusinu) žemes ir tuo būdu plėtė savo valstybę. Žinomas jis ir kaip diplomatas. Sunkiu su kryžiuočiais karų metu jis išsiuntė j Vakarus bent penkis laiškus, kurie yra užsilikę.3' Gedimino prašomi, tuos laiškus parašė Vilniuje gyvenę pranciškonai Mikalojus, Henrikas ir Bertoldas (Gedi 119-121,143 p.). Laiškai būdavo perduodami Rygos miesto tarėjams, kurie pasirūpindavo juos išsiųsti. Dėl tų laiškų tikrumo negali būti jokių abejonių, nes nuo popiežiaus Jono XXII ir kitų asmenų gauti atsakymai pilnai patvirtina jų gavimą. Tiktai kryžiuočiai, kaip matysime, stengėsi boikotuoti laiškų turinį, kuris nebuvo pagal jų planus. Popiežiui buvo rašyti du laiškai (juos mini savo atsakyme popiežius), kurių tik pirmasis yra užsilikęs. Tas laiškas (Gedi 22-27 p.), matyti, buvo siųstas į Avignoną 1322 m. Jame užsimenamas Gediminas, kuris "su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namų magistro (daromų) žiaurių nuoskaudų... jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėlto ir mes , deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti senolių klaidoje". Toliau Gediminas rašo, kaip jo pirmtakai siuntė pasiuntinius pas Rygos arkivyskupą, tačiau tie pasiuntiniai kryžiuočių būdavo nužudomi. Jo pirmtakas Vytenis buvo siuntęs laiškus popiežiaus legatui Pranciškui ir arkivyskupui Fridrichui,38 prašydamas, kad atsiųstų du brolius pranciškonus, "paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią". Teutonai tą bažnyčią sudegino ir kelis kitus tarpininkus nužudė. "Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums (daromoms) skriaudoms"... "Mes pas save turime broliu iš pranciškonų ordino ir iš domininkonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventas apeigas". Toliau Gediminas kreipėsi į popiežių: " prašome atkreipti dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų aukščiau minėtieji kankintojai, (m. pabr.) būtent minėtasis magistras ir broliai" (dunnnodo tortoribus praedictis, vedelicet magistro praedicto et fratribus in nulio teneamur). — Taigi pagrindinė sąlyga Lietuvai priimti krikštą: kad kryžiuočiai būtų sutramdyti.

Antrą laišką Gediminas 1323 m. sausio 25 d. nusiuntė Liubeko, Bremeno, Magdeburgo, Koelno ir kitų miestų krikščionims, primindamas savo laišką popiežiui ir kad laukiąs jo pasiuntinių. Toliau rašo apie savo prieš porą metų pastatytas pranciškonams ir domininkonams bažnyčias Vilniuje ir kitą pranciškonams Naugarduke, kurią tačiau Prūsų kryžiuočiai sudegino; šiais metais ją liepęs atstatyti. Kviečia atvykti vyskupus, kunigus ir bet kokio ordino gerus vienuolius; kviečia visokius amatininkus, žemdirbius ir pirklius, kuriuos visus žada remti. Trečią laišką Gediminas 1323 m. gegužės 26 d. siuntė Liubeko ir kitų 5 miestų piliečiams. Rašė, kad jau daugelis žmonių buvo atvykę į Lietuvą ir aplankę Nau-gardą ir Pskovą. Ir kiti gali atvykti. Kviečia kunigus ir vienuolius, bet ne tokius, kurie "iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį... žalodami sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai, kurie žudo dvasiškius". Vėl kviečia įvairius amatininkus, žadėdamas jiems teikti lengvatas; žemdirbiams žada duoti žemės. "Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise". Primena savo pastatytas vienuoliams bažnyčias Vilniuje ir Naugarduke. Žmonės saugiai galėsią atvykti per Mozūrijos kunigaikščio kraštą. Ketvirtą laišką 1323 m. gegužės 26 d. Gediminas siuntė domininkonų magistrams ir priorams, visų pirma Saksonijos magistrui, vis priminėdamas savo laišką popiežiui. Kviečia atvykti vienuolius ir amatininkus. Pažymi, kad "pikta valia veikiantieji prieš šį raštą ir antspaudą" yra tiesos neigėjai ir tikėjimo ardytojai. Tą pat dieną išsiųstas panašus laiškas ir pranciškonų ordino vienuoliams.

Taigi pagonis Gediminas labiau rūpinosi Lietuvos sukrikščioninimu, negu oficialiai pripažintieji krikščionybės nešėjai kryžiuočiai. Priešingai — jiems rūpėjo tik užimti Lietuvos kraštą, bent Žemaičius, kad sujungtų savo valdomus Prūsus su Livonija. Tuo metu Gediminas buvo rašęs Rygos miesto tarybai, kviesdamas sudaryti taiką visiems kartu su ordinu, panašiai kaip anksčiau Vytenis. Miesto taryba 1322 m. lapkričio 29 d. (Sv. Andriejaus vigilijoje; Gedi: 1323) Gediminą įspėjo, kad būtų atsargus su kryžiuočiais ir su jais nesudarytų atskiros taikos bei paliaubų, bet kartu su arkivyskupu, jo kapitula ir Rygos miestu. Arkivyskupas šiuo metu esąs popiežiaus kurijoje, Avignone, kur jis "visuose reikaluose prieš minėtuosius brolius pasiekė to, ko norėjo, ir tikimės, jog jis pats... greitai linksmas sugrįš" (Gedi 6 p.). 1323 m. spalio 2 d. Gediminas praneša (Gedi 64-75 p.), jog jis padarė taikos sutartį su krikščionių atstovais. Dalyvavo pasiuntiniai: Rygos arkivyskupo ir jo kapitulos, Eželio ir Dorpato vyskupų, Danijos karaliaus atstovas. Sutarta, kad bus taika ir laisvė visose minėtų asmenų valdose ir nuosavybėse; visi žmonės gali laisvai visur keliauti; pagrobti turtai turi būti grąžinti; neteisybė turi būti išaiškinta pagal to krašto teisę, kur neteisybė padaryta.

Popiežius Jonas XXII apie gautą Gedimino laišką 1323 m. lapkričio 7 d. panešė Prancūzijos karaliui (Gedi 84-85 p.). Gediminui rašydamas 1324 m. birželo 1 d., popiežius pakartoja daug Gedimino laiško vietų. Pažymi, kad gautas ir antras Gedimino laiškas, kuris vėl pradžiugino jį ir kardinolus; primena Gedimino žodžius, jog jis tiki į Svč.Trejybę ir pasiduoda popiežiaus valdžiai. Popiežius žada siųsti pas Gediminą savo pasiuntinius: vyskupą Baltramiejų ir abatą Bernardą, "kad jie aiškintų tau ir tavo karalystei Evangeliją" ir mokytų tikėjimo tiesų. Jis žada atsiųsti atgal ir Rygos arkivysk. Fridrichą, kaip prašė Gediminas. Toliau rašo: kadangi abiejuose laiškuose "kreipeisi į mus užtarymo, skųsdamasis minėtuoju magistru ir broliais..., kai tu priimsi tikėjimą ir ateisi į Bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime ir... liepsime, kad jie visiškai atsisakytų (tau daryti) bet kokių nemalonumų, nuostolių ir skriaudų..." Prašo priimti maloniai siunčiamus delegatus, vyskupą ir abatą.39 Kartu iš Avignono popiežius 1324 m. birželio 1 d. liepė išsiųsti 9 laiškus savo dviem pasiuntiniams, taip pat Teutonų Slaugytojų Sv. Marijos broliams (kryžiuočiams), kad Gedimino nevargintų, ir birželio 5 d. grįžtančiam namo Rygos arkivysk. Fridrichui.

Nepakeliui buvo kryžiuočiams Gedimino sumanymas priimti katalikų tikėjimą. Todėl jie ir jų tarnai ėmė boikotuoti Gedimino pastangas, jį vadinti apsimetėliu, veidmainiu ir jo užmojį trukdyti. Skirtinga buvo padėtis Livonijoje ir Prūsuose. Livonijoje, kaip matėme, kryžiuočiams galėjo priešintis ir Gediminui pritarti Rygos miestas, arkivyskupas ir kai kurie vyskupai, tuo tarpu Prūsuose viską savo rankose turėjo ordinas: jam buvo pajungti vyskupai ir vienuoliai, kurių nebuvo daug. Sužinoję apie Gedimino išsiųstus laiškus, tuojau davė savo pareiškimus Prūsuose Varmijos vysk. Eberhardas su kapitula (1323.X. 16, Gedi 75-85 p.) ir Kulmo pranciškonų kustodas Mikalojus (1323.X.25, Gedi 87-91 p.), tvirtindami, kad Gedimino laiškai esą apgaulingi, kad lietuviai braunąsis į krikščionių žemes, žudą žmones ir 1.1. Rygos miesto tarėjai 1324 m. rašė Liubeko miesto tarėjams (Gedi 147-165 p.): "Mums tapo žinoma, jog teutonų namo ordino broliai savo laiškais jums labai bjauriai apšmeižė mus ryšium su Lietuvos karaliaus laiškais, kuriuos jums, tarpininkaudami tam karaliui, pasiuntėme praėjusią vasarą..." Kadangi Rygos arkivyskupas tuomet buvo Avignone, tai kryžiuočių patikėtinių šmeižtai popiežiui nepadarė įtakos, nors skleidė nepalankias nuotaikas.

Gaila, kad apie įvykių eigą neturime nei Rygos arkivysk. Fridricho, nei popiežiaus siųstų dviejų delegatų pranešimų. Gedi 117-145p. spausdinamas iš Rygos magistrato archyvo raštas yra be datos ir neaiškus. Atrodo, kad ten pranešimą duoda legatų ir arkivyskupo pasiuntiniai (reiškia, ne popiežiaus legatai), kurie buvo atvykę į Vilnių šeštadienį po Visų Šventųjų šventės (matyt, 1324 m.). Tie pasiuntiniai įteikę Gediminui laiškus nuo popiežiaus legatų, arkivyskupo, Eželio ir Dorpato vyskupų ir nuo Rygos miesto tarybos. Jie nuėję į pranciškonų bažnyčią išklausyti mišių ir iš brolio Mikalojaus sužinoję, kad karaliaus Gedimino pasiryžimas (propositum) yra pakitęs tiek, "kad jis visai nebenorįs priimti Kristaus tikėjimo". Ir kiti pranciškonai, Henrikas ir Bertoldas atsakę, kad "karalius turėjęs gerą pasiryžimą, bet deja, susiklosčius kitoms aplinkybėms, jis visiškai pasikeitęs ir pasidaręs priešingas". Atsiklausus paties Gedimino, gautas atsakymas, jog jis laikąs tėvais popiežių ir arkivyskupą, nes jie vyresni, broliais — tuos, kurie į jį patys panašūs, ir sūnumis —jaunesniuosius. "Krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą".4 ' Gediminas patvirtinęs savo išsiųstų laiškų turinį, išskyrus savo krikštą : jis nenorįs krikštytis. "Jis pasakė tokius žodžius: Ką jūs man kalbate apie krikščionis? Kur randama didesnių skriaudų, didesnio nedorumo, smurto, suktumo ir lupikavimo, jei ne tarp krikščionių žmonių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo esą vienuoliai, kaip kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį piktą: jie ėmė nelaisvėn vyskupus, juos kišo į kalėjimus ir laikė skurde, kol jie sutiko su jų norais; Kai kuriuos ištrėmė; dvasiškius vienuolius žudė; Rygos miestui padarė didžiausios žalos, ir nieko neištesėjo, ką nuo krikščionybės įvedimo priesaikomis buvo pažadėję; tai įvyko ir praėjusiais metais, kai žemes valdančių pasiuntiniai buvo čia ir, visiems sutinkant, neverčiami visų krikščionių vardu priėmė taiką ir ją priesaikomis patvirtino, be to, pabučiavo kryžių; tučtuojau po to jie visiškai nieko nesilaikė, ką priesaikomis buvo sutvirtinę, nes nužudė mano pasiuntinius, kuriuos pagal susitarimą buvau suntęs taikai patvirtinti; bet ne tik juos, o daugelį kitų daug kartų jie žudė, grobė, rakino pančiais ir žiauriai su jais elgėsi; dėl to nebetikiu jokiomis jų priesaikomis". Vėliau buvo kreiptasi į karaliaus Gedimino vertėją Tėvą Henekiną, kuris buvo padėjęs broliui Bertoldui rašyti popiežiui skirtą laišką. Henekinas prašė laikyti paslaptyje šį jo pareiškimą: "Aš žinau, kad karalius tvirtai buvo pasiryžęs atsiversti, nes su dideliu noru liepė parašyti laišką; bet kodėl jis nuo to atisakė, nežinau". Gedimino žmonos karalienės palydovė moteris pasakoja, kad Gediminas tą naktį, kai buvo atsilankę pasiuntiniai, savo kambary už sienos graudžiai verkė; dar ir kitom naktim jis verkė. Esą jis verkęs dėl to, "kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėto pasiryžimo" (hoc fecit radone illius quod debuerat retrocedere a proposito inchoato) Gedi 145 p.).

