MIKELINSKO "JUODŲJŲ EGLIŲ ŠALIS" Spausdinti
Jonas Mikelinskas

Jonas Mikelinskas parašė savo romaną "Juodųjų eglių šalis" jau prieš 20 metų, bet tik dabar neseniai, sušvelnėjus cenzūrai, netaisęs atidavė jį spausdinti. Sis kūrinys žvelgiaį mus iš "Pergalės" žurnalo (1987 m. 5-7    Nr.), kaip tas porą dešimčių oloje išsislapstęs kareivis: išblyškęs, apžėlęs, skirtingas nuo savo bendraamžių.

"Iki šiol dar neturime bent kiek autentiškesnio kūrinio apie pokario metus", vasario mėnesį skundėsi Mikelinskas "Literatūros ir meno" skiltyse. Į tą pokario metą, į lietuvių sąmonėje ir pasąmonėje tebegyvą tų dienų košmarą, savo romane keliauja rašytojas. Jo "Juodųjų eglių šalis", tai Lietuvos mikrokosmas, kuriame lietuvių partizanai kaujasi su "stribais" bei tarybine kariuomene ar, pasak oficialiosios terminologijos, vyksta "klasių kova". Visame pasaulyje karas jau pasibaigė", rašo Mikelinskas, o čia jis dar tik prasideda. Negailestingas, rūstus, žūtbūtinis". Autoriui geriau kaip ligšioliniams to laikmečio vaizduotojams pavyksta atkurti to "niūraus ir grėsmingo meto" atmosferą, baimės ir teroro formuojamus žmonių santykius. Sugrįžta to laikotarpio kvapai ir garsai: "Diktorius kalba apie draugą Staliną, tėvą ir mokytoją, visų pergalių organizatorių". Į "Juodųjų eglių šalį" atklydęs romano vyriausias veikėjas Anzelmas Druskinis pergyvena nepaprastus bandymus, stengiasi išlikti nepriklausomu asmeniu, atrasti teisybę, bet visur pralaimi.

Mikelinsko romanas rutuliojasi tarsi, dvejose plotmėse: kraupiojo pokario tikrovėje ir romantinės literatūros teritorijoje. Tai pokario Lietuvos užkampis, bet drauge ir pasakiška, paslaptinga, nuo pasaulio atskirta vieta, kurioje siaučia blogio jėgos, grasinančios skaidriai herojei ir ją įsimylėjusiam neherojiškam herojui. Juodu ir visus kitus supa "užburtas" pavojingas miškas, į kurį, romanui baigiantis, eidamas Anzelmas seka pasaką savo sūnui Gintarui. Per pasaką — tyrumo, gerumo simbolį — jiedu eina į pasaką, supami pasakai priešingos tikrovės, ir niekad pasakos neprieina.

Įdomus stilistinis bruožas yra ilgos citatos, dialogai svetimom — vokiečių, prancūzų, rusų — kalbom. Tuo autorius ne tiktai siekia sutvirtinti autentiškumo įspūdį; atrodo, kad kiekvienai kalbai priskiriama savita simbolinė funkcija: vokiškai kartojami filosofiniai leitmotyvai, prancūziškai niūniuojama grakšti buvusio ar idealaus pasaulio nostalgija, rusiškai išreiškiama nauja tikrovė.

Ir šiame romane atrandame pažįstamas gerąsias Mikelinsko prozos savybes: viską gaubia rimtis; viskas ilgai išnešiota, išjausta; viskas pasveriama, apmąstoma. Tuo jo romanas išsiskiria iš daugelio kitų šį laikmetį vaizdavusių kūrinių, kurių autoriai visad žino, kaip toli galima nutolti nuo taisyklių ir "tabu" ir tiksliai iškal-kuliuoja net savo nepasitenkinimą ar nukrypimus nuo partijos linijos. Nors "Juodųjų eglių šalis" daug trumpesnė už Avyžiaus "Epiškąjį" "Sodybų tuštėjimo metą", Mikelinsko romanas daugiau apima ir giliau įsiskverbia.

