POKALBIS SU PROF. ANTANU SALIU Spausdinti
Parašė Ostrauskas K.   
Spausdinamas pokalbis yra velionio prof. Antano Salio dokumentinio filmo tekstas.
Ilgoką laiką sirgęs, buvęs ligoninėj, vėliau kiek atsigavęs, 1972 m. birželio 29 prof. A. Salys turėjo vėl grįžti į ligoninę. Netrukus paaiškėjo, kad šį kartą jo sveikatos stovis jau yra beviltiškas. Turint tai ir artėjančią profesoriaus 70 metų sukaktį (liepos 21 d.) galvoje, JAV LB centro valdybos vicepirm. kultūros reikalams Alekso Vaškelio sugestija ir Švietimo tarybos pirm. Jono Kavaliūno pritarimu imtasi paruošti dokumentinį filmą, kuriam netrukus susilaukta paramos iš profesoriaus bičiulių, kolegų ir studentų. Filmui pagaminti buvo pakviestas kun. Algimantas Kezys, S.J., o pokalbį teko pravesti šių eilučių autoriui.

Gavus gydytojų sutikimą, tų metų liepos 11 d. profesorius buvo šeimos parvežtas į namus. Filmavimas ir pokalbis vyko daugiausia jo darbo kambaryje ir užtruko nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro su trumpesnėm ir ilgesnėm pertraukom profesoriaus poilsiui, bendram .užkandžiui ir techniškiems nesklandumams išsiaiškinti ir išlyginti. Teko daug skubėti, nes visas darbas turėjo būti užbaigtas tą pačią dieną, lyg tyčia pasitaikiusią sloginančiai karštą ir tvankią. Turint galvoje aplinkybes ir tikrąją filmo priežastį, nuotaika buvo sunki ir nejauki. Tą priežastį neabejotinai nujautė ir pats profesorius. Ypač tai buvo ryšku baigiamųjų, testamentinių žodžių metu. Nežiūrint to, jis stengėsi, kiek pajėgė, būti kuo žvalesnis, paslaugiai dalyvavo bendrame darbe, nevengdamas kartais ir sąmojo ar šiaip šmaikš-tesnio žodžio.

Kelios dienos prieš filmavimą profesoriui buvo pateikta pagrindinės pokalbio gairės, kurioms jis pritarė ir šį bei tą papildė. Pokalbiu nebuvo siekta įprastinio interviu. Norėta, kad profesorius, — kiek jo sveikata, ribota filmo apimtis ir laikas leido, — pasipasakotų apie savo gyvenimą ir darbus. Todėl pokalbį vedantis sąmoningai stengėsi kuo mažiau teiptis į pasakojimą ir vengė eiti į detales bei šalutinius dalykus. Tuo labiau, kad pasakojimas tekėjo gana laisvai, natūralia vaga. Tiesa, dabar, pažvelgus į spausdintą tekstą, kartais pasigendama faktų preciziškumo ir stiliaus raiškumo bei glaustumo, — žodžiu, tų bruožų, kurie profesoriui visada būdavo kaip tik labai būdingi. Tačiau taip dažnai atsitinka su pokalbio tekstu, ypač kada autorius nėra turėjęs galimybės perrašyto teksto peržvelgti — patikslinti, išlyginti ir aprobuoti. Profesorius tos galimybės, deja, neturėjo. Iš kitos pusės, dar ir šiandien, po metų, tenka stebėtis profesoriaus žvaliu protu, ištverme ir kantiybe, kuri buvo akivaizdi filmavimo ir pokalbio metu. Gęstant jėgoms, tai neabejotinai pareikalavo iš jo didelio dvasinio susitelkimo ir fizinių pastangų. Jeigu filmo ruošimas būtų buvęs numatytas keliomis dienomis vėliau, profesorius jau būtų buvęs tam nepajėgus. Po dvidešimties dienų jis mirė.

*
Spausdinamas tekstas paimtas iš atskirai, šalia filmo, A. Vaškelio įrašytos juostos. Jis taip pat perrašė iš juostos teksto žaliavą. Už tai jam dėkoju.
Ruošiant tekstą spaudai, išbraukta vienur kitur pasitaiką pasikartoiimai ir vietomis šiek tiek išlyginta stilistinio nesklandumo stambmenos. Šiaip stengtasi tekstą pateikti tokį, koks jis yra. Tokiu būdu palikta ir tos kelios vietos, kur tekstas yra tiesiogiai susietas su vaizdiniu filmo epizodu.
Iš savo pusės redaguojantysis pridėjo keletą bibliografinių išnašų. Be to, sukirčiuota kai kurie kalbiniai pavyzdžiai ir vienas kitas kalbinės reikšmės turintis žodis.
K. Ostrauskas

Profesoriau, matau Jūsų darbo kambaryje, ant rašomojo stalo, nuotrauką. Atrodo, labai senais laikais daryta. Kas tai per nuotrauka?
Tai mūsų šeimos, galima sakyti, seniausia nuotrauka, daryta 1912 m. Plungėje. Čia, dešinėje, aš pats esu, paskui tėvas, motina, vidury — senelis, paskui motinos sesuo, jos vyras, jų duktė. Nuotrauka buvo padaryta po pirmosios mano ko-munijos. Naują švarką man tada buvo pasiuvę.