Tokiu būdu kryžiuočiai savo žiaurumais sutrukdė Gediminui įvykdyti jo kilnų planą. Tai matyti ir iš šeštojo jo išsiųsto Svč. Trejybės dieną (tur būt 1325.VI.2) laiško, kuris yra liūdnas (Gedi 167-173 p.). Laiškas siunčiamas Dorpato ir Eželio vyskupams, Revalio žemės viršininkui, Rygos miesto tarėjams "ir visiems kitiems su mumis gyvenantiems taikoje". Su skausmu Gediminas skundžiasi, kad padaryta taika, jau popiežiaus patvirtinta, "dabar be jokios mūsų kaltės yra nedraugiškai pažeidinėjama brolių kryžiuočių iš teutonų namo": jie pagrobė šešis pasienio gyventojus, kurie buvo priversti iš jų išsipirkti, o du žiauriai nužudyti; jie išstatė sargybas taip, kad nebegalime su jumis susitikti; užmušė vieną medžiotoją iš Upytės, o du nusivedė į nelaisvę; ir kitur kelis žmones nužudė; nuniokojo Polocko žemes, pagrobė ir išsivarė daug žmonių ir žirgų, o 20 asmenų priverstinai pasilaiko suėmę; ten ir vėl nužudė 80 žmonių ir daug grobio išsivežė, ir daugiau įvairios žalos padarė. Sužinojęs, kad arkivysk. Fridrichas grįžo į Rygą iš popiežiaus kurijos, Gediminas rašė: "mes pasiuntėme pas jį savo pasiuntinį, teiraudamies apie jo sveikatą, jie (kryžiuočiai) minėtą pasiuntinį pakorė". Dar galima pridėti iš notarinio akto, kuris sudarytas 1326 m. kovo 2 d. (Gedi 174-187 p.) reikalaujant Gedimino patikėtiniui Lesei. Kalbėdamas apie 1323 m. padarytą taiką (žr. aukščiau), Lesė pareiškia: "Po to, kai minėtoji taika buvo sudaryta ir patvirtinta, mūsų karaliaus žmonės buvo imami nelaisvėn, apiplėšiami ir žiauriai žudomi, kaip aiškiai žinome iš paties viešpaties karaliaus pasiuntinių... Mums visiems tai žinoma. Ašradėje aš — sako Lesė — drauge su savo palyda ir draugais teutonų namo brolių buvome paimti nelaisvėn, apiplėšti, iš pilies į pilį vedami, griežtai laikomi, kad pagaliau būtume nužudyti, —- kol minėtieji popiežiaus pasiuntiniai savo protestais, žygiais ir jiems suteiktais įgaliojimais mus išvadavo iš nelaisvės ir pančių, drauge su iš mūsų atimtais daiktais; jiems Viešpats mūsų Dievas teatlygina už mus". "Tačiau mūsū draugus rusinus, kurie buvo siunčiami kartu su mumis..., grįžtančius į savo kraštą tie broliai Daugpilio pilyje vėl apiplėšė". Toliau išskaičiuojami keli įvykiai, kaip kryžiuočiai nesilaikė taikos nuostatų: užpuldinėjo ir apiplėšdavo pirklius, sulaikydavo pasiuntinius. "Mes stebimės" — toliau pareiškė Lesė — "ir stebėtis nepaliaujame, kad minėti teutonų namo broliai... visiškai nepaiso savo viešpaties popiežiaus..., nes jie visai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius".

Dėl kryžiuočių daromų nedorybių Rygos arkivysk. Fridrichas nebegalėjo ilgiau ištverti Rygoje ir turėjo grįžti į tremtį, Avignoną. Prieš išvykdamas, jis su Rygos dvasiškiais 1325 m. balandžio 4 d. paskelbė ekskomunikos raštą Livonijos kryžiuočių magistrui ir riteriams, o jų namams — interdiktą.41 Jis kaltina kryžiuočius, kad trukdė vienuoliams ir kitiems dvasiškiams, kurie ėjo skelbti Kristaus tikėjimą lietuviams ir kitiems pagonims, vykdyti savo misiją; jie suiminėjo ir kišo į kalėjimus vyskupus, kunigus ir Rygos piliečius; iš jų kai kuriuos nužudė, kitus sumušė; pamini keletą vardų. Be to, kryžiuočiai įvairiais būdais trukdė lietuvių karaliui ir jo tautiečiams priimti katalikų tikėjimą, jo pasiuntinius suėmė ir žudė, pvz., Gedimino pasiuntinį Sedegalą žiauriai nužudė, o pranciškoną Gerardą ilgai laikė Ašradės kalėjime (LUB II, 710 nr., 191 kol.) . Arkivysk. Fridricho ištarmę kaip liudininkai pasirašė abatas Bernardas (vienas iš popiežiaus siųstų legatų) ir daug Rygos aukštų dvasiškių. — Vienintelė išeitis tuomet lietuviams priimti krikštą buvo ta: jei popiežius visam laikui būtų ekskomunikavęs kryžiuočių ordiną ir pasauliui paskelbęs, kad jis yra netinkamas krikščionybei platinti. Bet ar jis galėjo tai padaryti? Manau, kad negalėjo, nes ordinas buvo per daug galingas katalikų pasaulyje: be poros šimtų namų visoje Europoje, jis turėjo stiprią Prūsų - Livonijos valstybę ir tūkstančius gerbėjų. Tai matysime toliau ir Konstancos koncilijuje. Nenaudingi buvo popiežių laiškai "mylimiesiems sūnums" kryžiuočiams, kad jie neteriotų Lietuvos, nes jie jų nepaisė; nenaudingi ir Lietuvos valdovams, kad jie priimtų krikštą, kol ordinas nebuvo sutramdytas. Kad lietuvių tauta būtų vieninga ir atspari prieš tautos priešus, ji su savo valdovais turėjo likti pagoniška. Taip buvo iki Vytauto ir Jogailos laikų.41a Tuo tarpu kryžiuočių propaganda visam pasauliui skelbė, kad Gediminas ir jo lietuviai esą užkietėję žiaurūs pagonys ir kad tiktai kryžiuočiai platina krikščionybę; o prie popiežiaus esąs jų prokuratorius atitinkamai nuteikdavo popiežiaus patarėjus.

6. Ir toliau kardu plečiama krikščionybė
Bent keliais bruožais atžymėsime, kaip kryžiuočiai Gedimino laikais iš abiejų pusių brovėsi j Lietuvą. Jų kronikininkai, be Dusburgo, Vygandas (Wigand von Marburg) ir Vartbergė (Hermann de Wartberge) uoliai užrašinėjo, kur ir kiek vietovių kryžiuočiai nuteriojo, sudegino, kiek užmušė vyrų, kiek moterų ir vaikų išsivedė į nelaisvę, kiek išsivedė arklių, galvijų ir išsivežė visokio grobio. Štai keli pavyzdžiai. 1328 m. Karšuvos srityje sudeginti Pūtvės ir Aukaimio priešpiliai, nuterioti Vėjukai (Wayken) ir pulta Gedimino pilis (SRP I, 214-215,217 p.) Pažymėtinas didelis karo žygis 1329 m. pradžioje į Žemaičius. Žygyje dalyvavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, daug svečių iš Europos ir Anglijos, kartu ir prancūzų poetas Guillaume de Machaut.42 Riteriai apsupo Medvėgalio pilį, kuri stipriai buvo ginama, bet turėjo pasiduoti. Kryžiuočių magistras Urselen buvo linkęs visus belaisvius liepti nužudyti (jis buvo vyriausias krikščionybės platintojas). Karalius Jonas tačiau užstojo ir prašė belaisvius palikti gyvus, bet pakrikštyti. Visi 6000 (pagal šaltinius: 3000) buvo pakrikštyti. Todėl poetas de Machaut giria karalių, nes tuomet žygis tikrai gavo religinį charakterį. Vygandas tačiau pažymi, kad pakrikštytieji vėliau ėmė ilgėtis pagonybės ir atkrito. Iš tikro, ką reiškia krikštas be tinkamo paruošimo? Tame žygyje, be to, buvo paimtos ar nuteriotos kitos 4 lietuvių pilys: Kvėdarna, Gedimino pilis, Gegužkalnis ir Aukaimis.

Livonijos kryžiuočiai tuo metu Dauguvos žiotyse statėsi Dūnamiundės (Daugavgryvos) pilį. Rygiečiai bandė ją pulti, bet veltui. Jie kreipėsi į Gediminą, kad padėtų jiems kryžiuočius pabausti. Lietuvos valdovas 1329 m. rugsėjo mėnesį suruošė karo žygį į Livonijos kryžiuočių valdas. Vadovai buvo keturi rygiečiai. Lietuviai per šešias dienas teriojo kyžiuočių Karkus sritį, Helmet, Paistei ir kitas vietoves; ir patys turėję nuostolių: žuvę 500 vyrų. Tačiau grįžo nepersekiojami.43 Ordinas tačiau buvo stiprus: po šešių apgulimo mėnesių Rygos miestas 1330 m. kovo 20 d. kapituliavo ir pasidavė magistrui von Monheim. Rygai kritus, Gediminas nebeteko draugų ir kiečiau kryžiuočių buvo spaudžiamas. 1330 m. magistro kariuomenė puolė Santotės vietovę, kurią nuteriojo, gaisrais nusiaubė ir apie 500 lietuvių nužudė (SRP 11,66 p. ir toliau). 1332 m. tas pats magistras padarė žygį į Žemaitiją, nuteriodamas Mažeikius ir Vindeikius. 1333 m. vasario pradžioj Livonijos ir Prūsų kryžiuočiai dviem kariuomenėm, plėšimais ir gaisrais vėl nuteriojo Žemaičius. Tais metais Livonijos magistras puolė Ukmergės sritį ir laivais pasiekė Polocko apylinkes . 1334 m. buvo teriotos Dubingių ir Sikulų (Šešuolių?) žemės; kryžiuočiai buvę 4 mylios nuo Vilniaus, paskui žygiavo link Polocko. 1336 m. vasario mėnesį buvo suruoštas į Lietuvą didelis žygis; pagarsėjo Pilėnų pilis, kurios įgula su vadu Margiu narsiai gynėsi, bet nepajėgė. Žinodami kryžiuočių žiaurumus, pilies gynėjai pilies kieme užkūrė laužą, ten sumetė savo turtą, "nužudė moteris ir vaikus, sumetė jų lavonus į ugnį ir patys vieni kitus išžudė... jų vadas nevieną dar galvą priešui nuskynė, kol atidavė savąją".44 Ir po 1336 m. kasmet vis buvo ruošiami karo žygiai ir padaroma daug žalos (gravia damna). Minėtinas didelis žygis, kurį 1348 m. magistras de Herike padarė Žemaitijoje ir smarkiai nuteriojo (totaliter devasta-vit) Šiaulių apylinkes, kurios buvo labai apgyventos. Tais metais Prūsų kryžiuočiai 8 dienas teriojo lietuvių žemes, o devintą dieną kovėsi su rusinais, kuriems vadovavo Narimantas, Algirdo ir Kęstučio brolis; ten kryžiuočiai nužudę per 10,000 žmonių (tikrai perdėta!). 1353 m. popiežius Inocentas VI, Rygos arkivysk. Vromaldo prašomas, griežtai pasmerkė kryžiuočius, bet Sv. Morkaus kardinolui Pranciškui užstojant, bausmė buvusi sušvelninta (SRP II, 70-77 p.).


Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Reljefas, iškaltas švine Kultūros židiniui New Yorke ir 1986 rudenį pavogtas.

7. Algirdo ir Kęstučio pastangos apkrikštyti Lietuvą
Tuo tarpu, kai kryžiuočiai be atvangos vedė Heidenkampf, t. y. krikščionybės vardan brovėsi į
Lietuvą, žudė žmones, degino sodybas, vedėsi belaisvius ir plėšikavo, Lietuvos valdovai bandė sueiti į sąlytį su vengrų ir lenkų karaliais ir su imperatorium. 1351 m. buvo sudaryta taikos ir abipusės pagalbos sutartis tarp Vengrijos karaliaus Liudviko ir lietuvių kunigaikščių. Sutarties dokumente, be kitų, yra šie punktai: 1) Kęstutis su savo broliais ir visa tauta yra pasiryžęs apsikrikštyti, jei Vengrijos karalius jam iš popiežiaus išrūpins karaliaus karūną; 2) Kęstutis eis į talką, nežiūrėdamas išlaidų. Vengrijos karaliui su ta sąlyga, jei Vengrijos ir Lenkijos karaliai jam grąžins kryžiuočių užimtas Lietuvos žemes ir j| gins nuo kryžiuočių ir totorių.45 Tačiau tie du karaliai dėl kryžiuočių nepajudino nė piršto, o kryžiuočiai kaišiojo 1352 m. pasigamintus Mindaugo "dovanojimų" nuorašus, reikalaudami sau Lietuvos žemių. Tai apie jokį krikštą negalėjo būti kalbos. Čia galima priminti, kad Lenkijos Kazimieras 1357 m. gruodžio 17 siuntė popiežiui supliką, kurioje minėjo "krikščionių tikėjimo priešus lietuvius", kuriuos reikia skatinti "į teisingumo kelią"; prašo popiežių laiškais paraginti imperatorių Karolį ir Vengrijos karalių Liudviką, kad kartu su juo (Kazimieru) gintų naujakrikštus nuo likusių netikėjime pagonių.46 Popiežius nusiuntė laišką Karoliui IV. 1358 m. balandžio 21 d. Karolis IV iš Pragos siuntė iškilmingą raštą su paauksuotu antspaudu Lietuvos kunigaikščiams, patardamas jiems priimti krikštą ir žadėdamas juos ginti nuo pagonių puolimų.4' Tačiau ir popiežiaus, ir imperatoriaus skatinimai krikštytis veltui buvo siunčiami lietuvių kunigaikščiams: jie ir būsimi naujakrikštai ne nuo pagonių turėjo būti ginami, o nuo kryžiuočių. Nei karaliai, nei popiežius nesiėmė sutramdyti kryžiuočių.