Kodėl tad Mikalinsko romanas galiausiai nepatenkins vilčių, kurios kyla pradėjus ir įpusėjus jį skaityti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia daug ką paliesti: jo stilistines priemones, jo požiūrį į pokario kovas bei jų meninį traktavimą ir ypatingą lietuvių rašytojų situaciją. Reikėtų paklausti ir kuo "Juodųjų eglių šalis" panaši į vidurio - rytų Europos šalių prozą ir kuo nuo jos skiriasi.

Mikelinskas sugeba kurti vaizdus, kurie išreiškia konkrečią pokario tikrovę ir drauge simboliškai susumuoja žmonių bei tautų likimus. Štai ką Anzelmas mato pro kalėjimo langelį: "Nykia aikšte nutyso ilgas šviesos pluoštas, kuris išplėšė iš tamsos didelį ir sunkų buvusio nepriklausomybės paminklo akmeninį pjedestalą, suvirpėjo ties negyvėliais (lietuvių partizanais), atsirėmė į pilką šventoriaus mūrą ir ... nučiuožė į kairę". Tačiau užuot pasikliovęs tokiais vaizdais, autorius įbrenda ir savo romaną gramzdina į begalinį "filosofavimo" liūną.

Viena pagrindinių romano problemų stovi pačiame jo centre — tai vyriausias veikėjas Anzelmas Druskenis. Daugelyje panašius įvykius vaizduojančių romanų prie jokios ideologijos nepritampantis, "vidurio kelio" ieškantis inteligentijos atstovas praregi, kad tokio kelio nėra ir pasiduoda kompartijos vadovavimui, kaip neišvengiamam gamtos ir istorijos dėsniui.  Išvėtytas ir išmėtytas Mikelinsko herojus žūna partijos neišganytas — formulė pralaimi, o romanas iš to pasipelno. Tačiau užuot skaitytoją patraukęs ir sudominęs, Druskenis ilgainiui ima darytis nuobodus ir erzinantis. Dėl to kalti ne jo nuolatiniai svyravimai ar nesugebėjimas apsispręsti, kurie galėtų būti labai idomūs ir praturtinti charakterį. (Ar panašiai nesielgė ir Hamletas?) Druskenio blaškymasis — nei draugiškas, nei kūrybingas — atrodo, lyg jį gaubtų tas autoriaus aprašomas "kaip nebūtis" artyn tvinstantis rūkas. Jo inercija užkrečia patį romaną ir skaitytoją.

Ant Anzelmo Druskenio pečių autorius uždeda ir didžiųjų įvykių komentavimo naštą, po kuria šis suklumpa. Pokario metais dauguma lietuvių inteligentijos atstovų sugebėjo atskirti Smetoną nuo Hitlerio - Ren-telno, ar Stalino; Druskenis juos sukiša į vieną krepšį. Vos tik savo žodžiais ir veiksmais pasmerkęs totalitarinį siautėjimą, jis apsisuka ir prabyla totalitariniu žargonu: "Nereikia pamiršti, kad nė viena operacija neapsieina be kraujo. Ir dėl to nekaltinamas chirurgas". Tai žmoniškumo gynėjas Druskenis pateisina okupanto žiaurumus, nenujausdamas, jog jis tekartoja "racionalų chirurgišką" terorą teisinantį Renesanso italų filosofą Makiavelį; ir Staliną, kuris aiškino, kad "kiaušinienės negalima iškepti prieš tai nesumušus kiaušinių"; ir
Goebbelsą, sakiusį, jog kas pjauna rąstą, neapsieina be pjuvenų".

Romanui baigiantis, sugrįžęs į tėvynę ir vėl aplankęs Juodąją eglių šalį, Druskenis randa atsistatančią Lietuvą, skaito plakatą, kviečiantį į gegužinę. Jis buvo pasmerktas devynerius metus kalėti Sibire: "Čiupo ir be jokio teismo į gyvulinį vagoną". Bet žiūrėdamas į pasikeitusią aplinką, jis nekaltino jo ir jo tautos toms kančioms pasmerktųjų, o save: "Kol aš abejojau, blaškiaus, kankinaus, žmonės dirba, valgo, linksminasi — ir to pakanka. Kaip baudžiauninkai pas gerą poną ar Amerikos negrai pas mielaširdingą plantatorių prieš pilietinį karą... Todėl mirtinai sužeistas, Druskenis kreipiasi į savo sūnėną Gintarą — ateities viltį, sakydamas: "Būk doras, teisingas berniukas!... Tęsk pasaką", skaitytojui nevisai aišku, ką jis turi omeny. Baudžiauninkišką pasidavimą visagalei valdžiai? Makiavelio ir Stalino argumentus? Ar laisvos, nepriklausomos dvasios viltis?

