LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIS Spausdinti
Dr. Broniaus Povilaičio knygai iš spaudos išėjus

Nūn savo dėmesį skiriame tauriam lietuviui, valstybinio masto Lietuvos agronomui, Kanados augalininkystės, selekcijos ir genetikos šakų mokslininkui, moksliniam patarėjui, filosofijos daktarui, kukliam Lietuvių ūkininkų sąjungos nariui, jos buvusiam vicepirmininkui BRONIUI POVILAIČIUI, prieš ketverius metus nelauktai iškeliavusiam amžinybėn. Jį prisiminti gerą progą suteikė neseniai Čikagoje iš spaudos išėjusi daktaro Broniaus Povilaičio stropiai parengta ir parašyta knyga "Lietuvos Žemės Ūkis". Tai raiškus velionio palikimas Lietuvai ir pasauliui. Minėto mokslinio darbo pilnas pavadinimas — "Lietuvos Žemės Ūkis, jo raida ir pažanga 1918 — 1940 metais". Kaip matome, autorius susitelkė nušviesti Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio raidą ir pažangą, kuri yra užkariautojo nugramzdinta užmarštin ir apjuodinta. Autorius savo veikalą paskyrė brangiai žmonai Monikai jų gražaus vedybinio gyvenimo prisiminimui.

Jau pasiekusi skaitytoją knyga atveria naujas galimybes studijoms, sugretinimams ir įvairiausiems nepriklausomos Lietuvos ir pokarinės okupuotos Lietuvos žemės ūkio rodiklių palyginimams. Siame straipsnyje yra pateikiami tokio pobūdžio pirminio palyginimo kai kurie duomenys, kuriuos okupacinė administracija Maskvos yra verčiama slėpti nuo tautos, nuo mokslus siekiančios inteligentijos ir nuo pasaulio.

Su dr. Povilaičio knyga Lietuvos žemės ūkis (1918 - 1940) visuomenė buvo supažindinta 1988 m. balandžio 2 d. Jaunimo centre Čikagoje. Čia spausdiname dr. Kazio Ėringio tos knygos apibūdinimą. — Red.

Neteikdamas daug dėmesio apžvelgiamos knygos formalioms ir techninėms spaudos pusėms, pažymėsiu, kad veikalas yra 368 psl., jo turinyje 14 skyrių, kurių keturioliktajame yra šie svarbūs priedai: Žemės reformos įstatymas ir Žemės Ūkio Rūmų įsteigimo įstatymas. Be to, čia yra leidinyje paminėtų lauko ir daržo kultūrų, svarbiausių jų ligų ir kai kurių piktžolių sąrašas lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis. Tai teikia galimybę pasinaudoti leidiniu mažai žinantiems lietuvių kalbą. Išsami 34 psl. santrauka anglų kalba atveria galimybę naudotis ir kitataučiams. Šio veiksmingo būdo padidinti dokumentų ir šaltinių pagrindu parašytų veikalų efektyvumą, deja, lietuvių išeivija lig šiol reikiamai nepanaudojo. Knygoje yra 88 numeruotos lentelės, 50 nenumeruotų lentelių — stulpeliais organizuotų skaičių telkinių, septyni žemėlapiai — kartoschemos, 26 nuotraukos iš nepriklausomos Lietuvos gyvenimo. Panaudota 23 pagrindiniai stambūs informaciniai šaltiniai, tokie kaip Lietuvos statistikos metraštis, penkiatomis Žemės ūkio vadovas ir kt. Literatūros sąraše — 216 šaltinių. Visa tai parodo darbo apimtį. Daug pasinaudota bostoniške Lietuvių enciklopedija.

Velionio Broniaus Povilaičio knyga yra parašyta vokiečių profesionaliosios žemės ūkio taikomojo pobūdžio literatūros leidybos tradicijoje, kurios svarbiausieji požymiai yra šie: knygos turinys yra knygos pradžioje, tačiau po pratarmės ir įvado. Tokios tvarkos nenaudojo Rusija ir nežinojo porevoliucinė Sovietija. Tik dabar, paskutiniaisiais dešimtmečiais, sovietų mokslo žmonės išmoko neniršdami tokiose knygose susirasti turinį, nes ilgą laiką buvo visai izoliuoti nuo pasaulio. Turinį sovietų leidyklos griežtai dėdavo knygos pabaigoje ir tik paskutiniaisiais dešimtmečiais vis dažniau pasitaiko knygos pradžioje. Panašiai elgiasi ir anglo-saksų leidyklos, nors nevengiama įvairovės. Vokiečių taikomojo pobūdžio leidybos tradicijai priklauso ir tai, kad aptariamos knygos tekste visai nėra literatūros nuorodų, visai nėra išnašų tekstų knygos paraštėse ir nesiremiama autoritetais. Tai agronomijos taikomojo mokslo specifika, nes, pavyzdžiui, neįmanoma kalbant apie žemės dirbimą pasiremti kokiu nors romėnųvCato ar Lietuvos ir Lenkijos agronomijos tėvu M. Očiapovskiu ar pan., nes žmonės žemę dirbo nuo neatmenamų laikų. Priešingybė yra istorijos mokslai, kurių leidiniuose remiamasi autoritetais, išnašos surašytos puslapių paraštėse, šaltinįai surašyti knygos paraštėse ir jos pabaigoje pakartojami.

