ŽODIS APIE BRAZDŽIONĮ LIETUVOJE

Poetinio žodžio magija — tai minčių, jausmų ir vaizdinių visuma. Poetinis žodis užburia savo'netikėtumu, įtaiga, savaimingumu, įvairiais spektakliais. Žodis eilėraštyje suskamba kitoniškais garsais, nešdamas naują prasme. Poezija — tai skausminga tyla, tai dvasios balsas, tai žmogaus išpažintis. Lyriškai suvokti pasaulį tegali tas, kas į jį žvelgia sielos akimis, regėdamas ne kasdienos pilkumą, o matydamas gelmes, akiračius, vizijas, provaizdžius. Poetinis žodis — tai filosofinis žodis. Poetas mąsto vaizdais, kalba metaforomis, bendrauja emocijomis. Vargas skaitytojui, kuris nemoka pakelti akių į dangų, regi tik vienspalvius daiktus, neįžvelgia reiškinių priežastingumo. Kiek skaitytojų, tiek nuomonių, — pasakytų skeptikas. Kiek poetų tiek meninių pasaulių, — atitartų jam estetas. Abu po truputį teisūs. Lietuvių lyrika turi tvirtas šaknis, grynuolį pagrindą, ant kurio jau suręstas didokas rūmas. Atimkime iš tautos poeziją, — tauta liks bespalvė, varginga, apkarpytomis šakomis. Poeziją maitina tautos istorija, žmonių žygiai, visuotinumo prasmė. Lyg gaivus pavasarinis potvynis į Lietuvą įsiveržė Bernardas Brazdžionis, poetas pranašas, poetas tribūnas, poetas žmogus. Ir veidas, rodosi, kančių neišvargintas, ir eigastis, rodosi, gyvastinga, ir rankos mostas, rodosi, palaimingas. Šio poeto gyvenimas — tai mūsų mažo krašto istorijos atspindys, o jo kūryba — tautos kančių, siekių ir rūpesčių simbolis. Jis į Lietuvą atvyko pačiu laiku: ji budo, keliasi, mąsto, ruošiasi naujiems skrydžiams. Visuotinio atgimimo bangos plūsta, istorine atmintimi sualsavo kiekvienas šventos žemės lopinėlis, kiekviena lietuvio pėda. Ir Poetas pradžiugo, regėdamas viltį, jausdamas atgaivą. Jis sugrįžo trumpam į savo gimtinę, paalsavo jos oru, susitiko su gentainiais, paskaitė savo kūrybos, pasikalbėjo su pažįstamais rašytojais (jų liko labai nedaug). Jis neišdavė idėjinių principų, nepakluso svetimai valiai. Jis rašė tiesą, jis rodė savo širdį, — tauta juo seniai tikėjo, bet negalėjo tai atvirai pasakyti. Pilnas tvirtybės, vidinio susikaupimo, be graužaties, be sąžinės skundų prabilo poetas į Lietuvą. Skausmingai ir oriai, pranašingai ir giliamintiškai. Jo kūryba nepaseno, — meno kūrinys nesensta. Šiandien, kai drąsiai griauname istorinį melą, politinę dviveidystę, ideologines iškraipąs, B. Brazdžionio žodis suskambo kaip evangelijos tiesa, kaip katekizmo pradžiamokslis, kaip taurus gyvenimo vadovėlis. Kiek poetinės jėgos, kiek dvasinės išminties, kiek dorovinės atsakomybės jo posmuose. Žavėjosi ir tas, kuriam šio išeivio kūryba buvo žinoma, džiūgavo ir tas, kuris pirmą kartą išgirdo poeto eilėraščius. Leidėjai lyg stebukladariai įdavė į rankas didžiulę knygą. "Poezijos pilnatis" — tai himnas Lietuvai ir žmogui, tai poetinės išminties rinkinys, tai tautos istorija, parašyta širdies krauju. Kiek žmonių prisiglaudė prie šildančio poeto židinio, kiek jaunatviškų akių godžiai sekė kiekvieną poeto žingsnį. Ir religiniai motyvai suskamba įtaigia refleksija, ir Būties tiesos pavirsta žmogiška išpažintimi. Laisvės idealai ir tremtinio kančios, atgimimo horizontai ir istorinė aiškiaregystė — tai ta poetinė pilnatvė, kurioje jauku, drąsu ir palaiminga. Lyg daugiaspalvė aura — tai besiplaiskančios poeto garbanos, lyg nuoroda ateičiai iškilmingos rankos mojis. Mums visiems, žemėje esantiems. Lietuvos vaizdai, giliai atmintin įsmigę, žemės kvapsniai, taurus gimtinės suvokimas palaikė poetinį talentą už jūrų marių. Neišdavė poetas klasikinės eilėdaros, jis tęsė kilniąsias Maironio tradicijas, tobulai įvaldė laisvės ir tikėjimo simbolius. Netikėtai atsiskleidė oratoriaus gabumai, suspindo įtaigus skaitovo žodis. Nušlifuotas posmas, skambi garsinė eufonika, eilėraščio ritminė darna, minties aiškumas, stiliaus vieningumas rodo talento dydį. O kiek šmeižto žodžių šitam žmogui buvo pasakyta prieš dešimtmetį kitą. Kaip buvo uitas poetinis talentas. Kur tie "išmintingieji" teisėjai vertintojai, kodėl jie neatėjo prie atgailos stalo, kodėl neatsiprašė talentingo poeto kaip žmogaus. Proga galbūt tebuvo tik vienintelė. (Tiesa, kiekvienas tesprendžia pagal savo sąžinę, raginimai ir patarimai šiuo atveju visiškai nereikalingi). Poeto lyrinis pasaulis itin savas, prislopintas, intymus, maža asociatyvaus mąstymo, nėra modernizmo apraiškų, ryškūs visuotinybės įvaizdžiai, sąžiningas ėjimas į tiesą. Brazdžionis būtį įprasmina sakrališkai, jo nerimo mintys šėlsta, plūsta, sielos skausmas virsta į paviršių. Jo eilėraštis vaizdžiai suskamba minioje. Vizijos ir sakmės, maldos ir baladės, mitai ir istorija persipina, švenčiausios tautos tiesos pasakomos paprastai. Esama ironijos pliūpsnių, yra biblinių siužetų. Kaip malonu, kad poetas nesusižavėjo praeinančiomis kosmopolitinėmis vertybėmis, o išliko ištikimas savo gimtinės žemei. Čia jo pilnatvė, čia jo amžinumas. Pačiais niūriausias Lietuvai metais jis iš tolimo užjūrio kalbėjosi su tauta, guodė ją, šluostė jos ašaras. Neveltui tauta atsidėkojo, nešiodama jį ant rankų... Tvirtybės medžiai išauga tiktai vėtrose, istorinę tiesą geriausiai įprasmina tautos poetai. (Vilnius)