LIETUVOS DALELĖ PRIE ATLANTO Spausdinti
alt

Prieš 40 metų, t. y. 1948 rugpjūčio 15, buvo pašventintas pranciškonų vienuolynas Kennebunk-porte, Maine. Tada ši vietovė lietuviams buvo dar nežinoma, dabar gi tikrai vargu rasi lietuvį, kuris nežinotų, kas tas Kennebunkportas, ką šis vienuolynas reiškia lietuvių gyvenime. Čia yra lietuvių religinis kultūrinis centras, specialiai puoselėjęs lietuvišką religinį meną, organizavęs lietuvišką katalikišką spaudą ir grynai kultūrinę spaudą. Šios vietovės išsivystyme dirbo lietuviai architektai, dailininkai ir taip jai suteikė išskirtinę individualią išraišką. Niekur kitur nerasi tokių pastatų — tokio Liurdo, Kryžiaus kelių, tokios koplyčios. Niekur nerasi ir tokios sodybos, kur būtų erdvu, jauku ir lietuviška.

Čia yra religinis centras ir garsi vasarvietė, kur kasmet atostogauja daug žmonių. Čia jie ne tik pailsi, bet atgaivina savo dvasią, Tai suteikia vienuolynas su savo apeigom, maldom, gražūs religiniai kūriniai. Sekmadieniais pamaldom suvažiuoja daugybė žmonių, būna bent kelios mišios. Tokiu būdu vienuolynas spinduliuoja visai aplinkai, ją labiau sukrikščionina, sudorina. Vienuolyno veikla išeina ir už vienolyno ribų, už lietuvių bendruomenės ir pasidaro auklėjantis veiksnys amerikiečių visuomenėje.

Dėl gražios, Lietuvą primenančios gamtos daugeliui lietuvių čia virto lyg antrąja tėviške. Jie metai iš metų aplanko vasarvietę, vienuolyną, atsidėję seka, kaip vyksta pranciškoniška vienuoliška veikla. Su įdomumu jie skaito vienuoloyno istoriją. Tad ir mes nukeliaukime į senus laikus, pažvelkime, kaip čia viskas augo, keitėsi per tuos 40 metų.

Atvyksta pirmieji pranciškonai
Pranciškonų misionierių, pamokslininkų atvykdavo ir anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, bet jie čia neturėjo vienuolyno. Vienuolyno organizavimas prasidėjo tik Antrojo pasaulinio karo metu.

1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tuoj buvo uždaromi vienuolynai, trukdomas religinis auklėjimas. Tėv. Justinui Vaškiui 1940 metų vasarą buvo pavesta suburti lietuvius pranciškonus Amerikoje. Jis į Niujorką atplaukė 1941 m. sausio 29 d. ir tuoj pradėjo jam pavestą darbą. Lietuvių amerikiečių remiamas, gavęs reikiamus leidimus
 
Romoje, jis 1941 metų vasarą įkūrė laikiną rezidenciją Pittsburgh, Pa. Tai buvo mažytis namas prie lietuvių Dangun Žengimo parapijos klebonijos. Bet jis greitai nebesutalpino didėjančios pranciškonų šeimos. Nusipirko didesnius namus, bet ir čia negalėjo įsikurti, nes Pittsburgho vyskupas Hugh C. Boyle nedavė leidimo pastoviam vienuolynui įkurti. Vietos reikėjo ieškoti kitur.

Tėv Justinas Vaškys su lietuvių kunigų delegacija nuvyko pas Portlando, Maine, vyskupą Joseph E. McCarthy. Toje delegacijoje buvo kun. J. Valantiejus, kun. J. Vaitekūnas ir kun. A. Bružas. Vyskupas leido jiem pastoviai įsikurti Greene, Maine ir aptarnauti Lewistono — Auburno kolonijos lietuvius, kurie neturėjo savo kunigo. Čia buvo nupirktas ūkininko namas, jame įrengtas vienuolynas su koplyčia. Į vienuolyną vyskupas liepė atvykti tyliai, kad nebūtų kokio murmėjimo, kad čia įsikuria vienuoliai.