Mikelinsko romanas atrodo įstrigęs kryžkelėje. Jis drąsiai žengia į naują, anksčiau uždraustą teritoriją ir drauge kaip koks Guliveris, lieka pririštas prie senųjų "tarybinės" mąstysenos stereotipų žemės. Kai tai randi gero ir doro rašytojo ilgai nespausdintame, iš stalčiaus ištrauktame romane, supranti, kiek lietuvių kultūrai kainavo tie totalitarinio slogučio metai, koks paralyžius buvo ir tebėra ją apėmęs ir kaip giliai per tuos izoliacijos dešimtmečius įsisunkė totalitarizmą teisinanti, defetistinė mąstysena, primenanti Anzelmo Druskenio rūkomą cigaretę su opiumu. Tame ir glūdi viena iš priežasčių, kodėl pokario kovų tema vis išslysta lietuvių rašytojams iš rankų. Tačiau "Juodųjų eglių šalis" nėra paskutinis lietuvių romano žodis. Jono Mikelinsko ir kitų meninis reiklumas, jautrumas etinėms problemoms, tiesos ir tėvynės meilė teikia vilčių, kad jie žengs dar didesnį žingsnį iš to užkerėto totalitarinio miško.

Centrinėje romano scenoje autoriaus "antrasis aš", Anzelmas Druskenis, užklysta į milicijos būstinę. Šviežiai ištiškę kraujo lašai; machorkos kvapas; rusų kalba. Jis pradaro pirmas pasitaikiusias duris — ten du lavonai! Pasigirsta vieno nužudytųjų motinos riksmas: "Vaikeli!". Įbėga jauna moteris ir ima gramdyti kastuvu, brūžinti šluota; netrukus kraujo lašų kaip nebūta. "Ir per šį triukšmą", rašo Mikelinskas, "tu jauti, ne, girdi, kaip tie du tenai guli".

Lietuva — kaip skerdykla krauju aptaškytom grindim. Mėginimas "išgramdyti, išbrūžinti" neseną Lietuvos istoriją. Į kankinimų būstinę, tarsi į pasakos Mėlynbarzdžio uždraustą kambarį, įeina romano vyriausias veikėjas Druskenis. Į "tabu" erdvę įžengia knygos autorius, pradarydamas duris ir ateities lietuvių kūriniams.

Šį romano leitmotyvą pakartoja ir "liaudies gynėjas" Baliulis: "levonai, levonai, levonai — palei šventorių išdriekti, išbegėdyti".

Po mirties išniekinti ir "tarybinėje" raštijoje nirtulingai tebeniekinami lietuvių partizanai Mikelinsko romane kitaip traktuojami. Jis atmeta kai kuriuos ligšiolinius stereotipus — jo partizanai jau nebe primityvūs "buožės" ar "banditai": "Štai... jie. Iš Dimšių, Eglainių, Giniūnų, Laura-gių, Pašilupių tiek jaunimo išėjo. Nuo grytelninko iki ūkininko, nuo šaulio iki buvusio samdinio... Daugelis daugelis sugūžėjo į mišką kovoti už laisvą Lietuvą".

Ir toliau: "Jie visi tikisi stebuklo, o kol jis pasirodys, tegul prabyla kuo daugiau salvių! Tegul jos pramuša pasaulio abejingumo lukštą! Štai jų logika!'

Laikas nuo laiko autorius užčiuopia jų padėties tragišką didybę. Valgančius partizanus, slapčia stebinčiam Druskeniui atrodo, kad "Toje tyloje ir tame žandikaulių judėjime jaučiasi, kažkoks rūstus didingumas ir kartu mistinis pasmerktumas".

Ir vis dėlto tie partizanai, visa lietuvių rezistencija prieš okupantą pasilieka romano periferijoje.   Patys rezistentai yra tarsi žmonės iš kito pasaulio, pakibę pasaulyje tarp pilnakraujų veikėjų ir standartinių tipų. Nė vienas partizanas ar rezistentas Mikelinsko puslapiuose neprabyla ir nuosekliai nepaaiškina, kodėl jis priešinasi.

