KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE SITUACIJA SEPTINTOJO KRIKŠČIONYBĖS AMŽIAUS ANGOJE Spausdinti
Skiriu —
Pirmam pakrikštytam Lietuviui,
Pirmam Lietuviui, skelbusiam Kristų,
Pirmam Lietuviui, pakrikštijusiam Lietuvį.

Minint didelius, reikšmingus įvykius, paprastai grįžtama praeitin, stengiamasi į ją pažvelgti iš dabarties matympunkčio, kritiškai įvertinti įvykių, faktų, idėjų tėkmę. Kaip ir visa tauta, taip ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi savo istoriją sujos ištakomis ir įvairiausiomis įtakomis, klestėjimo ir nuosmukio bangomis, didybės ir menkystės apraiškomis.

Įvertinę praeitį ir įsigilinę į dabarties situaciją, negalime nežvelgti ateitin, gyventi be perspektyvos. Vis laukiame — kas nors pasikeis, ką nors dar turime pamatyti, išgyventi, nuveikti. Tą laukimą suvokiame kaip malonės neužslopinamą vyksmą, krikščionišką viltį, kuria pagrįstas žmogus ir pasaulio atpirkimas. Krikščionybė neša žmogų į atpirkimą, kuris, persmelkdamas pasaulį, audžia istoriją. Ir šis vyksmas atsiremia į vertybių klodą, sutelktą pačiame krikščionybės branduolyje. Todėl ir norima kuo tiksliau nušviesti esamą situaciją, įvairias jos puses, įžvelgti joje glūdinčią perspektyvą kurti pastovias, nekintamas dvasines vertybes. Tiesiog bandoma, nors labai atsargiai, pažvelgti į artimiausią ateitį, numatyti krikščionybės Lietuvoje turinį, kurį formuos ir malonė, ir būsimojo amžiaus prieštaravimai (plg. Lk 2,34), pramatyti asmenybių vaidmenį, konkrečių potvarkių reikšmę.

Ateitis gimsta ne laboratorijoje. Ji — dabarties tąsa. Ji — mūsų darbų, rūpesčių ir klaidų kūdikis. Ir mūsų apmąstymai apie rytdieną — šios dienos atspindys. Tai pastangos ne tik atspėti laiką, ateitį, bet ir suvokti dabartį — ugdyti jos kūrybines galias, skaptuoti rytdienos krikščionybės bruožus Lietuvoje, ruošti dirvą tam, kas po mūsų ateis (plg Mk 1,7). Laikui užpūtinėjant tebemirksinčias žvaigždes, dabartis atsispindės ateityje — septintajame katalikybės šimtmetyje, o ateities be katalikybės Lietuvoje, jos dvasinės kultūros raidos ir įtakos, neįsivaizduojame. Todėl ir bandome nubrėžti tiksliausius kelius į rytdieną.

Paskaita, skaityta kunigams Lietuvos krikšto 600 metų Jubiliejiniame simpoziume Kaune 1986 liepos 16, 17 d.

I. KRITINIS ŽVILGSNIS Į KRIKŠČIONYBE

Pasitinkant Lietuvos istorijos didžiojo posūkio — krikščionybės įvedimo 600 metų sukaktį, nevienodai vertinami jos nuopelnai mūsų tautai ir kraštui.

Tautinio bei religinio atgimimo laikų romantinės tendencijos neabejotinai "tebeturi stiprios įtakos" (1,2) mūsų galvosenai. Tačiau objektyvi istorijos sklaida negali remtis romantine istorijos interpretacija. Romantizmas skraido virš istorinės tikrovės, vengia akistatos su visais, ypač nemaloniais faktais, jis kupinas skambios retorikos, švyti paviršutiniškomis metaforinėmis puošmenomis, nepagrįstai šneka, iškilmingai pozuoja. Romantiniu požiūriu Katalikų Bažnyčia yra daugiau statiškas kūnas, o ne dinamiškas, kintąs dydis. Tuo tarpu yra tik viena nedaloma Bažnyčia, kartu ir pastovi, nekintama "tikėjimo paslaptis", ir "dinamiškas tikėjimo ženklas" (2, 2) — gyvenimas paslaptyje, regima šio gyvenimo forma. Kaip Jėzus Kristus yra "tikėjimo dydis", taip "krikščionybė yra istorijos dydis" (2,3). Bažnyčia ir yra toji daugiatautė Dievo šeima, kuri sudaro bendriją, prisijungusią prie Jėzaus likimo. Ji, regimai, istorijoje dalyvauja Jo misijoje. O tai visados reiškia "likiminio žmogaus problemų atnešimą ir įjungimą į Kūną" (8,207), tiksliau sakant, krikščionybė reprezentuoja ir savo Viešpatį, ir žmogų stiprybėje, ir žmogų bejėgiškume, dvasinių vertybių kūrime ir naikinime, svyravime ir tikrume — visą krikščionybę nuo ištakų iki išganymo vyksmo pilnaties. Todėl vien romantizmui krikščionybės istorijoje vietos nedaug.

Mūsuose šiandien plačiai skelbiamos ateistinės pažiūros į krikščionybę, jos menkus nuopelnus mūsų tautai ir kraštui. Ateistinis žvilgsnis į krikščionybę — vienpusiškas, tendencingas, praradęs objektyvumą. Ateizmas, visų pirma, nepajėgia suvokti, kad krikščionybės istorija — "vilties istorija, šviesos takas, kurs čia platėdamas, čia siaurėdamas, bet niekada neišnykdamas, eina iš Mesijo" (2,3), kad Bažnyčia yra "ir dieviška ir žmogiška, ir turtinga ir beturtė, šviesi ir tamsi" (2,3), kad krikščionybė "egzistuoja tarp nešventumo ir šventumo, ir kad ši kova yra Dievo dovana žmonijai" (2,3). Ateizmas paneigia katalikybės nuopelnus tautai, o įvairias jos klaidas, svyravimus ir nuopuolius dvigubai, trigubai išpučia. Apskritai ateizmas daro išvadą, kad krikščionybė Lietuvos istorijoje reiškėsi kaip tamsi, reakcinga jėga ir tvirtina, kad "ji atėjo į Lietuvą kaip socialinių priežasčių pasekmė" (3,44).

Marksistinė metodologija nepagarbiai žiūri į krikščionybę. Nors ateizmas save vadina "moksline materialistine pasaulėžiūra" (3,5), būtent materializmui itin sunku suvokti, kodėl Katalikų Bažnyčia save vadina ne "Šventųjų Bažnyčia", bet "Šventąja Bažnyčia" (2,3), kodėl būtent krikščionybė išpažįsta, kad ji "labai silpnomis savo narių rankomis neša dovaną — Kristų į šį pasaulį ir į kiekvieną laiką" (2,3). Bet šią dovaną neša tik Ji viena, todėl Ji verta pagarbos, nes Joje lieka Išniekintasis ir Nukryžiuotasis". Todėl per Ją Dievas vykdo pasaulio išganymą, nors jis visada istorijoje daugiau pažadas, negu išpildymas.

Ne paslaptis, kad materializmui krikščionybės kaip religijos negatyvus apibūdinimas reikalingas tam, kad ateistinė pasaulėžiūra įsismelktų į egzistencijos be Dievo prasmę. Neobjektyvi istorinių faktų interpretacija tam tikslui ir turi tarnauti — mažiausia krikščionybės neigiamybė pateikiama kaip apibendrinta išvada, stengiantis jos nuopelnus mūsų tautai sumenkinti arba iš viso nepripažinti.

Materialistinė istoriografija, objektyviai imant, nukenčia dėl išankstinių, abstrakčių formuluočių prieš religiją apskritai kaip žmogiškosios kultūros vienetą (plg 6,3). Materialistiniu požiūriu istorinio fakto svarstymas pradedamas "nuo stogo" — jau priimtos ir formuluotos išvados. Taip žvelgti į katalikybę ateizmui nesunku dėl preferencijų šiai pasaulėžiūrai, tik veltui šiose pseudomokslinėse pažiūrose bus ieškoma mokslinės tiesos bei istorinio tikslumo. Iliustracijai kad ir tokia aiškų išankstinį nusistatymą nusakanti citata: "XII amžiaus pabaigoje ir XIII amžiaus pradžioje popiežius ir jo kurija, kaip ir visa Vakarų Europa, atkreipė dėmesį į Pabaltijo kraštus, į lyvių, prūsų, lietuvių žemes, ir čia ėmė plaukti katalikybės skelbėjai, kad apkrėstų (autoriaus pabrėžta) jų gyventojus katalikybe" (3,45). Istorinis faktas išskaidomas į smulkias dalis, pateikiamas neobjektyviai ir tendencingai, su aiškia išankstine išvada.

Bandykime būti objektyvūs. Lietuvos valstybės Krikštas vyko tuo metu, kai Europą blaškė didžiulė politinė, ekonominė, kultūrinė sumaištis. Griūnančios feodalinės valstybės, auganti prekyba, viduramžių kultūrą išstumiantis renesansas — toks XIV amžiaus pradžios Europos vaizdas. Kaip tik tada krikštijasi Lietuva — paskutinė pagoniška Europos tauta. Tas epochinės reikšmės Lietuvos valstybei, jos kultūrai faktas, taip įelektrinęs viduramžių Europą, ima vis ritmiškiau pulsuoti. Objektyvus istorinis žvilgsnis išsaugo ir pateikia švelnų pagoniškosios Lietuvos prisiglaudimą prie krikščionybės. Krikčionybė Lietuvoje savais keliais, savomis asmenybėmis ėmė stiebtis į dvasinį maksimalizmą. Ligšiolinė pagoniška religija bei kultūra, vyravusi Lietuvos valstybėje, įsibėgėdama ima nokinti naują, skirtingą, sąlyčio su Kristumi ir malone istoriją.

Palyginti ilgos istorijos — šešių amžių tėkmėje, katalikybė Lietuvoje turėjo nuostabių pakilimų, ryškių, didelio proto ir veiklos asmenybių, pakilios veiklos patriotų, pastoviai augančią dvasinę kokybę. Formuojasi naujo tipo religiniai intelektai, sugebantys sugerti didžiulius kiekius filosofinės - teologinės informacijos, kontemplacijos dėka laisvai ir savarankiškai sprendžiantys ontologines problemas, kylantys aukštyn, o ne vien nešami horizontalios plokštumos. Lietuvos krikščionybės istoriją lėmusių asmenybių intelektualinis intensyvumas prasiveržia plačiašake kūrybine veikla.

Katalikybė Lietuvoje turėjo ir skaudžių sustojimų, aklaviečių, nuostolių, klaidų. Bet visa tai vien todėl, kad pati Katalikų Bažnyčia yra "atsinaujinimo vieta", "atsinaujinimo kelias" (2,3). Katalikų Bažnyčia jau tada kėlė ir dabar kelia klausimą, kas iš tikrųjų ji yra? Ji niekada netvirtino, kad yra pasiekusi tikslą, priešingai, kad ji gali išsaugoti save ir duoti tautai dvasines vertybes tik tada, jei atsinaujina pasikeisdama. Kristus įsakė Bažnyčią ne "restauruoti", bet skelbti "prisikėlimą". Bažnyčia yra kažkas visiškai nauja, taip nauja, kad yra tarsi istorijai dovanojama nauja (plg 3,24 - 34), kad ji gyvena vien perėjimo iš seno į nauja dvasia. Kritiniam materializmo žvilgsniui nelengva suprasti, kad Katalikų Bažnyčia yra kažkas daugiau, negu bet kokio meto jos istorinė išraiška, kad ji yra pastoviai bręstanti idėja, o krikščionybės ir istorijos santykį apsprendžia atvirumas. Krikščionybė remiasi įsitikinimu, kad ne žmonių darbai sukuria Dievo tautą, bet Dievo malonė viską galutinai nulemia.

Ir iš tikrųjų, absoliučiai įrodyta, kad katalikybė Lietuvoje, jei ne didesne, tai bent lygia dalimi su humanistinėmis, švietėjiškomis srovėmis apsprendė, formavo, ryškino Europoje Lietuvos kultūrinį veidą. Katalikybė tautai ne tik kėlė problemas, bet ir dalyvavo sprendžiant pagrindines tautos ir valstybės problemas, tam sutelkdavo kadrus, lėšas, pasišventusius asmenis, skatino patriotizmą. Ji ne tik pati sugebėdavo pakilti iš nuosmukio, bet ir tautos dvasią pakelti aukštyn, kad "darbšti ir daug pasiekusi katalikybė yra šlovingų praeities istorijos tarpsnių nešėja" (1,7). Būtent katalikybė suformavo ištisą ryškių asmenybių galeriją, sunkiausiomis sąlygomis triūsusią religijos, kultūros, gimtosios kalbos, literatūros, mokslo labui šešių šikmtmečių bėgyje.

II NUO ŠEŠIŲ AMŽIŲ AUKŠTUMOS PAŽVELGUS
"Aušros" I-ame numeryje dr. J. Basanavičius rašė, kad "tautos istorijoje mažiausiai pažįstami yra jos pačios vaikai". Pasižvalgymas nuo iškilios šešių amžių aukštumos, kaip tvirtina prof. dr. Z. Ivinskis, padeda tvirtinti ne tik tautinį, bet ir ideologinį sąmoningumą (p\g 1,2.). Šiuo požiūriu kritiškai ir kiek įmanoma objektyviai pažvelkime į katalikų Bažnyčios istoriją Lietuvoje ir pasekime, kaip reiškėsi krikščioniškoji idėja tautos sąmonėje, kaip, kokiu keliu krikščionybė į Lietuvą atėjo, vystėsi, suklestėjo, o paskui silpo ir nyko, vėl atsigavo ir kaip šiandien gyvuoja. Šią vedamąją mintį savaime tenka paryškinti valstybės politinio, kultūrinio bei ūkinio gyvenimo faktais.

Būtina pažymėti, kad materialistai pripažįsta, jog "daugelis Lietuvos valstybės veikėjų, praeities kultūros tyrinėtojų teikė per didelę reikšmę sąmonės ir ideologinių institutų, tarp jų ir religijos bei Bažnyčios vaidmeniui, nes pagrindine visuomenės vystymosi jėga jie laikė idėjas, teorijas ir kitus žmonių sąmonės atributus" (3,42).

Valstybės vadovai, dvasiniai tautos vadai suprato, kokia katastrofiška izoliuotos valstybės padėtis. Jie matė vienintelį kelią, išsigelbėjimo priemonę — priimti krikščionybę, kuri tik viena gali teisingai spręsti ir ontologines žmogaus būties problemas, ir tautinio tapatumo problemą.

Pirmasis krikščionybės šimtmetis Lietuvoje (XIV amžiaus pabaiga — XV amžiaus vidurys) — autentiškas, šviesus, darbštus, nors nenuoseklus laikmetis. Iš vienos pusės pastarajam šimtmečiui būdingas susitelkimas ties Lietuvai svarbia Krikšto problema. Apsisprendimas už Krikštą, pats Lietuvos Krikštas atliktas "vadovų valia ir rankomis" (3,56) nėra tai politinis, kultūrinis ar ekonominis siekinys, bet giliai asmeniškas, tikras, įsitikinimą išreiškiantis religinis veiksmas. Lietuva Krikštą pasirinko ne kaip užsienio ar vidaus politikos įrankį, ne kaip politinę užtvarą nuo kitų valstybių ar grupuočių (kryžiuočiai, kalavijuočiai) agresijos. Krikštas "išreiškė visų pozityviųjų tautos jėgų dvasinių reikmių būtinybę" (4,119). Porą šimtų metų su žūtbūtiniu atkaklumu priešinęsi ginklu nešamai krikščionybei mūsų protėviai dabar gana lengvai pakluso valdovų raginimui krikštytis. Deja, dėl daugybės priežasčių, ypač dėl bažnytinio gyvenimo organizacinių trūkumų, Krikšto darbas "nebuvo išvestas iki galo. Per maža buvo įkurta bažnyčių. O ir vėliau parapijos kūrėsi, palyginti, labai lėtai. Dideliame pagonių plote 1387 metais tebuvo įsteigta tik viena vyskupija, o ištisos šiaurės Lietuvos ir vakarinės žemaičių sritys tik po šimto ir daugiau metų susilaukė savo bažnyčių. Bet dar ilgai bažnyčių tinklas Lietuvoje buvo retas... Nesudaryta Lietuvos bažnytinė provincija, nes Vilniaus vyskupija buvo subordinuota Gnieznui..." (6,43). Be to, pastebimai trūko (kitaip ir negalėjo būti) "savos tautos kunigų, liaudies misijonierių, keliaujančių ir naują tikėjimo platinančių" (6,28). Katalikybės šaknys siekė negiliai, stigo uolaus ir nuoseklaus laistymo, tuo tarpu tautos christianizacija vyko "plataus ir sudėtingo kolektyvo dvasiniame gyvenime" (7, 181).

Nuo šešių amžių aukštumos pažvelgus, matyti, koks, palyginti, skurdus to meto Bažnyčios ir jaunos krikščionybės reikmių suvokimas, neturintis ryškios perspektyvos, iš kitos pusės pasitenkinta kuklia Bažnyčios sąranga, kadrais, dvasiniais insitutais, o dėl to šviesi pirmykštė krikščionybė, netekusi ontologinio parindo, skaidėsi, prarasdama krikščioniško intensyvumo bruožą (nors vėliau šis bruožas tapo tautos savimonės ir išlikimo garantija!). Žmogaus ir valstybės krikščionybėje suvokimas atsiduria kūlversčiais lekiančių įvykių bei daiktų nuolaužų sūkuryje. Blėsta "matymas iš vidaus", silpnėja "beribiškumo nuojauta", taip svarbus "nerimo pulsavimas". Vyksta artėjimas prie trečiojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje indiferentiškumo ribos.


Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui rengti komisija. Pirmoj eilėj iš kairės: prel. J. Žemaitis, kan. prof. P. Žiūkelis, arkivysk. Liudas Povilonis, vysk. Juozas Preikšas, komisijos pirmininkas, kan. P. Caščiūnas, kun. Edv. Semaška. Antroj eilėij iš kairės: kun. Alb. Telečka, kun. B. Bulika, kun. Vac. Aliulis (komisijos sekretorius), kun. Rič. Mikutavičius (komisijos sekretorius), kun. K. Vesiliauskas, kun. dr. P. Puzaras, kun. J. Bočkauskas.
 
Apskritai pirmojo šimtmečio katalikybė Lietuvoje — naujagimis, jos savimonė bei aktyvumas — ribotas, o dvasingumas nepasiekia potencinės maksimalizmo ribos. Siame laikotarpyje katalikybė dar persipynusi su pagonybe, jos kultu, dar gyvais papročiais. Bet pamažu ji kuriasi, atsipalaiduodama nuo įvairių svetimybių. Bet šis kūrimasis vyko lėtai ir sunkiai.

Antrajam katalikybės šimtmečiui Lietuvoje (1387 - 1417 - 1540) būdingas lėtas dvasinis kilimas aukštyn (Žemaičių Krikštas 1413 - 1416 - 1417 metais), tobulesnė bažnytinė organizacija (1417 - 1421 metais įkuriama Medininkų - Varnių vyskupija), vyksta nelengvas, drąsus, jautrus, tiesa, impresio-nistiškas, margaspalvis kitėjimas, tuo pačiu metu kintant politiniam krikščionybės plėtotei fonui valstybėje (Tomo taika 1411 metais). Vyksta paprastai nelengvas savęs atradimas, šalia to vyksta ėjimas dulkina politikos pakele, kojomis ir dvasia jaučiant žeidžiantį lenkinimo žvirgždą, žvilgsniu ir norais ieškant šviesių katalikybės vaisių ateityje. Šiandien istorikas vaikšto po Katalikų Bažnyčios Lietuvoje struktūrą, dvasios išraiškingus klodus tarsi muziejaus salių ekspoziciją ir bando išsiaiškinti, kokia gi buvo to meto katalikybė jos organizatorių sąmonėje, bando už formos, konstrukcijos pamatyti atitinkamų veiksmų prasme, tikrąjį idėjos turinį, plėtojimosi kryptį, kūrybinę aistrą, motyvus. O būtent antrame šimtmetyje ima ryškėti, nors ir slopinamas savarankiškumas, formuojasi nauja dvasinė kokybė — "lietuviška katalikybė", turinti savo unikalų veidą bei bruožus Europoje.

Šiame šimtmetyje katalikybės situacija Lietuvoje — sudėtinga, o pats realus, nors dažnai nedokumentuotas vaizdas tiesiog nelengvai atkuriamas. Čia yra daug ir nuostabaus dvasinio tikrumo, brandumo ir neįvardijamos žmogiškosios paslapties.

Trečiasis ir ketvirtasis katalikybės šimtmetis Lietuvoje (1540 -1772) sutampa su reformacijos Lietuvoje pradžia, jos įtakos plėtra, kontrreformacija, reformacijos nusilpimu. Tai iš vienos pusės katalikybės smukimo, o iš kitos jos dvasinio ir organizacinio atsinaujinimo šimtmečiai, katalikybės lobiais iš siplėtoję tautos kultūroje. Maištingas, dramatiškas reformacijos antplūdis, pasišovęs "tobulinti" katalikybę, kaip ir kiekvienas ne iš Dievo einąs sąjūdis, greitai susiskaldę, išseko, bet savo ruožtu nepalyginamai suaktyvino katalikybę, pažadino Jos vidinę potenciją.

Poreformacinė katalikybė Lietuvoje — ne išimtis ar atsitiktinis padarinys. Tai naujos, aukštesnės kokybės katalikybė Lietuvoje — būties gelmių stebėjimo ir išsiveržimo neregėtais ugnikalniais rezultatas! Protestantizmas, Lietuvoje atsidūręs greta katalikybės, atėjęs iš vakarų Europos religinių - kultūrinių centrų, nešė renesanso kultūrą, spaudos atsiradimą bei plėtrą, bet palaipsniui nuslinko į ironijos šešėlį, tapo mažareikšmiu pavidalu, nepajėgiu duoti ką nors reikšminga, nauja. Daužydama fundamentinę teologiją, reformacija pakrypo į skepticizmą. Protestantizme kontrreformacijos pasėkoje pasirodė degradacijos žymės, nepakeliančios jokio tikėjimo, jokio tautiškumo, jokios ideologinės ar dvasinės perspektyvos. Tai tiesiog atsitraukimo kelias, o drauge ir žmogaus būtyje dramatizmo užuomazga, kame ištirpdamas šilumos lašelis gimdė atgimimo idėjos trupinėlius, gimdė atgimimo idėją — kontrrevoliucijos stebuklą.

Pirmieji reformacijos skelbėjai Lietuvoje pasirodė XVI amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, tik šešiems metams praslinkus nuo pirmojo protestantų "Tikėjimo išpažinimo" Augsburge 1530 m. Sunku nustatyti reformacijos pradžios mastą, tačiau ilgainiui naujasis tikėjimas įsigalėjo ir truko daugiau kaip šimtą metų. Reformacijai plisti, o tuo pačiu metu ir kontrreformacijai padėjo tuo metu Lietuvoje vykę didelės politinės - socialinės permainos. Nuo XVI amžiaus vidurio Lietuvoje galutinai įbaudžiavinti valstiečiai. Didėjo ir įžūlėjo bajorų galia valstybės valdyme, silpnėjo karaliaus valdžia, o Liublino unija (1569 m.) stabdė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje besireiškiantį "lietuviškąjį individualumą, savarankiškumą". Nepaisant šių aplinkybių, trečiasis katalikybės šimtmetis Lietuvoje — atgimstančios, bepradedančios suklestėti katalikybės šimtmetis Lietuvoje. XVI amžiaus pabaigoje suintensyvėja religinis bei kultūrinis gyvenimas Vilniuje. Kuriama Jėzuitų Akademija — Universitetas (1579 m.), kitos kultūros, švietimo įstaigos, spaustuvės, bibliotekos, gausėja stambių mecenatų, sostinėje vyksta didžiosios šio laikotarpio baroko statybos. Formuojasi lietuviška raštija, kuriai pagrindus duoda kanauninkas M. Daukša ir jėzuito tėvo K. Sirvydo švietėjiška veikla. Kyla dvasinė bei medžiaginė liaudies kultūra. Esant tokiam religiniam bei kultūriniam pakilimui, trečiojo ar ketvirtojo katalikybės šimtmečio sandūroje, kontrreformacija nugali reformaciją.

Neabejotinai ryškų ir didelį poveikį katalikybės atgimimui, neregėtam lig šiol suklestėjimui davė karalaičio Kazimiero Jogailaičio kanonizacija, Dievo Motinos apsireiškimas Šiluvoje. Pagaliau galutinai susiformuoja ir pati poreformacinė katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Būtent ketvirtajam šimtmečiui būdinga jau susiformavusi organizacinė katalikų Bažnyčios struktūra Lietuvoje. XVII amžiaus pirmoje pusėje pilnai susiformavo Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos, dekanatai, parapijų tinklas. Ir nepaisant to, kad ketvirtąjį ir iš dalies penktąjį katalikybės šimtmetį Lietuvoje sąlygojo bei nulėmė Lietuvos - Rusijos karas dėl Ukrainos ir Baltarusijos (1654 - 1667), vėliau Lietuvos - Lenkijos karas su Švedija dėl Livonijos (1655 - 1660), nepaisant valstybės ekonominio bei moralinio nuosmukio, katalikybė tebesiveržė iš stagnacijos, kūrė dvasines bei medžiagines vertybes, turinčias išliekamąją vertę tautos kultūroje. Be to, kontrreformacija Lietuvoje Bažnyčią ir Tautą parengė stebėtinai ištvermei carinės priespaudos metams po Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimo (1772 - 1918).

Morališkai skaidri, dvasinga, palyginus vieninga kunigija, išryškino savitą lietuvio kunigo tipą. Jam teko kovoti su lenkiška bei rusiška svetimybe, rūpintis liaudies švietimu, aktyviai remti ir betarpiškai dalyvauti nacionalinio išsivadavimo judėjime (1831 m., 1860 m.), eiti į liaudį ir su ja — toks ryškiausias šeštojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje bruožas. Liudo Vasario "Altorių šešėlyje" pagrindinis pašaukimo kunigystėn motyvas — lietuviškai prabilti į liaudį! Atgimęs noras patirti lietuviškojo žodžio grožinėje literatūroje galimybes, noras išreikšti lietuviškąjį katalikybės turinį buvo tas impulsas, kuris vertė griebtis plunksnos vyskupą Motiejų Valančių, kitus entuziastus, rašytojus, švietėjus ir dirbti "ateities katalikybei Lietuvoje" (5, 282). Šiuo laikotarpiu pasmerkta ir atmesta funkcinė kunigystė, įsigalėjusi kartu su reformacija.

Ilgas spaudos draudimas, sunki poritinė carinė priespauda, suparaližavusi visą Katalikų Bažnyčios ir tautos gyvenimą, griežta bet kokios religinės ir tautinės veiklos cenzūra neužgesino tikėjimo ugnies, tautinės sąmonės. Didelės idėjos įkvėptas kunigijos pasišventimas suteikė jėgų ignoruoti priespaudą, priešintis svetimųjų įtakai, išmokė vengti antraeilių rūpesčių, susikaupti prie esminių darbo barų. Taip atrodo šeštojo šimtmečio katalikybė. Ji — gyvybinga, judri, teikia judančios plazmos įspūdį! Prie religinio - tautinio atgimimo ištakų stovi Atgimimo Dainius prelatas Maironis, grožinėje literatūroje ir katalikiškoje periodikoje darbuojasi kanauninkas Tumas - Vaižgantas, produktyviai, itin našiai įvairiose kultūros srityse darbuojasi prelatas Adomas Jakštas - Dambrauskas, valstybinėje - politinėje veikloje didžios reikšmės tautos gyvenimui darbus atlieka prel. Mykolas Krupavičius ir daugelis kitų.

Atsiradus elementariausiai religinei laisvei 1926 metais Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio -Matulevičiaus pastangomis, apaštaline konstitucija "Lituanorum gente" įsteigiama savarankiška, betarpiškai Apaštalų Sostui pavaldi Lietuvos Bažnytinė Provincija. Nauja administracinė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje sąranga davė bene patį šviesiausią, našiausią ir ryškiausią laikotarpį Katalikų Bažnyčios gyvenime XX amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose. Bažnyčia Lietuvoje iškilmingai atšventė (1937 m.) Lietuvos Krikšto 550 metų jubiliejų. Šio laikotarpio religinis idealizmas, pasišventimas, kūrybinis pakilimas (Teologijos - Filosofijos fakultetas Kauno Vytauto Didžiojo universitete) neblėsta iki šiandien.

Su gilia pagarba praeičiai ir akyliu dėmesiu ateičiai prieiname prie septintojo katalikybės šimtmečio slenksčio Lietuvoje nemažų rūpesčių bei prasmingų, pamatuotų vilčių.

III. BENDROJI SITUACIJA,ŽENGIANT Į SEPTINTAJJ LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS AMŽIŲ

A. NEDARNA. SUMAIŠTIS

1.
Senutė Europa politiškai, ekonomiškai ir idėjiškai padalyta. Palyginti mažame žemyne, turinčiame bendrą kultūros ištaką — krikščionybę, viena nuo kitos atidalintos, dvi viena nuo kitos užsivėrusios dalys, dvi viena kitai nesuprantamos, viena kitai priešiškos formulės. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra defacto atidalinta nuo visuotinės Bažnyčios Europoje ir pasaulyje, atitverta nuo Europos kultūros įtakos. Atkirsta nuo kamieno, ji automatiškai atsiduria savivaldos padėtyje.

Savivaldos padėtyje sunku įvertinti situaciją, planuoti stambiu mastu, neįmanoma daryti prognozes ateičiai. Krikščionybė Lietuvoje virsta lygtimi su daugeliu nežinomųjų. Kol kas niekas nesiima šios lygties spręsti. Kaip atspėti, kada malonės gausa susitelks į didelės jėgos talentą ir pakeis visos Bažnyčios Lietuvoje statusą — tiek vidinę tiek išorinę būklę? Kaip išmatuoti ir nusakyti atrodo sekančius ir neišsemiamus gyvybinius resursus — sugebėjimą išbūti, išlaukti, iškęsti? Kuo išreikšti ir pasverti intensyvėjančią kontempliaciją su savitu jos turiniu ir kryptimi? Kaip įvertinti, apskaičiuoti mums duodamą ir iš mūsų atimamą laiką, žmones, darbo įrankius, veiklos mechanizmus? Šių klausimų labirinte vieniems katalikybės Lietuvoje prognozavimas gali atrodyti beprasmis, kituose — jis pilnas skepticizmo, o dar kituose — jis nepagrįstai optimistiškas.

2.
Mūsuose religijai įstatymu tėra paliktas kiek tai įmanoma minimaliausias pakraštėlis ir egzistencijai, ir veiklai, tuo tarpu ateizmas naudojasi pačiomis plačiausiomis preferencijomis, visomis šiuolaikinėmis priemonėmis: švietimu, spauda, menu. Bendroji nuoroda ateimui ideologinėje kovoje yra išstumti katalikybę, apskritai religiją iš žmogaus akiračio. Įdomu tai, kad užmarštin grimsta ne tik gyventojų prieaugio, gamtos resursų panaudojimo, socialinės struktūros vystymosi suprogramuoti planai, skelbti kaip orakulo nuosprendžiai. Blėsta iš atminties ir konkretūs religijos žūties suprogramuoti metai socializmo raidos perspektyvoje.

3.
Ir štai šitokioje situacijoje mūsų dabartis susiduria su ne itin vieninga, bendros taktikos nerandančia ir neieškančia dvasiškija. Nevieningumo priežasčių dabartyje daug, jos įvairios, gana subtilios, tūnančios net nuodėmėje. Homo sum et nihil humani a me alienum puto! (Esu žmogus ir manau, kad visa tai, kas žmogiška, man nesvetima. — Red.). Tačiau tai daugiau motyvas atgailai, negu dėmesiui... Kunigija yra XX amžiaus pabaigos lietuviškosios visuomenės dalis. Visuomenės visi negalavimai ir kunigiją liečia ne tik iš šalies, bet ir iš vidaus.

Priežastinio reiškinių sąryšingumo pasėkoje, kada kunigas minta kasdien realia patirtimi, žmonių charakteriais, pažiūromis, gyvenimo stiliumi, kada jo būtis glūdi esamajame ir būtajame laike, egzistencinė patirtis aklinai užpildo kunigo būties visas ląsteles. Jo skurdinama aplinkos dvasia atsiduria bedvasėje tuštumoje, ji verčiama imti katalikybe tik tokią ir vien tokią, kokia ji aplinkoje yra.

Blanksta krikščioniškoji kunigo dvasios projekcija — lieka vien nuožmus realizmas ir dirbtinių pilių šaltas blizgesys.

4.
Sutrikęs dabarties žmogaus asmenybės vientisumas ryškus ir kunigo asmenyje.

O dabarties žmogus plačiai išbarstė religinį bei tautinį palikimą, pasidavė gniuždančiai daiktų traukai, jame žioji dvasinė tuštuma, jis abejingas tiesai, pareigai, renkasi patį lengviausią — bekompromisinį kelią.