Gi teoriniuose žemės ūkio mokslų leidiniuose bibliografiniai šaltiniai paprastai dedami knygos sąraše ar skyrių pabaigoje, o knygos teksto paraštes vengiama perkrauti šaltiniais ir išnašų tekstais. Tuo tarpu autoriaus Povilaičio knygos lapų paraštėse išnašų ir bibliografinių šaltinių nėra, kas palengvina naudotis knyga praktikos reikalams ir apsunkina ateities istorines studijas, juo labiau, kad tekste nėra jokių nuorodų į šaltinius. Visumoje ir glaustai tariant, išleistas veikalas yra patikimas ginklas ginti Nepriklausomą Lietuvą nuo užpuoliko ir niekintojų.

Kai kas gal pasakys, kad žemės ūkis tai dar ne visa Lietuva. Neprieštaraujant tokiai nuomonei, pasakytina, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1913 m.) tik 14% Lietuvos gyventojų gyveno miestuose, 1939 m. — 23%, 1977 m. —58%, skaičiuojant pagal dabartine okupuotos Lietuvos teritoriją. Gi didesniuose negu 2000 gyventojų miestuose 1923 metais gyveno tik 18,4% ir tik 23,5% — 1923 metais (čia skaičiuota nepriklausomos Lietuvos teritorijai). Taigi pradžioje 82, o vėliau 76 krašto gyventojai iš 100 buvo susiję su žemės ūkiu ar kaimo gyvenimu, nes mažesni negu 2000 gyventojų miesteliai buvo persunkti kaimo buities ir pagrindinai užsiėmę žemės ūkio darbais. Atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Konstituciniuose Pagrinduose ir Konstitucijose pasakyta, kad pagrindinis krašto turtas yra žemė ir darbas, nes šalis neturi kitokių gamtos turtų.

Įsidėmėjus tai, kas aukščiau pasakyta, paaiškėja principinė velionio Broniaus Povilaičio knygos "Lietuvos Žemės Ūkis" svarba. Tai veikalas apie aštuonių iš dešimties gyventojų darbo rezultatus ir veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai leidinys apie žemės ūkio raidą ir pažangą, faktais ir skaičiais atremiantis visus visokiausius priešo ir jo rėmėjų prasimanymus apie tariamąjį nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio menkavertiškumą, kurio rezultatus sunaikino iš visų pusių užplūdę atėjūnai.

Siekiant raiškumo,pasakytina, kad ką tik iš spaudos išėjusi Broniaus Povilaičio knyga gali būti laikoma savotiška moksline ataskaita pagal taikomojo pobūdžio mokslinę užduotį, išsamiai išdėstyta didžiuliuose penkiuose "Žemės Ūkio Vadovas" tomuose, išleistuose 1931 metais ar netrukus po to (5-tas t., — 1934). Pagal tuos tomus arba pirminius jų konspektus buvo ruošiami Lietuvos agronomai ir įvairiomis perdavimo pakopomis iš tų tomų sėmėsi žinių visa profesionalioji žemės ūkio spauda. Velionis Bronius buvo vienas iš labai kūrybiškai veikiančių asmenų laisvoje tėvynėje ir išeivijoje. Jis gerai įsigilinęs į reikalą ir žvelgdamas per vieningą savosios profesijos agronominę prizmę, su reikiamu atsargumu ir taktu pateikia lietuvių tautos ir valstybės žemdirbiškos veiklos įsodrintą faktais ir skaičiais ataskaitinį darbą.

Knygos "Lietuvos Žemės Ūkis" bendro pobūdžio trijuose iš penkiolikos skyrių glaustai pateikiama gausybė skaičių ir faktais pagrįstų žinių apie Lietuvos dirvožemius, klimatą, gyventojus, imigraciją, žemės valdymo santykius praeityje, apie 1922 metų Žemės reformą ir kt. Tuose skyriuose sunkiausiai surandamais Lietuvoje duomenimis galima matyti Lietuvos ir Ontario provincijos meteorologinių duomenų palyginimą, kas svarbu selekciniams tyrinėjimams: skaičiai apie lietuvių imigraciją, žinios apie Valakų reformą ir 1922 metų Žemės reformą. Įdomumo dėlei pažymėtina, kad Valakų reformos metu Žemaitijoje buvo išmatuoti 24 000 valakų, iš kurių 9000 buvo tušti, neapgyventi, kas sudaro 37,5% valakų. J. Milius okupuotoje Lietuvoje dabar ištyrinėjęs Upytės pavieto Valakų reformos dokumentus, taip pat nustatė išmatuotų, apgyventų ir tuščių valakų skaičių ir Upytėje rado mažiau tuščių valakų. Tai svarbūs skaičiai mūsų žemdirbiškos praeities pažinimui.