1358 m. lietuviai bandė susisiekti su imperatorium Karoliu IV. Vartbergė mini nuo ordino "atpuolusi" žmogų, vardu Plavė, kuris nuvykęs pas imperatorių ir pranešęs, kad lietuvių kunigaikščiai norį krikštytis. Karolis IV "lengvapėdiškai (nimium credulus) patikėjęs tam pranešimui ir siuntęs į Lietuvą Pragos arkivyskupą su pora hercogų (SRP II, 79-80). Tuo tarpu Heinrich Taube rašo, kad "Lietuvos karalius" siuntęs savo brolį pas imperatorių, tuomet buvusį Niurnberge, ir jam pranešęs, kad ir kunigaikščiai, ir visa lietuvių tauta norį priimti katalikų tikėjimą. Tas karaliaus brolis galėjo būti arba Kęstutis ar Liubartas. Imperatorius tuomet siuntęs į Lietuvą Pragos arkivysk. Arnestą, Tropau hercogą ir vokiečių ordino vyriausią magistrą von Nellenburg. Siuntė juos ne per Lenkiją, o per Marienburgą, iš kur delegaciją lydėjo ordino magistras. Apie derybas ordino kronikininkai nieko nerašo. Tiktai kryžiuočių pranešime iš 1409 m. yra užsimenama, kad lietuviai tuomet reikalavę taikos su kryžiuočiais: "Jie prašė imperatoriaus Karolio, kad įsakyti.} ordinui ir jo padaliniams laikytis taikos, ir tik tuomet jie norėtų apsikrikštyti"; esą lietuviai atvykusią delegaciją išjuokę.48 Vartbergė rašo, jog minėtų derybų metu lietuviai reikalavę, kad vokiečių ordinas grąžintų jiems užgrobtas lietuvių žemes nuo Priegliaus iki Dauguvos, būtent ką jis Prūsuose ir šiaurėje prie Livonijos buvo prisijungęs. Ir ordinas tegu išsikelia į pietų rytus už rusinu žemių ir tegu ten kariauja prieš netikėlius totorius.

Iš tų nuotrupų galima susidaryti vaizdą apie įpvykusias derybas: lietuvių kunigaikščiai su visa tauta nori priimti krikštą su sąlyga, jei kryžiuočiai daugiau nebekariaus ir pasirašys taikos sutartį; bet jeigu jie negali apsieiti be karo, tai tegu išsikelia kariauti prieš totorius, grąžindami užgrobtas Lietuvos žemes. Imperatorius, pats būdamas vokietis, nesiėmė vykdyti lietuvių statomų sąlygų, nes "vargu ar buvo jo galioje apkarpyti ordino valstybę ir ordiną perkelti kitur", rašo K. Conrad.49 Kryžiuočiai ne tik kad nebuvo linkę atiduoti Lietuvai užgrobtas žemes, bet patys savinosi, jei ne visą Lietuvą, tai bent Žemaitiją. Jiems buvo malonumas atlikti karo žygius į Lietuvą, tarsi kokį sportą. Jie buvo apsirūpinę privilegijomis ir visam pasauliui skelbė, kad jie nešą krikščionybę užkietėjusiai pagonių lietuvių tautai. Jie nenorėjo su lietuviais daryti taikos, ir tuo būdu trukdė lietuviams priimti krikštą.

Kryžiuočiai nekeitė savo metodo: 1355 m. žiemą vyriausias maršalas su "svečiais" vykdė karo žygį į Žemaičius, panašiai ir 1356 m. Didesnis žygis darytas 1357 m., kuriame dayvavo svečių iš Prancūzijos, Anglijos ir Vokietijos (Wigand: SRP II, 520 - 523). 1358 m. sausio mėnesį magistras Gosvinas terioja Šiaulių apylinkes, sugriaudamas gražią pilį Dobitzen (Dubysą) ir nužudydamas šimtą "žiaurių vyrų" lietuvių, patys netekdami tik dviejų brolių. Tais pat metais did. magistras Kniprodė eina magistrui Gosvinui į talką ir Žemaitijoje padaro "daug žalos" (Vartbergė: SRP II, 78-79 p.). 1360 m. vasarą ir rudenį daromi du karo žygiai. 1362 m. kryžiuočių karinė veikla pasiekė aukščiausią laipsnį, kai sugriovė Kauno pilį. Ten nužudyta bent 350 lietuvių (kitoj vietoj: 3500) (SRP I, 524-531). 1363 m. vasario mėnesį teriotos Upytės apylinkės; balandžio mėnesį laivais plaukta ir nusiaubtos Kauno, Peštvės ir Veliuonos apylinkės; rudenį vėl siausta apie Upytę ir išsivesta daug belaisvių. 1364 m. vasario mėnesį Prūsų ir Livonijos magistrai su dviem kariuomenėm 9 dienas teriojo Ukmergės sritį: degino, daug išvedė belaisvių ir daugybę nužudė (plurimis occisis). 1365 m. vėl teriota Upytės sritis; atskirai Kuldigos komtūras su daugel riterių padarė žygį į Lietuvą, nužudydami 400 vyrų. Tais metais Kęstučio sūnus Butautas, matyt susipykęs su tėvu, nuvyko į Karaliaučių ir buvo pakrikštytas Henriko vardu; jis kiek padėjęs kryžiuočiams. Tais metais magistras Vilhelmas 6 dienas siautė Lietuvoje žudydamas ir degindamas (vastans eede et flammis) (SRP II, 85-86 o,). Visa tai platinant krikščionybę.

1367 m. kovo mėnesį Livonijos magistras vėl darė žygį į Upytės sritį, 4 dienas teriodamas ir degindamas. Tais metais iš Prūsų kariuomenė, padalinta į tris dalis, per dvi dienas kardu švaistėsi, teriojo ir degino (in ore gladii omnes vastavitąue flammis et eede); išvardintos 8 vietovės; išsivesta į Prūsus 800 belaisvių (SRP II, 88). Tais pat 1367 m. did. magistras Kniprodė puolė Veliuoną: pilies gynėjai smarkiai gynėsi, bet nebegalėdami atsispirti, patys save sudegino; toliau buvo teriojamos Ariogala, Pernarava, Gaižuva, Pačtuva ir kitos trys vietovės. Tuo pat metu Goldingos komtūras nuteriojo Žarėnų sritį, trobesius degino ir vedėsi belaisvius (SRP II, 89 p.). 1368 m. birželio mėnesį did. magistras teriojo Veliuonos apylinkes, maršalas — Upytės sritį; išvardintos 5 vietovės; belaisvių tarpe išsivesti bajoro Stirpeikio sūnus Gerdeikis ir jo žmona. Tais pat metais magistras antrą kartą puolė Astravo sritį, prie Pskovo ir išsivedė daug belaisvių. Ordino maršalas tuo tarpu nuteriojo žemes už Nevėžio: Pačtuvą, Romaginą ir Kauno apulinkes; nužudė 600 vyrų, kitus išsivedė belaisviais (SRP II, 92 p.). 1370 m. sausio mėnesį ordino maršalas su didele kariuomene nuteriojo Švainikius, Melainius, Ramygalą ir kitas 5 vietoves; nužudė 600 asmenų, išsivedė 300 abiejų lyčių belaisvių; tik 3 riteriai žuvo. Tais pat metais maršalas užpuolė didelį būrį beginklių lietuvių, juos sumušė ir išsivedė 220 asmenų. Tais pat metais buvo mūšis prie Rudavos, kur lietuviai kartu su rusinais kovojo prieš kryžiuočius; daug vyrų žuvo; kryžiuočiai neteko did. maršalo ir kelių komtūrų. Tais pat 1370 m. kryžiuočiai iš Kuršo teriojo Medininkus, Varnius, Viešvėnus ir kitas tris vietoves; išsivedė 320 abiejų lyčių belaisvių, 430 galvijų ir arklių, "neskaitant daugelio užmuštų" (preter multos, quos oceidit). Tų pat metų vasarą kryžiuočiai iš Ragainės teriojo Ariogalos, Pernaravos ir Gaižuvos sritis. Rudenį vėl iš Ragainės nuterioti du kaimai Gaižuvos apylinkėje, kur daug žmonių nužudyta, pagrobta 20 arklių ir 9 jaučiai (SRP II, 96 - 97 p.). Ir taip kasmet, net po kelis kartus, buvo teriojamos lietuvių žemės iki 1422 metų, ir vis krikščionybės vardan. Kiek lietuviai turėjo iškentėti!

8. Keli kryžiuočių siautėjimo pavyzdžiai
Štai prieš akis pripažinto krikščionybės platintojo vokiečių ordino suorganizuoti karo žygiai į Lietuvą 1371 ir 1372 metais. Iš abiejų pusių tuo pat metu dvi kariuomenės teriojo Lietuvos žemes: Prūsų kryžiuočiams vadovavo did. magistras Kniprodė, o Livonijos riterių vadas buvo magistras Vri-mersheim. Pirmųjų žygius aprašė Vygandas, o antrųjų — Vartbergė .50 1371 m. rugpjūčio mėnesį abi ordino kariuomenės replėmis siaubė Lietuvą. Kniprodės kariuomenė teriojo Raseinių, Pernaravos, Viduklės, Vėjukų, Ariogalos ir Gaižuvos sritis iki Dubysos žiočių; 8 dienas ji teriojo, degino ir išsivedė daug belaisvių. Vrimersheimo riteriai puolė apylinkes prie Nevėžio, būtent Velžį, Moniūnus, Melainius, Prievočką, Švainikus, Upytės apylinkes, Linkuvą, Apytalaukį, Šlapaberžę, Kalnaberžę ir kt., paskui perėjo Nevėžį ir dar 3 kaimus nuteriojo. Abiejų kariuomenių smaigaliai buvo apie 20 km atstu.

1372    m. tie replių puolimai kartojosi. Did. magistro kariuomenė puolė Žemaičiuose Medininkus, sudegino daug sodybų ir nuo Nevėžio žemupio slinko ligi Vilijos žemupio. Teriota 10 dienų. Vėl abiejų kariuomenių kylys buvo apie 20 km atstu. Livonijos magistro žygius tiksliai aprašė Vartbergė. Buvę 9 sotvalk — sustojimai, nakvynės (rugpjūčio 15 - 23): pirmas sustojimas Kistene (?), iš ten nuteriota ir deginta Minanen žemė, Velžis, Maliniai; 2) sustojimas Užliaušiai; nuterioti Šilagalis, Barklainiai, Ramygala, Užukalniai, Liškiainiai, Preibiai; 3) Salkappen (?); nuterioti Vaskoniai, Vaišvilčiai, Upytė; 4) Eginten (Ginaitai?); nuterioti Lažai, Kujenai, Burveliai, Linkuva, Sasen; 5) Dotnuva; nuterioti Beržai, Rumianka, Šlapaberžė, Milgėnai, Zacišiai (ar Daukšiai); 6) Andingenkuthe (?); nuterioti Ramėnai, Babėnai, Kėdainiai, Karūnava, Labūnava, Pėdžiai, Kapliai, Narmainiai; 7) Krekenava; nuterioti Apytalaukis, Rudžiai (Radai?), Šateiniai; 8) Eglaitė; nuterioti Švainikiai, Prievočkai, Panevėžys; 9) Salveitai prie Vadaktų; teriota ir deginta aplink Nevėžį į šiaurę; vienas dalinys dengė besitraukiančius. Benninghovenas duoda tų teriotų vietų žemėlapį (tarp 648 - 649 p.). Jis mano, kad grobiui ir belaisviams buvo naudojamos valtys. Žygiuota zigzagais, kad lietuvius netikėtai užpultų ir suklaidintų.

1373 m. vasario mėnesį vėl iš Livonijos žygiuota į Aukštaičius. Minimi 8 sustojimai: 1) Tauragnai, 2) Gaveikiai, 3) Nadūnai, 4) Girdemanthen, 5) Einoriai, 6) Mulovai, 7) Labanoras, 8) Linkmenys. Nusiaubtos šios vietovės: Tauragnai, Utena, Antazavė, Videniškis, Inturkė, Silnikiai, Lumėnai, Giedraičiai, Oswian (?), Linaniai, Dubingiai, Asdubingen, Heidviathen, Anstistirne, Linkmenys; "pagrobta abiejų lyčių apie 1000, daug arklių, užmuštųjų neskaitant" (Vartbergė 103 p.). 1373 m. balandžio 17 d. Mintaujos komtūro būrys staiga užpuolė vieną lietuvių kaimą, rado apie 60 puotaujančių žmonių ir juos tuose namuose sudegino, išskyrus du, kuriuos pagrobė ir išsivedė. 1373 m. rugpjūčio 22 d. magistras Kniprodė brovėsi j Aukštaičius, bet Kęstutis pastojo kelią. Paskui kryžiuočiai 10 dienų šėlo aplink Žeimius, "daug žalos netikėliams padarydami". 1374 m. rugsėjo mėnesį did. maršalas vėl siautė Aukštaičiuose tris dienas ir naktis potenter vastando (smarkiai teriodami). Tuo pat metu iš Livonijos 5 dienas ir naktis teriota Aukštaitija: daug žalos padaryta, žmonių užmušta ar išvesta. 1375 m. vasario mėnesį iš Livonijos nuteriotos šios žemės: Tauragnai, Utena, Balninkai, Nidokiai, Šešuoliai, Videniškis, Giedraičiai, Dubingiai; "viskas buvo teriojama per 10 dienų, žudant, deginant, 600 abiejų lyčių žmonių išsivesta" (ubi omnia vastarunt cede et flammis per X dies, 600 capitibus utriusque sexus abductis — Wartberge 105 - 106 p.). Buvo siaučiama ir 1376 - 78 m., ypač Linkuvos, Upytės, Ukmergės apylinkėse ir link Vilniaus; visur deginama, žudoma, išvedami belaisviai (t. p. 107 - 115 p.).

