PRIELAIDOS IR TIKROVĖ Spausdinti

Didieji pasaulio įvykiai yra panašūs j žemės drebėjimus Kalifornijoje: jaučiama, kad bus, bet nežinoma kada, kurioje vietoje ir kokio masto. Žmonijos nesėkmės nėra vien lemtis, bet ir neprotingų, staigiai augančių įsiaudrinimų bei klaidų padarai. Politines katastrofas, prieštaraujančias logikai ir protui, iššaukia susidarę vidiniai slėgimai. Socialinės, ekonominės, filosofinės, tautinės įtampos nutraukia gyvenimą prarajon. Šį griuvimą galima truputį lėtinti, tačiau labai retai pavyksta jį visiškai sulaikyti. Sociologai, filosofai ir įvairūs vadai lieka bejėgiai. Ypač paskutinieji. Filosofai ir sociologai yra mažiau matomi, jų svarstymai lėtai veikia visuomenę, ir atsakomybės baimė yra mažesnė. Įvairūs vadai, demokratijų ir diktatūrų, privalo ieškoti sprendimų ir ieškoti skubiai, dažnai kitokios išt ties neturėdami, tik rinkdamiesi mažiaus   blogybę ir likdami kalti.

Paskaita, skaityta LB politinėje konferencijoje Vašingtone 1987 m. spalio 23 - 25 d.

Savo laiku, tikėdamiesi Atlanto charta ir tesingumu, manėme, kad Lietuvos ir kitų Europos valstybių okupacijos negali tęstis, kad baisios kančios Sibiran nutremtų bus atlygintos ar bent įskaičiuotos į tautos lobius. Atlanto charta ir pasaulio didieji melavo. Dešimtmečiais tikėjome, kad Jungtinės Amerikos Valstybės (JAV) savo fizine jėga, išmintimi ir laisvės samprata yra mūsų pagrindinė atrama. Šiandien jau neįžiūrime tos neribotos jėgos, nesurandame pakankamai išminties, laisvių sąvokose dažnai regime absurdą. Daug, daug metų vylėmės, kad šio krašto prezidentas, Valstybės sekretorius ar įtakingas Kongreso asmuo, mūsų paveikti, galės Lietuvos ateitį nulemti. Ir štai matome, kad jų įtaka yra menka, kad ir didieji sprendimai glūdi milžiniškame jėgų komplekse. Manau, kad mūsų, t. y. Lietuvos ir lietuvių tautos, ateitis priklausys kaip tik nuo tų atsitiktinumų, katastrofinių ar gerų ir pageidaujamų, liečiančių visą pasaulį, ypač JAV ir Sovietiją, iššauktų vidinių slėgimų, nebūtinai bloga lemiančių. Atėjus laikui, mūsų darbai ir rūpesčiai,  jei  išmintingai  kultivuojami, turės daug reikšmės. Ne garsūs šūkavimai, bet išminties atskleidimas bus sėkmingiausios veiklos kelias.

Prie savų židinių
Prieš daugel metų išeivijoje gimusi Lietuvių Bendruomenė (LB) turėjo būti natūrali lietuvių jungtis. Pabėgėliai DP stovyklose laikėsi glaudžiam ryšy iš baimės dėl ateities ir nežinodami, kaip be to ryšio verstis. Tai nebuvo vien sąmoningo tautiškumo glaudumas, bet žymia dalimi egoistiškumo bei naudos reikalas. Prileidome, kad ryšys laikysis ir ateity, todėl Bendruomenei, teoretiškai visuotinai, priskyrėme didelę atsakomybę. Kai pabėgėliai naujuose kraštuose atsistojo ant finansinio pagrindo, jų dauguma bendruomeniškumo ryšį nugraužė savo pačių dantimis, o senieji imigrantai šio ryšio iš tolo neprisileido. Buvo sunku priimti, kad idealistinė LB sąvoka taip skurdžiai vertinama, ypač buvusių DP tarpe, kai vidurstalį nuslėgė duonos gausa. Deja, šis elgesys vadovaujančių nepamokė, kad LB ateitis eis tik geros valios, o ne valdymo keliu. Aštroko posėdžio pareiškimai, neatsargūs posūkiai — vienų ir kitų nereikia slėpti — atstūmė ne vieną pajėgų ir geros valios darbininką, o savanaudiškuman linkę garbingos Lietuvos garbingi piliečiai drumsto vandens godžiai laukė, kad nusiplautų pareigą. Mūsų prielaidos apie lietuvių sąmoningumą, vadovaujančių gerą nuovoką ir — tuo pačiu — apie LB tvirtumą nebuvo pilnai teisingos. Tiesa, LB išsilaikė ir laikosi, nors ne kunigaikštiškai, tai bent kaip darbuose užsigrūdinęs, reikalų spaudžiamas, tačiau pašalaičių nepastumdomas, sveikas, grubių delnų ūkininkas.

