APOLINARO BAGDONO LYRIKA Spausdinti
Apolinaras Bagdonas (gim. 1912. VI.4) yra mūsų visuomenei gerai žinomas kultūrininkas ir visuomenės veikėjas, iš profesijos mokytojas, 1943 metais baigęs Vilniaus universiteto Humanitarinį fakultetą, Vokietijoje buvęs gimnazijos direktoriumi, Čikagos universitete gavęs magistro laipsnį iš klasikinių kalbų. Apart to, jis yra daugelio laikraščių bendradarbis ir įvairių organizacijų narys, priklauso Lietuvių Rašytojų draugijai (valdybos narys nuo 1983).

Apolinaras Bagdonas eilėraščius pradėjo rašyti dar būdamas gimnazijoje ir iki šiam laikui spėjo išleisti šešias knygas: penkis poezijos rinkinius: Sutemų ugnys (1956 m.), Pruo gintarą longa (1978, žemaitiškai), Medviegale pasaka (1979, žemaitiškai), Žodžiai į tolį (1983), Likimo antspaudas (1988) ir novelių knygą Gyvenims Najūkaa (1982, žemaitiškai). Rankraštyje turi libretą Pagrobtoji vaidilutė.

Žemaitiški eilėraščiai yra labai vykę: jautrūs, tiesūs, meilūs ir jausmingi. Matyti, kad autoriui gimtoji žemaičių kalba (kas nori gali vadinti "tarme") arčiau širdies, ja lengviau išsireikšti, mintis dėstyti. Labai nuosekli minčių plauką. Pagalvojau net, kad Bagdonas, rašydamas žemaitiškai, atlieka istorinę misiją, pvz., kada, sakykime, po 100 ar 500 metų žemaitiškai niekas nebekalbės ir neberašys, kalba išnyks, kaip išnyko jotvingių ir prūsų tarmės, tuomet Bagdono poezija, šalia kitų žemaitiškai rašiusių poetų, bus viena iš nedaugelio autentiškų šaltinių žemaičių tarmei studijuoti.

Visiems išeivijos poetams šiandien yra būdingi trys tematiniai motyvai (su mažomis išimtimis): Dievas, tėvynė ir meilė arba pats autorius su asmeniškomis reminiscencijomis, svajonėmis, filosofiniais svarstymais. Šie trys motyvai dominuoja ir Bagdono poetinį akiratį kartais silpniau, kartais stipriau. Dažname eilėraštyje rasi Dievą su kryžiais, tėvynę su partizanais ar autorių su žydinčiomis gėlėmis, savo krašto pasiilgimu ir 1.1. Pagal tai ir knygų skyriai grupuojami.

Apolinaras Bagdonas, kaip gyvenime, taip ir kūryboje, yra kuklus, nuoširdus, draugiškai suprantamas, taigi ir savas. Jį valdo jausmai. Iškeldamas idėjinę pirmenybę jis vadovaujasi nuotaika, impulsais, net sapnais, bet ne protu, ne logika. Savo eilėraščiuose jis pirmučiausia išsako save, asmeniškus išgyvenimus, dienų fragmentaciją, todėl jį galima laikyti romantizmo atstovu ar jų poveikyje rašančiu. Romantizmas visuomet krypsta į subjektyvinius gyvenimo reiškinius, jausminį daiktų ir dalykų pažinimą: ilgesį, liūdesį, skausmą, visa, kas negrįžtamai praėję. Romantizmas nepažįsta grynojo proto logikos, kokių nors mokslinių svarstymų, protinės poezijos. Viską suima nekalta meilė, dienų trapumas, praėjusios jaunystės žydėjimas, tuo tarpu dienos kasdienybė juoda ir skaudi.

Bagdono poezija kasdieniška kalbos atžvilgiu. Jis neieško naujų išsireiškimų, mokslinių aliuzijų, nesivaiko madų, neįvelka minties į sunkias, vargiai suprantamas metaforas. Jis kalba širdimi, visiems suprantama kalba, jo žodžiai tiesūs ir reiškia tai, ką sako. Jo vidaus pasaulis, jo dvasinis stovis atvira knyga — ką išgyvena, jaučia, tą poetas ir atidengia be jokių užuominų, naujadarų ar sintaksinių išvingiavimų.