Šis vienuolynas buvo pašventintas 1944 rugpjūčio 6 d. Iš čia lietuviai pranciškonai jau vystė savo veiklą. Vienuolynas didėjo. Iš Europos atvyko išsiblaškę vienuoliai, įstojo ir Amerikoje bei Kanadoje gimę ir augę jaunuoliai: brolis Jurgis Petkevičius, brolis Kazimieras Gulbinas, brolis Didakas Pauliukai tis. Visi jau mirę.

1946 m. iš Italijos atvyko net 5 kunigai pranciškonai. Padidėjus vienuolių skaičiui, 1946 birželio 7 d. buvo įkurtas lietuvių pranciškonų komisariatas Amerikoje. Jo kūrėjas Tėv. Justinas Vaškys, paskirtas pirmuoju komisarijum — provincijolu.

Ir šis vienuolynas Greene, Maine, pasidarė per mažas. Imta ieškoti didesnių, geresnių patalpų toje pačioj Portlando vyskupijoje. Tada ir buvo surastas dabartinis pastatas Kennebunkporte, Maine.

Kennebunkporto vietovę pirmas surado prancūzas tyrinėtojas Samuel de Champlain 1604 m. Pirmoji europiečių kolonija įsikūrė 1614 metais, bet ją vietiniai indėnai sunaikino 1689 - 90 m. Indėnus nušlavė garsus užkariautojas leitenantas generolas Sir William Pepperrell. Jis pasiėmė visą žemę. 1740 jis pardavė 200 akrų John Mitschell, krikščioniškųjų mokslų profesoriui ir jūrininkui, kuris mėgo gamtą ir audringą okeaną. Jo šeima valdė nuosavybę iki 1900 metų. Tada ją nupirko William A. Rogers, Esq., industrialistas iš Buffalo. Jis pasisamdė Buffalo architektus, nepagailėjo pinigų ir pastatė šiuos namus, pastatė Tudor stiliuje. Darbas atliktas labai rūpestingai, iš Škotijos atvežė juodąjį ąžuolą prieškambarių, vestibiulių sienom iškloti; kitur sienas išklojo brangiais austais kilimais, kurie atrodo kaip gobeleno paveikslai. Namas buvo baigtas 1903 metais. Tai buvo vasarojimo vila, rudens medžioklės namai. Drauge prie namų buvo įkurtas ir didžiulis parkas. 1937 metais nuosavybė buvo parduota William N. Campbell, siūlų pramonininkui. Jis panašias ištaigias vilas — rezidencijas dar turėjo Fisher Hill ir Brookline, Mass., Bar Harbor ir Miami Beach, Fla.

Jis nebuvo katalikas, bet buvo keliavęs po Europą, aplankęs Asyžių. Jam didelį įspūdį padarė šv. Pranciškus, jo įkurtos vienuolijos. Prie šv. Pranciškaus kapo jam atėjo noras ką nors gero padaryti pranciškonams.

Tada jau jis sirgo. Sirgo ir tada, kai pas jį atėjo lietuviai pranciškonai. Jis tiesiog pradžiugo, kad štai dabar galės padaryti gerą darbą vienuoliams pranciškonams.

Jis labai gerom sąlygom pardavė visą nuosavybę, pardavė kaip stovi, su baldais, visu įrengimu. Sako, išnešęs tik asmenines nuotraukas. Pats tada jau negyveno tuose namuose. Gyveno kitur, prie Bostono ir sunkiai sirgo.

Visi pastatai su dideliu žemės sklypu buvo nupirkti 1947 m. rugsėjo 8 d. Tą dieną pranciškonai ir įžengė į naująją sodybą. Įžengė su procesija, priekyje nešė kryžių, už jo ėjo vienuoliai, giedodami giesmes.

Atėję į pastatą, tuoj iš stalo pasidarė altorių ir aukojo pirmąsias padėkos mišias, dėkodami Dievui, kad jie surado naują pastogę. Mišių metu suskambėjo telefonas ir buvo pranešta, kad buvęs vilos savininkas ką tik mirė.

Pirmieji persitvarkymo metai
Pastatas buvo visai kitokios paskirties, turėjo nemaža ištaigių kambarių, visokiausių sandėlių, bibliotekų, žaidimų kambarių, šokių salę. Reikėjo persitvarkyti, kad, nepažeidžiant architektūros ir kitų vidaus įrengimų, būtų įkurtos naujos koplyčios su altoriais, raštinės, vienuoliams gyventi kambariai.