Pogrindy sukurtas Ylikas buvo logiškas tautos apjungimas, Lietuvos valstybę sunaikinus žiaurioms okupacijoms. Lietuvoje pasireikšti jis nespėjo. Europoje buvo tvirčiausias ir labai svarbus politinis vienetas, nors partinės komedijos jau ir tada buvo suprantamos tik pagrindiniams aktoriams. Į JAV atsikėlęs, kuriam laikui apsilpo. Pradėjo atsigauti gal prieš penkiolika metų, ir šiuo laiku yra gana pajėgus. Altas ėjo panašiai, — labai reikalingas ir būtinas šio krašto pasaulėžvalginių grupių apjungimas, Lietuvos inkorporavimo j Sovietų Sąjungą nepripažinimo išgavimas, rūpestis DP įstatymu, Balfo įkūrimas, tautinio budrumo palaikymas. Tačiau Altas kartu su Vliku ilgėlesniam laikotarpiui buvo pritilęs. Dabar vėl keliolika metų dirba energingai ir planingai.

Šie Vliko ir Alto prisilpimai LB įpynė politinėn veiklon. Tai buvo vienintelė priedžastis. Abiem minėtom institucijom aktyviau dirbant, nė patys ambicingiausi politikai ir politikieriai, Bendruomenėje užsislėpę, nebūtų galėję visuomenės įtikinti, kad LB politiniam darbui reikia paramos. LB žingsnis šia kryptimi buvo pagrindinė paskata Vlikui ir Altui atbusti.

Sąlyga kūrybai
Nors LB mūsų požiūrį į politinį darbą kreipė geresnėn pusėn ir įvedė gražėlesnę formą, ypač santykiuose su oficialiomis įstaigomis, tarp institucijų atsirado susikryžiavimų. Pristigome kantrybės. Net kilo nuotaikų, panašių į Vokietijos nacių skelbtą "galutinio sprendimo" ieškojimą vienų institucijų prieš kitas. Ir šiandien negalime būti tikri, kad mūsų katilo spartesniam virimui netalkino joks svetimas samtis. Bungtynėse vyravo ne pozityvi veikla, bet žemėlesnio pobūdžio aktyvumas. Įsitikinome, nors dar nepripažįstame, kad darbo varžybos buvo naudingos, bet pagalaičių svaidymas išdavė nepilnai subrendusį paaugliškumą. Kol ateis visiška taika, siūlau ramybę. Aišku, siūlau tik Bendruomenei, nes Altas ir Vlikas dėl jiems svarbiomis atrodžiusių priežasčių LB politinės konferencijos atsisakė. Gal atsisakys ir daugiau ko. Ramybė, žinoma, tebūna ne nuo darbų, bet nuo kalbų, net ir save ginant, kitiems neteisingai apkaltinus. LB veikloje išsilaikė aukštai, 0 ji buvo juk bandoma karštose ir šaltose voniose. Kas jaučia savo klaidas, lai pats jas skaičiuoja; kas jų nejaučia, ir pirštu nurodytų nematys. Ramybė yra viena iš pagrindinių sąlygų minčiai, siekiančiai kūrybos. Dirbkime atskirai, dirbkime, kai galima, kartu, bet nesinervinkime ir nenervinkime...

Nauja tauta
Ar galima sukurti naują tautą? Sofistas savo įrodymui pavyzdžiu imtų Abisinijos žydus, Izraelin grįžusius, arba vadinamus "Pennsylvania Dutch".

Didesnėje masėje apsigyvenę vokiečiai imigrantai, čia atvesti vien ekonominių motyvų, su paliktu kraštu ryšių neieškojo. Naudojo savą kalbą, ją atmiešdami anglicizmais, bet nestebėdami, kaip ta kalba vystosi Vokietijoje. Laikėsi papročių, bet ir šie keitėsi tiek jų tarpe, tiek senoje tėvynėje. Ir štai po beveik poros šimtmečių yra didoka grupė žmonių, "Pennsylvania Dutch" vadinamų, bet savo tikrąjį Deutsch vardą praradusių.