Keleriopai teigiamą reikšmę tėvynei ir išeivijai turi knygoje pateikiamos žinios apie 1922 metų Žemės reformą Lietuvoje ir knygos priede esantis jau sunkiai surandamas čia pilnai pakartotas Žemės reformos įstatymas. Apie reformą pasakyta daug, neišklystant į akligatvius, o norint ją išsamiau prisiminti, reikia atskiro pranešimo. Šia proga pažymėtina gal tiek, kaip nurodo autorius, kad žemės reforma Lietuvoje buvo pravesta saikingai, ištęstai — ne taip radikaliai per 3 — 4 metus kaip Latvijoje ir Estijoje, ir dėl to gal buvo išvengta stambių klaidų. Teisingai ir taikliai autorius rašo: "Laikinoji vyriausybė dar 1919 metais savo deklaracijoje skelbė, kad svarbiausias atliktinas vyriausybės darbas esanti žemės reforma ir kad žemė bus duodama bežemiams ir mažažemiams". Tačiau daug kam kilo rimtų abejonių, ar reforma nebus priešinga katalikų dorovės mokslui. Jie manė, kad nuosavybę atimti iš savininko prieš jo valią yra neteisinga, išskyrus ypatingus atvejus, o jei ir atiinti, tai savininkams turi būti teisingai atlyginama. Tai ypač palietė krikščionis demokratus ir jų bloką, laimėjus rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Laimėjusioji partija tarėsi negalinti nesiskaityti su balsavusiųjų daugumos valia darniai sugyventi su krikščioniškuoju mokslu. Steigiamojo Seimo sudarytoje komisijoje Žemės reformos įstatymo projektui paruošti, šalia kitų, darbavosi Valstiečių liaudininkų partijos narys A. Rimka ir Krikščionių demokratų bloko įtakingas atstovas kun. M. Krupavičius. Jie abu buvo pagrindiniai reformos klausimo žinovai ir judintojai. Nors jų ideologinės ir ekonominės pažiūros skyrėsi, tačiau nesivaidydami dirbo darniai. Beje, kilęs iš kumečių sluoksnio, bet mokslus baigęs Vakarų Europoje, Steigiamojo Seimo pirmininkas krikščionis demokratas A. Stulginskis reikalavo sai-kingesnės žemės reformos. Bendrai, katalikiškoji visuomenė buvo susirūpinusi, ar žemės reforma gali būti suderinta su Katalikų Bažnyčios etika. Pagaliau buvo gautas tuometinio pavyskupio Skvirecko raštas, kad žemės reformos įstatymas derinasi su katalikiškuoju mokslu. Tuo klausimu kun. M. Krupavičius yra pasakęs, kaip pažymi velionis Povilaitis, jog "nepaisant pakartotinų dvarininkų skundų Vatikanui, kad Lietuvoje kunigas vedąs plėšikišką, antimoralinę žemės reformą, Vatikanas nė vienu žodžiu manęs nebuvo tuo reikalu palietęs. Čia jau didelėj dalyj arkivyskupo Matulevičiaus nuopelnas".

Ryšium su tuo primintina, jog Žemės reformos įstatyme, be kita ko, įsakmiai pažymėta, kad yra nusavinamos Rusų Bajorų banko ir Valstiečių Žemės banko išdalintos kolonistams žemės, rusų valdžios konfiskuotos žemės, tarnavusių kovojusiose prieš Lietuvos nepriklausomybę priešų armijose žemės ir kt. Daugiausia pagal reformos įstatymą suvalstybintų žemių buvo išdalinta 1923 — 1926 metais. Būdinga, kad 1926 metais gavo žemės mažiausias skaičius karių — nepriklausomybės karų savanorių.

Pažymėtina, kad Žemės reformos įstatyme buvo padaryti keli pakeitimai, prie kurių čia nesustosime. Tik atkreipsime dėmesį, kad 1925 metais išperkamasis mokestis už žemę grūdais jos gavusiems — buvo pakeistas pinigais nuo 0,5 iki 7 litų už 1 hektarą metams.

Ketvirtas ir penktas knygos skyriai yra skirti laukų ir gyvulių ūkiui. Beje, ketvirtasis skyrius, pats didžiausias — daugiau kaip dvigubai didesnis už gyvulininkystės skyrių — užima 80 puslapių. Tie du skyriai yra pagrįsti gausybe skaičių tekste ir duomenų lentelėmis.

Ketvirtojo skyriaus pradiniuose poskyriuose glaustai nušviečiami žemės nusausinimo, rūšiavimo, tręšimo, augalų apsaugos, žemės dirbimo, kaimų skirstymo vienkiemiais ir kiti klausimai. Kasmetinio žemės nusausinimo suvestinėje lentelėje paskutinis įrašas — 1939 metų, o nepriklausomybės metais nusausintų žemių ploto suma — 457 748 hektarai. Čia pastebėsime ir pridursime, kad Lietuvos valstybės ekonominiu potencialu ir žmonių prakaitu vyko žemių sausinimas ir 1940, ir 1941 metais iki pat karo veiksmų pradžios. Prisumuojant tuos plotus neprikilausomai Lietuvai, pelnytai priklausytų 493 600 ha nusausintų žemių. Sovietinė Lietuvos statistika prisumuoja ir carizmo laikais bei Klaipėdos krašte anksčiau nusausintą 29 800 ha plotą. Taigi nepriklausomos Lietuvos krašto ūkis naudojo daugiau kaip pusę milijono hektarų nusausintų žemių, kurį sovietai pasigrobė 1944 metais, antrą kartą okupuodami Lietuvą. Jie tose nusausintose ir pradedančiose pelkėti žemėse su dideliu triukšmu ir technika pradėjo žemių sausinimą. Velionis Bronius nurodo, kad nepriklausomybės metais daugiausia buvo nusausinta 1931-siais, kai nusausintas plotas pasiekė 53 635 ha. Gi švaistant sovietų energetinius išteklius ir triukšmą, per pirmuosius 16 antrosios okupacijos metų prieškarinis maksimalus metinis nusausintas plotas buvo viršytas tik 1953, 1958 ir 1959 metais, nors sausinimo darbai žymia dalimi telkėsi nepriklausomybės metais nusausintuose ir lengvai įveikiamuose plotuose.

Autoriaus Broniaus Povilaičio knygoje ypatingą reikšmę turi poskyris, pašvęstas žemės klasifikacijai, populiariai tariant žemės rūšiavimui, kuris buvo atliekamas sutinkamai su Antrojo Seimo išleistu žemei rūšiuoti įstatymu, ir darbai buvo pradėti 1923 metais. Įdomumo dėlei nuo savęs priminsime, kad didžiulėje Lietuvos valstybėje jau Valakų reformos laikais (pvz., Upytės paviete ji buvo pravesta 1553 — 1555 m.) žemė buvo rūšiuojama į tris kategorijas ir senąja slavų bažnytine kalba buvo vadinama taip: žemė "dobraja" (gera), žemė "sredniaja" (vidutinė), žemė "podlaja" (bloga). Carinės rusų priespaudos laikais, kaip nurodo autorius, žemė buvo skirstoma tik į dvi rūšis ne pagal požymius, o grynai pagal administracinius vienetus ir todėl labai neteisingai. Nepriklausomoje Lietuvoje žemė buvo suskirstyta į penkias rūšis ir apmokestinta taip: I rūšies 1 ha — 9 litai metams, II-os — 7.5 litai, III-os — 5 litai, IV-os — J..5 litų ir V-os — nenaudinga ir neapmokestinama. Lietuva buvo suskirstyta į penkias sritis. Naudinga jau primiršusiems priminti, kad Suvalkijoje 1937 metais už 100 ha žemės vidutiniškai reikėjo mokėti 614 litų metams, Vidurio žemumoje — 497 litus, Žemaitijoje — 424 litus, Aukštaitijos kalvyne — 339 litus ir Vilniaus krašte — 267 litus.

altProf. dr. Bronius Povilaitis
 
Nepriklausomoje Lietuvoje atlikta žemės klasifikacija, arba rūšiavimas, parengė patyrusius specialistus, ir ypač šios rūšios darbų tradiciją, jų naudos sampratą. Pokario okupacijos metais Dirvožemių tyrimo ir kartografavimo grupė, vadovaujant mokslininkams, per 20 metų ištyrė beveik visus Lietuvos dirvožemius ir paruošė sudėtingą metodiką naujam kokybiniam žemių vertinimui arba, kaip dabar vadina, bonitavimui. Po to, apibendrinamojo pobūdžio metodiškai sutikslinti tyrimai buvo atlikti 1966 — 1968 metais ir sudarytas Lietuvos žemės kadastras. Šiems darbams ypatingai trukdė ortodoksinio marksizmo demagogija, garsindama, kad, nesant privatinės žemės nuosavybės, nėra reikalo turėti ir žemės kadastrą, nes "nesą blogų žemių, o yra tik blogi šeimininkai". Bet sudarytas kadastras rodė visai ką kitą. Išskyrus ir įvertinus visą Lietuvos žemę, 44 administraciniai rajonai buvo suskirstyti į keturias grupes. Pirmos rajonų grupės žemė įvertinta pagal vidurkį 42 balais (svyravimai 50 — 36 balų ribose), II gr. — 32 balai (36 — 28 balų ribose), III gr. — 28 balai (33 — 25 balų ribose), IV gr. — 23 balai (25 — 20 balų ribose). Lietuvos vidurkis 33 balai.5 Šie kokybiniai balai yra susieti su žemės derlingumu ir pajamingumu. Lietuvoje atlikus žemės vertinimo darbus, ir Maskva suskato kurti kokybinio žemių vertinimo metodiką ir kritikuoti lietuvių metodą. Vėl teko atlikti papildomus tyrinėjimus, norint prisiderinti prie bendrųjų imperinių reikalavimų. Tokia tad buvo nepriklausomoje Lietuvoje pradėto kokybinio žemės klasifikavimo evoliucija.

Iš kaimų suskirstymo vienkiemiais Povilaičio knygos poskyrio paminėtina, kad carizmo laikais Kauno gubernijoje (Tai kaimų sistemos Lietuva) buvo išskirstyta viensėdžiais 1743 kaimai, nepriklausomybės metais 6955 kaimai, ir dar buvo likę neišskirstytų vienkiemiais 2650 kaimų. Būdinga, kad kuo vėlesniais metais skirstyta, tuo buvo išdalinti mažesni kaimai: pradžioje maždaug po 300 ha, o 1938 metais vidutiniškai — 200 ha. Betgi likę neišskirstyti kaimai buvo didesni, pagal vidurkį 240 ha dydžio. Tai įdomūs duomenys apie mūsų kaimo tikrovę. Matyt, jie vieningiau laikėsi senovinės gyvensenos būdo, kuris buvo išsaugotas dideliuose kaimuose.