1377 metų žygdarbiai. Austrų poetas Suchenwirt, tarnavęs šaukliu hercogui Albrechtui III, aprašo vieną žygį į Lietuvą, kuriame pats dalyvavo. Jo herzogas norėjo būti pakeltas į riterius. Hercogas su savo šaukliu, 50 tarnų ir kitais penkiais austrų grafais vyko į vokiečių ordino valdas, pirmiausiai į Torna. Ten jie buvo puikiai vaišinami ir linksminosi kartu su moterimis, kurios buvo pakviestos. Paskui visi vyko į Marienburgą, kur pasveikino did. magistrą. Tada žygiavo į Karaliaučių, kur buvo did. maršalo būstinė. Visi įsijungė šio vadovaujamon kariuomenėn ir kartu su daugeliu grafų, riterių ir nuotykių ieškotojų jojo į Lietuvą. Ten jie traukė palei Šešupę link Nemuno ir laivais persikėlė per upę. Būdami Žemaitijoje, staiga viename kaime "neprašyti svečiai" užklupo vestuvininkus. Kryžiuočiai ir svečiai puolė ir nužudė ten buvusius 60 vestuvių dalyvių. "Nenorėčiau būti jaunikio vietoje" — rašo poetas. Koks kryžiuočių ir jų svečių džiaugsmas! Pergalė. Buvo suruoštos iškilmės, kurių metu į riterius buvo pakelti 74 kariai, jų tarpe ir Albrechtas III. Sekė puikios vaišės su brangiais vynais. Kaimas buvo sudegintas. Prasidėjo po miškus besislapstančių vyrų, moterų ir vaikų medžioklė. Daug jų pagauta. Vyrai buvo tuojau žudomi. Suchenvirtui buvo keista pamačius jojančias moteris, kurios vieną kūdikį turėjo pasirišusios ant nugaros, o antrą — prie krūtinės, ir jojo basos! Be pentinų! Moterys buvo surištos į vilkstinę, "tarsi medžioklės šunys" — rašo poetas — ir varomos į Prūsus.51 Daug pagrobta galvijų, arklių, avių ir kitokio grobio. Tuos žygdarbius aprašęs, H. Boockmannn pažymi, jog tai buvęs riterių "viduramžių ruduo", kaip J. Huizinga buvo rašęs.' 2 Paskui vokiečių kariuomenė, pasidalinusi kuopomis, kelias dienas ir naktis siautė Raseinių, Ariogalos ir kitose vietose palei Nemuną: žudė žmones, degino namus, plėšė, vedėsi belaisvius. Poemoje vis prisimenama Marija ir katalikų tikėjimas, kurių garbei tie žygiai buvo daromi. Keistas tikėjimas. Tiktai kryžiuočiai turėjo privilegijų krikštyti Lietuvą krauju ir ugnimi.

9. Lietuvių tautos krikštas 1387 metais
Taip Lietuvą kasmet kryžiuočiams žiauriai teriojant, Algirdui mirus ir Kęstutį kalėjime nužudžius, Vytautas iš ten pabėgo ir turėjo rasti būdą priversti Jogailą jam atiduoti prideramą valdžią. Jis nuvyko pas kryžiuočius. Žinojo, su kuo turi reikalą. Pavedęs kryžiuočiams jų taip trokštamus Žemaičius, Vytautas gavo pagalbą stoti prieš Jogailą ir priversti jį tartis. Vis esant neaiškumams su Jogaila, kelis kartus Vytautas buvo užleidęs Žemaičius kryžiuočiams, vieną kartą net pats padėjo juos užimti. Juk žinojo, kad blogiau negali būti: dabar kryžiuočiai slaptai neterios krašto, nežudys tiek daug žmonių, nedegins sodybų; tegu įkaitus ėmė ir ims. Jogailai sudarius su lenkais Krėvos sutartį, sujungus Lietuvą su Lenkija, vedus paskelbtą Lenkijos karalienę vengraitę 13-metę Jadvygą (gim.1374 m.) ir tapus Lenkijos karalium, kryžiuočiai gavo didelį smūgį. Gal dabar bus sunkiau taip siautoti Lietuvoje, kaip ligi šiol.53 1386 m. vasario mėnesį Jogaila, kartu su kitais lietuvių kunigaikščiais, Krokuvoje buvo pakrikštytas. Ten buvo ir Vytautas.

Vytautas buvęs penkis kartus krikštytas — tvirtina H. Boockmann.54 Pirmą kartą jis buvo krikštytas Prūsijoje 1382 m., paskui su Jogaila — Krokuvoje 1386 m., ir dar tris kartus krikštytas pas stačiatikius. Tačiau jeigu krikštas buvo tikras, ne priverstinis, tai Krokuvoje buvo krikšto atnaujinimas arba vadinamas sąlyginis (sub conditione) krikštas. Tuomet Vytautas gavo krikščionišką Aleksandro vardą — vietoj kryžiuočių primesto Vygando. O kad pas stačiatikius dar buvę kiti trys Vytauto krikštai, o ne paprasti susitikimai ar bendravimai, reikia dar įrodyti.

Jogaila ir kiti lietuviai kunigaikščiai, patys Krokuvoje priėmę krikštą, tų pačių 1386 m. pabaigoje vyko į Lietuvą, kur aplankė eilę vietovių, o sekančių metų vasario mėnesį buvo Vilniuje. Kartu su jais atvyko iš Lenkijos grupė kunigų, kurie betgi nemokėjo lietuviškai, taigi buvo "nebyliai apaštalai". Jie galėjo bent mechaniškai atlikti krikšto apeigas. Laimė, kad Vilniuje buvo lietuviškai mokančių pranciškonų. Jie galėjo aiškinti žmonėms suprantama kalba pagrindines katalikų tikėjimo tiesas. Jie galėjo išversti į lietuvių kalbą reikalingiausias maldas, kurias paskui palengva žmonės galėjo mokytis. Magistras Kozlovskis tvirtina, jog pats Jogaila išvertęs lietuviškai Tėve mūsų, Sveika Marija ir Tikiu Dievą Tėvą. Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas anksčiau Vilniuje gyvenęs ir lietuviškai mokąs pranciškonas Andrius Vasilas (m. 1398.XI. 14). Ir jo įpėdinis Jokūbas Plichta (1398 - 1407), pranciškonas, taip pat gyveno Vilniuje ir mokėjo lietuviškai.55 Krikštijama buvo įvairiose vietose, žmonėms išaiškinus pagrindines tikėjimo tiesas. Jogaila, kaip valdovas, įsakinėjo žmonėms mesti pagonybę ir pasirūpino oficialiai padėti pagrindą lietuvių tautos krikštui. Kiekvienas pakrikštytasis gaudavo vardą ir baltą rūbą kaip nekaltybės ženklą. 1387 metais buvę įvairiose vietose pakrikštyta apie 30.000 žmonių. Be anksčiau buvusių Vilniuje šv. Onos bažnyčios pilies rajone, šv. Mikalojaus — vokiečių kapinėse ir Marijos bažnyčios Smiltynėje, Jogaila tuojau pasirūpino pastatyti Vilniuje katedrą, šv. Martyno koplyčią aukštojoje pilyje ir bažnyčią Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčinėje, Medninkuose, Krėvoj, Aboliuose ir Ainoje. Pranciškonų vienuolynai dar įsikūrė Ašmenoje ir Lydoje (LE XXXVI, 37 - 38). Aišku,. kad lietuvių krikštas nebuvo lengvapėdiškai pravestas, kaip kai kurie mano. Žmonės buvę krikštijami, prieš tai jiems suprantama kalba išaiškinus reikalingas tikėjimo tiesas. Svarbu, kad buvo padėtas pagrindas, padaryta oficiali krikšto pradžia. O paskui palengva maldnamiuose ir privačiai galėjo būti žmonės mokomi, auklėjami, krikštijami. Tam tikslui buvo statomi maldnamiai, bažnyčios, ruošiami tikėjimo skelbėjai. Ar geriau ir greičiau M ieškąs įvedė krikščionybę Lenkijoje ir Vladimiras Kijeve? Tai dar reikia įrodyti.

Pažymėtina, kad svarbiose krikšto įvedimo Lietuvoje apeigose nedalyvavo nei Gniezno primas, nei lietuvius kunigaikščius krikštijęs Krokuvos vyskupas, nei karalienė Jadvyga (ji tuo metu buvo Lvove). Lenkai ją nori padaryti Lietuvos apaštale. Keista! Čia galima priminti, kad lenkai iš viso nesirūpino lietuvių krikštu: per ištisus 400 metų (krikštą priėmę 966 m.) jie nebuvo atsiuntę į Lietuvą jokio misijonieriaus ir nepasirūpino iš lietuvių tarpo paruošti Evangelijos skelbėjų. Tiktai, kai krikščionybė Lietuvoje jau buvo įvesta ir kai kurios parapijos gavo neblogas beneficijas, lenkų kunigai pasižymėjo kaip gerų beneficijų medžiotojai, o lietuvių kalbos mokytis nenorėjo. Daugybę pavyzdžių galima matyti iš Codex Mednicensis I. 56

Zenonas Ivinskis (Liet. ist. 289) teisingai rašo: "Kada Mindaugo laikų lotyniškasis kryžius vėl buvo viešai atstatytas, atskiroms sritims ir žemėms beliko tik laiko klausimas, kada kurioje jų bus atliktas pagonių pakrikštijimas. Kai kur jis nusitęsė iki Jogailos anūkų. Bet toji aplinkybė nekeičia Lietuvos krikšto fakto". Kadangi tuo metu dėl Žemaitijos vis ėjo ginčas su kryžiuočiais, ten dar tuojau negalėjo būti įkurtos parapijos. Tiktai po Žalgirio kautynių, kai Žemaičiai buvo išlaisvinti, 1413 m. Vytautas ir Jogaila su kunigais vyko į Žemaitiją ir pasirūpino šiek tiek bajorų pakrikštyti. Jų 60 paskui Vytautas siuntė į Konstancą ir prašė leidimo Žemaičiuose įsteigti vyskupiją, kas įvyko 1417 m., kaip matysime toliau.

Apie Vilniaus vyskupijos įsteigimą ir lietuvių tautos krikštą tuojau buvo stengtasi pranešti Romai. Tačiau pirmas ten vykstąs Jogailos pasiuntinys Traba Habsburgų žemėse buvo sulaikytas. Tuomet (1388) vyko Poznanės vysk. Dobrogostas. Jam popiežius įsakė iš skiriamo vyskupo Andriaus priimti priesaiką popiežiaus vardu ir patvirtinti Vilniaus vyskupijos įsteigimą su visais jai dovanojimais. 1389 m. balandžio 19 d. pop. Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu.

O kaip kryžiuočiai? Jie matė, kad iš po kojų jiems išslydo pagrindas toliau vesti kryžiaus karą, taigi nebegalėjo į "Litauerreisen" verbuoti svečių. Bet jiems sunku buvo atsisakyti brangių privilegijų — vesti Heidenkampf, t. y. žudyti žmones, deginti sodybas ir plėšikauti. Todėl jie visais būdais stengėsi suniekinti lietuvių krikštą, skelbdami, kad jis yra netikras, apgaulingas, kad Jogaila ir Vytautas esą apsimetėliai, taigi toliau brovėsi į Lietuvą ir ją teriojo. Pažiūrėkime, kas Jogailos buvo pasakyta Lenkų skunde, kuris buvo perskaitytas Konstancos bažnytiniame susirinkime. To skundo ištrauka yra išsp. Cod. Medn. 14 - 18 p. Jogaila sako:

"Įžengę j Lenkijos karalystę, atlikome savo pareigas per krikšto malonę pamaldžiai priimdami katalikų tikėjimą su visais kunigaikščiais, bajorais ir kilmingaisiais, kurie buvo mūsų kariuomenėje, aplinkoje ir palydoje. Būdami tuomet Lenkijos karalystėje, pasiuntėme pas minėtą Prūsijos teutonų ordino magistrą kai kuriuos dvasinius ir pasaulinius kunigaikščius ir iškilmingus ambasadorius, jam pranešdami, kad švento krikšto atgimimu buvome įjungti į katalikų tikėjimą, ir prašydami nuolankiai jo ir jo ordino, kad su mumis padarytų taiką ir jos laikytųsi, dėl to, kad nebeturėjo jokio pagrindo kovoti prieš mus ir mūsų pavaldinius, kadangi atėjome į tikrojo tikėjimo vienybę. Jis tačiau nenorėjo mums suteikti nė vienos taikos dienos, bet kiek tik galėdamas nesiliovė mūsų ir mūsų valdinių puldinėti dar smarkiau... Atidėję į šalį baimę ir visokias šio amžiaus priešingybes..., priėmę Lenkijos karalystėje tikėjimą, nuvykome į Lietuvos kraštą su nemaža grupe prelatų, daktarų, vyrų vienuolių ir dvasinių asmenų, liepėm sušaukti visus įžymesniuosius vietos žmones, tiek kilminguosius, tiek paprastus, abiejų lyčių senus ir jaunus, vaikus ir kūdikius", pasakoja Jogaila toliau, kaip buvo žmonės pamokomi ir krikštijami... "ir nebuvo nė vieno tokioje minioje, kuris nebūtų buvęs dėkingas, priėmęs krikštą. Taip Lietuvos kraštą iš vienos pusės į kitą apkeliavę, įvairiose vietose įkūrėme bažnyčias ir konventus, juos aprūpindami ir vyskupo galia įstatydami dvasiškius (ministros), o kai atvykome į Vilnių, įžymią vietą, ten įkūrėme katedros bažnyčią ir ją iš savo tėvainystės aprūpinome, joje įstatėme vyskupą, prelatus ir kanauninkus ir kitus Dievo tarnybai reikalingus asmenis, Apaštalų Sostui savo autoritetu patvirtinant". Toliau pasakoja, kad buvo naikinami pagonybės ženklai ir į visas puses siunčiami kunigai ir tikėjimo skelbėjai. "Kad visa tai laisviau galima būtų atlikti", — pasakoja toliau Jogaila — "vėl siuntėme pas magistrą ir ordiną savo iškilmingus (solemnes) ambasadorius, karščiausiai prašydami jo ir jo ordino, kad atitrauktų savo ranką nuo mūsų žemių teriojimo ir, jei ne visam, tai nors trumpai laikytų taiką, kad minėti mūsų žmonės laisviau galėtų priimti krikštą. Bet jie, iš viso paniekinę katalikų tikėjimo troškimą, meilę ir nuolankumą atmetę, mums nenorėjo suteikti jokių paliaubų", trukdė krikštijimo darbą ir dažnai puldinėjo kraštą (15 p.). Toliau Jogaila sako, dar kartą siuntęs pas magistrą pasiuntinį, būtent kunigaikštį Konradą Olesnickį, prašydamas liautis kariauti ir leisti žmones krikštyti. Nepaisant visų pastangų, kryžiuočiai, "atmetę bet kokį žmoniškumą, staiga brovėsi į mūsų žemes, mums esant išvykus, jas vispusiškai teriojo, sodybas degindami ir paversdami pelenais, naujak-rikštus abiejų lyčių senelius, jaunus ir kūdikius žiauriai žudydami". Kryžiuočių siautėjimai buvo tokie smarkūs, kad žmonės ėmė bijoti krikšto, "nes žinojo, kad dėl tikėjimo, kurio troško, turės kęsti žiaurią kankinystę. O visi tie, kurie dar nesivadino krikščionimis, buvo palikti gyvi, bet kaip belaisviai į jų Prūsijos žemes išvaromi. Panašiai ir kunigai bei klierikai, kurie Lietuvos žemėse dirbo ruošdami žmones krikštui, žiauriai ir be pasigailėjimo buvo žudomi ir paliekami suėsti žvėrims ir paukščiams; be to, kiek tik bažnyčių ten naujakrikštų liaudžiai buvo pastatyta, jos magistro ir ordino brolių buvo deginamos ir į nieką paverčiamos, nes ir magistras, ir jo ordino broliai pavydėjo mums darbų, kuriuos vykdėme Kristaus vardu, platindami katalikų tikėjimą" (17 p.). Jogaila sako, apie tuos dalykus pranešęs popiežiams Urbonui VI (1378-1389), paskui Bonifacui IX (1389-1404) ir Inocentui VII (1404-1406). Popiežiai buvo rašę ordinui, kad liautųsi, bet veltui. Kryžiuočiai vėl žiauriai puldinėjo Lietuvos žemes, žudė žmones ir "katalikų bažnyčias, kurios būdavo atstatomos, iš naujo degindavo, tuo tarpu schizmatikų bažnyčias palikdavo nepaliestas" (17 p.).