Lietuviai imigrantai neformuoja naujos   tautos.   Tačiau   netyčiomis priėmėme neteisingą galvojimą, kad Geležinė  uždanga  tuojau  pakeitė žudytos, Sibiran tremtos, niekintos ir naikintos tautos nusiteikimą, ją visą padarydama  nežmoniškai  žiauraus okupanto kolaborante.  Tai skaudi prielaida, panaši į Stalino filosofiją: buvęs karo belaisvis — jau pavojingas, sunaikintinaj priešas. Tai beveik kaltinimas nelaisvei tautai. Jei žaizdos negyja mūsų tarpe, kaip jos galėjo stebuklingai gyti okupuotoje Lietuvoje? Žinoma, po daugelio įtampos metų žmonės pasiilgo poilsio, prisitaikė ir bijo, kad vėl negrįžtų suirutė. Bet skriauda liko, nes ji vykdoma iki šios dienos. Būti tikru bolševiku, neigiančiu savo tautą, tautinę valstybę, šeimą ir kaimynus — būti išsigimėliu. Ar tiek nepasitikime Lietuvos lietuviais, kad ten matome vien dvasiniai nesveikuojančius? Aišku,     parsidavėlių buvo ir dabar yra, su kuriais negali susikalbėti broliai,  seserys, tėvai, vyrai ar žmonos. Bet mes neiname iš parsidavėlių nei ko pirkti, nei jiems siūlome ką parduoti. Jei kas taip elgiasi arba elgtųsi, automatiškai išskirtų save iš mūsų tarpo. Tik ar ne mūsų pareiga tautai padėti, kai ji bando, ant ištemptos virvės balansuodama, pereiti tarpeklį istorijoje?

Iš oficialių įstaigų, Maskvos diriguojamų, palankumo nelaukiama. Maskva vergė, Maskva šiandien stengiasi vergiją išlaikyti. Ir Lietuvos nelaimė yra Maskvos padaras ne Vilniaus. Nepuolame į atolydžio glėbį, kol dar net lytys nespėjo nuo pakraščių atsipalaiduoti. Kas iš reklamuojamo atolydžio bus, šiomis dienomis niekas dar nežino. Juk tai ne vieno žmogaus ir ne grupelės rankose. Ten veikia milžiniškos ir komplikuotos jėgos, traukiančios įvairiomis kryptimis. Nors Sovietų Sąjunga turbūt jau negali kvėpuoti, marškomis prisidengusi, bet pasaulis, istorijai pildantis, žino įvairius Rusijos išprotėjimus, ir jai pasitikėjimo rodyti niekas nedrįsta.

Nedrįstame ir mes, ypač iš tolo žiūrį. Tačiau įvykius stebime, su tauta ryšio nenutraukdami, sutarčių nepasirašinėdami, didžiuoju tikslu laikydami Lietuvos nepriklausomybe, o ne kokią nors autonomiją Sovietijos ribose ar satelito pažabojimus. Jei nebūtų įmanomas visiškas tautinės valstybės savarankiškumas, geriau stengtis peršokti į Jungtinių Europos Valstybių ribas, kaip murkdytis rytinių slavų nepastovioje ir pavojingoje aplinkoje. Iš ten Lietuvon paskutiniais šimtmečiais šliauždavo nelaimės ir kultūriniai bei ekonominiai stabdžiai. Mūsų ryšiai su kraštu palaiko tautoje vakarietiškumą, kuris be langų visiškai uždus, ypač jaunuose žmonėse, kasdien rusiško slavizmo įtaigojamuose, palaiko laisvo oro viltį, o mus stabdo nuo Abesinijos žydų arba "Pennsylvania Dutch" likimo.

Kokie tie ryšiai — LB politinėje konferencijoje buvo aptarta. Tai ne vieno žmogaus galva juos nusakyti. Tačiau jie neturi parduoti išeivijos, negali bandyti priželdinti jau net Sovietijoje krintančių bolševizmo lapų, išduoti Lietuvos.

Dailininkas, okupuoton Lietuvon nuvežęs savo darbus parodai, nieko neišduoda, jei už savo talentą ir kūrybą nedėkoja "viską išmanančiai" partijai. Tokių padėkų, deja, ten po kojomis jau yra klota. Nieko neišduoda išeivijos poeto ar beletristo knyga, negarbinanti vergijos ir vergiją atnešusių jėgų, jei užjos išleidimą Lietuvoje autorius neužstatė savęs. Mokslininko paskaita ar stažavimas, kai neatidengiamos šio krašto paslaptys, padeda lietuviams mokslininkams. Žinoma, kultūros čiuožykla jungiasi su politikos ledu, bet abi pusės yra lygiai slidžios. Iš kultūros galima atsidurti politikoje, o iš politikos — kultūroje, kuri žmogaus ir tautos engimą smerkia.

Pavojingiausias yra pinigo, garbės ir ideologinis gobšumas. Gali būti ir turbūt yra žmonių, kurie už finansinę naudą, net ir menką, okupantui atlieka kai kuriuos patarnavimus, patys to nejausdami. Kiti persistengia, siekdami garbės. Treti randa bendrumų kai kuriuose komunizmo filosofijos taškuose, — gal medžiaginių gėrybių lygesniame paskirstyme, gal ateizmo akcentavime, — šitai laikydami pirminėmis dorybėmis ir už tai paaukodami individo ir tautos teises. Pinigo, garbės ir ideologinių gobšuolių niekas nesudrausmins, bet ir nepateisins.

Ryšys su tauta — pareigos tautai dalis. O parsidavimas lieka parsidavimu. Ir nesvarbu, kokios priežastys jį skatintų.

Pinigai ir asmens teisės
Žydų tautos mes nepažinome. Lietuvos provincinių miestelių smulkius, vargingus prekybininkus laikėme vargingais žmonėmis, o jie, žinoma, tokie ir buvo. Inteligentai, stambūs verslininkai tapo mūsų geri pažįstami, malonūs, draugiški. Didesnių miestų žydų jaunesnėje kartoje atsirado žymus skaičius bolševikų, Lietuvos pirmosios okupacijos metu piktai įžeidusių lietuvių tautą ir žiauriai jai fiziniai pakenkusių. Amerikoje sutikome nemažai profesinių bendradarbių, paslaugių, darbščių ir gabių. Individualūs žydai, išskyrus retas išimtis, ne tik priekaištų nesusilaukia, bet yra socialūs, kolegiški. Tačiau apsirikome, vertindami žydų bendruomenę, kurios aktyviais nariais yra ir daugelis tų kolegiškų pažįstamų. Religinė filosofija "akis už akį", mūsų anksčiau priimta su šypsniu, kaip pasenusi, atgyvenusi, nereali, pasirodė esanti nuožmiai praktikuojama. Pašauktosios tautos sąvoka, skatinanti pirmavimo troškimą, taip pat gyva. Neprivertinome žydų įtakos JAV, neįsigyvenome į jų tragediją Antrojo pasaulinio karo metu.

OSI yra vien tik žydų produktas. Nusikaltėlių ieškojimo priedangoje reiškiasi "pašauktos tautos", "akies už akį", "holocoust" skriaudos ir net įpročio siekti priešų paramos — galvoje turiu Sovietų Sąjungą — elementai. Kenčia ir nekalti žmonės, žydams, OSI pagrindiniams rėmėjams, į tai nekreipiant dėmesio; žeminama visa lietuvių tauta. Tai ne individualių žydų darbas, bet jų bendruomenės, kuriai prieštarauti ne vienas bijo.

OSI problema yra labai didelė. Joje nesusilaukiame paramos net iš JAV įstaigų, privalančių saugoti teisingumą. Žydų pinigai svarstyklėse yra sunkesni už asmens teises.

Girdėjome balsų, barančių, pykstančių, kad reikia ką nors daryti. Negirdėjome balso, ką daryti. Šitokio suprantamo balso ieškojome LB politinėje konferencijoje. Ar jis atsirado? Konferencijos dalyviai turi savo nuovoką, — konferencijos dalyviai, kurių tarpe yra teisingai galvojančių, kad šis susibūrimas daug kainavo. Kiek žydai OSI reikalais važinėja? Kelis susibūrimus šaukė, kiek tai kainavo? Šie klausimai mums, turintiems vengti net tolimesnių telefoninių pokalbių, yra ne išmetinėjimui, bet palyginimui, su kuo ir kaip grumiamės.

Gal atsirado stebuklinga mintis ar stebukladaris? Be jų reikės sunkiai dirbti, ilgai vargti, daug pralaimėti ir didžiadvasiai skambančių pabarimų išgirsti. Žydai taip pat sunkiai dirba, ilgai vargsta. Kiek jie laimės, neskirdami kalto nuo nekalto? JAV įstaigos jau pralaimėjo savo prestižą ir daug piliečių mokesčiais sudedamų pinigų.;

Šios pastabos yra asmeniškai mano, nesuprantančio JAV Teisingumo departamento ir didelės žydų bendruomenės dalies racionalumo.

Mintys ir akys
LB politinė konferencija rūpesčių negalėjo panaikinti. Juos tik išryškino. Joje dalyvavimas, labai reikalingas, lieka didžiai vertinamas. Už Geležinės uždangos gyva tauta mus skatina laikytis. Išeivijos sąmoningas jaunimas, nors apretėjęs ir gal šiek tiek nuo vyresniųjų besiskiriąs metoduose, nesiskiria galvojime. Ateitis greitų, malonių staigmenų nežada, bet jų neatsako, netamsėja, o vietomis net skaidriau sublykčioja. Netamsės ir mūsų mintys, akys stebės tikrovę ir ją tinkamai vertins.