Kiek Jums tada buvo metų?
Dešimt metų.

Žiūriu, jau toje nuotraukoje Jūs įsikibęs į knygą.
Mat, kai fotografas tvarkė, tai senelis sako, pasiimk knygą — mokytesnis atrodysi, nes jau mokėjau tada skaityti.

Tad kai įsikibote tada į knygą, tai nepa-leidote jos iki šių dienų.

Taip jau ir išėjo.

Sakykite, profesoriau, kodėl pasirinkot kalbotyrą — lituanistiką?
Apsispręsti teko šitaip. Gimnaziją pradėjau eit Telšiuose, penktoj klasėj buvau Skuode, o šešton vėl grįžau į Telšius. Tada Telšiuose atsirado naujas lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis ir jis man kažką atidengė, kas mane sužavėjo. Iki to 'aiko aš galvojau, kad kas knygoj, laikrašty parara, tai viskas gerai — tik reikia išmokt pa-
tyt, pasinaudot. O Untulis ėmė ir sakė, kad ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos — kaip žmonės kalba; kad, pvz., Jonas Jablonskis sėtuvių kalbos taisyklingumą ir vartoseną kaip tik grindžia žmonių kalba, žmonių kalbos taisyklėmis. Ir pats Untulis, buvęs Jablonskio klausytojas, ta kryptimi bandė ir klasę pakreipti. Man atsivėrė naujas pasaulis. O iki to laiko aš nebuvau girdėjęs, kas tas Jablonskis yra.

Net ir jo pavardės nebuvote girdėję?
Ne. Tarp ko kito, Untulis atsinešė į klasę Mūsų žodynėlį — Vargo mokyklos priedelį — ir mums parodė. Čia, sako, Jablonskio žodynėlis, išleistas tremtiniams Rusijoje.

Ar tai toji pati laida, kurią čia turite?
Taip, čia tas pats leidimas, 1918 m. išėjęs Voroneže. Mes visi, ypatingai aš, su dideliu įdomumu jį vartėm, matėm, kad čia yra daug naujų žodžių, reikalingų terminų. Tai mane ypatingai sužavėjo, ir aš apsisprendžiau, kad būsiu kalbininkas — kaip tik studijuosiu savąją kalbą. Tokiu būdu mano buvo galutinai apsispręsta nuo šeštos klasės. Ir kada stojau 1923 m. į universitetą, tai jau jokios abejonės neturėjau, ką sau studijomis rinktis.

Tad, jau gimnazijos suole atsisprendę tapti kalbininku lituanistu, atvykote į Kauną studijuoti ir, tikriausiai, tuoj pat susitikote su Jablonskiu ir Būga?
Žinoma, aš jau žinojau, kas Jablonskis yra. Tad 23-čiais metais, kai įstojau į universitetą, pirmų pirmiausias mano uždavinys buvo pamatyti tą garsųjį Jablonskį barzdočių. Jis tada gyveno prie Seimo rūmų, ten, kur Gamtos stotis. Viršuj buvo auditorija. Ten buvo ir jo butas, ten jis ir skaitydavo paskaitas. Nudrožiau, atsimenu, į lietuvių kalbos bendrojo kurso pirmąją paskaitą, atsisėdau į pirmąjį suolą ir, akis iškišęs, žiūriu, kada pasirodys Jablonskis. Jablonskio paskaitos buvo formalios — dažnai stačiai rašydavom rašinius. Jis tuos rašinius taisydavo, paskui, atsinešęs į auditoriją, aiškindavo, kas gerai, kas blogai. Vienu žodžiu, auklėdavo mus stiliaus ir kalbos taisyklingumo kryptimi. Atsimenu, parašiau aš rašinį ir su dideliu neramumu laukiau, koks tas mano rašinys išeis iš Jablonskio rankų. Atsinešė, žiūriu, kad nieko daug nepataisyta, dar gale šiek tiek pagyrė. Paskui Jablonskis paklausė manęs, iš kur būsi. Pasisakiau esąs žemaitis. Jis tada labai susidomėjo. Aš, sako, žemaičius pažįstu gerai — su Žemaite bendradarbiavau. Sakiau, taip, aš Žemaitę žinau, bet, žinoma, Žemaitė jau iš kitos, tolimesnės tarmės — iš dūnininkų, o aš iš dou-nininkų. Tada su Jablonskiu teko vėliau sueiti. Kartais jis pasikviesdavo pas save į namus, ir, prie stalo sėdėdamas, gerdavau arbatos, atnešdavo bandutę, šnekėdavom ir vis įvairiais klausimais diskutuodavom. Studentui tai buvo didelis dalykas.

Kalbant apie Jablonskį ir Žemaitę, prisimena jos raštų redagavimas. Jei neklystu, Jablonskis, suredagavęs pirmąjį tomą, toliau redaguoti nebenorėjo ir leidėjui pasiūlė Jus į redaktorius?
Taip, jis ieškojo redaktoriaus ir leidėjui Bulotai tada sakė, kad kaip tik geriausiai gal Salys čia tiktų. Ir aš pasiėmiau redaguoti antrąjį tomą. Pirmasis Žemaitės raštų tomas buvo dar seniau Jablonskio suredaguotas. Pasiėmiau jį, redagavau. Redagavau, žinoma, su didesnėmis nuolaidomis žemaičių tarmei. Baigus jį redaguoti, leidėjui ir kitiems gal ir nelabai patiko, kad tomas išėjo per daug žemaitiškas. Mat, Žemaitė kartais išsireikšdavo ypatingai: sako, "prieš gavėnią suvalgė kaulelius, o gerąją mėsą pasiliko Velykoms". Tai paskui, mano redaguotam tomui išėjus, kai kurie ir sako: Kaip čia žmonės kaulus valgo, — taip negalima paUkti. Tad paėmė ir atidavė nuo trečiojo tomo redaguoti Žiugždai. Žiugžda, žinoma, redagavo jau kiek kitaip, labiau suvalkietiškai. Taip mano redagavimo darbas po antrojo tomo nutrūko. Jablonskis buvo nepatenkintas, bet jau leidėjas taip apsisprendė.

Čia Jūs, be abejo, turite galvoje tą pat\ Žiugždą, kuris pasireiškė Lietuvoje sovietiniais metais?
Taip, taip.

O kokie, profesoriau, buvo Jūsų ryšiai su Būga?
Prieš atvažiuodamas į Kauną, aš apie Būgą labai mažai ką žinojau. Tad kai paskaitų tvarkarašty paskaičiau, kad Būga dėsto lietuvių kalbos dialektologiją, kalbotyros įvadą, aš, žinoma, drožiau ir vėl atsisėdau į pirmąjį suolą. (Taip aš jau mėgdavau visuomet pirmajame suole sėdėti). Atėjo Būga, — žiūriu, tikras mokslininko tipas, — ir pradėjo savo kursą dėstyti. Tuo laiku jis kaip tik domėjosi ypatingai lietuvių senove. Jis tada rašė Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje ir tą viską sujungdavo su dėstomuoju kursu. Apsiklau-sinėjo, iš kur kuris mes, iš kokios tarmės, nes tai buvo svarbu jo dialektologijos kursui. Jis vis paklausdavo, kaip tavo tarmėj tas dalykas, kaip tavo tarmėj tas dalykas. Ir taip aš su Būga arčiau susipažinau.

Arčiau, negu su Jablonskiu?
Taip. Būga kažkaip susidomėjo, kad aš žemaitis esu. Ir paskui vieną kartą, po paskaitos, man sako: Žinai, ar nenorėtum ateiti pas mane į žodyną sekretorium dirbti? — dabar man jis reikalingas. Aš, žinoma, apsidžiaugiau — pirmametis studentas, kuriam pasiūlė, rodos, pusantro šimto litų algos. Rodos, į dangų pašoktum. Ir taip aš tapau Būgos žodyno sekretorium. Žygiuodavau kiekvieną dieną tam tikromis laisvomis nuo paskaitų valandomis į žodyno redakciją, kuri taip pat buvo Seimo kieme, senam buvusiam sargo namely. Ten buvo sudėtos visos žodyno kartotekos dėžės. Būga man paskyrė kėdę, kurioje turėjau dirbt. Ateidavau, rasdavau jį prie stalo, dažnai jį ir palikdavau prie stalo, sau valandas atidirbęs. Kartais dirbdavau vėliau, tai Būga, paskyręs man darbą, sakydavo: O aš eisiu dabar turso-miegio. Nusisukdavo į sieną, užsimesdavo švarką ir užmigdavau. Aš padirbęs paskui patyliais išeidavau.

Koks tas žodis? "Turso . . ."?
"Tursomiegis". Tai specialus rytiečių žodis — "pogulis", kada žmogus sau atgula ir "pasitursina".
Mane Būga ypačiai sudomino tarmių tyrinėjimu, kadangi skaitė dialektologijos kursą. Jis paragino mane vasaros metu apžygiuoti žemaičių tarmines sienas tarp dounininkų ir dūnininkų, paskui tarp aukštaičių ir žemaičių. Ir kai tik atėjo atostogos, — man algą vis tiek mokėjo, — aš iškeliavau į savo kelionę. Tuo metu Būga susirgo. Išvežė jį gydyti į Karaliaučių. Bet, matyt, jam visas reikalas labai rūpėjo, kad jisai, ir iš Karaliaučiaus rašydamas žmonai laišką, — kuris visiškai jau nebuvo tvarkingas ir kurio nuotrauką čia turime, — mano pavardę mini.1 Jam rūpėjo, ar man algą sumoka. Būga iš Karaliaučiaus gyvas jau negrįžo. Parvežė lavoną. Mes jį iškilmingai laidojome. Tada, žinoma, ir visas studijų reikalas susilpnėjo, nes mažiau dėstytojų bebuvo, o Jablonskis sunkiai begalėjo dirbti. Tad aš griebiausi papildomųjų kursų.

