Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROZOS ANTOLOGIJA EMIGRANTINĖMIS TEMOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Guopis Titas   
Prieš keletą metų Vytauto Kazakevičiaus pastangomis Vilniuje buvo išleista poezijos antologija Graži tu, mano brangi tėvyne (1967), išsiskirianti tuo, kad jon pateko ir didelis būrys išeivijos poetų, šalia jų kūrybos pavyzdžių duodant netgi trumpas, bet gana tikslias ir ideologiškai nenuspalvintas jų biografijas. Ta prasme, kad čionykščių poetų kūryba po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą tokiu plačiu mastu buvo pateikta ir gimtojo krašto skaitytojui, tos antologijos pasirodymas iš tikrųjų buvo itin reikšmingas įvykis, nors čia, išeivijoje, atgarsio mažai susilaukė. Iki šiol labai mažai kur išeivijos spaudoje tebuvo minimas ir 1973 metais vilniškės Vagos leidyklos išleistas "lietuvių beletristikos rinkinys Emigranto dalia, panašiais pretekstais sudaryta kelių šimtų puslapių antologija, kurios bent pusė yra paskirta išeivijos prozininkų kūrybai, šalia "pažangiųjų" nepamirštant ir vadinamosios "reakcingosios" emigracijos.

Knyga iš esmės skirta tenykščiam skaitytojui, tad natūraliai čionykščio akis, gal būt, pirmiausia nukryps ne į turinį, ne į patį (jau didžiumoje matytą) paveikslą, o į jį inančius įžanginius bei biografinius priedus, nejučiomis parodančius tenykštį (tegu ir daugiau "oficialų") požiūrį, visada mus čia dominantį savo pasikeitimais.

Šalia plačios (penkiolikos puslapių), literatūriškai gana taiklios Vyt. Kazakevičiaus apžvalgos šį sykį, manyčiau, ypatingo dėmesio verta griežtoka rašytojų klasifikacija, pateikta jų trumpose biografijose knygos gale.

Visus rašytojus suskirsčius į tris grindines grupes, atrodo, jokio galvosūkio nekelia klasifikacija tų, kurie gimė, augo ir liko gimtajame krašte, o dauguma netgi ir kūrybiškai kštis tepradėjo tik po Antrojo pasaulinio karo: štampas "tarybinis lietuvių rašytojas" jiems visiems gana gerai limpa. Šiame rinkinyje "tarybinių" tepasireiškia vos keletas: Aleksandras Bauža (g. 1908), Halina Korsakienė (g. 1910), Jonas Dovydaitis z 1914), Vladas Dautartas (g. 1927), Romualdas Lankauskas (g. 1932) ir Romualdas Narečionis (g. 1930). Šiai grupei gal daugiau tinka ir Albinas Morkus (1921 - 1967), apibudinamas kaip "emigracinis ir tarybinis lietuvių rašytojas", kuris, nežiūrint to, kad didesnę savo "kūrybingojo amžiaus" dalį praleido išeivijoj, iš tikro čia niekada rašytoju nebuvo laikomas, nors šito gal ir buvęs nusipelnęs . . . Nėra vargo nė su "lietuvių literatūros klasikais", ypač jeigu jie tokiais jau senokai visų pripažinti, kaip Žemaitė ar Vincas Krėvė. Šios kategorijos jaunesniesiems, spėjusiems ir dabartinėmis sąlygomis pasireikšti, prisegamas dar ir "tarybinio" epitetas (Vienuolis, Ieva Simonaitytė). O kad tai nėra taip jau pigiai įgyjamas titulas, rodo ir faktas, jog net ideologiškai aktyviausi ir dabar jau mirę beletristai, kaip Petras Cvirka ar Antanas Venclova, klasiko garbės dar nenusipelno, likdami "įžymiais tarybiniais rašytojais".