Juodo ąžuolo išmuštom sienom buvo šokių salė. Joje buvo išdrožtas ir buvusių turtuolių herbas. Salė pirmiausia ir buvo paversta koplyčia. Altorius buvo įrengtas ties vidine siena, kur buvo išdrožtas herbas. Ten buvo pakabintas didelis Nukryžiuotasis.

Vieno altoriaus neužteko, nes tada kunigai nekoncelebravo mišių, bet kiekvienas laikė individualiai. Reikėjo įrengti kitą koplyčią. Ji buvo įrengta prie senienų kambario, senosios bibliotekos esančiame kambaryje. Įrengti keturi altoriai. Prie sienos įtvirtintos keturios šventųjų statulos: Jėzaus Širdies, Marijos, šv. Pranciškaus ir šv. Kazimiero.

Viską užsakė De Prato studijoje Bostone. Studija verčiasi aptarnaudama daugybę bažnyčių ir sukurdama saldų religinį meną. Čia nėra kokių individualybės bruožų. Yra tik dailiai atbaigtos šventųjų statulos, dažniausiai gaminamos serijom. Ir to užteko, nes statula jau aiškiai nusakė, koks čia šventasis vaizduojamas. Todėl kalbėti apie kokią nors meninę vertę jau neapsimoka. Visa tai paskęsta pilkoje nežinomybėje.

Vienuolynas buvo pavadintas šv. Antano vardu. Tuoj pasirūpinta ir šventojo statula. Ta pati De Prato bendrovė statulą užsakė Italijoje. Ją atliedino iš bronzos ir atgabenę pastatė ant pjedestalo priešais venuolyną. Statula tikrai vaizduoja šv. Antaną su atversta knyga, su Kūdikėliu Jėzum. Graži, tinka prie vienuolyno didžiųjų durų, bet ir ji kokios didesnės meninės vertės neturi.

Kadangi vienuolynas buvo pavadintas šv. Antano vardu, tuoj imta organizuoti ir šv. Antano šventovę. Įėjus per didžiąsias duris, priešais buvo didelis židinys, iš ten į abi puses ėjo takai ir durys į šokių salę. Čia ir buvo padarytas altorius. Visa erdvė viršum židinio paversta didele mozaika. Ir tą užsakė Italijoje per De Prato bendrovę. Buvo tikėtasi, kad mozaikoje bus daug aukso, bet čia viskas buvo melsvo kolorito. Pranciškonam nepatiko tokia mozaika. Tikėjosi pakeisti pagal savo pageidavimus. Įstatė tik laikinai, bet laikas nešė kitus reikalingesnius darbus, ir mozaika pasiliko visiem laikam.

Altoriuje ant pjedestalo pastatė balto marmuro šv. Antano statulą. Ir statula jau pritaikyta liaudies skoniui, nudailinta, kad tik būtų graži, patraukli. Ji neturi jokių inidvidualybės bruožų.

Ant altoriaus pastatė nedidelį šv. Antano relikvijorių, aplinkui prie šonų sudėjo daug votyvinių lempų. Taip pasidarė jauki šv. Antano šventovė.

Pasuka į individualų religinį meną
Šv. Antano statula buvo paskutinis pirkinys, kurio meninė vertė nėra tokia didelė.

Įeinant į namą, buvo stogelis su kolonom, lyg koks priebutis, lyg lietuviškos gonkos, kurių šonai nebuvo uždengti. Apsispręsta dėti vitražus. Jau nebeskubėta į De Prato studiją Bostone — vitražai užsakyti pas Zenoną Kolbą, lietuvį vitražistą. Tada vienuolyno gvardijonas buvo Tėv. Jurgis Gailiušis. Užsakyti buvo šeši vitražai. Nustatytos ir temos: šv. Pranciškus, šv. Antanas, Aušros Vartai, šv. Kazimieras, šv. Jurgis, Tėvynės Sargai.

Pagal turimus planus dail. Zenonas Kolba Čikagoje sukūrė vitražus kiek didesnius, ir jie netilpo į jiem paliktas vietas. Pasamdytas architektas iš Portsmuth, N.H. atsisakė savo planus keisti, dėl to ir buvo su juo atsiskaityta. Rangovas savo iniciatyva sutvarkė sienas taip, kad vitražai įtilpo į savo vietas.