Kad kryžiuočiai žudydavo apkrikštytuosius, viena vokiečių kronika0' užrašė tokį įvykį: kryžiuočio pagautas lietuvis prašė maldavo jo nežudyti, nes jis jau krikštytas. — Gerai, jei esi krikštytas, tai aš tau duosiu sutvirtinimo sakramentą, — pasakė kryžiuotis ir kardu nukirto žmogui galvą.

O dėl katalikų bažnyčių deginimo kryžiuočiai savo atsakyme Konstancos susirinkimui prisipažino: kokios ten bažnyčios, kurias jie deginę; jos buvo panašios į pašiūres ar bakūžes (tuguria seu domuncule) (Cod. Medn. 22 p.). Tuo būdu jie buvo priversti pripažinti savo nedorumą; jie nenorėjo, kad žmonės būtų ruošiami krikštui. Ar misijų kraštuose pradžioje geresni dievnamiai statomi?

O dėl pranešimų popiežiui? Panašiai kaip karalius Vencelis jau 1394 m. smerkė kryžiuočius, kad jie kovoja prieš lietuvius, popiežius Bonifacas IX 1403 m. rugsėjo 9 d. su ekskomunikos pagrasinimu draudė kryžiuočiams kariauti prieš Lietuvą. — Kaip popiežius galėjo tai drausti? — klausia magistras Konradas von Jungingen 1403. m. gruodžio 10 d. — "Jis neturėjo aiškios mano ordino informacijos". Mat popiežiaus raštas duotas tuo metu, kai mirė Romoje gen. prokuratorius Johann vom Felde ir dar neatvyko naujas — Peter von Wormditt.58 Šiaip pro ordino prokuratorių nepraeidavo joks ordinui priešingas raštas.


V. K. Jonynas: Mindaugo krikštas (viršuje), Vytautas ir Jogaila (apačioje). Lietuvos koplyčios Šv. Petro bazilikoje Romoje sienų reljefai.

10. Žemaičių skundas Konstancos susirinkime
Krikščionybę įvedus ir ją su vargu plečiant Didžiojoje Lietuvoje, dėl kryžiuočių trukdymų vis nebuvo galima žmonių ruošti krikštui Žemaitijoje. Ji net kelis kartus turėjo būti užrašyta ordinui ir keliais atvejais jo iš tikro valdoma (bent 1398 - 1401 ir 1405 - 1409). Tiktai Žalgirio mūšis (1410) sudavė kryžiuočiams didelį smūgį, kartu įnešdamas aiškumo ir dėl Žemaičių. Dlugošas pasakoja, kad 1413 m. Jogaila ir Vytautas su būriu kunigų vyko į Žemaitiją ir ten pradėjo krikštyti žmones. Netrukus prasidėjo Konstancoje visuotinis Bažnyčios susirinkimas (1414 -1418). Į tą susirinkimą, tarsi į Europos Tautų sąjungą, su lietuvių ir lenkų delegacija 1415 m. gruodžio mėn. buvo nusiųsti 60 apkrikštytų žemaičių. Stambūs, gražiai nuaugę vyrai darė įspūdžio susirinkimo tėvams (Cod. Medn. 18 - 21 p.). Jie atsivežė ir "skundą", kuris buvo viešai susirinkimo pilnaties posėdyje 1416 m. vasario 13 d. perskaitytas (Cod. Medn. 1-13 p.). Greta Gedimino laiškų, Žemaičių skundas yra vienas iš svarbiausių savo laiko lietuvių dokumentų.

Žemaičių skundas (Propositio Samagitarum — Žemaičių pareiškimas, propozicija) blaiviai išdėstė du dalykus: pirma, prašoma žemaičių pagonių kraštą leisti apkrikštyti ir priimti į Katalikų Bažnyčią, ir antra, pasisakyta prieš žiaurią kryžiuočių priespaudą, kai jie eilę metų valdė Žemaičius.

"Šviesos Kūrėjui patiko lietuvių tautą pakviesti į tikros tiesos pažinimą", — rašo skunde žemaičiai — "kai jau daugelis mūsų brolių iš tos pačios lietuvių giminės... yra švento krikšto šaltiniu atgimdyti", taigi jie kreipiasi į susirinkimo tėvus: "Priimkite, prašome, tuos, kurie nori atsiversti į katalikų tikėjimą..., kurį siekiame priimti be prievartos, rimtai apsvarstę ir su pamaldžia mintimi... Leiskite mums maloniai eiti į gyvenimo kelią" (2-4 p.). Jau jie ir anksčiau būtų priėmę krikštą, bet sutiko neperžengiamas kliūtis — iš Prūsijos teutonų ordino brolių pusės. Žemaičiai pabrėžia: "Mes savo kilimu nuo pat pradžių buvome ir esame paprasti ir tikrai laisvi, ir savo nuosavybes įpėdinystės teise paveldėjome iš savo tėvų leistinu būdu ir jas su pilna laisve, ramiai ir taikingai turėjome, ir niekam jokia tarnyba nebuvome priklausomi". Bet kai teutonų broliai, užvaldę kraštą, atėmė žmonių žemes ir visas laisves, "nes jiems labiau patiko svirnus pripildyti, o ne dangų, ir jiems nedorai valdant, — buvome kaip paklydusios avys, ir nebuvo kas ištiestų ranką mums išganyti" (3 p.). Todėl "mes stebimės, kaip tie minėtieji vienuoliai (kryžiuočiai) drįso vadintis 'krikščionybės anga', kurie veikiau buvo kliūtis ir atstumianti užtvara (repagulum et clausura vetans) tiems žemaičiams, kurie buvo ir tebėra verti tyra širdimi vadintis išganingojo tikėjimo prieangiu (introitum)" (6 p.).

Kai kryžiuočiai iš žmonių atėmė laisvę ir jų nuosavybes, jeigu kas bandė priimti krikštą, pamatė, kad viskas daroma veltui: : "Nes kas yra nuo gėrybių apiplėštas ir į skurdą įstumtas, darosi nuodėmės vergu; o jei naujakrikštas dar nesutvirtėjęs kantrybėje, neturėdamas iš ko gyventi, turi iš kitų plėšti, žudyti ir kitus nedorus darbus daryti. Taigi saugiau būtų likti pagonybės klaidoje, negu po katalikų religijos skraiste vykdyti visokias Dievo draudžiamas nedorybes" (6-7 p.).

Toliau duodamas pavyzdys iš senprūsių: "Štai matome prieš akis ir patiriame, kaip jie (kryžiuočiai) brolius prūsus, jau seniai pajungę į savo vergiją, bet jų neišmokė tikėjimo dalykų; užėmę jų žemes, gėrybes ir paveldėtus turtus, juos įvedė į skurdžią vergiją, juos ir jų vaikus pajungė vergiškiems ir nuolatiniams darbams, kad sunku ir įsivaizduoti" — rašo žemaičiai. Krikščioniškai neišauklėti senprūsiai buvo pratinami atlikti nedorus darbus; kryžiuočiai, "ruošdami žygius į svetimus kraštus, į pirmas eiles stumia prūsus kraujo lieti, taip išmokytus žudyti, deginti bažnyčias ir kitas nedorybes daryti, kad už juos nėra žiauresnių barbarų". "Jei mes kryžiuočius dėl to perspėdavome, jie atsakydavo, kad negalį prūsų numalšinti, nes visada jie buvę žiaurūs pagonys... ir tais dalykais kryžiuočiai giriasi" (7 p.).

Čia galima įterpti, ką tuo pat metu, tuoj po Žalgirio mūšio, rašė Poznanės vyskupas, būtent, kad kryžiuočiai turi dar daug nekrikštytų prūsų: tik trečdalis jų tepakrikštytas, o du trečdaliai — dar pagonys.59 Ir kai kryžiuočiai darė priekaištų, kad Jogaila per 20 metų mažai teįvedė krikščionybę į Lietuvą, lietuviai atsakydavo: o ką ordino riteriai padarė per 200 metų krikštydami prūsus? Ir Žemaitijoj, ją užėmę, nieko nepadarė.

Toliau Žemaičių skunde yra įjungtas 1407 m. rašytas laiškas, kuris buvęs išsiųstas "viso pasualio kunigaikščiams ir krikščionių tautoms", bet negauta jokio atsakymo. Ir dabar negalima rasti jokiame Europos archyve ar bibliotekoj to laiško nuorašo. Greičiausiai ryšulys su tais siunčiamais laiškais pakely buvo kryžiuočių pagrobtas ir sunaikintas. Kryžiuočiai buvo gabūs tokiems dalykams. Gedimino laikais jie sulaikydavo pasiuntinius ir kartais nužudydavo. H. Booekmann pastebi, kad ordinas dažnai pagrobdavo ir adresatams neįteikdavo laiškų; jis duoda keletu pavyzdžių: Triero kurfiurstas Werner siuntė laišką lenkų karaliui, bet tas negavo, "nes ordinas jj sulaikė", taip pat iš 1413. IX. 13 ir 1413.X. 4, kaip ordinas laiškus pagrobė ir adresatams neįteikė.60

Tuo 1407 metų raštu žemaičiai kreipiasi į krikščionių vadovaujančius asmenis, kad išgirstų "prispaustųjų šauksmus", kurie seniai troško priimti katalikų tikėjimą, bet tie "mūsų buvę valdytojai Prūsų teutonų ordino broliai" tai daryti neleido. Jie atėmė iš ūkininkų žemes, spaudė sunkiais darbais, neleido užsiimti bitininkyste, žvejyba ir medžiokle, trukdė prekybą — apsirūpinti reikalingiausiais daiktais; jie mus sunkiausiai spaudė, reikalaudami įkaitais mūsų vaikų; kai atsisakydavome juos duoti, kadangi jie jau anksčiau turėjo paimtų įkaitų, tai jie be pasigailėjimo grobdavo mūsų žmonas, nesitenkindami tuo, kad jau buvo paėmę įkaitais beveik du šimtus mūsų vaikų" (9 p.). Savo rašte žemaičiai pateikia ir kelias bajorų pavardes iš paskutinių laikų, kaip cruciferiai buvo išniekinę jų dukteris ir žmonas, ir kaip juos pačius pagrobę vedėsi Prūsijon. Minimi Kirkutis, Visiginas, Svolkenis, Sungaila. Kai kurie žmonės pakely buvę nužudyti. Vykstant panašioms nedorybėms ir žmonių naikinimui (in exterminium nostrum), iš viso nebuvo dedama pastangų žmonėms mokyti ir juos krikštyti. Per eilę metų žemaičius valdydami, kryžiuočiai nepastatė nė vienos bažnyčios ir neatsiuntė nė vieno kunigo.61 Čia galima pridurti, kad įgalioti "Lietuvos krikštytojai" per visus du šimtu metų nebuvo paruošę nė vieno lietuvio misijonieriaus, panašiai kaip senprūsių krašte! Iš kitur žinome, esą toks Jeronimas Pragiškis pačioje XV amž. pradžioje buvo veikęs Žemaitijoje, — bet žemaičiai apie jį visai neužsimena savo skunde.62

Todėl savo skunde žemaičiai kreipiasi į šį bažnytinį susirinkimą, kad padėtų lietuviams valdovams — Vladislovui Jogailai, Lenkijos karaliui, ir Aleksandrui Vytautui, Lietuvos did. kunigaikščiui, — kurie jau rūpinasi žmonių krikštijimu, prašo, kad jiems į pagalbą siųstų Lvovo ir Vilniaus vyskupus. Jie Žemaitijoje turėtų įsteigti vyskupiją, parinkti vyskupą ir vietą katedros bažnyčiai, kapitulai, steigti parapijas ir visa sutvarkyti, kas reikalinga dieviškam kultui ir žmonių išganymui.