Kategorijos keleriopai susmulkėja, o kartais pasidaro ir gana specifiškos, apšnekant išeivijos beletristus. Jeigu Stasys E. Vitaitis (1885 - 1954), kadaise garsios apysakos Gyvenimo dumble autorius, "liberalinio lietuvių rašytojo" klasifikaciją nusipelno, nepaisant to, kad buvo "aktyvus dešinysis (...) veikėjas", tai Bronius Laucevičius - Vargšas (1885 - 1916), o juo labiau Rojus Mizara (1895 -1967) nesunkiai pakyla į "proletarinius", pastarąjį dar sustiprinant "komunisto" epitetu. Algirdas Margeris neišsimuša aukščiau "pažangaus JAV lietuvių ir tarybinio rašytojo" kategorijos, bet ir tai dar nėra taip blogai, žinant, jog Stasys Jokubka lieka "pažangiu JAV lietuvių žurnalistu"... Bendradarbiavimu naujosios išeivijos spaudoje "susitepęs" Antanas Tulys jau ir apibūdinime tokiu atpažįstamas: "buržuazinis liberalinis JAV lietuvių rašytojas".

Itin įdomiai ir "subtiliai" niuansuojamos naujosios išeivijos rašytojų kategorijos. Čia rasime ir paprasčiausią "buržuazinį rašytoją" Petrą Taru-lį, ir "buržuazinį emigrantų rašytoją" Vytautą Alantą, o taipgi ir "buržuazinius emigracijos rašytojus" (Antanas Škėma, Alė Rūta), lygiai kaip ir "buržuazinius emigracinius" (Kazimieras Barėnas, Juozas Kralikaus-kas) ir "emigracinius buržuazinius" (Marius Katiliškis). Taip, kad priekabos "buržuazinis" teišvengia tik "jaunosios kartos emigraciniai rašytojai" (Nijolė Jankutė - Užubalienė, Danutė Brazytė - Bindokienė, Kazys Almenas) ir Petronėlė Orintaitė — "prieškarinės Lietuvos ir emigracijos rašytoja".

Jeigu kam nors pasirodys, jog šitoksai rašytojų klasifikavimas yra, švelniau tariant, juokingas ir čia be reikalo išskiriamas, — pilnai tam pritarsiu, tepasiteisindamas, kad ne aš jį pradėjau. Sprendžiant iš kruopštumo pabrėžtiname šių apibūdinimų pri-kerginėjime, atrodo, kad bent "anapus uždangos" į dalyką žiūrima perdėm rimtai . . .

Visai šiai klasifikacijai atramos reikia ieškoti knygos sudarytojo V. Kazakevičiaus įžanginiame straipsnyje "Išeivio likimas ir beletristika". kuriame jis, kaip minėta, nors ir aiškiai ideologinėje orientacijoje, gana tiksliai apžvelgia ne tiktai išeiviškąją tematiką liečiančios literatūros raidą, bet vietomis pažeria įžvalgių kritiškų pastabų, vertų gilesnio mūsų dėmesio. Pavyzdžiu čia galėtų būti skaudoku kaltinimu nuskambąs priekaištas, jog "įsikūrę Amerikoje ir pažinę jos buitį pokario rašytojai beveik nesirūpino pavaizduoti juos priglaudusių senųjų emigrantų istorijos, problemų" (p. 17). Santūriame išei-viškosios kūrybos vertinime V. Kazakevičius irgi parodo ne tiktai platų apsiskaitymą, bet ir gerą kritišką nuovoką. Įtaigiausiu senosios išeivijos beletristu išskirdamas Antaną Tūlį, jis taipgi nedvejodamas pripažįsta, jog su naująja išeivija "svetur atsikėlė visas būrys pajėgių kvalifikuotų ir prityrusių rašytojų" ir vien už literatūrines dorybes nepašykšti komplimentų nė pasaulėžiūriškai priešiškiems kūrėjams:

Tad, nors ir dalinės, nors ir siaurokos tikrovės, socialinės problematikos momentai prasibrauna į uždaro emigracinio pasaulio užkampį. Pavyzdžiui, literatūriškai įtaigiau, savitai reali emigranto dalis atskleidžiama J. Gliaudos "Šikšnosparnių soste", A. Rūtos (Nakaitės - Ar-bienės) "Kelyje į kairę", "Vienišuose pasauliuose", D. Brazytės - Bindokienės "Viena pasaulyje", A. Barono "Pavasario lietuje" ir kituose kūriniuose" (p. 18).