Vitražai buvo pašventinti per lietuvių dieną 1952 metais rugpjūčio 15 d. Jie jau pasuka visą vidaus įrengimą ir statybą nauju keliu. Jie visi sukurti individualiai, pritaikyti vietai ir laikui. Visur jau įjungta ir lietuviškojo liaudies meno motyvai, stilizuotos tulpės, raštai, fone įkomponuojami lietuviški herbai, išreiškiama lietuviškosios problemos — tėvynės ilgesys, jos vadavimas iš vergijos.

Vitražų koplytėlė buvo įjungta į šv. Antano šventovę, šonuose pastatyti stendai su votyvinėmis lempomis. Dabar jie įsijungė į naują visumą, iškarto sudarė koplyčios ir vienuolyno atmosferą.

Liurdo grota
Vos įvažiavus pro didžiuosius vartus, priešais, pušų ir eglių fone, matosi keistas pastatas, sukrautas iš didokų akmenų. Išsilenkia keli lankai, sudarydami angą į gilumą. Gilumoje matosi altorius, ir dar aukščiau, ovalinėje nišoje, stovi Liurdo Marijos statula. Tai Liurdo grota. Jai aukas rinko ir statyba rūpinosi Tėv. Juozapas - Kęstutis Butkus, OFM. Pašventinta 1953 metais, kai buvo minima 700 metų sukaktis nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi. Kairėje pusėje frontiniame lanke yra metrikinis įrašas, surašytos datos 1253 — 1953. Įrašyta "Our Mother Immaculate Queen of Heaven and Earth, protect us and our beloved Fatherland".

Surašyta didelė eilė fundatorių. Bet šioje rūpestingai paruoštoje lentoje Vytis joja ne į tą pusę — joja į dešinę.

Šios grotos architektas yra Jonas Mulokas. Užsakymą sukurti grotą jis išsprendė gana originaliai. Paprastai ieškoma kokia akmenų siena su niša ir ten įstatoma Liurdo Marijos statula. Čia jis sumaniai panaudojo akmeninius lankus lyg kokias arkas. Tie lankai pastatyti šalia vienas kito, apačioje nesujungti, sujungti tik viršuje. Taip sudaro stogelį visam grotos vidui. Gilumoje įtaisė altorių, kuris jau susilieja su arkomis, virš altoriaus — ovalinė niša su statula.

Kairėje prie pirmo lanko yra Bernadetos statula. Ji atsiklaupusi meldžiasi, rankoje laiko rožančių, o kitoje — žvakę.

Prie altoriaus grindyse yra graži mozaika, sudėta iš spalvotų marmuro gabalų. Ji vaizduoja pelikaną — Eucharistijos simbolį.

Dėmesio verta yra pastato viršūnė. Tie lankai sujungti akmenų stogeliu, o virš jo kyla lietuviškas koplytstulpis. Jis yra padarytas ne iš medžio, kaip įprasta lietuvių liaudies architektūroje, bet išpjautas iš cemento. Formos apibendrintos, paliktos tik būtiniausios. Viršūnė užbaigiama gražiu metaliniu kryžiumi.

Šis lietuviškas akcentas pagyvina visą statinį ir padaro jį gana originalų.

Anksčiau iš abiejų šonų prie altoriaus buvo eilės votyvinių lempų, bet dažnai užklysta vandalai ir čia jas naikina. Dabar jų nebėra. Tik pavasarį čia sužysta daugybė gėlių, kurios puošia grotą iki vėlyvo rudens. Ypač grota gražiai atrodo naktį. Jos lankai apšviesti geltona, žalia, raudona šviesomis. Apšviestas ir viršūnės kryžius. Aikštėje priešais grotą yra eilės suolų, kur susėda žmonės pailsėti, pasimelsti, pamąstyti.

Lietuviškas kryžius
Sodyba puošiama ir toliau. Reikėjo lietuviško koplytstulpio. Jį sukūrė tas pats architektas Jonas Mulokas, jau anksčiau suprojektavęs ne vieną koplytstulpį.

Piešinys lengvas, elegantiškas, formos apibendrintos, kad ilgiau laikytų. Prikabinta varpelių, išriestų lankų, ant kurių tupi paukšteliai. Koplytstulpis dviaukštis. Pirmame aukšte prie sienelės pritvirtintos keturios statulėlės. Kai žiūri tiesiai į vienuolyną, kai ir eisi aplinkui kryžių laikrodžio rodyklės keliu, tai fronte matysi Sopulingąją Dievo Motiną, kairėje šv. Jurgį, už nugarėlės — šv. Kazimierą, dešinėje — šv. Pranciškų. Kryžiaus liemuo yra sukaltas ir suklijuotas iš storų blankų. Jis neįkąstas į žemę, o pastatytas ant cementinio pamato. Aplinkui tvorelė, priderinta prie koplytstulpio.

Medžio darbus pagal projekto planus atliko pasižymėjęs meisteris Juozas Ambrazaitis iš Waterburio, Conn. Kryžius pastatytas ir pašventintas 1955 m.

Kryžiaus kelių paminklas
Vienuolyno sodybos vienas originaliausių papuošalų yra Kryžiaus kelių, arba Stacijų, paminklas. Jo statyba rūpinosi taip pat Tėv. Juozapas - Kęstutis Butkus, OFM. Jį suprojektavo architektas Jonas Mulokas.

Paminklas stovi kairėje pusėje nuo Liurdo grotos. Į jį nuveda takeliai per plačią, žaliuojančią aikštę. Apsuptas originalia skaldytų akmenų ir spalvoto marmuro tvorele. Įeinant į paminklo aikštelę, stovi du angelai su žibintais.

Kai stovi takelyje, priešais iškyla originalus, kiek japonišką statybą primenąs bokštas. Jis yra sukrautas iš keturių į centrą palinkusių kolonų, kurios viršuje susijungia ir kyla aukštyn, suskaldytos bent keliais stogeliais. Tos kolonos keturkampės. Kur atsiremia į žemę, prie šono pastatyta koplytėlė. Koplytėlės šonuose pritvirtintos kryžiaus kelių stotys.

Viskas čia padaryta iš tašytų akmenų, marmuro plokščių, cemento. Koplytėlės ne medinės, bet cementinės, apibendrintos. Kiekviena baigiasi gražiu metaliniu kryžiumi.

Pačiame centre yra aukštas pjedestalas, ten sutelktos 12, 13, 14 stotys.

Architektas įdomiai užbaigia viršūnę, ją modeliuodamas lietuviškų koplytstulpių stiliumi, ant pat viršaus uždedamas gražų metalinį kryžių.

Skulptorius Vytautas Kašubą sukūrė reljefus stotim pavaizduoti. Ir čia jis tik apibendrindamas vaizduoja pagrindines stoties figūras. Detalių nėra, bet figūrų išraiška įspūdinga. Jos sukurtos iš specialios medžiagos, įdėta daug stiklo. Jos atvirame ore išstovėjo 30 metų ir nepasikeitė. Ypač įspūdingai atrodo, kai vakarinė šviesa gulsčiai apšviečia paminklą. Kiek ten šešėlių, kiek kitų tonų ir spalvų susitelkia per visą statinį!

Čia prie kiekvienos stoties yra kas nors įmūryta, pritvirtinta įvairiausių lentų, lentelių, kurios nusako, kas čia įdėta, kas padaryta. Už centrinio pjedestalo, kur baigiamos stotys, yra įmūryta didoka lenta su visom metrikinėm žiniom. Įrašyta ir data — AD 1958.

Priekyje prie centrinio pjedestalo apačioje įtvirtinta juodo granito lentelė su įrašu:

IN MEMORY
OF THOSE
WHO DIED FOR
THE FREEDOM OF
LITHUANIA

alt
Mišios vienuolyno koplyčioje
 
Prie paminklo kyla septyni laiptai, ant kurių anglų kalba įrašyti paskutinieji Kristaus žodžiai.

Aplinkui tiršti lapuočiai, eglutė. Visa tai savo rankom apgaubia gražioji gamta.

Pragos Kūdikėlio šventovė
Šio vienuolyno puošmena yra nedidelė Pragos Kūdikėlio šventovė. Ji yra prie didžiosios koplyčios kairėje pusėje, susijungusi su senąja koplytėle, kur yra keturi altoriai.

Penktą altorių ir jį supančius vitražus sukūrė architektas Jonas Mulokas ir dail. Vytautas K. Jonynas, skulptorius Vytautas Kašubą.

Architektas suprojektavo altorių. Atrodo, kad tai visai paprastas uždavinys, bet jis išsprendė j j lietuviškame liaudies architektūros stiliuje. Jis paėmė koplytstulpio ornamentą, išlenktą alkūnę, arba atramą, ją padidino, padarė altoriaus atramą, sudėjo tokias dvi iš abiejų pusių, išpjovė iš pluoštuoto marmuro ir taip sukūrė gana originalų altorių. Niekur kitur tokio nerasi. Tik čia, lietuvių liaudies meno ornamentika padidinta ir panaudota kitoje medžiagoje.

Altoriaus centre ant tabernakulo stovi Pragos Kūdikėlio skulptūra. Ją sukūrė skulptorius Vytautas Kašubą. Formos suglaustos, nudailintos, suidealintos, įvesta ir lietuviškos ornamentikos. Puošnu, bet neperkrauta.

Altorius įstatytas sienoje, kur iš visų pusių yra 6 vitražai. Šonuose siauručiai iš abiejų pusių vitražai su simboliniais ornamentais. Galinėje sienoje yra 4 šedevriniai vitražai, kuriuos sukūrė Vytautas K. Jonynas. Iš kairės į dešinę jie taip sustatyti: šv. Pranciškus, Lietuvos Madona, arba Žemaičių Kalvarijos Marija, Šventoji Šeima ir šv. Antanas.

Langai visada turi daug šviesos ir saulės — tai vitražai žėrėte žėri, tokie dinamiški, tokie kūrybingi, išradingi. Koks įspūdingas šv. Pranciškus, iškėlęs ranką, žvelgiąs ugningomis akimis. Šv. Antanas! Lietuvos Madona tarp lietuviškų kryžių ornamentų.

Nedidelė koplytėlė, o sukaupta tiek daug!

Dailininkas V. K. Jonynas yra pasirašęs ant vitražų ir pridėjęs 1957 metų datą.
 
Vienuolyno koplyčia
Pats didžiausias ir vertingiausias vienuolyno papuošalas yra vienuolyno koplyčia. Senoji koplyčia, padaryta iš šokių salės, buvo per maža. Dabar koplyčia pratęsta į miško pusę. Kai žiūri iš priekio, jos nematai. Senoji koplyčia yra tik nedidelė dalis naujosios koplyčios.

Koplyčios architektas dr. Alfredas Kulpavičius iš Toronto. Jis visada išradingai modeliuoja architektūrines formas. Ir čia sienos daug kur išlenktos, padarytos dekoratyvinės atramos, pakabintas net varpas, kuris neskambina, o tik savo siluetu pradžiugina žiūrovus. Architektas vykusiai sujungė senąjį pastatą su naujuoju, modernizmą su praeitimi. Abu stiliai sugyvena. Lubos iš senosios koplyčios vis kyla aukštyn ir išsivysto j nedidelį kupolą, kuris apšviečia altorių.

Koplyčios dailininkas Vytautas K. Jonynas. Jis suprojektavo visą interjerą — baldus, ornamentus, altorius, suolus, žvakides, varpelius, kėdes, sukūrė vitražinius langus, reljefinius Kryžiaus kelius, galinį sienos reljefą.

Kairėje pusėje yra penki skaldyto stiklo vitražai. Jie pastatyti kampu, kad būtų publikai geriau matyti. Pradžioje yra dar žemi, bet, artėdami prie altoriaus, vis didėja — aukštėja. Skaldytas stiklas sujungtas su cementu, kuris iš vidaus dar turi savo reljefus. Pavyzdžiui, taip sudaroma veidai, rankos ar kitos detalės. Viršuje apšviečia lempa ir išryškina reljefų linijas.

Pirmasis vitražas yra šv. Jurgis, antrasis — Aušros Vartų Marija, trečias šv. Kazimieras, ketvirtas — Šiluvos Marija, penktas — Rūpintojėlis.

Čia lauko siena lenkiasi į dešinę. Toje vietoje aukštai pritvirtinta kabo šv. Antano statula. Atrodo ji metalinė, bet iš tikrųjų yra padaryta iš plastikinės putos ir aptraukta aluminiu.

alt
Lietuvių pranciškonų vadovybė vienuolyno bibliotekoje 1968 m. Iš kairės: T. Placidas Barius, T. Petras Baniūnas, T. Leonardas Andriekus (tuometinis provinciolas), T. Jurgis Cailiušis, T. Gabrielis Baltrušaitis

Galinė siena truputį išlenkta. Prie jos pritvirtintas didelis modernus reljefas. Čia vaizduojamas Kristus, Marija, šv. Pranciškus. Atrodo lyg koks grafinis piešinys. Kairėje — lietuviškų kryžių septyni ornamentai, dešinėje — lietuviškas gamtovaizdis su varpine, bažnyčia, lietuviška sodyba. Šone kairėje įrašyta, kad tai III ordino dovana.

Altorius ištašytas iš akmens, priekyje iškalta Avinėlio apybraiža. Altorius apsuptas sunkiom žvakidėm, kurios įtvirtintos į grindis ir paskui šakojasi kaip medžiai. Priešais altorių — lietuviškas geležinis kryžius. Jis nešamas procesijoje, o paskui pastatomas priešais altorių.

Dešinėje yra Švč. Sakramento altorius, suprojektuotas labai moderniai, net su abstrakčiom formom. Čia 12 apaštalų pavaizduoja dvylika lapų. Šalia labai originaliai padarytas amžinosios lempelės žibintas.

Altorius pastatytas kampu prieš žmones, kad lengviau būtų matomas. Už altoriaus yra didžiulis vitražas, kuris vaizduoja šv. Pranciškų, sakantį pamokslą žuvim. Šventasis iškėlęs rankas, o aplinkui kyla ir žaidžia abstrakčios formos, įsimaišo žuvų apybraižos. Tikrai labai įspūdingas vitražas.

Šviesa plūsta į vidų ir apšviečia iš šono altorių. Kad būtų daugiau šviesos ant altoriaus, jis apšviestas iš viršaus dideliu metaliniu sietynu. Jis primena lietuviškas gėles, sutinkamas medžio raižiniuose, nuliedintas iš metalo ir pritvirtintas aukštai prie lubų, kur yra ir nedidelis kupolas. Šviesos visada užtenka altoriui, kur aukojamos mišios.

Dešiniame šone sukurta Kryžiaus kelių didžiulė kompozicija, kur sudėtos visos stotys į vieną, įvesta ir ornamentikos, akmenų, kitų medžiagų. Cia irgi jo stiliaus reljefas, pabrėžiamos kontūrinės linijos, sustatomos tik pagrindinės figūros ar ant jų detalės. Kryžiaus kelių stotys baigiamos metaliniu prisikėlusio Kristaus reljefu, kuris atokiau pritvirtintas prie sienos.

Visi suolai tamsūs, kilimai rudai tamsūs. Žibintai, švęsto vandens indeliai, ir tie padaryti pagal dailininko projektą. Todėl čia viskas harmoninga, labai originalu, bet drauge ir jauku. Modernizmas nevargina savo formomis, o maloniai pradžiugina.

Čia pat dešinėje yra zakristija, kurioje du didžiuliai V. K. Jonyno sukurti vitražai — šv. Petras ir šv. Paulius.

Koplyčios dešinėje iš lauko yra įmūryta metri-kinė lenta. Ten parašytos architekto ir dailininko pavardės, kad gvardijonu tada buvo Tėv. Jurgis Gailiušis, vienuolyno vikaru Tėv. Jonas Dyburys, kad tai pastatyta 1966 m.

Vatikano paviljono paminklas
Keliaudamas į vienuolyną, pasukęs už nulinkusių pušų, pamatai tikrai keistą net nesuprantamą paminklą — kažkokią sieną, išlenktą kampu ir apdėtą reljefinėmis skulptūromis.

Čia sustoja visi lankytojai, nusifografuoja, skaito įrašus, ką tai reiškia.

Istorija yra tokia. 1964 - 1965 Niujorke buvo pasaulinė paroda. Ten buvo Vatikano paviljonas. Prie įėjimo virš durų dail. V. K. Jonynas sukūrė didelę reljefinę skulptūrą, kur vaizduojama Kariaujanti Bažnyčia, Kenčianti Bažnyčia ir Triumfuojanti Bažnyčia. Visa tai padaryta labai moderniai, panaudojant cementą ir kitas medžiagas, net paprastus akmenėlius priklijuojant.

Po parodos, kai buvo nugriautas paviljonas, šį kūrinį atidavė dailininkui, o dailininkas — šiam vienuolynui. Miškelio fone buvo pastatyta speciali siena su nedideliu kampu ir prie jos 1967 pritvirtintas šis reljefas. Anglų kalba metrikinėje lentoje paaišinama, kad pranciškonai Kennebunkporte šį istorinį kūrinį dedikuoja kenčiančiai Bažnyčiai Lietuvoje.

Kiti meno turtai
Visą laiką pranciškonai buvo atviri lietuviškam menui. Atsirado vienuolių, kurie jį sekė, rėmė ir rūpinosi, kad jis puoštų Kennebunkporto vienuolyną, gimnaziją — vasarvietę ir sodybą. Buvo suburti lietuviai menininkai, išugdytos šventovės, atliktos statybos. Rūpintasi ne tik monumentaliais kūriniais, bet ir tapyba bei grafika. Telkta tiek religiniai, tiek įvairios tematikos kūriniai. Tai džiugino lietuvius menininkus ir garsino šią vietovę.

Lipdami vienuolyno laiptais, ant sienų rasime Adomo Galdiko, Viktoro Petravičiaus, Vytauto Igno, Telesforo Valiaus, Viktoro Vizgirdos kūrinių.
Čia dažnai vasarojo dail. Kazimieras Žoromskis. Tai jo kūrinių čia pamatysime bibliotekoje, koridoriuose, kambariuose. Didžiojoje salėje kabo didžiulis jo tapytas šventas Jurgis.

Šv. Antano gimnazija
Čia Pranciškonai buvo suorganizavę ir Šv. Antano aukštesniąją mokyklą — gimnaziją, tikėdamiesi iš mokyklos mokinių susilaukti pašaukimų. Aukštesnioji mokykla buvo atidaryta 1955 metais, uždaryta 1969 metais, gyvavo 14 metų. Nepalankios emigracinio gyvenimo sąlygos privertė ją uždaryti. Gimnazija buvo pastatyta tuometinio provinciolo Tėv. Jurgio Gailiušio iniciatyva.

alt
Šv. Antano gimnazija, veikusi 1955 — 1969 metais. Uždarius gimnaziją, pastatas buvo pritaikytas vasarvietei.

Bet mokykla atliko didelį vaidmenį, išleido visą eilę mokinių, kurie čia gavo gilesnį religinį išsiauklėjimą ir lietuvišką išsimokslinimą. Mokyklai buvo pastatytos gražios patalpos su didele sale. Uždarius mokyklą, patalpos pritaikytos patogiam vasarnamiui.

Gražios vasaros
Reikia prisiminti ir tą kultūrinį gyvenimą, kuris čia vyksta atostogų metu per vasarą. Čia nėra taip sau atostogavimas. Čia kiekvieną vasarą vyksta koncertai, paskaitos, literatūros vakarai, studijų savaitės, iš stovyklautojų sudaromi chorai ir jie koncertuoja. Atvyksta koncertuoti ir kiti pasižymėję menininkai, lietuvių bičiuliai. Tuo yra puoselėjama lietuviškoji kultūra. Kai Lietuvoje buvo pritildoma visokia katalikiška akcija bei jos apraiška, čia ji buvo ir tebėra rūpestingai ugdoma.

Kiekvienas, kuris turi progos čia vasaroti, išvyksta daugiau pamatęs, pažinęs ir lietuviškiau nusiteikęs. Be to, juk čia ir JAV prezidento rezidencija. Dabar Kennebunkportas nuolat minimas spaudoje ir televizijoje. Prezidentas George Bush gi yra labai palankus Lietuvai. Jis mėgsta aplankyti ir lietuvių pranciškonų vienuolyną.

*

Praėjo 40 metų. Taip greitai toks didelis laiko tarpas. Reikia džiaugtis, kad nepasiklysta, kad sugebėta taip įprasminti laiką per maldą, giesmę, lietuviškosios kultūros ir lietuviškosios kūrybos palaikymą. Todėl šis lietuviškas vienuolynas ir yra toks unikalus ir visiems mums labai brangus. Duok, Dieve, kad ir toliau jis būtų užuovėja religijai, lietuviškai kultūrai, kūrybai; kad būtų jis švyturys ir po pasaulį pasklidusiems lietuviams — švyturys, kuris šviestų mūsų kelią ir šauktų burtis bei palaikyti visa, kas sava, lietuviška — visa, kas mus tobulina ir padaro kilnesniais.