altApolinaras Bagdonas

Jo eilėraščių forma kukli, aiški, tiesioginė. Eilėraščiai daugiausia trumpi — dviejų ar trijų punktų, eiliavimas lengvas, sklandus, gera kalba — nėra filosofijos ar teologijos ieškojimų, gudravimų. Yra šiek tiek ir baltųjų eilių, nedaug, laikosi literatūros teorijos normų. Mintis trumpa, ją išlaikyti padeda atvirumas ir aiškumas — kai baigiasi eilėraštis, baigiasi ir vaizdas — nieko jis nepalieka pačiam skaitytojui surasti ar įsivaizduoti, kaip mėgsta daryti ne retas poetas, rašąs be jokių gramatinių ar sintaksinių taisyklių. Romantikui tai suprantama — jausmai nuveda, mintis dažnai pasislepia svajonių soduose, gėlių žieduose, nes poezija yra jausmų kalba, ne proto diktatas. įdomu, Bagdono eilėraštis atrodo kaip auton uis dvasinis veidrodis: jeigu poetas gerai jaučiasi, pasijunta laimingas, eilėraštis išeina teigiamas, gražus, miela skaityti, pvz., "Mūsų dienos":

O dienos vis skuba ir nešasi mus,
Lyg viesulas siausdamas virš debesų.
Pasaulis toks verdantis, gyvas, žavus —
Dalelė to džiaugsmo ir ašai esu.

Likimo antspaudas, 55 p.


O kada poetas jaučiasi blogai, kažkas jį yra suerzinęs, sušlubuoja sveikata, tada ir eilėraštyje atsispindi tokia pati nuotaika, eilėraštis išeina liūdnas, sentimentalus, pilnas skausmo, ašarų, nusiminimo, pvz., "Kelionė":

Klumpančios kojos, pavargusios akys,
Ir tas kelias vis tęsias tolyn;
Žingsniai apsunko ir siela pavargo...
Į kurį miestą ir kurion šalin?

Likimo antspaudas, 47 p.


Poetą valdo dienos įspūdžiai, svajonių potvyniai. Tai universalu, nes dienos įvykiai atsiliepia kiekvieno rašytojo kūryboje, todėl panašūs eilėraščiai labai mėgiami ir suprantami, ypač liūdesio valandomis.

Apolinaras Bagdonas yra labai religingas poetas — religiniai eilėraščiai nustelbia patriotinius, bet, suprantama, nenustelbia paties autoriaus; kartais sunku atskirti, kur asmeniška patirtis, kur bendražmogiška aliuzija. Religiniai eilėraščiai prasmingi ir ypač įdomūs ten, kur Bagdonas išreiškia savo jausmus ar kitus asmenis, pvz., šventąjį, Mariją, ar tiesiog Kristų, palygindamas lietuvio kančias su Nukryžiuotojo kančiomis, jas sugretindamas, tokiu būdu jis sujungia dabarties klaikumas su ateities viltimi.

Dievuje poetas mato ateities šviesesnį rytojų, tereikia kentėti ir laukti, aišku, ir melstis, Dievas neužmirš ir neapleis. Pasitikėjimas Kristumi išmelš laisvę mūsų kraštui, jausmingas susirūpinimas būsimais metais.

Tikėjimas, reikia suprasti, yra jungtis, dvasinė idėja, kuri palengvina gyvenimą ir suteikia ateities aiškesnę viziją.

Sustokime prie kelių religinių eilėraščių iš rinkinio Žodžiai į tolį. Čia Bagdonas išsako savo kančią kitų žmonių kančiomis. Labai kilnu. Pvz., "Kolonų pavėsy" poetas susirūpinęs "kritusio brolio" pomirtine sielos padėtim:

Žemės gimtosios šventieji gojai,
Kritusio brolio maldą kartoja.
—    Ora pro nobis peccatorihus,
—    Skausmingai virpa aukštos kolonos,
Kyla altoriun maldos akordai,
Šypsos viltingai akys Madonos.

Žodžiai į tolį, 7 p.


Giesmė "Sveika Marija, malonės pilnoji", kaip ir Maironio giesmėje "Marija, Marija", poetui atneša džiaugsmą ir jis baigia eilėraštį — "Šypsos viltingai akys Madonos". Tai nėra vien poeto noras matyti kritusį brolį danguje, bet kartu reiškiamas pasitikėjimas Dievo Motina. Nors panašūs jausmai yra gana kasdieniški, bet "kritusio brolio" sugretinimas tokiame kontekste visai priimtinas. Kadangi dauguma mūsų gerai žino lietuvišką ir lotynišką "Seika Marija" tekstą, tai lotyniškų žodžių panaudojimas nesudaro rūpesčio suprasti.