A. Barono, J. Gliaudos, N. Ma-zalaitės ar B. Pūkelevičiūtės kūrybos pavyzdžių šioje antologijoje labiausiai ir tenka pasigesti, nežiūrint priešįžanginio (leidėjų?) pasiteisinimo, kad "rinkinys nesiekia aprėpti visų šia tematika rašiusių". O tų pavyzdžių nesunkiai buvo galima rasti ir be "socialinių melų ir šmeižtų", "tikrovės klastojimų" ir kitokių 'antitarybinių" neigiamybių ar ydų, kuriomis apkaltinamas A. Baronas, be 'nacionalistinės demagogijos", kuri primetama kitiems čia suminėtiems.

Pripažįstant redaktoriams ir leidėjams teisę kūrinius parinkti, "atsižvelgiant į literatūrinę - pažintinę ir idėjinę reikšmę", nebūtų galima perdaug priekaištauti ir dėl atrankos šioje knygoje. Ypač, kad, ir vien tik literatūriniais kriterijais vadovaujantis, vargu ar toji atranka perdaug pasikeistų. Bent A. Tūlio ("Paskutinės Juozo Karučio dienos" iš Tūzų klubo), K. Barėno ("Protingi lietuviai" ir "Skraidančios lėkštės" iš Dvidešimt vienos Veronikos), Alės Rūtos (ištrauka iš premijuoto romano Kelias į kairę), N. Jankutės - Užu-balienės (novelė "Budynės" iš Lietuvių beletristikos antologijos) ar K. Almeno (novelė "Egzaminai" iš knygos Gyvenimas tai kekė vyšnių) beletristikos pavyzdžiai jų kūrybai atstovauja išskirtinai gerai. Ne vien dėl jų pažintinio aspekto įdomūs ii A. Škėmos (iš Čelestos) ar M. Katiliškio ("Paukščiai" iš knygos Šventadienis už miesto) gabaliukai, nors šių autorių kūrybos kontekste jie aukščiau vidurio vargiai tepakiltų. Šiaip ar taip, naujosios emigracijos prozininkai antologijoje kokybiškai atstovaujami anaiptol neblogiau už kitas grupes.

Gerokai keista, kad įdomiausi (ir tai ne vien pažintine, bet ir literatūrine prasme) daugiausia pačių vyriausiųjų rašytojų darbai. Žemaitės reportažinio pobūdžio Amerikos lietuvių gyvenimo vaizdeliai iš šio šimtmečio pradžios užintriguoja nesitikėtu panašumu mūsų gyvenamiems laikams, ypač pirmaisiais naujųjų ateivių įsikūrimo metais, jų susidūrimuose su senaisiais išeiviais karikatūriškai "suamerikonėjusiais", kokiais mes patys šiandien neabejotinai atrodome svečiams iš gimtojo krašto (plg. Jono Dovydaičio apybraižą "Pavojingas žvėriukas"). P.Cvirka savo ištraukoje iš romano Frank Kruk nustebina savo vaizduote ir sugebėjimu pakankamai tiksliai piešti gyvenimą jo nemačius. (Jei galima tikėti Algirdo Margerio pasakojimu, šis romanas bazuojasi viena jo "Kultūros" žurnalui pasiųsta novele, niekada nespausdinta, bet ir negrąžinta . . .).

Visi pažintinio ar informacinio pobūdžio gabalai mums gal bus kaip tik patys . . . nuobodžiausi, ne vien dėl savo beveiksmiškumo, bet ir dėl per daug aiškiai prasikišančios "idėjinės reikšmės". Tokiais tenka laikyti ne tik A. Venclovos primityviai naivaus sukirpimo neskoningai propagandinę apysakaitę apie iš savo krašto bebėgantį kapitalistą, ne tik R. Mizaros agitaciškai persūdytas romanų ištraukas, bet ir mums mažiausiai pažįstamus "tarybinių" grupės darbus, kurie gal labiausiai turėtų dominti. Ir tai ne dėl to, kad tektų suabejoti, sakykim, kad ir A. Baužos noveletėse iškeliamais faktais (Lietuvoje juodadarbius niekinęs pašto viršininkas šiandien patsai Švedijoje dar "juodesnių" darbu verčiasi; vargingiausiomis sąlygomis svetimame krašte uždirbtais pinigais motina šelpia gimtajame krašte likusią tos šalpos nereikalingą ir nevertinančią dukterį), bet todėl, kad, ant tojo ideologinio kurpalio betempiant, jie stojasi taip jau neproporcingai iškraipyti, detalėse sunkiai įtikimi . . .
Titas Guopis






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai