KRISTUS KAIP ŠVENTAS JURGIS |
V. Maželio nuotr. KORNELIJUS PLATELIS Kornelijus Platelis yra Lietuvos jaunosios kartos poetas, išleidęs 3 eilėraščių knygas. Jis gyvena Druskininkuose. Kaip PEN klubo narys šį rudenį dalyvavo šios pasaulio rašytojų organizacijos suvažiavime Montrealyje ir Toronte. Iš Montrealio su kitais Lietuvos rašytojais lankėsi Bostone ir Niujorke ir literatūros vakaruose skaitė savo eilėraščius. Įdomus yra Kornelijaus Platelio pasisakymas apie poeziją trečiajame eilėraščių rinkinyje "Pinklės vėjui" — "Poezija kaip vėjas: nežinia iš kur kyla. nežinia, kur nueina. Ir nežinia, ką reiškia. Koks keistas, naivus dalykas — pinklės vėjui! Kiek klastos ir gudrumo jas sprendžiančio judesiuos!" Ratnyčios bažnyčios šventoriuje — koplytėlė Kalinių, tremtinių ir žuvusiųjų atminimui Pašventinta 1989 metų birželio 14 dieną — Beveik po pusamžio Nuo kankinystės pradžios. Vienoje koplytėlės pusėje — Marija, Laikanti ant kelių nuo kryžiaus nuimtą Jėzų, Kitoje — nuo gatvės — Šventas Jurgis ant žirgo, Duriantis į raudonus angies nasrus Ir tartum saugantis ramų bažnyčios šventorių Nuo permainingo pasaulio triukšmo ir sąmyšio. Medinė misterija Mažoj koplytėlės erdvėj bėgant metams Pro žmonių akis geriasi j jų sielas, smelkias į papročius, Plečiasi po apylinkes pasiekia Jaskonis, Naujasodį, Latežerį, Neravus ir Švendubrę, Plinta po Druskininkus. Per šventą Jurgį Gyvuliai poilsiauja tartum kurorte, Murzini pašaliai nedrąsiai bando žaliuoti. Žiemos slibinas, pervertas Saulės spindulio, Kvapą išleidęs susmego į drėgną žemę. Šventas Jurgis Žaliasis jau atšuoliuoja tarpumiškėm, Stoja į kovą kaip Kristus su tamsybių valdovu Ir nugali jį, ir išlaisvina Žemės sielą Iš nebūties nagų... O mūsų brolių ir sesių sopulingąsias vėles Kančia ir mirtis išlaisvino. Jų švytintys kiautai, klajoję tiek metų Po niūrią tikrovės dykvietę, ima kauptis Į Baltą Raitelį, kurs jau — girdėt — atšuoliuoja — Drebina Ratnyčios žemę vėlių žirgelio kanopos, Drebina mūsų sielas ir teikia joms žuvusių galią, Telkia į savo pavidalą jas — j raitelį, Kalaviju užsimojusį, skriejantį iš dešinės į kairę, Į ten, kur širdies tamsoje juoda angis susirangius Mūsų gyvybėm mus gundo, Trukdo išjoti šitaip — Švento Jurgio pavidalu — Prieš angį raudonais nasrais, apkėtusią visą žemę. Kiekvienas šventasis, atlikdamas savo Veiksmą, Spindintį Kristaus Veidą gauna, o Kristus Spindi labiau už visų kankinių ir šventųjų veidus. Štai griausmabalsis Jurgis Žėrinčiais auksu šarvais įsiveržia į niūrų Kovos lauką, jo šalmo plunksnos Draikos it Saulės karčiai, jo rankoje ietis pulsuoja, Jo rankoje vadžra, perkūnas ir žaibas jo rankoj, Jis duria į karštus raudonus nasrus — suvirpa skliautai, Atsidūsta sunki ir tamsi Uroboro gelmė, Ir prasideda mūsų pasaulis. Kurį sutvėrė pats Kristus, sėdėdamas Tėvo tarpuaky, Kuriam save paaukojo, metė save kaip sėklą Į gerą ir blogą dirvą, metė save kaip grūdą, Metė save ir išėjo, save pasauliui palikęs. Kristus kaip Šventas Jurgis, ginkluotas ietimi, Gyvybę teikiančia ir taure, pilna savo kraujo, Sielą pasauly pradeda ir išgelbsti sielą — Jauną mergelę rūbais baltais apsitaisiusią, Tokią kaip tos, kurios eina Pirmosios Komunijos Ratnyčios bažnytėlėje. Kristus kaip šventas Jurgis išjoja j kovą Prieš amžiną mirtį, prieš mūsų būties laikinumą, Rankoje Jo Paties širdis — gyvybės kiaušinis, Apvalus tarsi mūsų pasaulis — mirtingojo gemalas — Jo nemirtingoji siela, kurią j pražiotas tamsybių Žiotis be nuogąsčio sviedžia nelyginant Saulę Kūrėjas. Ir paspringsta tamsa. Ir paspringsta mirtis, neįveikusi grūdo gyvybės, Ir paspringsta, ir pūva, suyra, ištirpsta Kūnai, bet dvasiai palietus jų šaltąjį kapą, Kalas žolė patvory, nedrąsiai pražysta gėlelė, Keliasi Kristus iš kapo skaidrų Velykų rytą, Keliasi Jis su vėliava lyg Šventas Jurgis, kareivis, Žengia į dangų ir žmogui parodo kelią, Mūšio lauką palikdamas Mūsų kovai ir pergalei. O nuo bažnyčios pusės — raudanti Marija Su savo Sūnum ant kelių, su savo Jėzum, Nuimtu ką tik nuo kryžiaus. Pačią sunkiausią akimirką, Kai Siela Jo žengia į pragarus, kai tamsybių Pasaulis braška ir skeldėja iki pat savo dugno. Sunkiausią akimirką lieka čia pamaldumas — Gedinti motina, artimo gedinti siela, Siela — gimdyvė, gedinti savo kūdikių, Mirštančių ir išeinančių į nežinomybę. Pavojingiausią akimirką Mes privalome stoti prieš tamsos viešpatiją — Mūsų eilė — pasaulio galybės žvelgia Į mus atidžiai ir laukia apsisprendimo, Laimina mūsų ryžtą šviesos ir teisybės dvasios, Sunkiai alsuoja tamsa ir vemia gličiom pagundom, Laukia visi: dangus įsitempęs nuščiūva, Laikas sustoja, erdvė pražysta akimirkoj, Žemė sulaikiusi kvapą tiesias po žirgo kanopom, Laukia svarstyklės gyvybės - mirties, Laukia tavy Pats Dievas. * * * Už sėkmę pergalės mūsų Sudėjau šią odę. Tegu sužino visi, kokią misteriją medis Laiko savy sugniaužęs po koplytėlės stogu, Tegu plinta žinia ir mano šiais žodžiais, Jeigu tik jie įstengia panešti tiesą, Tegu skamba plačiai po visas apylinkes, Tegu daugiau širdžių Pažadina kovai ir pergalei. |