Šiame eilėraštyje taip pat žymus susirūpinimas ir gyvaisiais "vargšais našlaičiais", pridengtas pirmojo rūpesčio viltimi. Dievo Motina rūpinasi gyvais ir mirusiais lygiai, todėl yra viltis, kad ji išgelbės ir "kritusį brolį", tai yra viltis, kad ji padės ir "vargšams našlaičiams".

"Šventajam karalaičiui" skirtame kūrinėly Bagdonas lyg ir tęsia "Sveika Marija" giesmės temą. Kaip Dievo Motina, taip ir šv. Karalaitis yra visų užtarytojai:

Tu prispaustų vaikų maldas
Nunešk prie dieviškos širdies.
Te kritusių sūnų auka
Vergijos sutemas nuplėš.

Žodžiai į tolį, 12 p.

Šv. Kazimieras, kaip ir Marija, yra mūsų paguoda nelaisvėj ir nevilty. Maironio pirmas posmas irgi kalba apie vergiją ir neviltį baisaus priešo akivaizdoje, palyginkime "Marija, Marija, palengvink vergiją" ir 1.1. Lelija yra nesuteptos meilės simbolis ir šiais žodžiais poetas meldžia užtarytoją, kuris buvo Dievo paskirtas specialiai Lietuvai. Visos šios ir panašios aliuzijos yra tiek pat tradicinės, kiek ir naujos.

Patriotiniai eilėraščiai esmėje išsako partizanines idėjas, jų kilnią mirtį, pasiaukojimą savo tautai, nepaprastą tėvynės meilę. Jų darbų tauta neužmirš, nes jų auka įvertinta, ji pasiliks gyva amžinai — per laisvės kovotojus į istorinę garbę. Partizano auka, sekant poetą, yra auka už tikėjimą, už tėvynę, už valstybę, už tėvus ir vaikus, artimuosius, draugus, kartu už praeitį ir ateitį.

Patriotikai skirtuose posmuose žymu retorinis stilius, bet tai neišvengiama, nes vartojamas kasdieninės kalbos žodynas. Apie laisvę, partizanus nuolat rašoma laikraščiuose, kalbama, todėl žodynas beveik išsemtas, tobulybė sunkiai pasiekiama; verčiamasi tais pačiais, daug kartų girdėtais išsireiškimais. Eilėraštyje "Kritusiam broliui" Bagdonas pajunta ryškų vaizdą liūdinčios moters prie žuvusio vyro, brolio, mylimojo, nors moters, kaip tokios, pačiame eilėraštyje nėra.

Gimtosios žemės smėlis — tavo lova,
Ir aukurai senų milžinkapių — draugai.

Žodžiai į tolį, 23 p.


Skaitytojas žino, kad kritęs brolis, kurio rankos nebekyla ir lūpos neprabyla, yra pasilikęs "tėviškės laukuose" ir jaučia, kas ištinka motiną ar žmoną prie jo kapo. Partizaninio karo aukos labai gerai pažįstamos, todėl aprašomieji vaizdai visai artimi mūsv sielai, visai suprantami. Ypač, kad ii čia yra vilties prošvaistės, būtent — "kritęs brolis" ilsisi gimtosios žemės smėly, šalia milžinkapių, savo mistinių draugų, todėl patriotinė idėja dar sustiprinama, nes tokio brolio auka yra auka už tėvynę, tikėjimą, už visus tėvynainius.

Kapus tuos mintimis išbučiuosiu,
O žemę širdimi apkabinsiu,
Kur kalnas alyvom sužydęs:
Vartus tuos iš tolo pažinsi.

Žodžiai į tolį, 31 p.


Šis eilėraštis šiek tiek primena Konstantino Čiurlionio kapų vartus ir angelus, kurie ateina į žemę ir atpažįsta savo kapines kaip tik iš tų kapinių vartų. Ir čia poetas pirmame posmelyje prisimena kapinių vartus, pro kuriuos visi įeiname... Šie tikrovės vaizdai padeda skaitytojui palaikyti realybės ryšį su iliuzijomis. Eilėraštis prasmingas ir gaivus. Giminės ir kaimynai palaidoja tėvus ir brolius ir pasodina ant kapo našlaitėlių. Paskutiniuoju posmu Bagdonas prašo Dievą atsiųsti angelus, kurie uždegtų žvakutes nors vėlinių naktį. Ar kaimynai to negalėtų padaryti, kiltų klausimas? Kodėl poetas šaukia Dievą taip paprastam darbui? Laikas visus palaidoja ir užmarina: užmiršta giminės, draugai ir kaimynai. Taigi, kas pasės naujų našlaitėlių^ amžių bėgyje, kas primins ateities kartoms jų aukas, ištrins iš atminties praeitį? Kas daugiau, jei ne Dievas, jei ne Jo angelai... Todėl poetas partizanų aukas ir paveda dangiškajam Valdovui.