Kokius kitus profesorius esate turėję Lietuvoj?
Pradėjau mokytis, žinoma, latvių kalbos. Profesorius buvo Volteris — Eduardas Volteris, Latvijos vokietis, bet mokąs latviškai. Paskui studijavau sanskritą pas prof. Senną, lotynų kalbą pas Brenderį, graikų kalbą pas prof. Šilkarskį ir dar kitų privalomųjų kursų turėjau. Tikriau sakant, kiti kursai — visokios ten Vabalo - Gudaičio pedagogikos ir kitką — mane nelabai domino. Bet kas reikėjo, tai reikėjo atlikti. Metų gale, žmoma, paaiškėjo, kad be Būgos maža ką galėjom padaryti. Tai Jablonskis sugalvojo, kad man, — :a:p pat, kaip ir kolegai Pranui Skardžiui, — ne eta jau čia Kaune dar sėdėti, kad reikėtų mus išsiųsti į užsienį su stipendijomis. Tada švietimo ministru buvo Jokantas. Jablonskis parašė laišką -rekomendaciją, siūlydamas mus siųsti į Leipcigą, kur dirbo prof. Gerulis ir kur buvo įsteigtas vad. Baltų institutas. Taip mudu su Skardžiumi išvažiaavome į Leipzigą, ten pradėjome studijas.

Ar tame Baltų institute buvo ir daugiau studentų, ne tik Jūs ir Skardžius?
Taip. studentų būdavo, bet baltistiką studijuonanančių faktiškai buvome tiktai mes du, kurie klausėme istorinės lietuvių kalbos gramatikos kursą, paskui nagrinėjome senuosius lietuviškuosius tekstus. O kiti studentai tuose kursuose, paprastai, jau nedalyvaudavo. Iš mūsų kartais kiti kolegos studentai dar pasijuokdavo, — sako, čia, matai, "kūnftige litauische Professoren".

Kuriuos žymesniuosius profesorius esate ten turėję?
Pagrindinis, žinoma, buvo prof. Gerulis. Su atsidėjimu taip pat klausiau prof. Trautmanno, kuris dėstė slavistiką, kadangi slavistika rišasi su baltistika. Taip pat klausiau ir lotynų kalbos, senosios lotynų kalbos turėjau prof. Heinzę, sanskrito turėjau prof. Hertelį, garsų sanskritistą tada Vokietijoje. Ir, žinoma, kaip visiems, dar reikėjo imti kokią šalutinę šaką. Mano šalutinė iaka buvo filosofija. Visi jau taip imdavo. Tada klausiau paskaitų pas garsų psichologą Kruegerį ir taip pat pas žinomą naujosios krypties vokiečių filosofą vitalistą Hansą Drieschą.

Betgi ir kalbotyros srityje turėjote kažką tmti antrąja šalutine šaka? Kuri buvo toji Jūsų sritis?
Antrąją šalutinę šaką prof. Gerulis paskyrė. Sako, tegul Skardžius ima baltistiką, slavistiką ir filosofiją, o Saliui paskirsim baltistiką, indoeuro-peistiką ir filosofiją. Bet kadangi indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros nebuvo tiek daug, tai aš
tiek, galima sakyti, ėmiau kartu ir slavistikos «rarsus. Taip ir visus kursus klausiau pas Traut-rnanną, o paskui taip pat ir pas prof. Meyerį, kuris dirbo slavistikoje, bažnytinės slavų kalbos srityje. (Vėliau jis buvo profesorium Karaliaučiuj ir ten sovietų okupacijos metu, kiek teko girdėti, badu mirė).

Tad, pagilinę studijas Leipcige, grįžote į Lietuvą jau pilnai pasiruošęs kalbiniam darbui.
Grįžau į Lietuvą 29-ais metais ir liepos mėn. atlikau daktaro egzaminus. Paskui Katalikų mokslo akademija dar pasiūlė vieną semestrą išklausyti specialiai fonetikos. Aš domėjausi fonetika jau ir Leipcige būdamas. Tad nuvažiavau vienam semestrui į Hamburgą. Ten teko dirbti pas garsųjį Panconcelli - Calzia. Pasispecializavau fonetikoje ir tų pačių metų rudenį vėl sugrįžau į Kauną.

Tokiu būdu prasidėjo Jūsų kaip kalbininko — pedagogo, mokslininko ir praktiko — daugialypis darbas. Kiek suprantu, profesoriau, Jūs visados išskirtiną reikšmę skyrėte pedagoginiam darbui ir jo kokybei.
Galvoju ir esu giliai įsitikinęs, kad universiteto dėstytojo pagrindinė pareiga yra būti geru dėstytoju. Šito laikiausi visus savo akademinės karjeros metus ir su tuo nesiskyriau. Man atrodo, kad geras dalykas, jeigu žmogus daug knygų parašo, bet nuo to gali pedagoginis darbas nukentėti, o svarbu, kad dėstytum gerai. Juk yra tiesioginė pareiga, kad klausytojas gautų iš profesoriaus, kas jam vertinga ir kas jam reikalinga. Būtina čia metodiškumas, pilnumas, kursų padauginimas.

Savo akademinį darbą, žinoma, pradėjau Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete. Pradžioje, dirbant Teologijos - filosofijos fakultete, teko dėstyti bendrąjį lietuvių kalbos kursą, kuris buvo visiems studentams privalomas. Būdavo pilna didelė auditorija. Paskui dėsčiau taip pat tarmių mokslą, dialektologijos kursu vadinamą, ir fonetiką. Be to, kadangi Humanitariniam fakultete prof. Skardžius ne visus kursus turėjo, tai pas mane į Teologijos - filosofijos fakultetą ateidavo ir humanitarai. Kaune taip pat įsteigiau, nors nedidukę, fonetikos laboratoriją. (Mat, visą laiką fonetika domėjaus. Tas siekė mano Leipcigo laikus. Ten mane fonetika buvo sudominęs žymusis vokiečių germanistas prof. Sieversas, kuris šioje srityje ypatingai buvo išgarsėjęs). Paskui, žinoma, iš Kauno persikėlėm į Vilnių. Šaltose, nekūrentose auditorijose teko kailiniuotiem paskaitas skaityti. Paskui dalykai kiek gerėjo. Vokiečių okupacija vėl viską sunkino. O paskui užgriuvo Lietuvą tos nelaimės
— antroji sovietų okupacija.

Kadangi buvau numatytas išvežti į Sibirą, tai, žinoma, Lietuvoje negalėjau pasilikti — iš Lietuvos išvažiavau. Pirma atsidūriau Rygoje. Ruošėmės į Švediją. Vokiečiai pagavo, grąžino. Paskui iš Rygos šiaip taip parsikrausčiau į Žemaičius, o iš Žemaičių paskutinėmis spalio mėn. dienomis per Klaipėdą pasiekėme Karaliaučių. Karaliaučiuje radau savo buvusį profesorių Meyerį, kuris labai nuoširdžiai kvietė pasilikti Karaliaučiuje — pradėti Karaliaučiaus universitete dirbti: sako, vokiečių kariuomenė mus čia apgins, pavojaus nėra. Bet aš iškeliavau toliau. Atsidūriau Greifsvvalde. Greifs-walde irgi teko kiek universitete padirbėti. Dėsčiau tenai lietuvių kalbą. Teko dėstyti specialiai ir rusų kalbos kursą. Sovietai artėjo. Iš Greifsvvaldo patraukėm į Marburgą. Ir Marburge sulaukiau karo galo. Paskui, kaip jau žinoma, pietinė Vokietija pateko į prancūzų okupacinę zoną. Jos pareigūnas, seniau Kaune buvęs prof. Schmittleinas, sužinojęs, kad ten esu, pakvietė ir pasirūpino, kad galėtume kartu su prof. Skardžium dėstyti Tū-bingeno universitete. Tūbingene teko dėstyti baltistikos dalykus. Mūsų klausytojai buvo dažniausiai mūsų pačių studentai iš įvairių aplinkinių stovyklų. Tūbingene teko išgyventi iki 1947-jų metų.
1947 m. Pensilvanijos universitete, Filadelfijoj, buvo įsteigtas Slavų ir baltų kalbų studijų skyrius, kuriam vadovavo prof. Sennas.

Buvęs Jūsų profesorius Kaune?
Taip, išdirbęs Lietuvoje dešimtį metų. Jisai pakvietė mane kartu su prof. Krėve į Filadelfiją, į šitą naujai suorganizuotą skyrių. Ir taip jau nuo 1947 m. iki šiol tebedirbu Pensilvanijos universitete, dėstydamas daugiausia, žinoma, slavistikos dalykus.

Tad, atrodo, profesoriau, kad Filadelfijoj, Peiisilvanijos universitete, Jums teko ilgiau dėstyti, negu pačioje Lietuvoje?
Taip. Dvidešimt penkeri metai jau suėjo. Taip jau likimas lėmė. Niekados negalvojau, kad kada nors Amerikoj būsiu.

Tur būt, reikėjo gerokai persiorientuoti?
Taip. Ir tas persiorientavimas, žinoma, daug pastangų pareikalavo. Visų pirma — pati dėstymo sistema, universiteto darbo santvarka kita. Daugiau reikia skirti laiko studentams, sėdėti valandas savo kabinete, jiems patarinėti. Bet svarbiausias persiorientavimas, žinoma, buvo savo srityje. Mano sritis, yra grynoji lituanistika, specialiai — tarmių tyrimas, fonetika. Bet atvykus Amerikon, duonos kąsniui pelnytis, teko pereiti j slavistiką. Buvau, žinoma, slavistikai neblogai pasiruošęs dar Leipcige būdamas, bet niekados slavistikos nebuvau Lietuvoje dėstęs. O čia reikėjo pradėti nuo paprasčiausių kursų — nuo rusų kalbos pradedamojo kurso, paskui pereiti į aukštesnius, laips-ninius kursus — rusų kalbos istoriją, slavų kalbų lyginamąją gramatiką ir t.t.

O kaip buvo su anglų kalba? Europoje angliškai, tur būt, visiškai nemokėjote?
Žinoma, kad nemokėjau. Atvažiavau į Ameriką, atsimenu, 1947 vasario 11 ir prof. Sennas pasakė, kad jau tų pačių metų birželio 25 turėsiu pradėti dėstyti pradedamąjį rusų kalbos kursą. O dėstyti reikės angliškai. Plaukai pasišiaušė. Na, žinoma, pasitempiau. Ėmiaus klausytis radiją, skaityti laikraščius. Kadangi moku prancūziškai neblogai, taip pat ir lotyniškai, tai, paėmęs laikraštį ar knygą, visuomet galėdavau išskaityti. Bet kalbėti niekaip neišėjo. Klausiaus radijo, dvi savaites nieko nesupratau. Kaip ištarti? Prisipirkau tarties žodynų. Ir pagaliau, kada birželio 25 reikėdo pradėti kursą, virpančia širdim nuėjau į auditoriją ir visų pirma savo studentams pasakiau: Aš būsiu jums rusų kalbos dėstytojas, o jūs man padėsite su anglų kalba. Atleiskit, jeigu kas bus ne taip. Taip ir pradėjau.

Vis tiek Jūs, tur būt; daugiau išmokėte studentus rusų kalbos, negu jie Jus anglų?
Taip, praktiškai atrodo, kad maža vargo turėjau. Sekėsi ne taip jau blogai. Mane studentai suprato. Kartais, jeigu ką ne taip pasakydavau, tai studentai nusišypsodavo. Kartais po paskaitos pasakydavo, kad vienas ar kitas žodis tariamas ne taip, o kitaip. Bet aš visados prieš paskaitą susirašydavau visą pratybų tekstą (aš pratybas vedžiau, o teoriją - gramatiką Sennas dėstė), kiekvieną žodį patikrindavau. Ir taip pamažu, rudenį, kada reikėjo pradėti rudens semestrą, buvau jau visiškai pasiruošęs ir kalbos sunkumų ypatingų neturėjau. Žinoma, akcentas paliko ir jis bus. Vyresniam žmogui akcento nusikratyti, svetima kalba kalbant, nebeįmanoma. (Atsimenu, mokiausi vokiečių kalbos dar gimnazijoj, paskui ketverius metus Vokietijoj gyvenau, tai nelabai atskirdavo, ar vokietis, ar ne. Manydavo, kad esu iš Rytprūsių, nes ten jų yra stipresnis *V — "Insterrburrger". Ir tas paskui man padėjo, kada teko Vokietijoj karo metu gyventi. Kartais ir kitiems tautiečiams banke padėdavau ostmarkes į vokiškas markes išsikeisti).

Bet tuo, žinoma, viskas nesibaigė. Reikėjo paruošti kursus, kurių niekuomet nebuvau dėstęs, o žemo lygio kursų nemėgau. Tai kokius penkerius šešerius metus, pradėjus darbą Pensilvanijos universitete, teko labai intensyviai dirbti, ruoštis slavistikos kursams. Baltistiką Pensilvanijos universitete teko dėstyti daugiausia tik kaip šalutinę šaką. Kas antri metai, pasikeisdamas su prof. Sennu, dėsčiau lietuvių kalbą — įvadinį lietuvių kalbos kursą, daugiausia skirtą kalbininkams. Bet jeigu susirasdavo studentai, kurie tik praktiškai lietuvių kalba domėjosi, nekalbininkai, tai mes kursą jiems pritaikydavom. Vienu žodžiu, kursas priklausė nuo klausytojų. Taip pat teko dėstyti latvių ir prūsų raibas kas antri metai. Visa tai sudarė mūsų inamojo baltų - slavų filologijos doktorato programą, kuri yra vienintelė visoj Amerikoj.

Tačiau Jūs, profesoriau, vien tik universitetinėmis paskaitomis neapsiribojot. Kiek žinau, esate turėję pedagoginių pareigų ir už universiteto ribų, skaitę aibę įvairių proginių paskaitų.

Visados galvojau, kad universiteto profesoriui r.etinka užsidaryti vien universiteto auditorijoje ir savo kabinete. Todėl visados, jeigu atsirasdavo proga ar reikalas padėti, — pvz., mokytojams ar kokiomis proginėmis paskaitomis, — mielai sutikdavau. Švietimo ministerija vasaromis ruošdavo mokytojų pasitobulinimo kursus aukštesniosioms mokykloms, kadangi iš seniau tie mokytojai nebuvo kaip reikiant paruošti. Kursai buvo ruošiami Palangoje, paskui Juodkrantėje. Mane taip pat kviesdavo, mielai sutikdavau. Ten dėsčiau lietuvių kalbos bendrinės tarties kursą, taip pat tarmių kursą. Kartą taip pat Užsienio lietuviams remti draugija buvo suruošus kursus specialiai užsienio lietuviams. Tuose kursuose taip pat teko dėstyti. Turėjome klausytojų ir iš Pensilvanijos — Kazimiero seserų ir kitų. Nė galvot tada nepagalvojau, kad kada nors, atsiradus Amerikoje, savo buvusias klau-ivtojas vėl teks sutikti. Paskui Amerikoje jas sutikau, kvietė joms paskaitų paskaityti.

Esate buvę dažnas dėstytojas ir Fordhamo universiteto vasariniuose lituanistikos kursuose.
Taip, jaučiau pareigą, kad tiems kursams reikia padėti. Dėl to kartais ilgiau, kartais trumpiau, kol kursai veikė, važiuodavau į Naujorką ir dėstydavau. Dažnai tas mano dėstomasis dalykas būdavo lietuvių kalbos istorija — trumpesnis 3 - 4 dienų kursas. Bet vieną vasarą su prof. Sennu turėjome net ištisą šešių savaičių kursą. Tai buvo 1969 metais. Prieš išvažiuodamas tuokart į Lietuvą, savo savaites atidirbau, tuomet prof. Sennas paėmė. Tai buvo "Baltų filologijos kursas", už kurį, stu-irntams išklausius, duodavo universitetinį dokto-rat arba magistro įskaitą.

Jeigu neklystu, ir šiuo metu tebevykstančiam pasaulio jaunimo kongresui esate paruošę paskaitą?
Gavau kvietimą iš programos vedėjo dr. Norvilo. Mielai sutikau. Kada mane jaunimas kviečia, visados sutinku. Ir paskaitą paruošiau. Gaila, kad rats asmeniškai negalėjau nuvykti tos paskaitos z ^skaityti. Teko pasitenkinti juostele. Gal bus kada nors atspausdinta.2 Taip pat mielai sutikau padirbti porą vasarų mokytojų studijų savaitėje Dainavoje. Dvejus metus esu skaitęs jiems įžangines paskaitas, paskui visą savaitę esu vedęs pratybas praktiškais kalbos klausimais.

Nors ypatingą dėmesį skyrėte universiteto pedagoginiam darbui, tačiau jokiu būdu neapleidote ir mokslinio darbo. Kuriose srityse ypač darbavotės?
Mane traukė daugiausia tarmių tyrimas — dialektologija. Kaip sakiau, čia ypačiai mane sudomino Būga. Jo paragintas, vasaromis apžygiavau žemaičių tarmių ribas, perėjau nuo Klaipėdos krašto iki Latvijos sienos. Visų pirma dounininkų -dūnininkų ribą kaimais nustačiau. Kitą vasarą — žemaičių ir aukštaičių sieną. Vėliau, jau kada Vokietijoj studijavau, buvau net motociklą įsigijęs ir su tuo motociklu teko po suvalkiečių smiltynus . . .

Profesorius ant motociklo?
Na, taip jau išėjo. Motociklistų tuo metu Lietuvoje buvo labai nedaug. Aš buvau beveik vienas iš pirmųjų. Teko kaip tik po zanavykų smiltynus važiotis. Žinoma, man, žemaičiui, zanavykai - kapsai buvo naujos vietos. Nauji žmonės, nauja kalba. Atsimenu, vieną kartą, važiuodamas motociklu, susitikau žmogelį. Mano motociklas įklimpo į smėlį. Prieina žmogus ir sako: Tai, matai, su lio-dingėm per pieskas šlėktai važiuoti. Labai buvo įdomu išgirsti, kaip kalba suvalkiečiai, kurie važiuodavo į Širvintą "knypkių" ir "ceikių" pirkti. Žemaičiai tokių vokietybių neturėjo.

Tarp dialektologijos ir motociklo esama, žinoma, gana didelio skirtumo. Bet, kartą apie tai kalbant, ne pro šalį bus pastebėti, kad Jūs jau Lietuvos laikais buvote motorizuotų priemonių mėgėjas ir žinovas. Regis, esate net parašę automobilininkust&s vadovėlį?
Taip. Mane paėmė į kariuomenę. Turėjau atitarnauti. Aštuoniolika mėnesių atpyliau Auto rinktinėj Šančiuose. Kai nuvykau tenai, tai mano viršininkas majoras Aužvikavičius, — kurį mes "Ūsu" vadindavom, kadangi didelius ūsus turėjo, — sako: Duosiu darbą — paruoši mums automobilio ekonomiją. Sudavė vokiškų knygų, rusiškų knygų, pasodino. Ir pradėjau rašyti. Parašiau tokią nedidelę knygutę. Bet aš buvau eilinis, o kariuomenė, žinoma, jokių titulų nepripažįsta — tik kariuomenės. Kada jau knygelė buvo paruošta spaudai, aš ir pasirašiau — "eilinis Antanas Salys". Tas pateko į kariuomenės Švietimo skyrių pas pulkininką Laurinaitį. Sako, kas čia dabar? Nubraukė "eilinis" ir parašė "daktaras Antanas Salys". Protestavau, bet Laurinaitis sako: Ak, ką čia, vadinas, — neprasidėk. Juk ta knygele naudosis taip pat ir Aukštieji karininkų kursai. Ten pulkininkai sėdi. Ir kaip pulkininkas skaitys knygelę, vadovėlį, kuris paruoštas eilinio? Žinoma, būdamas drausmingas karys, nutilau, nieko nebesakiau. Ir taip ne mano srities dalykėlis pateko į bibliografiją.

Ar buvo, tur būt, pirmojo tos srities knygelė Lietuvoje?
Taip. Iki to laiko pas mus automobilizmo srityje apskritai jokios literatūros nebuvo. Svarbiausia, kad, man tą knygelę rašant, teko padirbėti prie automobilizmo terminologijos. Labai daug terminų trūko. Tad teko tuos terminus sudarinėti. Vėliau jie buvo naudojami apskritai automobilizmo srityje.