Apie mineralinių trąšų sunaudojimą pasakytina, kad Lietuva jų naudojo labai mažai ir vienšališkai fostorines. Nedaug trąšų naudojo ir Danija, bet Pabaltijo valstybėse fosforinių trąšų 1938 — 1939 metais sunaudota beveik keturis kartus mažiau, kalio trąšų — aštuonis kartus mažiau ir azotinių — beveik 16 kartų mažiau negu Danijoje. Papildant pažymėtina, kad nepriklausomos Lietuvos žemės ūkis gerose seniai įsavintose žemėse grūdinių kultūrų derlių padidino gana žymiai, bet sunkiu darbu, biogeniniais derliaus didinimo ištekliais ir žemių sausinimo priemonėmis verždamasis į krūmynų pelkines palaukes ir jas įsavinęs, ryškių rezultatų negavo. Tuo gerose žemėse derliaus padidėjimas žymia dalimi buvo užmaskuotas. Gana panašius rezultatus gavo pokarinis Lietuvos žemės ūkis okupaciniame laikotarpyje. Bet priemonės labai skyrėsi. Sovietiškai ūkininkaujant, pirmiausia buvo nualintos derlingosios žemės. Jos buvo nualintos net be saiko, staigiai pagilinus dirvos ariamąjį sluoksnį. Sovietinis žemės ūkis, taip pat verždamasis į sukrūmijusias pelkines palaukes ir naudodamas gana didelius energetinius ir mineralinius derliaus didinimo išteklius, patenkinamų rezultatų negavo. 1951 — 1955 metų vidutinis Lietuvos grūdinių varpinių ir ankštinių kultūrų derlius buvo tik 5.2 centneriai iš hektaro. Sekančiame penkmetyje vidutiniškai buvo gauta tik 7.9 cnt/ha, o dar sekančiame — 10.9 cnt/ha. Tik praėjus 22 metams, t.y. 1966 metais, buvo gauta vidutiniškai Lietuvoje 14.7 cnt/ha. Ir tai buvo pasekmė daugelio priežasčių, kurių tarpe pagrindinė — fosforo ir ypač azoto trąšų poveikis ir vėliau atsiradusi jų gamyba Lietuvoje, kurios fabrikai sukėlė ekologinę katastrofą. Vėliau pamečiui derliai kilo ir svyravo 20 — 25 cnt/ha grūdų, išskiriant ypač palankius 1976 metus, kai pagal oficialią statistiką buvo gauta 29.4 cnt/ha. Yra pagrindo manyti, kad faktinas derlius yra bent 15 — 20% mažesnis.

Sutinkant su Broniaus Povilaičio veikale pateiktais duomenimis, 1935 m. nepriklausomoje Lietuvoje buvo 51.07% ariamos žemės, įskaitant sodus. Pagal mūsų laboratorijos gana tikslią analizę (J. Milius) 1965 metais ariamos ir sodų buvo tik 42.9%, o 1975 metais — dar mažiau — tik 38.9% nuo bendro ok. Lietuvos ploto. Įsidėmėtina ir labai reikšminga, kad, atmetus sodus, nepriklausoma Lietuva 52 822 kv. km plote ir okupuota Lietuva 65 200 kv. km plote turėjo maždaug vienodai ariamos žemės: atitinkamai 2 697 550 ir 2 732 000 (1950 m.) bei 2 760 000 hektarų (1965 m.) Sis sutapimas, teisingiau mažas nesutapimas, leidžia bent sąlyginai palyginti įvairiausią nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos augalininkystės produkciją. Palyginti gyvulininkystės produkciją sudėtingiau, nes žemės ūkiui naudojamos žemės plotas (t. y. ariama, sodai, pievos ir ganyklos) daugmaž sutampa tik 1930 metų su pirmojo antrosios okupacijos penkmečio (atitinkamai 1930 metais 4 327 900 hektarų: 1946 m. 4 322 760 ha). Vėliau ok. Lietuvoje žemės ūkio naudmenų, tame skaičiuje ariamos žemės plotai, smarkiai sumažėjo.

Tad pažvekime į augalininkystės produkcijos duomenis, kuriuos pateikia savo knygoje velionis Bronius Povilaitis ir į esančius mano žinioje duomenis. Pavyzdžiui, pagal 1934 — 1938 m. vidurkį Lietuva užaugino rugių 613,5 tūkstančių tonų. Tuo tarpu 1965, t. y. 22-aisiais okupacinio derliaus metais Lietuva prikūlė tik 572,1 tūkstančių tonų, taigi 41,4 tūkstančių tonų mažiau. Labai mažai prikulta rugių 1970 ir 1977 metais (283,7 ir 296,7 tūkstančių tonų). Nepriklausoma Lietuva 1934 — 1938 metais vidutiniškai surinko 249,7 tūkstančių tonų kviečių, įskaitant ir vasarinius kviečiukus. Kitokia ir pokaryje ilgai buvo bloga padėtis su kviečiais. Okupacinis režimas slepia labai žemus 1966 metų (nedaugiau kaip 90 tūkstančių tonų) ir ankstesnių metų derlius. Tačiau 1965 metais jau buvo prikulta 311,2 tūkstančių tonų. 1967 ir 1968 metais kviečių nuimta nedaug, o vėlesniais metais jų užauginta jau daug daugiau negu prieš karą. Dar kitaip atrodo avižų ir įvairių grūdinių mišinių bendri derliai, t. y. jų metinė produkcija. Nepriklausomoje Lietuvoje 1934 — 1938 metais buvo užauginta 493,9 tūkstančiai tonų grūdų (metinis vidurkis). Gi pokario 1965 — 1975 metais avižų ir ankštinių mišinių grūdų bendras derlius vis dar buvo žemas, 196 — 286 tūkstančiai tonų ribose per metus. Nors 1976 ir 1977 metų bendro dviejų metų derliaus vidurkis pasiekė 426 tūkstančius tonų, tačiau 1978 metais vėl gauta tik 300 tūkstančių tonų, taigi daug mažiau negu prieš karą. Ir tai buvo 32-aisiais okupacijos metais po karo. Kai dėl miežių, tai jų grūdų bendras derlius nepriklausomoje Lietuvoje pagal 1934 — 1938 metų vidurkį buvo 257,3 tūkstančiai tonų. Gi okupuotoje Lietuvoje ilgą laiką po karo ir miežių auginimo rezultatai didžiąja dalimi buvo apverktini. Tačiau 1965 metais miežių jau užauginta daugiau nei dvigubai (555,3 tūkstančiai tonų), negu prieš karą. Ir nuo to laiko miežių bendras derlius pastoviai didėjo, kol 1976 metais pasiekė net 1677,4 tūkstančius tonų. Tai reikšmingas atsiekimas.

Iš esančių B. Povilaičio knygoje grūdininkystės įdomybių dar paminėtina, kad iš Pabaltijo šalių Lietuvoje rugių grūdų derliai buvo šiek tiek žemesni, bet didesni negu Lenkijoje ir daug didesni negu Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos valstybėse. Didžiausi Lietuvoje rugių derliai buvo gaunami Vilkaviškio apskrityje ir Klaipėdos krašte (1933 — 1937 m. vidurkis). Kviečių derliai Pabaltijo valstybėse ir Lenkijoje buvo daugmaž vienodi, šiek tiek didesni Latvijoje ir Lietuvoje. Gi avižų grūdų derliai Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje maždaug vienodi, o Estijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Valstybėse — nežymiai mažesni. Pagaliau miežių grūdų derliai Lietuvoje ir Lenkijoje vienodi, o Latvijoje, Estijoje, Kanadoje ir Jungtinsėe Valstybėse — mažesni, ypač apčiuopiamai mažesni Estijoje (pagal 1932 — 1938 m. vidurkius). Prieškariniame dešimtmetyje Lietuvoje buvo auginama apie 10 000 ha grikių, kurių bendras grūdų derlius siekė 5 700 tonų. Okupacinis žemės ūkis 1965 m. kolūkiuose dar sėjo 700 ha grikių, tačiau 1968 metais grikininkystę visai likvidavo dėl žemo šios kultūros derlumo. Kolūkiai ir visų rūšių valstybiniai ūkiai antrojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio bulvių derlingumą pasiekė ir nežymiai viršijo tik 1968 metais, o cukrinių runkelių — 1966 metais. Deja, linų pluošto derlius prieškarinį lygį pasiekė tik 1976 metais, o po to vėl nukrito ir pluošto produkcija niekados nebepasiekė prieškarinio lygio. Sėmenų derlingumo ir jų produkcijos sovietinė Lietuvos statistika visai nenurodo, nes ši derliaus dalis yra visai sužlugdyta. Cukrinių runkelių plotas niekados okupuotoje Lietuvoje nepasiekė prieškarinio paskutinio penkmečio plotų, tačiau derlingumą iš hektaro pasiekė 1975 metais. Kadangi nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos ariamos žemės plotas beveik sutampa, tai sąlyginai galima palyginti ir lauko daugiamečių žolių plotus, kurie pagal 1934 — 1938 metų vidurkį pasiekė 432 tūkstančių hektarų plotą. Gi 1955 m. jų buvo tik 340 tūkstančių ha, bet 1960 metais pakilo iki 646 tūkstančių ha, o vėliau nuo Chruščiovo rankos šis plotas 1965 metais jau buvo sumažėjęs iki 164,5 tūkstančių ha ir iki 1978 metų niekados neprašoko 174 — 186 tūkstančių hektarų. Tačiau daugiamečių žolių plotai ilgai po karo buvo nugyventi, dažniausiai netręšiami.