Šviesieji, tyrieji romano personažai yra komjaunuolė Nilė ir kumečio sūnus Rasteniukas. Tokie asmenys egzistavo. Jie tikėjosi šviesesnio gyvenimo, socialinės teisybės, naujo pasaulio, kuriuos jiems žadėjo Lietuvą užgrobusi imperija. Ir juos, ir jų viltis (kaip ir jų iliuzijas) turi apimti autoriaus žvilgsnis ir jo atjauta; jų mirtis yra tautos tragedijos dalis. Bet kur "Juodųjų eglių šalyje" šviesūs idealistai, stojusieji prieš Stalino totalitarizmą? Kur gabūs, tyri vaikai, kuriuos negailestingai žudė naujoji santvarka? Jie taip ir lieka anapus Mikelinsko žvilgsnio, už jo atjautos ribų. Šviesiausias spalvas rezervavus bolševikinį mesijanizmą atstovaujančiai grupei, pradingsta lygsvara, kurią autorius stengiasi išlaikyti.

Vienoje įspūdingoje romano scenoje Mikelinskas pavaizduoja prie šventoriaus išguldytus partizanų lavonus: "Tik tie trys tvyrojo akyse. Tvyrojo bejėgiški, sudarkyti ir kartu grėsmingi... viskas atrodė išgalvota, nerealu, netikra... Tik tie trys, kurie gulėjo už keliolikos žingsnių prie pliko šventoriaus mūro, buvo be galo realūs ir tikri".

Koksai paradoksas — tie lietuvių partizanai įgauna gyvybės tik tada, kai jie jau nebegyvi. Nors jie "be galo realūs ir tikri", jie nepaveikia romano visumos ar pagrindinio veikėjo Druskenio galvosenos.

"O tie ten guli", rašo Mikelinskas. "Niekas jiems neberūpi. Nei būrelis žioplių, nei garnizono kareiviai, nei trankūs maršai, kurie trypia sutrypia mintis..." Jie tebeguli ir dabar. Padėka Mikelinskui, kad jis nors ir trumpai atidengė šydą nuo tų lavonų. Bet jie tebelaukia savo rašytojo, savo knygos.

Kaip Pietų Amerikoje sužydęs "magiškasis romanas'", po Antrojo pasaulinio karo Rytų Vidurio Europoje išsivystė ypatinga, savita romano rūšim. Tai romanas apie totalitarizmą, jo žydėjimą ir žlugimą; apie utopinių filosofijų trauką ir krizę; apie kultūrinius ir politinius kataklizmus; apie asmenis, išgyvenančius nepaprastus bandymus kraštutinėse situacijose. Ryškūs šio romano atstovai yra čekas Milanas Kundera, lenkas Ta-deuzs Komvicki, vengras Gyorgy Conrad ir jugoslavas Donilo Kiš. Jie aprašo katastrofų paženklintus žmones, ieškančius kelio mirusios ideologijos kapinėse.

Rytų Vidurio Europos romano autoriams taip pat bendros kai kurios stilistinės priemonės. Nors Aleksandro Solženicyno ar Vasilijaus Gros-mano romanai taip pat nukreipti prieš totalitarinę ideologiją, formos atžvilgiu jie dar priklauso tradiciniam ar socialistiniam realizmui. Rytų Vidurio Europos grožinei prozai būdingas glaustumas, patoso vengimas, nuosaikus eksperimentavimas, kritiškas žvilgsnis, aštri ironija.

Mikelinsko "Juodųjų eglių šalis" priartėja prie tos Rytų Vidurio Europos prozos. Autorius stengiasi atstatyti paslėptą ar suklastotą istoriją. Jo herojus blaškosi totalitarizmo magnetiniame lauke; jo Lietuva pergyvena kataklizmus. Kraštutinė situacija gimdo paradoksus, iš kurios sunkiasi ironija. Prieš okupantą besikaujantiems partizanams lietuvių, kurie laukia amerikiečių pagalbos, romano vyriausias veikėjas stebi amerikietiškais sunkvežimiais transportuojamą, amerikietiškus batus avinčią ir amerikietiškais konservais besimaitinančią okupacinę kariuomenę. Visagalis NKVD tardytojas Subčenka vėliau pats atsiduria lageryje. Iš ironiškos perspektyvos žvelgiama ir į naujųjų "tarybinių" žmonių reagavimą j "įtartinas" svetimas kalbas ar į idėjas, ne-sutelpančias į marksizmo - leninizmo žargoną.