Žemaičių skundas neveltui buvo perskaitytas. Jis padarė įtakos. Net vienas kardinolas (Raguzos kard. Jonas) buvo pasišovęs vykti į Žemaičius ir padėti aniems dviems vyskupams krikštyti žmones, bet staiga susirgo ir negalėjo vykti (Cod. Medn. 27 p.). Konstancos susirinkimas išdavė Lvovo ir Vilniaus vyskupams įgaliojimo raštą, kad, nuvykę į Žemaitiją, žmones paruoštų krikštui, apkrikštytų, įsteigtų vyskupiją, įstatytų tinkamą vyskupą ir sutvarkytų visa kita, kas bažnytiniam gyvenimui reikalinga (tas raštas išsp. Cod. Medn. 29 - 31 p.). Abu delegatai (Lvovo arkivysk. Jonas ir Vilniaus vysk. Petras) iš tikro nuvyko į Žemaičius su grupe dvasiškių, tris mėnesius važinėjo po visą kraštą, visur gražiai vadovaujant Vytautui ir Žemaičių seniūnui. Jie paruošė oficialų Medininkų vyskupijos įsteigimo dokumentą (40 - 42 p.) ir nusiuntė bent porą pranešimų Konstancos susirinkimui apie savo atliktą darbą (46 - 512 p.). Jie rašo: "Viešpaties vardan ėjome ir iš džiaugsmo verkėme, tvirtu nusistatymu tikėdamiesi tiek daug tikėjimo pėdelių įnešti į Viešpaties svirną" (47 p.). Žmonių nesuskaitoma daugybė noriai prašėsi priimti krikštą. Vytauto pasiūlytą lietuvį Motiejų, Vilniaus kleboną, gerai mokantį ir žemaičių kalbą, jie konsekravę Medininkų vyskupu (Vytauto raštas skiriant vyskupą 38 - 39 p.). Jis buvo įvestas į naujai pastatytą Medininkuose katedros bažnyčią, kuriai buvo paskirti kanauninkai ir kiti bažnyčios tarnai. Taip pat buvo įsteigtos ir kelios parapijos, kurios aprūpintos kunigais ir pajamom; jose turėję būti krikštijami dar likę be krikšto, kadangi dar tik "du trečdaliu abiejų lyčių žmonių į krikšto malonę priėmėme" — rašo delegatai vyskupui. Codex Mednicensis pateikia dokumentų, kaip Jogaila ir Vytautas aprūpino Medininkų vyskupą Žemaičiuose, jo kapitulą ir bažnyčios tarnus, kaip kūrė parapijas ir kt. Ten yra ir lietuviškos dokumentų santraukos.

11. Teologai Konstancoje ir Falkenbergas
Apie teologus ir teisininkus, kurie Konstancos susirinkime pagonių klausimu yra kalbėję ar savo traktatus skaitę, išsamią apžvalgą duoda Erich Weise.6 Romos karalius Zigmantas (vėliau imperatorius) susirinkime norėjo reikalauti atskaitos iš karaliaus Jogailos, kam jis 1410 ir 1414 m. karuose naudojosi pagonių (lietuvių ir totorių) jėgomis, kovodamas prieš vokiečių ordiną. Tuo tarpu lenkų delegacija atsakė atkirčiu: iš viso neigė ordinui teisę kovoti prieš lietuvius, kurie nuo 1386 m. susijungę su lenkais ir tapę katalikais. Be to, jie teisiškai griovė pačius ordino valstybės Prūsuose egzistencijos pagrindus. Weise nesutinka su E. Masehke64dėl jo tvirtinimo, kad ordinas "savo misiją rėmė ginklais", taigi vykdęs "prievartinę misiją". Esą taip nebuvę!

Dar prieš koncilijui prasidedant, Lodi vyskupas Jokūbas, Italijoje, su teologais ruošė traktatus, kurie turėjo būti skaitomi Konstancoje pagal vokiečių ordino planą. Paties visuotinio susirinkimo metu, be šito vyskupo, daugiausia ordino naudai kalbėjo teisininkas Johannes Urbach ir teologas domininkonas Johannes Falkenberg. Sis kalbėdavęs gyvai ir klausytojų buvęs mėgiamas. Ordino teologus ir advokatus parūpino ir koncilijuje aktyviai dalyvavo ordino generalinis prokuratorius Peter von Wormditt. Iš lenkų delegacijos žymiausias kalbėtojas buvo Paulus Vladimiri Wlodkovic.65 Ir lenkai turėjo savo advokatus. Ir vienos ir antros pusės kalbėtojai, karštai dėstydami savo nuomones, nevengė ir užgauliojimų.

Ordino šalininkai tvirtino, kad pagonys neturi teisės valdyti savo žemių, nes viskas turi de jure priklausyti krikščionims. Lenkai tai neigė. Buvo kalbama apie bellum iustum (teisingą karą). Weise rašo: "Žiūrint iš krikščionių gynimo taško, karas su prūsais ir lietuviais, be abejonės, buvo bellum iustum bažnytinės teisės prasme."66 Pagal bažnytinę teisę, esą, iustum bellum yra tada, kai 1) imperatorius ir popiežius tam duoda teises, 2) reikia gintis nuo pagonių ir 3) reikia ginti krikščionis ir naujakrikštus. Vladimiro Paulius tuos dalykus neigė: prievarta negali būti naudojama pagonims atversti; popiežius nedavė teisių užimti svetimoms žemėms, nes jis tik liepia naujakrikštų neskriausti; o imperatorius Fridrichas II neturėjo teisių atiduoti kryžiuočiams svetimas žemes. Urbachas ir Falkenbergas imperatoriaus teises rėmė, pvz., Kalėdų Evangelijos (Lk 2,1) ištrauka: "Iš imperatoriaus Augusto išėjo įsakymas, kad būtų surašytas visas pasaulis (universus mundus)". Reiškia, imperatoriui priklauso visas pasaulis! (Weise 631 p.). Aišku, tokie įrodymai neįtikino nei Vladimiro Pauliaus, nei lietuvių.

Kai Vladimiro Paulius aiškino, kad pagonys lietuviai buvę taikingi ir ramūs, o kryžiuočiai, baigę žlugdyti prūsus, neteisėtai ėmė veržtis į lietuvių žemę, tai ordino advokatai priminė 1242 ir 1245 metus, kai lietuviai sumušė Livonijos ordiną; tuomet Fridrichas II Veronoje 1245 birželio mėn. duota bule "dovanojo" kryžiuočiams "Kuršą, Lietuvą ir Žiemgalę" (netrukus, 1245.VII. 17). Fridrichas II vėl buvo ekskomunikuotas). Tie advokatai priminė kelis atvejus, kai lietuviai puolė kryžiuočius. Cia galima pastebėti, kad visuomet, kai kryžiuočiai būdavo sumušti, jie verkšleno ir skundėsi popiežiui, kaip žiaurūs pagonys lietuviai juos nuskriaudė.

Prokuratorius von Wormditt giriasi, kad, kai lenkų delegacija norėjo koncilijui duoti atsakymą po kryžiuočių kalbos, jis neleido lenkams kalbėti.6 Iš viso, Weise mano, kad ordino advokatų argumentai buvę svaresni, o Vladimiro Pauliaus — silpnesni. Ir koncilijo tėvų tarpe daug vyskupų ir kardinolų simpatizavo ordinui; jų tarpe ir kard. Oddo Colonna, 1417 m. lapkričio 11 d. išrinktas popiežium Martynu V. Apie tuos dalykus daug sužinome iš ordino prokuratoriaus pranešimų.68 Prokuratorius sugebėdavo laimėti ordinui daug šalininkų piniginėmis ir kitokiomis dovanomis, vaišėmis ir pan. Ordinas buvo turtingas: turėjo stiprią Prūsų ir Livonijos valstybę, o visoje Europoje per šimtą įvairių nuosavybių, įstaigų, namų.

Taigi ir kai J. Falkenbergas 1416 m. pabaigoje pateikė savo "veikalą", pavadintą Satyra, kuriame žiauriai kaltinamas Lenkijos karalius Jogaila, lenkų delegacijai pateikus 11 kaltinimo punktų ir reikalaujant Falkenbergą paskelbti heretiku ir nubausti, nieko aiškaus nebuvo daroma. Tiktai baigiantis koncilijui popiežius paskyrė trijų kardinolų komisiją, kad tą rašinį perskaitytų ir pareikštų savo nuomonę. Ištarmė buvo: Falkenbergą suimti ir jo Satyrų kaip šlamštą sunaikinti. Falkenbergas buvo nuvežtas į Romą ir laikomas kalėjime iki 1424 m. Manoma, kad jis tuomet atšaukęs savo klaidas.

Ta Satyra, kaip sunaikinta, nebuvo anksčiau spausdinama. Tiktai neseniai Leipcige buvo rastas užsilikęs vienas jos egzempliorius. Satyrą išspausdino 1973 m. Sophie Wlodek.69 Nepriklausomai nuo jos Satyrą su paaiškinimais išspausdino Hartmut Boockmann.70

12. Falkenbergo "teologija"
Panaudodamas daugybę citatų iš Sv. Rašto ir įvairių rašytojų, Falkenbergas įrodinėja, kad Lenkijos karalius Jogaila yra netikras krikščionis, šventvagiškas apsimetėlis, kuris siekia Katalikų Bažnyčią sugriauti. "Juk lietuviai, iš kurių fiziniu kilimu išeina lenkų karalius, visuomet buvo aršūs ir nuo pat pradžių Bažnyčią persekiojo bei teriojo". Jogaila ir krikštą priėmęs persekiojo krikščionis ir liejo jų kraują. Daugybė žiauriausių žudymų ir visokių nusikaltimų išskaičiuojama, nes už visa, ką yra padarę lenkai, jis yra atsakingas. Didžiausias jo ir lenkų tautos nusikaltimas, kad jie, pasitelkę pagonis, kovojo prieš Katalikų Bažnyčią (kryžiuočiai mat lygu Bažnyčiai). Jei Jogaila nebus nužudytas, jis daugiau žalos Bažnyčiai padarys. Falkenbergas išjuokia patį Jogailos vardą, laiko jį stabu (idolum), heretiku. Jogaila esąs pavojingesnis Bažnyčiai negu visi iki šiol buvę Bažnyčios persekiotojai. Taigi ir jis, ir visa lenkų tauta turi būti išnaikinti. Jeigu yra nuopelninga žudyti pagonis, tai dar nuopelningiau yra nužudyti lenkus ir jų karalių. Nuo 11-to Satyros skyriaus Falkenbergas kreipiasi į tuos, kurie turi įvykdyti Jogailos ir lenkų žudymą, būtent j krikščionių valstybių valdovus. Jie yra įpareigoti su savo kariuomenėm žygiuoti ir lenkus su jų karalium nušluoti nuo žemės paviršiaus. Kas tos pareigos nevykdys, tam užtikrintas pragaras. Popiežius turi ekskomunikuoti lenkus ir jų karalių kaip heretikus. Jeigu jis to nedarys, reikia nuo jo nusigręžti. Boockmann išreiškia Fal-kenbergo mintį šiais žodžiais: "pasauliniai kunigaikščiai esą įpareigoti su keršto kardu be jokio delsimo visus lenkus, arba didelę jų dalį, su jų karalium išnaikinti ir visus kilminguosius pakabinti kartuvėse" (36 p.). Kas tame kare prieš lenkus dalyvaus ir juos išnaikins, užsitarnaus dangaus karalystę. Panašiai kaip kryžininkai, traukdami į Šventąją Žemę, gaudavo atlaidus, taip ir dabar visi, kurie žygiuos prieš heretikus lenkus ir jų karalių ir juos nužudys, užsitarnaus atlaidus ir amžiną gyvenimą.71.

Tai tokia Falkenbergo teologija. Ji greičiau yra paimta iš muzulmonų, kurie žadėjo tiems, kurie žudys netikėlius, puikias linksmybes Mohameto 7-ame rojuje. Štai kas padaroma iš krikščionių meilės religijos!