Pateikus aukščiau minėtus palyginimus, svarbius Lietuvai ir išeivijai, reikia pasakyti, kad jie yra įmanomi tik todėl, kad mes šiandien rankose turime velionio Broniaus Povilaičio parašytą ir išleistą knygą "Lietuvos Žemės Ūkis". Nemažiau svarbias toje knygoje žinias mums velionis paliko apie gyvulininkystę, jos produkciją, ypač apie eksportą. Tuo tarpu sovietinė Lietuvos statistika "eksportą" į didžiąją "tėvynę" stropiai slepia. Velionis Bronius nemažai duomenų pateikia 100-ui ha ariamos žemės, ko sovietinė statistika nenurodo, nes ten 100 ha ariamos yra neapibrėžtas dalykas. Tiesa, tenai agronominėje praktikinėje literatūroje yra mėgstamas rodiklis 100 ha žemės ūkio naudmenų, ko nepateikia dr. Povilaitis. Be to, gyvulininkystei yra naudojama ne tik ariama, bet visa žemės ūkyje naudojama žemė, kurios prieškarinėje ir pokarinėije Lietuvoje plotas nesutampa dėl teritorijos padidėjimo. Taigi duomenų sugretinimas yra apsunkintas, reikalaujantis papildomų studijų ir skaičiavimų, netikslus. Orientacijai galima pažymėti, kad 1936 metais nepriklausomoje Lietuvoje buvo 546,9 tūkstančiai arklių. Kiek karo metais arklių išgrobė okupantai, oficialioji sovietinė statistika neprisipažįsta, o tik nurodo, kad toje didesnio ploto pokarinėje Lietuvoje 1946 metais arklių buvo 409,3 tūkstančiai, 1961 m. — 232,4 tūkstančiai, 1971 m. — 146,4 tūkstančiai, o 1979 metais arklių liko tik 85,7 tūkstančiai. Taigi, okupantas arklius išgrobė bei iškeitė ne tik karo reikalams, bet ir suvalgė, o traktoriai dar negreit atsirado. Galvijų nepriklausomoje Lietuvoje 1939 m. buvo 1,240,0 tūkstančių, tame skaičiuje — 815,0 tūkstančių karvių. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, čia galvijų 1946 m. pradžioje buvo likę tik 680,0 tūkstančių, jų skaičiuje — tik 456,7 tūkstančiai karvių, kurių skaičius prieškarinį lygį pasiekė tik 1971 metais. Tačiau pagrindinis žemės naudotojas — kolūkiai ir visų rūšių valstybiniai ūkiai iki 1979 metų niekados karvių neturėjo daugiau kaip 543,3 tūkstančius, taigi trečdaliu mažiau negu prieš karą mažesnėje tertitorijoje. Lietuva 1939 metais eksportavo 17,4 milijonų kilogramų sviesto, 15,6 milijonų kilogramų bekonienos, 2,3 milijonus kilogramų kitokios šviežios kiaulienos ir 173,2 tūkstančius gyvų kiaulių. Sovietinė statistika išvežamą gyvulininkystės produkciją slepia, kaip slepia ir bendrąją sviesto gamybą, viską perskaičiuojant į pieną. Prieš karą Lietuvoje buvo 619 tūkstančių avių. Sovietinis ūkis šią gyvulininkystės šaką beveik visai likvidavo, nes kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose 1971 metų pradžiai jų buvo likę tik 7.1 tūkstančiai. 1937 metais bendrovė "Pienocentras" Lietuvoje supirko 88 milijonus kiaušinių, iš kurių 74,1 milijonus eksportavo. Įdomu pažymėti, kad iš kiaušinių daugiausia naudos turėjo žemaičiai. 1921 metais kiaušiniai buvo viena iš trijų, šalia miško medžiagos ir linų — sėmenų produkcijos, pagrindinė eksporto dalis.

77 knygos puslapiai yra skirti aptarti nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio institucijoms ir Įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms, ekonominėms Lietūkio, Pienocentro, Maisto, Lino, Lietuvos Cukraus ir Sodybos bendrovėms. Šioje knygos dalyje taip pat gausu duomenų, Įstaigų ir organizacijų Įsteigimo ir veiklos etapų datų, jų struktūrų ir veiklos programų aptarimų. Nemažai vietos skirta Žemės ūkio rūmams, Žemės ūkio akademijai, Žemės ūkio tyrimų Įstaigai aptarti. Dauguma tų struktūrų, bandymų stočių, yra išlikę ir dabar, ypač bandymų stotys. Tačiau tokios kilnių žemdirbių tikslų ir filosofinės ištikimybės žemdirbystei ugdymo Įstaigos, kaip Žemės ūkio rūmai, kaip kooperatinės ir akcinės bendrovės Lietūkis, Pienocentras ir jau minėtos kitos, atėjūno buvo išardytos iš pamatų. Skaitydami Broniaus Povilaičio knygą, mes turime progą prisiminti, o kas nežinojo — sužinoti labai ryškų pėdsaką nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio Įstaigų, bendrovių ir Įmonių, kurios negali būti išbrauktos iš istorijos, nepaliekant jokio pėdsako. Kaip tik to ištisus dešimtmečius sistemingai ir siekė okupantas.

Todėl velionio parašytos knygos reikšmė yra didesnė, negu kai kas iš pirmo žvilgsnio gali manyti — ar Tėvynėje Maskva ir jos pataikūnai šnairuoti. Veikalo kalba sklandi, korektūros klaidų mažai, akis krintančių netikslumų nematyti, jų gal nedaug ir yra. Atsidėjęs jų ir neieškojau.