Vienas didžiausių Rytų Vidurio Europos romano atsiekimų yra jo sugebėjimas įsiskverbti į totalitarizmo esmę ir ją atvaizduoti meninėmis priemonėmis. Kartais atrodo, kad ir Mikelinskas pajudės ta linkme. Štai jo herojaus pastaba: "jau iš keturiasdešimtųjų gerai žinojau, kad valstybinė mašina veikia kiek krūpčiodama, bet planinga, ir kad joje aibė 'sraigtelių", kurie bijo net savo šešėlio, neturi jokio supratimo apie humoro jausmą, ir kad jiems visur vaidenasi kapitalizmo restauravimo galimybės, slapti suokalbiai bei sąmokslai". Tačiau Mikelinskas ima ir sustoja pusiaukelyje — jis tepavaizduoja paskiras totalitarizmo apraiškas ir nesiima jo nuodugniau nagrinėti. Užuot stengęsis užčiaupti totalitarizmo šerdį, jis aiškina, jog "visos valdžios persekioja žmones", tuo paneigdamas ypatingą totalitarizmo pobūdį. Užuot vadinęs totalitarizmą jo tikruoju vardu, jis kalba apie "marksizmą" ir "klasių kovą". Autorius — įvykių stebėtojas — totalitarizmą pasmerkia; autorius — įvykių aiškintojas — ima totalitarinę santvarką teisinti. Romano įvykiai ir atmosfera kertasi su autoriaus išvadomis.

"Esu klasiškas proletaro pavyzdys", kalba Mikelinsko romano herojus Anzelmas Druskenis. "O tokių žmonių, regis, bolševikai neturėtų statyti prie sienos ar tremti į Sibirą". Ir Druskenis, ir Mikelinskas čia kalba rimtai, ne ironiškai. Tokio sakinio jau neberasi Rytų Vidurio Europos prozoje, kurioje ir autoriai, ir veikėjai nebeturi iliuzijų, kad bolševikai atstovauja "proletariatą" ar "liaudį". Tos prozos veikėjai sugeba atskirti eilinius diktatorius nuo totalitarinių; nors ir viską praradę ir pralaimėję, tie veikėjai laisvi nuo totalitarinės mąstysenos.

Skirtumas tarp Mikelinsko ir Rytų Vidurio Europos romanistų ypač ryškus "Juodųjų eglių šalies" pabaigoje. Veidmainis, karjeristas Ūdras, kurio iki šiol témateme paviršių, paverčiamas blogio simboliu, "atpirkimo ožiu", ant kurio sumetamos visos kaltės. Kalta ne ideologija, pateisinanti masines žudynes ir tautų pavergimą, ne svetimųjų okupacija, ne tos ideologijos ar okupacijos vykdytojai, bet pavieniai nemoralūs asmenys, kurie prisitaiko prie visų santvarkų ir virsta "vadovaujančiais kadrais". Taip susiaurinamas romano filosofinis horizontas.

Savo laiku lenkams ir vėliau lietuviams didelį įspūdį buvo padaręs Jerzio Andrzejewskio romanas "Pelenai ir deimantai". Kaip ir Mikelinskas savo "Juodųjų eglių šalyje", Andrzejewskis pakėlė dalį uždangos, pasakė daugiau, negu anksčiau buvo sakoma. Žvelgiant į Andrzejewskio romaną iš šiandieninės perspektyvos, kai lenkų autoriai rašo visai atvirai, ryšku, kiek dar daug jame nutylėjimų ir kompromisų; stipri ir akyla cenzūra tada privertė autorių daug ką pakeisti, o "atlydžio" ir liberalizacijos metais pagal romaną pagamintas Andrzej'aus Wajdos filmas buvo erdvesnis ir autentiškesnis už originalą. Taip kada nors žiūrėsime ir į įdomų Mikelinsko romaną, kuris viena koja jau stovi Rytų Vidurio Europos romano teritorijoje, o kita — dar "tarybinės" cenzūros ir prozos praeityje.