POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II — AKTORIUS IR DRAMATURGAS Spausdinti
Karol Wojtyla, THE COLLECTED PLAYS AND WRITINGS v ON THEATRE. University of California Press, 1987.

Angliškai skaitančioji publika šiemet susipažino su dar vienu sudėtingos popiežiaus Jono Pauliaus II-jo asmehybės matavimu — Amerikos knygynuose pasirodė jo "Rinktiniai vaidinimai" ir "Raštai apie teatrą". Tarp 1940 ir 1964 metų Karolis Vojtyla parašė šešis vaidinimus, iš kurių penki išliko. Jį išrinkus popiežium, tas pjeses atrado ir išspausdino lenkų katalikų leidykla "Znak". Dabar jos verčiamos j įvairias pasaulio kalbas.

Teatru Wojtyla užsikrėtė dar vaikystėje. Būdamas aštuonmetis, jau vaidino su mėgėjais savo gimtajame Wadowicu miestelyje. Persikėlęs į Krokuvą ir įstojęs į universitetą, jis priklausė pusiau profesionaliai teatro grupei. Ryšio su scena nepertraukė ir karas bei nacių okupacija. Pirmaisiais okupacijos metais jis priklausė pogrindinei aktorių grupei, kuri statė spektaklius privačiuose butuose. 1941 metais su savo draugu Miečislavu Kotlarčiku jis įsteigė Krokuvos "Rapsodinį teatrą". Tai buvo mėginimas "revoliuciniai" pakeisti teatrą, susitelkiant į žodį. Aktoriai nevaidino, o deklamavo poemas; buvo vengiama butaforijos ir išorinių efektų. Tokį stilių padiktavo ne tiktai nepaprastos aplinkybės, bet ir jo kūrėjų sąmoninga estetika. Wojtyla dalyvavo visuose 22-juose karo meto "Rapsodinio teatro" spektakliuose. Ir įšventintas kunigu 1946-ais metais, jis rėmė ir gynė savo scenos kolegas sunkiais Stalino laikais ir po jo mirties, kol Gomulka uždarė teatrą 1967 metais.

Ankstyvuosius savo vaidinimus — "Jobą" ir "Jeremiją" — Wojtyla parašė tebūdamas dvidešimties metų amžiaus. "Jobe" jis gvildena blogio, kančios ir bausmės problemas. Jobo likimas simbolizuoja įvyksiančią Kristaus kančią ir žmonijos kančių kelią Antrojo pasaulinio karo metu. "Jeremijo" pjesėje biblinės užuominos mezgasi su 17 amžiaus Lenkijos istorija. Autorius atskleidžia tautos nuopuolio ir prisikėlimo viziją. Abiejose pjesėse ryški svarbiausio lenkų dramaturgo Stanyslavvo Wyspianskio įtaka, jų kalba dirbtinai pakili ir pseu-doarchaiška.

Sekantis Wojtylos vaidinimas, "Mūsų Dievo brolis", parašytas 1950 metais. Jo herojus yra Brolis Albertas, 1916 metais miręs Adamas Chmielovvskis — dailininkas, politinis maištininkas, benamių gynėjas ir Albertinų ordino įkūrėjas, kurį katalikų Bažnyčia neseniai paskelbė palaimintuoju. Šioje pjesėje Wojtyla jau atsisako simbolizmo ir mėgina įkūnyti "Rapsodinio teatro" principus. Veikėjai atstovauja įvairioms etinėms pozicijoms. Filosofinis dialogas vyksta herojaus viduje, jo minčių scenoje. Kai kurios pjesės idėjos apie visuomeninį teisingumą ir revoliuciją vėl pasigirs popiežiaus Jono Pauliaus II kalbose apie Pietų Ameriką.



1960 metais parašytos dvi pjesės "Juvelyro krautuvė" ir "Tėviškumo spinduliavimas" primena viduramžines misterijas. Abstraktūs veikėjai diskutuoja meilės, vedybų, tėviškumo paslaptis. Tai asketiškas idėjų teatras, kuriame atsisakoma išorinio veiksmo. 'Ne tik įvykiai, bet ir problemos yra dramatiškos", rašo Wojtyla viename savo straipsnių.

Vėlyvosios Wojtylos pjesės susideda iš ilgų monologų. Tačiau, kaip savo įvade primena pjesių vertėjas į anglų kalbą Boleslawas Taborskis, tai nėra tipiški moderniojo teatro monologai, kurių izoliacija pabrėžia vienišų veikėjų nesugebėjimą pasidalinti savo mintimis. Wojtylos veikėjai išsireiškia monologais, nes jie medituoja, o medituoti teįmanoma vienatvėje. Pasak lenkų poeto ir kritiko Stanislawo Baranczako (The New Republic, 1987 gruodžio 14), tos izoliuotos meditacijos sudaro visuotinį dialogą, kuris apima žmogiškąjį bei dieviškąjį pasaulį ir tampa "maldų pokalbiu".

Anot Baranczako, "šiandien mes paprastai matome popiežių Joną Paulių, buvusį aktorių. Tačiau mes taip pat turėtumėm matyti Joną Paulių, buvusį dramaturgą, kuriam teatras reiškia dialogą. Žmogus, kuriam teatras buvo pagrindinė išraiškos priemonė, negali būti dogmatišku. Net kai jis nuo pjesių perėjo prie enciklikų, jis tebemato ir tebepripažįsta pasaulio dramatišką pliuralizmą".