Tarp Tėvynėje ir išeivijoje dabar naudojamos lietuvių kalbos sąryšio netrūksta. Net priešingai: velionio raštas yra laisvas nuo lotynizmų ir svetimybės barbarizmų. Tačiau paminėsime keletą žodžių ir sakinių darybos atvejų, kurių dabartinė lietuvių kalba nenaudoja arba nebenaudoja. Pavyzdžiui, Lietuvoje nedaug kas suprastų pasakius "Kontroversiniai klausimai" (prieštaringi) arba pasakius "rankraštį skaitė, vertino, davė sugestijų (siūlė, patarė), "Lietuvos klimatas moderuojamas Golfo srovės" (klimatą švelnina Golfo srovė). Dabar vengiama naudoti minties išraiškai žemiau išvardintus ir į juos panašius veiksmažodinių daiktavardžių darinius: neturėjimas medžiagų (nėra medžiagų), natūralinių turtų buvimas (yra gamtos turtų), nebuvimas miestų (nėra miestų), sąlygų Įvairumas (sąlygų Įvairovė, įvairios sąlygos), Lietuvos centro lyguma (Lietuvos vidurio lyguma), natūraliniai turtai (gamtiniai turtai), pagrindinis dėmesys (svarbiausias dėmesys), originalinės statistinės medžiagos nepakankamumas (nepakankamai buvo, trūko pirminės statistinės medžiagos), beišryškėjančios politinės srovės (toks dvigubas "beiš" priešdėlis yra neįprastas ir gal nereikalingas), statistinės žinios buvo skelbiamos detaline ir suglaustine forma (žinios buvo skelbiamos dvejopai: detaliai ir glaustai) ir pan.

Keliose veikalo vietose yra nurodytas spaudos draudimo laikas 1865 — 1905 metai, o turi būti 1884 — 1904. Sakinyje "Nafta ir kiti angliavandeniai" yra klaida, nes angliavandeniais vadina bealkoholinius gėrimus — įvairius limonadus, 7-up ir kt. Čia turi būti "angliavandeniliai".

Pastebėti keli neįprasti išsireiškimai bei netikslumai anaiptol nemenkina knygos vertės, kuri yra neabejotinai didelė. Veikalo pabaigoje yra santraukos lietuvių ir anglų kalbomis. Jos taip pat yra persunktos apibendrinto pobūdžio skaičiais ir procentų rodikliais. Lietuvių ir anglų kalbomis tekstai nevisai autentiški, o parašyti, išeinant iš aktualijos saviesiems ir kitataučiams.

Pabaigai tikslinga prisiminti dr. Broniaus Povilaičio veikalo lietuviškos santraukos baigiamosios minties žodžius, kad Įsiklausytume ir neužmirštume, ką jis mums sako: "Mūsų krašte buvo žemės ūkio specialistų ir žinovų, kurie tikėjo, kad Lietuva ateityje vturi daug galimumų tapti stambiu žemės ūkio produktų gamintoju ir vienu iš didžiausių šių produktų tiekėju Europos rinkoms. Šių dienų realybė tokią viziją pastato po miglos šydu: Lietuva okupuota ir sukolchozinta, Vokietija suskaldyta, Vidurio (ir Vakarų) Europa apjungta į prekybos ir ūkio sąjungą, dauguma užsienio prekybos varžoma kontingentų bei aukštų muitų sistemomis". Bet visados, pažymi autorius, "Krašto ekonominės ir žemės ūkio priemonės yra nepastovios ir gali būti daugiau ar mažiau įtaigojamos ar keičiamos pagal krašto politinę valią, tačiau paties žemdirbio ar kito ekonominiame gyvenime besireiškiančio asmens ryžtas, sugebėjimas ir ištvermė negali būti taip lengvai nei įkvėpta, nei sunaikinta, ir tik tos žmonių savybės turės pagrindinės svarbos, iš naujo bekuriant vėl išsilaisvinusios Lietuvos žemės ūkio santvarką".

Kaip matome, knygos "Lietuvos Žemės Ūkis" autorius yra susirūpinęs susidariusia Tėvynėje ir Europoje politine ir ekonomine padėtimi ir tiki galimybe modernizuoti žemdirbystės tradiciją, nepabaigiant rūsčioje praeityje pasiektų laimėjimų ateities suverenioje Lietuvos valstybėje.

Šaltiniai

1.    B. Povilaitis, Lietuvos žemės ūkis (1918 — 1940), jo raida ir pažanga. Dr. Br. Povilaičio knygos leidimo fondas. Torontas, 1988. 368 p.

2.    Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1970 metais, Statistikos metraštis. Leidykla "Statistika" Lietuvos skyrius. Vilnius, 1971, 480 p.

3.    Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, Statistikos metraštis, skirtas Didžiojo Spalio 60-mečiui. Leidykla "Mintis". Vilnius, 1977, 284 p.

4.    Narodnoe choziajstvo Litovskoj SSR v 1978 g., Statističeskij ežegodnik. Vilnius, "Mintis", 1979, 288 p.

5.    Lietuvos TSR žemės kadastras (Red. V. Mališauskas). Vilnius, "Mintis", 1970, 352 p.