13. Žemaitijos priklausomumo klausimas
Jau užsiminėm, kad, reikalo spaudžiami, ir Jogaila, ir Vytautas buvo užrašę vokiečių ordinui Žemaičius. Nuo Salyno taikos (1398.X. 12) ordinas ir valdė Žemaičius, kol jie savo sukilimais išsivaduodavo (1401 ir 1409), patyrę žiaurią kryžiuočių priespaudą. Dėl to Weise juos laiko agresoriais — užpuolikais. '2 Žalgirio kautynės (1410) atstūmė ordino grėsmę, bet šis dar buvo galingas ir pagal Torunės sutartį (1411) prispyrė Jogailą ir Vytautą sutikti, kad po jų mirties Žemaičiai turės atitekti ordinui. Dėl Žemaičių atidavimo pusbroliai turėjo duoti ratifikaciją, bet delsė ir tik 1413 m. pradžioj davė, bet su kryžiuočiams nepriimtinu tekstu. Pusbroliams būnant Horodlėje, kryžiuočiai jiems paskelbė karą. 1413 m. liepos 18 d. Jogaila, Vytautas ir Silezijos kunigaikščiai kryžiuočiams paskelbė karą. Buvo kovojama Varmijos srityje. 1414 m. spalio 7 d. buvo padarytos paliaubos Prūsijos Strasburge, kurios su pratęsimais galiojo iki 1422 m. liepos 13 d.73

Konstancos susirinkimas Žemaičių klausimo neišsprendė. Laimė, kad leido įsteigti Medininkų vyskupiją ir krikštyti žmones. Susirinkimas 1416 m. birželio 17 d. tik pareiškė, kad Žemaitija civiliniu atžvilgiu priklausys Romos imperijai, o bažnytiniu — saviems vyskupams ir dvasiškiams (ne Rygos arkivyskupui). Kryžiuočiams uždrausta kištis į Lietuvos reikalus (Cod. Medn. 23 - 24 p.). To nepaisant, imperatorius Zigmantas 1420 m. sausio 6 d. reichstago metu, kuris vyko Vroclave (Breslau), priskyrė kryžiuočiams vakarinį Sūduvos ruožą ir Žemaičių dalį, kuriems visa Žemaitija turėjo atitekti po pusbrolių mirties. Vytautas buvo labai nepatenkintas dėl tokių Zigmanto užmačių. Už neteisingą sprendimą Vytautas siekė atmokėti skaudžiu būdu: jis ėmė remti Čekijos husitus, kurie Zigmantui darė daug sunkenybių. Vytautas 1420 m. kovo 11 d. iš Liet. Brastos parašė Zigmantui, "Romos karaliui", ilgą laišką (CEV 466-469 p.), įrodinėdamas, kad Žemaičiai yra tapati Lietuva, o Sūduva ir Jotvingijos sritys yra "verum patrimonium nostrum". Vytautas rašė: "Kryžiuočiai yra svetimšahai ir ateiviai iš Vokietijos, Jie užėmė Prūsų kraštą, o dabar stengiasi ir mus, tikrus žemės paveldėtojus ir valdovus, jėga ir iškilmingais pareiškimais išvaryti". Vytautas tvirtina, jog kol gyvas būsiąs, niekada nuo tų žemių neatsisakysiąs. Kryžiuočiai tuo tarpu vėl kišo Mindaugo dokumentų nuorašus, ir did. magistras von Rusdorf reikalavo, kad lietuviai priimtų imperatoriaus Zigmanto ištarmę. Paliauboms pasibaigus, sekančią dieną (1422.VII. 14) Jogaila ir Vytautas paskelbė kryžiuočiams karą. Jų kariuomenės susitiko prie Czervvinsko, o rugpjūčio 1 d. atvyko ir totorių dalinys. Pusbrolių kariuomenės paėmė Gotlubo miestą ir pilį ir kovėsi pagal Schonsee - Lubitz - Papau ir arti Torunės. Tuo tarpu Lietuvoje Ragainės komtūras rugpjūčio 11d. nusibrovė prie Veliuonos, sudegino priešpilį ir tris kaimus pavertė pelenais. Buvo svarbūs puolimai ir iš Livonijos. 1422 m. rugsėjo 6 d. magistras rašė did. magistrui, kad dvi kariuomenes išsiuntęs į Lietuvą, o trečioji išvyksianti netrukus. Tai buvo paskutinieji kryžiuočių žygdarbiai krikščionybės vardan. Prieš tai, būtent 1421 m. gegužės mėnesį, Vytautas buvo rašęs popiežiui, pranešdamas, kad iš Livonijos pusės kryžiuočiai puldinėja Lietuvos žemes, talkinami vyskupų; prašė juos sudrausti. Popiežius Martynas V 1421 m. gegužės 31 d. rašė Rygos arkivyskupui ir jo sufraganams vyskupams, kad liautųsi lietuviams naujakrikštams daryti žalą. Bet kryžiuočiai į popiežiaus raštus nekreipė dėmesio.74 Du mėnesiu besitesiąs karas 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero buvo baigtas "amžina taika". Kryžiuočiai visam laikui turėjo atsisakyti Žemaičių ir Sūduvos sričių. Vytautas norėjo atgauti nuo Klaipėdos iki Kuršių įlankos (Kurisches HafT) seniau kryžiuočių užimtus Lietuvos plotus, bet tai nepavyko.75

Baigiamosios pastabos
Paprastai yra rašoma apie krikščionybės kelią Lietuvon. Tačiau Lietuva nesusilaukė airių misijonierių su taikingu veidu. Šitame straipsnyje norima parodyti, kaip pati Lietuva su savo valdovais troško priimti krikštą ir jo įvairiais būdais siekė: Mindaugas pats apsikrikštijęs ir gavęs popiežiaus palaiminimą, tikėjosi visai tautai krikšto malonės iš draugystės su Livonijos riteriais; Gediminas tuo tikslu rašė popiežiui ir Vokietijos miestams. Algirdas ir Kęstutis kreipėsi į Lenkijos karalių, į Vengrijos karalių ir į patį imperatorių, ir vis — veltui, nes nebuvo jėgos, kuri pašalintų tą vienintelę kliūtį, sutramdytų žiaurų vokiečių ordiną su savo Heidenkampf. Tiktai dviejų valstybių valdovais tapę, lietuviai pusbroliai Jogaila ir Vytautas, vargais negalais užrišo nasrus tam dvigalviui slibinui, kuris su pasigėrėjimu rijo Lietuvos vaikus, ir jie laimėjo visai Lietuvai krikšto malonę.

Nekalbant apie tai, kad kryžiuočiai be atodairos liejo lietuvių kraują, kuris bėgo upeliais per ištisus du šimtu metų (122ą - 1422), buvo padaryta neįkainojama žala lietuvių švietimui ir iš viso jų kultūrai ir civilizacijai. Visa Lietuva buvo virtusi nerami ir neapsaugota karo stovykla. "Lietuvis pagonis buvo išstatytas kasdien pavojui, nes bet kada galėjo ateiti šarvuotas riteris deginti jo trobų, turtų, išsivesti jo moterų, gyvojo inventoriaus ir žudyti jo paties" (Z. Ivinskis). Tie šarvuoti riteriai buvo labai narsūs ir ištvermingi. Jie mėgo žudyti ir plėšikauti, bet kartu buvo mėgėjai gražios pasakos, būtent, kaip vienas karalius kryžiuočiams užrašė savo karalystę, džiaugdamasis priėmęs krikštą.

Tik vienas Aukščiausias Viešpats žino, kiek lietuvių tauta yra iškentėjusi per tą ilgą laiką.

Bet ar kam yra svarbu mūsų tautos kentėjimai?

Išnašos
1.    Apie juos F. Lotter, Die Konzeption des Wendenkreuzzugs, Sigmaringen 1977, 24-27p.; be to, Die Vorstellung von Heidenkrieg und Wendemnission bei Heinrich dem Löwen, knygoje: Heinrich dem Löwen, red. W. —D. Mohrmann, Göttingen 1980, 11-43.

2.    "Non quidem vel pagani necandi essent, si quo modo aliter possent a nimia infestatione seu oppressione cohiberi"— De laude novae militiae III, 4; F .Lotter, Die Konz. 27p.

3.    Zr. M. Anysas, Senprūsių (Pruthenorum gentes) kovos dėl laisvės su Vokiečių riterių ordinu, Chicago 1968, 60-95 p. ir toliau apie kovas; gerą apžvalgą duoda Z. Invinskis II, 269-277 p. (Rinktiniai Raštai, II, Roma 1986).

4.    Cit. iš E .Maschke, Polen und die Berufung des Deutchen Ordens nach Preussen (Ostland Forschungen, 4). Danzig 1934, 66 p.; ten pat apie Prūsijos užėmimą 9-80 p.

5.    K. Górski,L'ordine Teutónico alle origini dello stato Prussiano, Torino 1971, 31-35 p.; Histórica Pomor-za, I, red. G. Labuda, Poznan 1969, 303-340, 421-433 p.; G. Labuda, Die Urkunden über die Anfängen des Deutschen Ordens im Kulmerland und in Preussen in den Jahren 1226-1235, in: Die geistlichen Ritterorden Europas, red. /. Fleckenstein und M. Hellmann, Sigmaringen 1980, 299-316 p.

6.    Zr. Ernst Pitz, Papstreskript und Kaiserreskript im Mittelalter, Tübingen 1971, 35-39 p.

7.    Apie tuos dalykus žr. R. Pitz 85-97 p., ir E. Maschke, Die Berufung, nuo 70 p.

8.    Apie tai plačiau K.Górski 16-22 p.; E. Weise, Interpretation der Goldenen Bulle von Rimini (März 1226) nach dem kanonischen Recht, 15-47 p., knygoje: Acht Jahrhunderte Deutscher Orden in Einzeldarstellungen. Festschrift zur Ehen v. M. Turnier O.T. (Quellen u. Studien zur Geschichte des Deutschen Ordens, red. Kl. Wieser, Bd. I), Bad Godesberg 1967; J. Stakauskas, Lietuva iš Vakarų Europa XIII-ame amžiuje, Kaunas, 1934, 52 p.

9.    M .Turnier, Der Deutsche Orden von seinem Ursprung bis zur Gegenwart, Bonn-Godesberg 1974.
10. K. Górski 37-41 p.

11.    K. Görski, 22-23 p.; apie ordino valstybės susitvarkymą žr. W.Küttler,Charakter und Entwicklungstendenzen des Deutschordensstaates in Preussen, zum. Zeitschrift für Geschichtswissenschaft, Berlin DDR, 19 (1971) 1504-1529 p.

11.a    Karas su pagonimis yra šventas, ir visi, kurie jame žūva, esą kankiniai. Dusburgas nekartą aprašė, kaip žuvusių riterių sielos balandžio pavidalais skrisdavusios dangun. Tai greičiausia yra iškreipta krikščionybė. Vokiečių ordinas iš tikro buvo velniška institucija, kaip lenkų delegacija tvirtino Konstancos susirinkime. Galime prisiminti šv. Pauliaus žodžius: "Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu" (2 Kor 11,13-14).

12.    E. Weise žurn. ZfO 12(1963) 636, 659-672 (Zeitschrift für Ostforschung); str. pilna antraštė žemiau 63 išn.

13.    Plačiau J. Stakauskas 59 p.; Z.Ivinskis, LE X, 276-278.

14.    Livländische Reimchronik mit Anmerkungen, red. Leo Meyer, Hildesheim 1963: cituojama: LReim ir eilutės.

15.    VMPL I, 82 ir 83 nr. (Vetera Monumentą Poloniae et Lituaniae, red. A. Theiner, Roma 1860.

16.    LReim 3320-23: man slüc daz volc mit vrier hant, / sam man tut die rinder / man, wib unde kinder / wurden wenic da gespart. Zr. dar LReim 3245-48; /. Stakauskas 58-59 p.

17.    Vat Aich., Reg. Vat. 23, f. 170, ep. 178; VLMPL I, 58 p.; iš viso apie Mindaugo krikštą plačiau/. Stakaus kas 83-130 p.;Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, Roma, 1978, 169-196p.

18.    LUB I, Urk. 252 (Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten, I-V, Reval u. Riga 1853-1867.

19.    K. Forstreuter, Deutschland und Litauen in Mittelalter. Köln, Graz 1962, 7 p.; apie "dovanojimus" žr. W. Kęstrzynski, O dokumentach Mendoga, krola litewskiego, Krakow 1907;/. Stakauskas 69 p.; Z. Ivinskis, Liet. ist 178-179 p.

20.    Berichte I, 313 p. (Berichte der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens an der Kurie, I, red. K. Forstreuter, Göttingen 1961; II, red. H .Koeppen, Göttingen 1960.

21.    LReim 3609-3624; /. Stakauskas 154 p.

22.    Plačiau apie tai/. Stakauskas 178-183 p.; Z. Ivinskis, LE V, 255-256.

23.    LUB I, Urk. 584, 238-239 kl. Ten pat yra Dorpato skolastiko, Rygos miesto atstovo ir Eželio vyskupo prokuratoriaus raštai prieš Vokiečių ordiną: Urk. 585-586.

24.    S. Sužiedėlis,LE XXXI, 438-439.

25. LReim 6391-95: Wanne di cristen hant verdrucket / Die Sameisten, so ist untzucket, / din ere and al din riche, / So muštu endeliche / Eigen wesen und dine kint.

26.    LReim 6471-74: Zu hant Mindowe began / Einer reise sam ein man, / Dem sin gemute ist bittere / Of die gotes rittere.

27.    LReim 6579-82: Es kere, war es kere, / Traniaten lere / Und der sameiten wil volgen ich, / Des sich endelich an mich. Plg. LReim 6514-6586; Z. Ivinskis, Liet. ist. 194-195 p.

28.    Aidai 1986, 2 nr., 78 p.

29.    VMOL I 79 p.; plačiau J. Stakauskas 185-240 p.; Z. Ivinskis, Liet. ist. 190-192 p.

30.    J .Stakauskas 260 p.; Z. Ivinskis, Liet. ist. 196-206 p.

31.    LReim 8447-48; Z. Ivinskis, Liet. ist. 203 p.

32.    Petri de Dusburg Chronica terre Prussie, išsp. Scriptores rerum Prussicarum, I, red. Th. Hirsch, M. Toppen ir E. Strehlke. Leipzig 1981, 146-194 p., aprašomi karai su lietuviais iki Gedimino laikų; cituojama: SRp I ir puslapiai; panašiai toliau kitų metraštininkų pranešimai: SRP II, III, IV arba V.

33.    Berichte der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens an der Kurie, I ir II, žr. aukščiau 20 išn.

34.    Apie Vytenio ir Gedimino laikus žr. J. Jakštas, Vokiečių ordinas Vvtenio ir Gedimino metu: Senovė I, Kaunas 1935, 125-155; Senovė II, Kaunas 1936 3-55; Z. Ivinskis, Liet. ist. 211-246.

35.    Bardewik, Chronikon der deutschen Städte, 26, Leipzig 1899, 285-316 p.; Z. Ivinskis, Liet. ist. 221-224 p.

36.    Das Zeugenverhör des Franciscus de Moliano, red. A. Seraphim, Königsberg i. Pr. 1912; Z. Ivinskis, Liet. ist. 223 p.