Na, vis dėlto grįžkime nuo motociklo ir automobilių prie dialektologijos.
Dialektologijoje man teko dirbti dvejaip. Teko tyrinėti gyvąsias tarmes, nustatinėti sienas. Bet taip pat dialektologijoj svarbu ir giliau pasiekti — nustatyti, kada tos tarmės susidariusios, kaip jos yra skilusios. Čia, žinoma, teko studijuoti literatūrą, kuri kartais su kalba nieko bendro neturi. Pvz., labai įdėmiai turėjau skaityti tuos Scriptores rerum Prussicarum paskelbtus kryžiuočių žygia-raščius, kur begalės yra lietuviškų vardų. Iš tų lietuviškų vardų galima gal ką spręsti, kokia lietuvių kalba buvo dar priešraštiniame periode. Iš tos srities esu parašęs ir studijėlę, kuri buvo atspausdinta Archivum Philologicum ketvirtoje knygoje.3 Ten taip pat yra atspausdintas ir pirmas, mano paruoštas, lietuvių kalbos tarmių žemėlapis. Iki to laiko mes jokio tarmių žemėlapio dar neturėjome. Jis nėra pats tiksliausias, bet tuo metu ir dar vėliau jis buvo vienintelis. Juo naudotasi iki pat šiol Lietuvoje ir dabar dar tebesinaudojama mokyklose ir kitais atžvilgiais — pvz., neseniai išėjusioje lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje yra įdėtas tarmių žemėlapis, kuris remiasi manuoju. Be to, dėstant man keletą kartų Lietuvos universitete dialektologijos kursą, susidarė lyg tam tikras to kurso vadovėlis. Paskaitos buvo užrašytos mano studentų, ir paskui rankraščio teisėmis išėjo Lietuvių kalbos tarmės. Tai buvo pirmoji dialek-tologinė lietuvių kalbos ploto apžvalga. Pirmas leidimas buvo išleistas dar Kaune, o paskui, kada man teko dirbti Tūbingeno universitete, buvo pakartotas, kiek pataisytas, 1946 metais.

Esate nemaža dirbę ir žodyno srityje.
Žodynu susidomėjau, kadangi buvau pas Būgą žodyno sekretorium. Įpratau, mėgstamas buvo darbas. Bet atsiradus Amerikoje, teko visai prie naujo projekto prisidėti — prie prof. Senno ruošiamo lietuvių - vokiečių kalbos žodyno. To žodyno darban man teko įsijungti nuo antrojo tomo, kuris prasideda žodžiu "pagyringas". Žodyną smarkiai praplėtėme. Dirbome ilgai, nes dirbome tiktai dviese. Universitetas mūsų projektą rėmė, ir visą žodyną, kurio pagaliau susidarė penki tomai, pabaigėme 1968 metais. Nesigiriant, tai yra šiuo tarpu didžiausias ir pilniausias dvikalbis lietuvių kalbos žodynas. Jeigu būtų tokiu pačiu platumu pradėtas ir pirmasis tomas, tai to žodyno būtų išėję ne penki tomai, bet būtų buvę, tur būt, apie septyni. (Čia reikia pažymėti, kad, pvz., Kuršaičio lietuvių - vokiečių kalbos žodynas sudaro tiktai vieną tomą. Tada atrodė, kad tai jau pilnas žodynas. O dabar matome, kad po maždaug nepilno šimto metų lietuvių - vokiečių kalbos žodynui reikia jau ne vieno, bet mažiausiai penkių ar daugiau tomų).

Rodos, pradėjote dirbti ir prie istorinio lietuvių kalbos žodyno?
Kadangi įsikinkiau į žodyno darbą, — kaip sako, vilkas nekaukęs negali būti, — tai pagalvojau, kad mano darbo tolimesnė sritis turėtų palikti žodynas. Mes turime etimologinį Fraenkelio žodyną. Bet Fraenkelio žodynas yra labai neistoriškas. Ten jis neskiria senųjų žodžių nuo naujadarų. Jis reikalingas tam tikro papildo. Todėl buvau nusistatęs paruošti, kad ir trumpą, istorinį lietuvių kalbos žodyną. Neturint medžiagos, pilno istorinio lietuvių kalbos žodyno niekas užsieny paruošti negali. Pagaliau medžiaga nėra visa išrinkta iš senųjų paminklų. Tad mano projektas buvo labai kuklus. Savo projektą pasiūliau Amerikos mokslinių draugijų sąjungai. Man davė stipendiją nuvažiuoti Lietuvon. 1969 metais Lietuvoje buvau. Per tris mėnesius pasirinkau kiek medžiagos ir tą projektą pradėjau. Kada žmogaus gyvenimas priartėja prie tam tikros ribos, žinoma, niekados nesi tikras, kad visa, ką pradėjai, ar ketinai pradėti, galėsi baigti. Bet kiek jau dirbu tam kukliam lietuvių kalbos istoriniam žodynui. Čia ypatingo dėmesio tenka kreipti į naujadarus, kadangi dabartinė bendrinė lietuvių kalba yra pilna naujadarų, naujų žodžių, kurie buvo sudaryti vėlesniais laikais. Ir sudaryti taip gerai, kad ir specialistas kalbininkas nepažįsta, ar tai yra paveldėtas žodis, ar nepaveldėtas. Pvz., toks žodis kaip "mokykla". Toks labai paprastas, — rodos, kad jis nuo amžių buvo. Bet iš tikrųjų tai yra naujadaras, paleistas apyvarton Jono Jablonskio dar Aušros laikais. Aušroje buvo "mokslinyčia", "mokslainė", "mokslavietė". O, žinoma, tarmėse buvo "iškala", "skala", Mažojoj Lietuvoj — "šui-lė". Dabar visi esam pripratę prie "mokyklos", — rodos, jau nuo amžių amžių tas žodis buvo vartojamas. O tokių žodžių vra visa eilė.
(Bus daugiau)