Asmeninės patirties eilėraščiai gana liūdni, melancholiški, tačiau nuotaikingi, apipinti gražiomis svajonėmis iš praeities dienų. Poetas liūdi, kad gyvenimas praėjo nepastebėtas, neatnešęs laukto išsipildymo. Didžiausia nelaime jis laiko pasitraukimą iš tėvynės, iš gimtųjų namų.

Kelias tolyn — o širdį sopa, sopa...
Žinau, ten niekas rankos neišties.
Dangus pavargęs liūdesy nuslopo.,
Kolonos skuba vejamos lemties.

Likimo antspaudas, 18 p.


Svajonės verčia rašyti apie gėlių žydėjimą, praėjusią jaunystę, kurios poetas nuolat ilgisi. Dega prisiminimai, bet tikro džiaugsmo nebėra, nes praeitis negrįžta:

Su sparnais nakties juodaisiais
Skristum ten toli... —
Nes čia ilgesį taip baisiai
Vienumoj kenti.

Likimo antspaudas, 36 p.

Kalbama asmeninės buities temomis, meilės motyvais. Daug kas rašančiųjų aprašo savo ego: meilė, kančia, laimė; gyvenimo prasmė ir panašios realijos, dažnai toli nuo tikrovės, bet arti poeto širdies. Ir Bagdonui meilė sustojo kažkur tarp kančios ir nevilties, nepasiekusi jo kambario durų ir neįėjusi vidun.

Daug kas buvo, bet praėjo
Laiko nešamuos skliautuos,
Ką jaunystė pažadėjo,
Nebegrįš jau niekados.

Žodžiai į tolį, 66 p.


Visuose meilės filosofijai skirtuose kūrinėliuose aiškiai jaučiama poeto liūdna praeitis, kartus apgailestavimas, kad iš gyvenimo jis ne viską, kas jam priklauso, gavo. Visai nenuostabu, kad eilėraščiu "Amžius", poetas išsako lyg ir savo dvasinį credo jam skirtame vienišo žmogaus gyvenime:

Amžius lenkia žemėn
Ir pečius ir sielą.
Toks gražus pasaulis,
Bet... tau nebemielas.

Žodžiai į tolį, 91 p.


Susumuojant, pagrindinės Apolinaro Bagdono eilėdaros žymės būtų šios: pirma, jis yra nepretenzingas poetas. Jis duoda pirmenybę jausmui, ne protui. Jis krypsta į subjektyvinius gyvenimo reiškinius, į asmens vidinę būseną, į savo paties laimę ar nelaimę. Antra, jo kalba irgi be pretenzijų, neįmantri, nemodernizuota, be naujadarų, ypatingų išsireiškimų — atviras ir suprantamas, liaudiškai pasakytume: kaip moka, taip šoka. Ir, trečia, jis nėra pretenzingas nė formos prasme, nė stilistika. Eilėraščiai pagrįsti vaizdine medžiaga, praleista pro savo mąstymo prizmę tokia forma, kokią išjaučia jo poetinė siela: be pompos, be dirbtinumo, be manierų. Nebūtų tikslu Bagdono poezijoje ieškoti kokių nors ypatingų metaforų ar palyginimų, nes eilinis skaitytojas vargu atskirs metaforą nuo hiperbolės ar poetinį įvaizdį nuo paprasto vaizdo pro langą. Tai, mano nuomone, gero poeto savybė. Jis nesiveržia į jam svetimus daržus, nelipa į Parnaso kalnus — ką jis nori pamatyti, jis pamato iš žemiau, iš savo žemės kampo ir aprašo visiems suprantamais žodžiais.

Baigdamas šias trumpas apybraižas, negaliu praeiti tylomis nepaminėjęs gražaus ir prasmingo eilėraščio, skirto Alicijai Rūgytei, neperseniausiai mirusiai Čikagoje mokytojai, žymiai švietėjai, veikėjai ir auklėtojai. Štai jo paskutinis punktas iš Likimo antspaudas:

Ilsis tavo kūnas ne gimtoj žemelėj,
Bet tavoji meilė pasiliks gyva,
Ir "Aušros" idėjos ras Tėvynėn kelią,
Ir netils už laisvę jos vaikų kova.

Darbščioji bitelė, 32 p.

Apolinaras Bagdonas neperseniausiai atšventė savo 75-tą gimtadienį. Linkime jam geros sveikatos ir daug kūrybinės sėkmės.