37.    Gedi 22-57 p. ( Gedimino laiškai, red. V. Pašuta ir L Štai, Vilnius 1966; ]. Jakštas, Vokiečių ordinas...: Senovė II, 3-55 p.

38.    Apie arkivysk. Fridrichą Pernstein žr. V. Gidžiūnas, LE XXII, 316-317; K. Forstreuter, Erzbishof Friedrich von Riga (1304 - 1341). Ein Beitrag zu seiner Charakteristik, zum. ZfO 19(1970) 652-665 p. ( Zeitschrift für Ostforshchung).

39.    Laiškas Gediminui: Vat. arch., Reg. Vat. 76, 6rv, ep. 14, reg. pergam.; VMPL I, 193-195 p., 293 nr.; Gedl 107-109 p.

40.    A. Alekna mano, kad šitie žodžiai reiškia indiferentiškumą tikrai religijai. Teorijoj tai būtų tiesa, bet ne Gedimino atveju. Cia yra girtina tolerancija, pasisakant prieš kryžiuočių metodus: religija neturi būti brukama per prievartą ir platinama kardu. O kad Gediminas norėjo priimti tikrąją religiją, aišku iš jo išsiųstų laiškų. Buvo žinoma, kad toleranciją vykdė ir kiti lietuviai kunigaikščiai rusinu kraštuose rytų Europoje.

41. LUB III, 710 nr., 186-195 kol.; arkivysk. Fridrichas skelbia: "magistrum et fratres ordinis fratrum S. Mariae Theutonicorum, ut fidei Christi impeditores, ecclesiarum destructores, morum bonorum violatores... excommunicavimus, et eorum domos, ecclesias ac loca... supposuimus interdicto".

41.a    Ir vėliau, kai Vytautas buvo sukvietęs Medininkuose žemaičius ir prašęs kunigaikščiams pagalbos, gavo aiškų atsakymą: jie laikysią Jogailą savo valdovu ir nuo jo nesutrauksią tokia sąlyga, jeigu jis pasiliksiąs pagonių tikėjime. Jeigu Jogaila norėtų tapti krikščioniu, jie jo neklausysią. Tai iš SRP II, 619 p.; žr. Ivinskis IV, 134 p. ( = Rinkt. Raštai, IV, Roma 1987); A. Kučinskas, Kęstutis, lietuvių tautos gynėjas. Marijampolė 1938, 174-175 p.

42.    Apie tą žygį žr. SRP II, 66, 486-487; J.Jakštas, Das Baltikum in der Kreuzzugsbewegung des 14. Jhs., žurnale Comm. Balticae VI/VII,3 (1959) 148-149; ten bibliografija.

43.    Apie tai pasakoja Vygandas: SRP II, 463-465 p.; Vart-bergė: SRP II, 63-65 p. ir Jaun. Livonijos kronika; tą žygį nagrinėja F. Benninghoven, Zur Technik spätmittelalterlichen Fedlzüge im Ostbaltikum, žurn. ZfO 19 (1970) 644 - 646 p.

44.    SRP II, 489-490 p.; I, 283-288; Z. Ivinskis, Liet. ist. 235 - 236 p.

45.    "Primo: quod dictus Kestutus cum suis fratribus et populis universis vellet baptizari, si a papa coronam regiam rex Hungariepossetobtinere. Secundo: quod Semper vellet ire ad exercitum regis Hungarie cum propriis laboribus et expensis, sie tarnen, quod reges Hungarie et Polonie terram Lithwanorum per Crueiferos occupatam eis redderent et contra eosdem Cruciferos et Tartaros Semper defenderent" — Chronicon Dubnicense, red. M. Florianus (Hist. Hungariae fontes domestici, I, 3), Fünfkirchen 1884, 161 p. Apie šį ir sekantį lietuvių kunigaikščių krikštui priimti bandymą žr. K. Conrad, Litauen, der Deutsche orden und Karl IV, 1352-1360, žurnale ZfO 21 (1972) 20-42 p.

46.    "quatenus ipsos neophitas ab infidelibus residuis de-fensare una cum ipso rege Polonie et sub eorum defensionis clipeo non postponant" — cit. iš K. Conrad 35 p.

47.    Tas raštas yra Čartoriskių bibliotekoj Krokuvoje, išsp. H. Paszkiewicz, Polityka ruska Kazimirza Wiel-kiego, in: Rozprawy Historyczne 4 (1925) 197 p.

48.    CEV, 997 p. ( = Codex epistolaris Vitoldi, red. A. Prochaska, Cracoviae 1882) kryžiuočių pasitarimo 1409 m. su Vytautu metu rašoma: "item in tempore Algardi factum est, quod ille prefatus Algardus et Kynstodus pater Witoudi ipsis eciam fecerunt impetrare ab imperatore Karolo... quatenus pacem ordini et eorum partibus preeiperet, ipsi vellent baptizari. Tune legavit Imperator prefatus ad Litauwiam per Prussiam archiepiscopum de Praga Arnestum et ducem illum illo tempore de Sweydnicz, qui dum ad eos venissent et eos alloquebantur ex parte baptismi et fidei Christiane, tunc subriserunt et subsanando colluserunt et ex hoc ludum contexere".

49.    "Eine Beschneidung des Ordensstaates, eine Verpflanzung des Ordens lag kaum in seiner Macht" — K. Conrad, ten pat 40 p.

50.    Wigand: SRP II, 571-572; Wartberge: SRP II, 98-102; tuos žygius tyrinėjo F. Benninghoven, Zur Technik spätmittelalterlichen Feldzüge im Ostbaltikum, žurn. ZfO 19 (1970) 646-651.

51.    Pa cituoju porą posmelių iš Suchenvirto: SRP II, 164-166 p.: Jie atvykę in ein lant, daz haizt Sameit, / da vant man einen hochzeit, / di gest chomen ungepeten. / Ein tanz mit haiden wart getreten / daz ir wol sechzig bliben tot ... Ich wer nicht geren preutigan / da gewesen, auf mein ait ... di haiden aber sere schrieren / in dem push, des gie in not, / wen man slug ir vil zu tot; gevangen wurden weih und chint, / ez was ein gemleich hofgesint! / Man sach da vil manigem weib / zwai chint gepunden an irn leib, / ainz hinden und ainz voren, / aug einem pferd an sporen / cham si parfüz her geriten! / Di haiden grözen chumer liten: / man vieng ir vil, und alzuhant / di hend man in zusamen pant; so fürt man si gepunden / gleich dedn jagunden hunden.

52.    H. Boockmann, Der Deutsche Orden. Zwölf Kapitel aus seiner Geschichte, München 1981, 164-169 p.

53.    Plačiau: Z. Ivinskis, Liet. ist. 280-287 p.; M. Hellmann, Die polnisch-litauische Union von 1385/1386, zum. Jahrbücher für Geschichte Ost Europas, N.F. Bd. 34 (1986) Heft 1, Stuttgart, 19-34 p. /. Jakštas, Jogailos ir Vytauto kovos su Vokiečių ordinu, knygoje: Jogaila, red. A. Šapoka, Kaunas 1935, 129-183; S. Sužiedėlis, Lietuva ir Gediminaičiai sėdant Jogailai į Didžiojo kunigaikščio vietą, ten pat, 11-44 p.; K. Görski, Lord. Teut. 143-146 p.; Jan Kostrzak, Rola Inflant w pierwszym okresie walki zakonu krzyžackiego z unią polskolitwskj w latach 1385-1404, žurn. Zapiski Historyczne, t. LI, 1986, Zesz. 1, 9-21 p.

54.    H. Boockmann, Johannes Falkenberg, der Deutsche Orden und die polnische Politik, Göttingen 1975, 59-60.

55.    V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania, I, Roma 1950, 68-75 p.; //. Niedermeier, Die Franciskaner in Preussen, Livland und Litauen im Mittelalter, žurn. ZfO 27 (1978) 1-31 p. Apie lietuvių krikštą: Z. Ivinskis, Liet. ist. 287-293 p.; Ivinskis IV, 25-38, 52-65, 80-88 p.; J.Jakštas, Šis tas dėl atskiro Žemaičių krikšto: LKMA Metraštis, III, Roma 1967, 1-9 p.; J. Jakštas, Pavėluotas Lietuvos krikštas: LKMA Suvaž. Darbai, VI, Roma 1969, 173-188 p.

56.    Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, I, red. P. Jatulis, Roma 1984, cituojama: Cod. Medn.

57.    Die Danziger Chronik des Oberlandesgerichts Celle, in: Udo Arnold, Studien zur preussischen Historiographie des 16. Jahrhunderts, Bonn 1967, 36-65 p.; Ivinskis IV, 136 p.

58.    Apie tai Berichte II, 47 p.; //. Boockmann, Joh. Falk. 79 p.

59.    SRP III, 427 p.; //. Boockmann, Joh. Falk. 85 p., plg. 83-84 p.

60.    Apie tai //. Boockmann, Joh. Falk. 113-114, 269 p. ir 270 išn.

61.    "Et quare eciam nuliam ecclesiam in nrovincia nostra erexerunt, yramo nec aliquem presbiterum in tota terra quamvis satis ampla constituerunt" — Cod. Medn. 10 p.

62.    Apie Jer. Pragiškj žr. J. Jakštas, LE IX, 385; Ivinskis IV, 116.

63.    E. Weise, Der Heidenkampf des Deutschen Ordens, zum. ZfO 12 (1963) 420 - 473; 622 - 672 p.; 13 (1964) 401-420 p. Apie Konstancos susirinkimą: AS .Janulaitis, Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoje 1414-1418, žurn. Praeitis II, Kaunas 1933, 291-349 p.; B. Dundulis, Lietuvos kova prieš kryžiuočius Konstancos bažnytiniame susirinkime (1414 - 1418 m.), Vilnius 1958.

64.    E. Maschke, Der Deutsche Orden und die Preussen, Berlin 1928.

65.    Svarbesni veikalai: St. Belch, Paulus Vladimiri and his doctrine concerning international law and poli-tics, I-II, London 1965;/. W. Woš, Paulus Vladimiri aus Brudzeiî, Vorläufer oder Fortsetzer? žurn. ZfO 25 (1976) 438-461, ten nurodomi ir kiti 5 jo straipsniai apie Vladimiro Paulių, rašyti itališkai 1971-1973.

66.    Weise rašo: "Unter dem Geschichtswinkel des Schutzes der Christen ist also der Kampf gegen Preussen und Litauer ganz ohne Zweifel; ein bellum iustum im kirchenrechtlichen Sinne" — 459 p. Taip rašo žmogus XX-me amžiuje!

67.    Zr. Berichte II, 151 nr.; H. Boockmann, Joh. Falk. 224 p. 169 išn.

68.    Berichte II, 386 p. 4 išn., 439-440, 483 p. 21 išn., 512-513 ir 1.1.; Ivinskis IV, 124 p.

69.    S. Wlodek, La Satire de Jean Falkenberg. Texte inédit avec introduction. Mediaevalia Philosophica Polonorum, XVIII, 1973.

70.    H. Boockmann, Johannes Falkenberg, der Deutsche orden und die polnische Politik, Göttingen 1975. Leidėjas duoda Satytros laisvą vokišką vertimą (24-37 p.), knygos gale jos lotynišką tekstą (313-353 p.), taip pat Satyros atsiradimo aplinkybes, istorine kryžiuočių karų apžvalgą ir apie Konstancos susirinkimo bei Falkenbergo proceso svarstybas. Apie Fal-kenbergo procesą žr. Berichte II, 389-390, 489-498 p.

71.    Duodame bent porą citatų iš Falkenbergo Satyros (H. Boockmann, Joh. Falk. 342, 344, 352 p.): "... Sed Poloni et eorum rex Jaghel sunt et dicuntur heretici et ergo ceteris paribus Polonos et eorum regem Jaghel magis meritorium est occidere quam paganos... Et ergo dum inde Poloni et eorum rex Jaghel ceteris paribus atrociori morte quam pagani sunt condempnandi, indubie magis eos quam paganos meritorium est occidere... Ideo principes seculi, quorum potestas institutą est... tenentur missis exercitibus sacrilegos homines Polonos et eorum regem Jaghel de terra perdere... Sed Poloni et eorum rex Jaghel sunt eruentissimi vastatores ecclesie. Et ergo quando eorum sanguine principes seculi vindicantes ecclesiam suos gladios ex caritate inebriant, indubie vitam merentur eternam".

72.    Weise 668 p.: "Seit 1398 gehörte Szamaiten vertrags-gemäss dem Deutschen Orden. Seitdem ist wiederum ausschliesslich Litauen der Angreifer". Apie žemaičių sukilimus: B. Dundulis, Žemaičių sukilimai prieš teutoniškuosius pavergėjus 1401 ir 1409 m., Vilnius 1955.

73.    Apie tuos dalvkus H. Boockmann, Joh. Falk. 114, 117, 119 p.

74.    Vytauto ir popiežiaus raštai: Cod. Medn. 62-64 p., 27 - 28 nr.

75.    Apie 1422 m. karą ir Melno taiką išsamiai rašo: Sven Ekdahl, Der Krieg zwischen dem Deutschen Orden und Polen-Litauen im Jahre 1422, žurn. ZfO 13 (1964) 614-651 p.; K. Neitmann, Politik und Kriegführung des Hochmeisters Paul von RusdorfT422/23, žurn. ZfO 34 (1985) 330-378 p.; Z. Ivinskis, Liet. ist. 324-343, 355-356 p.; B. Dundulis, Arbitražinis imperatoriaus Zigmanto sprendimas Žemaičių ir Sūduvos klausimu 1420m., Vilnius 1960, 127-150p.; B. Dundulis, Lietuvos sąjunga su husitais kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją 1420-1422 m., Vilnius 1957, 59-83 p.