Džiūstant dvasinės bei tautinės gyvybės medžiui, džiūsta ir gilieji kunigo asmenį maitinantys šaltiniai.

Tirpsta kunigo asmenyje jo būčiai lemtingas mąstysenos, vaizduotės, improvizacijos komponentas — ateities regėjimas. Svarbiausia kunige lūžio vieta — ateities vizijos stoka! Ar daug kunigų išlaikė, išsaugojo, o dabar kontempliacijoje nokina ateities platumų regėjimą? Ar daugelis mato krikščionybės triumfo pagal Viešpaties pavyzdį vaizdą.

Anksčiau neregėta ir nejausta pasaulietiškumo srovė tapo itin svarbi ir stipri, daugelį nusinešanti. Jos įtaka sklaidosi ne tik būties gelmėse, bet ir būties paviršiuje, ten prigyja ir tarpsta. Kasdieninis žmogaus buities likimas matyti žmogų realiausioje kasdienybėje kunige yra pernelyg silpnas pasaulio vertinimo kriterijus, pagaliau jis liaujasi buvęs jo asmeniško pakilimo svertu. Kunigo gyvenimas netenka dinamizmo, idealizmo, krikščioniškos vizijos.

Lemtinga dar ir tai, kad nors ir jaučiamas, regimas, kai kada išsakomas toks suskaldytas kunigo būvis, pragaištingas Bažnyčiai ir tautai, bet vengiama gilesnės analizės.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios išorinė ir vidinė atskirtis nuo visuotinės Bažnyčios (Lietuvos Bažnyčia nedalyvauja Europos Vyskupų Konferencijoje, Lietuvos Bažnyčia nedalyvauja moksliniuose simpoziumuose, visuotiniame ekumeniniame judėjime, Lietuvos Bažnyčia neturi mokslinių kadrų, kunigų tobulinimosi sistemos ir galimybių užsienio universitetuose), paties aukščiausio lygio vizitų ir inspekcijų nebuvimas jau daugelį metų, kliūtys pasaulėžiūriniam pasirengimui (vienintelė katalikiška biblioteka Rytų Europos kraštuose — Liublino Katalikiškame Universitete), bažnytinių vidaus struktūrų penetracija, kontempliacijos — vienuolynų stoka (nuo 1948 metų), kvalifikuotų rekolekcijų kunigams, liaudies misijoms vadovų stoka, pagaliau medžiaginis sotumas, greitai ir palyginti lengvai pasiekiamas komfortas sukūrė sąlygas tarpti lėkštam idealizmui, užmuša ar menkina išprusimą, kuria dvasinį primityvizmą. Išeina viešumon ir ima dominuoti amatininkiška — funkcinė kunigystė.

Dvasingas, išprusęs, darbštus, kupinas idealizmo, vidinės drausmės — ramybės kunigas liko kažkokia nepasiekiama realybė, nebemėgstama, neišreikšta asmenybių gausa. Neginčijama ir tai, kad XIX amžiaus religinis - tautinis sąjūdis carizmo priespaudos metais davė lietuvio kunigo unikalų tipą. Tuo tarpu XX amžiaus penktame - aštuntame dešimtmečiuose, kada iškilo reikmė pažvelgti ir apžvelgti turimą ir pramatyti būsimą padėtį, sukurti naują lietuvišką kunigystės modelį — ar tai įvyko, ar tai vyksta? Tuo tarpu kaip tik dabar lietuvis kunigas atsidūrė ir yra lig šiol padėtyje, neturinčioje analogijos visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje... Lietuvio kunigo tipas buvo ir tebėra paliktas savieigai, jis tebesidairo į neigiamą stereotipą, esantį dešinėje ir kairėje, o ten jau stiebėsi prisitaikėliškas kunigo tipas, kuris nėra "XX amžiaus didelė kunigystė"... Tai daugiau teologinis savarankiškumas, istorinis nenuoseklumas, slydimo į nuosmukio būvį hibridas. Prisitaikėliška kunigystė įsitveria į naudą, patogumą, garbę, išskirtiną padėtį, galimybes "pamatyti svietą", tačiau nežino vientiso, sistemingo ir našaus darbo, kažkam svarbiam atsidavimo, toji kunigystė nenuosekli, neatidi dabarčiai.

Prisitaikėliška kunigystė — klaidžiojimas patamsyje, iškreipus idealiosios kunigystės skaidrų regėjimą.

5.
Eilę dešimtmečių dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių Lietuvos Katalikų Bažnyčia neturi "dvasios lyderio", kuris apjungtų kunigiją kokia nors viena dvasine programa ar kartos pasaulėjauta. Išsibarstę kas sau, vieni kunigai save atranda restauraciniuose darbuose, kiti pasinėrę į ramybę, vieni angažuojasi "samizdatui", o kiti, nejausdami visuomenės atnaujinimo perspektyvų, čia stebina intelektualiniu brandumu, čia nuvilia infantiliškumu realių problemų akivaizdoje, pagaliau prisitaikėliška laikysena.

Neturėdama "dvasinio lyderio", kunigija netenka savo vienybės ir tvirtumo pagrindo, kuris leistų Katalikų Bažnyčiai plėstis, atsinaujinti, gaivinti charizmatinį sąjūdį ir intelektualinį aktyvumą. Pagaliau ir atominės eros vaikų dvasinės situacijos tragizmas, pilnas paraližuojančio netikrumo rytdiena, gana aktyvus ieškojimas kelių į dvasines vertybes pabrėžia Bažnyčioje ir tautoje "dvasinio lyderio" stoką. Kunigystė nėra užuojautos aktas epochai ir ne asmeniška, plokščia saviraiška. Kunigystė, regis, sprendžia patį svarbiausią dabarties visuomenės gyvenimo ir ateities uždavinį. Nors kunigas jaučiasi apsuptas praradusių, raudančių, nusivilusių, tuščių, ieškančių ir pagal išgales nieko neduodančių apsuptyje, iš "dvasinio lyderio" Bažnyčioje einantis dvasingumas bei iš jo gaunamas analitinis mąstymas gludintų romantinį atskirų asmenų pakilimą iki karžygiškumo, ugdytų tą šventą, specifinį kunigo santykį su Bažnyčia, teologija, filosofija, žmogumi, tauta, pareiga, daiktais, apskritai saugotų kunigą nuo nusišalinimo. Nepamirština ir tai, kad pastaruoju metu nacionalinė kunigo specifika nėra mažareikšmė puošmena kunigystei — visa kunigija yra šaukiama spręsti visos Bažnyčios ir visos žmonių giminės likimo ir išganymo problemas. Tokio mąstymo bei matymo sugestija grindžiama skatinimu "dvasios lyderio" lūpomis, skatinimu ir maitinamu kontempliatyviniu mąstymu, įkvėpimu "iš vidaus", platumo, beribiškumo bei Bažnyčios visuotinumo nuojauta.


VILNIUS. Lino raižinys 57.5 x 71.5 cm.

Ar atsiras, kas atsistos savo kartos priekyje ir galės būti septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje Protu, Sąžine, Valia? Balsu, kuris "šaukia tyruose"? Nejaugi katalikybė Lietuvoje pasiduos išstumiama į antraeiles pozicijas ir nebeįstengs savo laikmečiui duoti vysk. Motiejaus Valančiaus dydžio "dvasios lyderį", o per jį argi nepajėgs duoti Lietuvos Bažnyčiai vertingiausią išgyvenimo turinį ir konkretų profilį laikmetyje? Rytdienos katalikybės Lietuvoje projektą, architektūrinę viziją galima braižyti šimtais variantų, bet tas projektas bus realizuotas, kuris gims, iškilus "dvasiniam lyderiui"...

6.
Neryški, išblukusi, vos pažymėta punktyrais kunigo pastoracinės veiklos linija Lietuvoje. Vis mažiau įsakmūs, vis labiau bendri raginimai, kviečiantys į sieksimą pergalę, pasieksimą kitokį Bažnyčios Lietuvoje būvį. Vis mažiau konkretūs, dalykiški, išsamūs ir našūs hierarchų ir kunigijos santykiai, o tuo pačiu ir dvasingas kunigiškos liaudies vedimas. Ir nors tikrosios, svarbiausios, gyvybinės XIX amžiaus pabaigos religinio sąjūdžio idėjos Lietuvos kunigijoje nežuvo, kažkur glūdi, tūno, bet šių idėjų įtaka silpna, laukianti postūmio, gairių, vadovų.

7.
Pro žeidžiančius realybės ašmenis gana neryški kunigiškojo darbo perspektyva.

Miglotas ateities idėjinis ir praktiškas kūrimas. Taip yra gal ir todėl, kad įsiteisino naudinga ir nenaudinga veikla, kad yra pusinė tiesa — patogiausia ir lengviausia darbo ir egzistencijos forma. Ne paslaptis, kunigijoje ryški ir asmeninės naudos veikmė, savaip suvokiant ir interpretuojant Bažnyčią, žmogų, pasaulį. Čia ypač stipriai reiškiasi nesudvasintos biologinės būties įtaka. Vis mažiau tikima idėjinės kovos pozityvia baigtimi, praktiškai vis mažiau pastebimas ir palaikomas tvirtų principų kunigas. Pavienio kunigo gyvenimas palengva paklūsta bendražmogiškiems dabarties dėsniams — kunigo gyvenimas tampa ne toks ryškus Dievo liudijimas ir dvasinių vertybių sutelktis. Būna pagaliau ir taip, kad pavienis kunigas kažkokiu mastu pažįsta laikmetį, jo ženklus, šiuolaikinę situaciją, dabarties žmogų, jo tragiką bei sielos gyvenimo reikmes, tačiau ši nelengva tikrovė jau pasidaro atgrasi, persunki, slogi, neaprėpiama ryžtu, neapimama pastangomis. Jos gelbėjimas kunige sukuria pasibodėjimą, stato neįveikiamas kliūtis.

Kunigas, norėdamas kažką reikšti dabartyje, visų pirma turi būti asmenybė! Jis turi išsiskirti iš bedvasės minios savo individualia branda ir kaip kunigas, ir kaip žmogus. Taip buvo šešių amžių bėgyje, ir taip, matyti, dar ilgai bus ir paliks, kad uolus kunigas, pranokęs savo bendraamžius, ir ateityje privalės vilkti ne tik veiklos, užmojų jungą pavieniai, bet drauge ir nešti ant savo pečių visą jį supančią neviltį, nuopuolius, tautiečių silpnumą, o pats turės likti nesuprastas, baramas, apkalbamas, o paskui, po mirties, išgarbinamas. Visais laikais visuomenė ir luomas tik laužydavo asmenybės "ragus", tik niveliuodavo jas vidutinybės klestėjimo labui, o paskui, veikėjui ir asmenybei mirus, neišlaikius tokios priverstinės lygiavos, labai nuoširdžiai gailėdavosi savo neapdairumo klaidų, pervertindavo vertybes, statydavo pagaliau mirusiems genijams paminklus ir gerbdavo juos,... užtverdami kelią naujoms asmenybėms ir naujiems talentams, atėjusiems spręsti aktualiausių valandos problemų. (Po žemės reformos Lietuvoje, neturėjusios analogijos Europoje, po epochinių darbų prie Lietuvos Valstybės Tarybos Vilniuje, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras, krikščionių - demokratų partijos lyderis, nepralenktas kalbėtojas, ugningas patriotas, beje tik 1970 metais betarpiškai iš Apaštalų Sosto gavęs prelato titulą, pasikeitus Ministrų kabinetui, kunigas Mykolas Kruypavičius... 1930 metais tuoj pat iš laikinosios sostinės Kauno buvo nukeltas į Carliavą... antruoju vikaru! Ne apie kitus to meto veikėjus sulaukėme iškilios monografjos, išleistos išeivijoje, o būtent apie jį, deja, pavėluotai... Ar tokia asmenybės ir luomo trintis išliko ir mūsuose iki šiandien?

8.
Kunigas dabarties situacijoje — daugiasmenės kunigijos šeimos atskiras, siauroje veikloje įrėmintas, izoliuotas, savotiškai aptemdytas vienetas. Būtent prieš tokį jį — vienišą, savarankišką, neįkvėptą stovi ne teorinis, fantastiškas, bendražmogiškom ydom papildytas Fiodoro Dostojevskio veikalų personažas, bet labai konkretus mūsų dienų žmogus — "silpnybė ir stiprybė", "mažybė ir didybė", "darna nedarnoje". Kunige situacijos regėjimas yra skausmingas, kankinantis, dažnai beviltiškas.

Kunigo pastoracinėje orbitoje esantį kaimą devastuoja urbanizacija, o miestą — standartarizacija. Urbanizacijos pasėkoje mūsų žmogus tapo sraigteliu didžiuliame mechanizme, neturinčiame ryškaus charakterio, tvirtų pažiūrų, ir individualaus skonio. Jis suformuotas pagal tam tikrą unifikuotą standartą. Iškilo katalikiškosios šeimos išlaikymo problema. Išryškėja natūralistiniai gyvenimo dėsningumai: švenčių, sekmadienių nešventimas, religinis slapukavimas net mikrorajono mastu, uždarumas, melas, religinė bei tautinė veidmainystė, buitinis egoizmas, egocentrizmas, apsiribojimas keturiomis buto sienomis, užsiskleidimas savo pasaulyje, socialumo stoka, kankinanti vienatvė, ateities baimė, altruizmo stoka. Šioje aplinkoje gęsta tyrųjų religinio gyvenimo versmių įtaka, juo labiau nelengvi tampa asmeniški ieškojimai. Visa daugiatūkstantinė žmonių masė atsiduria slėpimosi būvyje ir slysta žemyn.

Inteligentijos dauguma — pusiau palanki, pusiau abejinga religijai, dorai, socialumui, dvasinių pasipildymų ieškojimui, tobulėjimui. Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių inteligentijos religinė praktika nenuosekli, silpna, paviršutiniška, neišskaidrinta. Tiesa, reikia konstatuoti ir tą faktą, kad pastaruoju metu ne tiek daug krikščionybės ir Bažnyčios nedraugų iš vidinio įsitikinimo, nesusipažinimo, lektūros stokos, o dažnai ir dėl nenoro pažvelgti į faktą kitomis akimis, iš kitų pozicijų.

Ne antraeilį vaidmenį bendroje visuomenės nedarnoje atlieka ištuokų nuniokota šeima, abortai, jaunimo tarpe nusikalstamumas, narkomanija, alkoholis, ateistinė netolerancija, pažiūrų siaurumas, kultūros stoka, nepakeliami darbo krūviai motinai ir tėvui, varginantis pamaininis darbas, mišri šeima ir t.t.

9.
Ikitarybiniame laikotarpyje, o juo labiau dabartyje, nepalaikėme kontaktų su kitų, ypač kaimyninių kraštų episkopatais. Savo vidinėje nedarnoje prarandame "istorinio likimo" draugus, o naujų neįsigyjame. Likome ir esame vieniši. Tuo tarpu kontaktai praplečia akiratį, o jų stoka akiratį siaurina. Palengvėja bekontaktuojant problemų sprendimas, pasinaudojant kitų patirtimi. Mandagus pasikeitimas sveikinimo laiškais dar nėra ryšiai... turtina tik reguliarus, konkretus, teminis bendravimas, atviras dialogas, nedangstomas pasidalinimas džiaugsmais ir rūpesčiais, kiek tai įmanoma konkreti pagalba. Kontaktai apsaugoja nuo ideologinių klaidų, skubių sprendimų, pasimetimo, kompromisų su sąžine.

Esant tokiai padėčiai, nesugebame užmegzti darbo kontaktų, juos palaikyti ir patirti abipusę naudą. Beje, buržuaziniai Vokietijos Demokratinės Respublikos, Vengrijos Socialistinės Respublikos vyskupų vizitai į Lietuvą turėjo daugiau turistinį, reprezentacinį, propagandinį charakterį, negu darbinį turinį.

Nieko lig šiol nedaroma epochiniam Lietuvos ir Lenkijos Episkopatų suartėjimo reikalui, turint mintyje ir kaimyninių valstybių tolimoje perspektyvoje santykių klausimą.

10.
Su nedarnos būviu sietinas mūsų prosenelių statytų bažnytėlių interjero ir eksterjero, tame tarpe šventoriaus, bendroji būklė Lietuvoje. Nors šiuo metu autoritetingai tvirtinama, kad senieji mūsų kaimai, sodybos, bažnytėlės traukia akį, veikia širdį savo natūralumu, dvasios ir gamtos elementų deriniu, bet kunigijai šitie specialistų argumentai retai ką nors įrodo. Šiuo metu mūsų krašto gyventojų dauguma atsidūrė grynai technologinėje betono, asfalto, silikatinių plytų ir grubių tūrių slegiančioje aplinkoje. Tuo tarpu senoji mūsų nuostabių bažnytėlių architektūra, tokia įvairi, išradinga, unikali, kupina kūrybinės išmonės bei fantazijos, tokia gaivinanti ir kelianti dvasią, tas mūsų liaudies neįkainuojamas turtas, toji mūsų tautos dvasios išraiška, dar ilgai krupščiai turėtų būti saugoma, prižiūrima, restauruojama, neliečiama, nepakeičiama kaip dvasinis krikščionybės palikimas ir kaip istorinė Bažnyčios gyvavimo tautoje relikvija! Dvasinės sumaišties laikmetyje būtent senoji sakralinė mūsų liaudies architektūra, skulptūra, tapyba, dekoras kelia žmogaus dvasią nepalyginamai aukščiau, negu tai išgali padaryti dabarties meno formos, žmogų kur kas labiau nuteikia vidiniam susitikimui su Dievu, tiesiog jį atgaivina.

Siekdami būti "šiuolaikiniais", beatodairiškai metėmės ieškoti pigaus naujumo kaip kažko žymiai geresnio už visus senus, išbandytus, ilgai puoselėtus, brandintus ir iš lėto atėjusius dalykus, juos pakeisdami "naujais dirbiniais". Mūsų kukliosios liaudies architektūros, dekoro, taikomosios dailės deimančiukai — patrauklios, šiltos, puošnios, turtingos bažnytėlės tyliai ir niekam neprieštaraujant ėmė nykti, pagaliau išlikusios ėmė blėsti, užgožtos dabarties blizgučių, "medžiagų pakaitalų", beatodairiškai siekiant viską atnaujinti sugriaunant sena. Šiandien kur kas vertingesnis ne absoliutus naujumas, o tradicinis statinio ar detalės savitumas, originalumas. Prasmingas žurnalistės R. L. posakis: "Ir ąžuolai j žmogų remias!". Galima sakyti ir taip: "Dabarties silpnybė tegul j praeities jėgą remiasi!"

11.
Ryškus katalikybę skelbiančiųjų lūpose ir žinių trūkumas.

Kiekvieno žmogaus gyvenime galima skirti du ryškiai skirtingus pariodus: mokymąsi ir savarankišką veiklą. Buvo metas, kai žinių, kurias gaudavo meistro mokinys, mokyklos ar instituto diplomantas, kunigų seminarijos absolventas, pakakdavo ilgam, dažniausiai visai praktinei veiklai. Šiandien iškilo aštri dilema: arba toliau mokytis arba diskvalifikuotis.

Ypač reikšmingas dabarčiai, unikalus, turtingas teologine medžiaga pastarojo meto Katalikų Bažnyčios mokymas ir veikla. Priešsantarybinis laikotarpis, Vatikano II Susirinkimo medžiaga, Vyskupų Sinodų medžiaga, regionalinių Vyskupų Konferencijų medžiaga (beje, kada, pagaliau, Lietuvos kunigija pamatys ir turės galimybės studijuoti šią medžiagą?...), tarptautinės konferencijos, simpoziumai, popiežių enciklikos, ekumeninio judėjimo medžiaga, naujovės teologijoje, moralistikoje, pastoracijoje, tiesiog Katalikų Bažnyčios pasaulyje gyvenimo ir veiklos naujienos — kunigijos studijų ir kvalifikacijos kėlimo medžiaga.

(Bus daugiau)


MIKAS ŠILEIKIS        PEIZAŽAS. Aliejus