56 METAI MILOŠO POEZIJOS ANGLŲ KALBA Spausdinti
Czeslaw Milosz: THE COLLECTED POEMS, 1931 - 1987. New York, Ecco Press, 1988.

Česlovas Milošas jau grįžta į savo gimtinę paskirais eilėraščiais — Juozo Kėkšto raštų ir 1988 metų "Poezijos pavasario" tomuose. Tebelaukdami jo poezijos ir prozos knygų pasirodymo Lietuvoje, žvelgiame į Amerikoje šią vasarą pasirodžiusią išsamiausią jo poezijos vertimų antologiją Collected Poems (Rinktinės poemos). Joje sukaupti 56-eri metai jo poetinės kūrybos, pradedant eilėraščiu, parašytu, kai jis buvo 20-metis studentas Vilniuje.

Eilėraščiai šioje antologijoje išdėstyti chronologiškai, pagal rinkinius lenkų kalba, kurių pavadinimai: Trys žiemos, Išgelbėjimas, Dienos šviesa, Traktatas apie poeziją, Karalius Popielis ir kitos poemos, Užburtas Gucio, Miestas be vardo, Nepasiekiama žemė, ir Naujos poemos. Kiekvienas rinkinys susijęs su Milošo sudėtingo gyvenimo etapu: jis studijuoja Vilniuje, pergyvena nacių okupaciją Varšuvoje, tampa pokarinės Lenkijos diplomatu, nutraukia ryšius su "nelaisvo proto" pasauliu, pradeda imigranto kelią Prancūzijoje, tampa Berkeley universiteto Kalifornijoje profesoriumi, laimi Nobelio premiją.

Eilėraščius išvertė pats autorius, glaudžiai bendradarbiaudamas su daugeliu amerikiečių poetų, kurių kai kurie nemokėjo lenkiškai. Įvadiniame žodyje jis prisipažįsta, kad pradžioje labai abejojo, ar jo poeziją iš viso galima išverst į anglų kalbą ir dabar tebesistebi, kad taip įvyko. (Kai kurie amerikiečių recenzentai tvirtiną, kad jo eilėraščių turinys esąs įspūdingesnis už vertimų žodine struktūrą ir poetine išraišką).

Kai vienas anglų kritikas, šią vasarą recenzuodamas jo poezijos rinktinę, pavadino Milošą mūsų šimtmečio siaubingų įvykių liudininku, nepatenkintas poetas jam atsakė: "Mes, rytų europiečiai, žiūrime į istoriją kaip į prakeikimą ir norime atstatyti literatūros savarankumą, orumą ir nepriklausomybe nuo visuomeninio spaudimo". Milošas pareiškė norįs, kad skaitytojai jame pirmiausiai matytų poetą, o ne "liudininką".

Milošo rinktinė patvirtina kito kritiko teiginį, kad jis "vienas svarbiausių šio šimtmečio poetų". Cia atsiskleidžia visa jo poezijos panorama — nuo ankstyvojo "katastrofizmo" iki dabartinių poetinių meditacijų. Cia akivazdijam, prancūzų filosofo Pascal'io gerbėjui, būdinga filosofinė įtampa: tarp skeptiškumo ir geismo tikėti, pasišventimo poezijai ir jos ribų pabrėžimo. Milošas išliko moralistas, nepasitenkinantis meno religija ar grynąja estetika. "Ko verta poezija", klausia jis, "kuri neišgano tautų ir žmonių?" Jis tvirtina, jog eilėraščius reikia rašyt "retai ir nenoriai", pabrėžia poezijos visuomeninę funkciją, kaip eilėraštyje "Skriaudikams": "Poetas atsimena./ Gali vieną užmušt, bet gimsta kitas./ Žodžiai, veiksmas, data — viskas užrašyta". Vėlesniuose savo eilėraščiuose prieš laikmečio suirutę jis pastato klasiškos poezijos principus: "Tvarkos, ritmo, formos poreikis — trys žodžiai nukreipti prieš chaosą ir Nieką".

Milošo poezija buvo apibūdinta kaip nesiliaujantis ir beviltiškas atminties mėginimas susigrąžinti praeitį. Lietuva yra labai svarbi šių pastangų dalis — poeto gimtinės gija driekiasi per visą jo kūrybos audinį. Vienas ilgiausių tokių poezijos pavyzdžių yra jo "Poema Lauda", prie kurios prijungti keli puslapiai paaiškinimų su gausiomis citatomis iš "Lietuvių enciklopedijos" ir "Istorijos archyvo". "Pakrikštytas Apytalaukyje, Kėdainių apskrity", poetas nuo San Francisco Auksinių Vartų tilto mintimis grįžta "prie Šventybrasčio,/ kur palaidoti mano proseneliai". Pasigirsta vardų litanija: Nevėžis, Vandžiogala, Liaudė...

Šioje poemoje Milošas kreipiasi į 19 šimtmečio etnografą Liudviką Jucevičių, apmąstydamas lietuvių kalbos nykimą — kaip lietuviškos kilmės autoriai, neišskiriant ir jo paties, pasirinko lenkų kalbą. Jis rašo: "Nė vienas dainius negrįžo prie savo prosenelių kalbos./ Kas pamiršo jos garsą, pamiršo ją visiems laikams./ Vėliau buvo daugelis kitų, vardai, kurių tu nežinai./ Pavyzdžiui, Norvydas ir Gombrovičius, abudu iš Žemaitijos./ Nesam lietuviai poetai..." Tačiau "tolimuos miestuos, prie graikų ar sanskrito kalbos žodyno", Milošas staiga pajunta, kad yra girdėjęs tą lietuvišką žodį "prie upės, rugiapjūtės metu, kapinėse Vėlinių dieną", ir tada jo atmintin ima grįžt lietuviški vardai, pavardės. Ir jis sako Liudvikui Jucevičiui: "Leisk man padėt savo knygas prie tavo priežodžių,/ Ant imbieru kvepiančių lentynų, prie Lietuvos Statuto".

Ir šią Milošo rinktinę anglų kalba dedame ant savo lentynų prie pat lietuvių poezijos tomų, kaip artimą, nors ir kita kalba šnekančią giminaitę.