RUSIFIKACIJA SOVIETŲ SĄJUNGOJE Spausdinti
Parašė ALBERTAS ZUBRAS   
Didžiausioji pasaulio valstybė SSSR — 22,4 milijonai kv. km plotas — valdo 241,7 milijonus gyventojų. Gyventojų atžvilgiu — trečioji po Kinijos ir Indijos.
SSSR yra daugelio tautybių kraštas (apie 150) su skirtingomis istorinėmis, kultūrinėmis ir religinėmis tradicijomis. Net artimai giminingi slavai ukrainiečiai ir gudai iki šių dienų tebelaiko save skirtingomis nuo rusų tautomis. Pačių rusų yra apie 50 procentų. Žymus procentas slavams svetimas ir savo rase: uzbekai, totoriai, kazachai, kirgizai ir kiti. Azijinė bei mongolidų rasė, tiesa, yra įrėžusi pėdsakus ir pačiuose rusuose — mongolų bei totorių invazijos pasekmė.

1. Šitoks rasių ir tautybių mišrus kraštas, atrodo, turėtų sekti kantoninę Šveicariją. Tačiau to nenori ar nesugeba. Nėra tam ir istorinių tradicijų. Caristinė Rusija buvo grynai nacionalistinė valstybė, kuri siekė visų imperijos plotų surusinimo. Šių užmačių kamieninėje rusų tautoje nesugriovė nė komunistų partija. Oficialiai, ypač pradinėje stadijoje, komunistai skelbė skirtingų tautybių respektavimą. Leninas, kritikuodamas Ordžonikidzės žiaurų elgesį Gruzijoje, klausė: "ar mes parodėm pakankamo susirūpinimo imtis efektingų priemonių apsaugoti kitoms tautybėms nuo tikrojo ruso Deržimordos. 1 Aš manau, kad mes nesiėmėm tų priemonių, nors mes galėjom ir privalėjom". 2 Leninas ta proga pasmerkė ir Dzeržinskį, kuris, siųstas patikrinti, pateisino Ordžonikidzę. Reikią daryti skirtumą tarp pavergėjo ir pavergtosios tautos nacionalizmo, t. y. tarp didelės ir mažos tautos nacionalizmo.
 Šia proga priminė rusams: "Antruoju atveju istorinėje praktikoje beveik visados mes, didelės tautos nacionalistai, esam pasirodę kalti dėl nesibaigiančio prievartavimo (mažųjų tautų) ir net daugiau, patys net nepastebėdami, toliau darome nesuskaitomus prievartos ir įžeidimo veiksmus". 3

Daug vandens nuplaukė nuo tų dienų, kai šiuos žodžius diktavo Leninas. Nors visi Kremliaus valdovai ir rusiškojo komunizmo teoretikai skelbiasi esą tikri leninistinio marksizmo išpažinėjai, bet praktika kita byloja. Tautybių klausimu ir patys ryškieji SSSR kūrėjai, — Leninas ir Stalinas, — yra turėję labai apibrėžtus rėmus. Lenino žodžiais: "... socializmo reikalas yra aukščiau tautų apsisprendimo teisės". 4 Stalinas pradžioje manė, kad, leidus tautoms vartoti savo kalbą ir davus joms savas mokyklas, bet koks nepasitenkinimas išnyks. 5 Leninas buvo priešingas ir fe-deralinei valstybės struktūrai. Tai tik kompromisas, kad SSSR bent nominališkai susikūrė su federalinėmis respublikomis, tačiau aiškioje kontrolėje vienos ir tos pačios visasąjunginės totalitarinės - diktatūrinės komunistų partijos.

1961 m. SSSR visasąjunginės komunistų partijos priimtoje programoje aiškiai išskaitomas pasišovimas į vieną ir vienalytę SSSR naciją: "Su komunizmo SSSR pergale tautos dar labiau suartės, jų ekonominis ir ideologinis tapatumas padidės ir išsivystys komunistiniai požymiai, bendri jų dvasinei struktūrai. Tačiau išnykti tautinėms skirtybėms, ypač kalbinėms, yra žymiai ilgesnis procesas negu išnykti klasinėms skirtybėms".6 Tikslas tad labai aiškus, tegu ir tolimas: sunaikinti tautas bei jų kalbas ir turėti vieną visasąjunginę rusų tautą ir jų kalbą.

Rusifikacijai ypač talkina kolchozų įvedimas, nes šeimos nebejaučia pirmykščio suaugimo su sodyba ir žeme. Talkina krašto supramoninimas, nes specialistas ir darbininkas lengvai keliasi iš vienos įmonės į kitą. Juo labiau jaunimas, kuris moka rusiškai ir apskritai yra linkęs pažinti naujas bei tolimas vietoves. Yra ir tylios bei paslėptos prievartos: mokslus baigusieji gauna greičiau ir geriau apmokamą darbą kitose sąjunginėse respublikose negu savoje. Rusifikacijai talkina privalomas mokslas su visur dėstoma rusų kalba, su visoje didžiulėje teritorijoje suvienodinta mokyklų programa. Unifikacijai, kartu ir rusifikacijai, talkina partijos priimta, per mokyklas ir komjaunimą skiepijama marksizmo materialistinė pasaulėžiūra. Tuo griaunama teritorijos atskirose dalyse bei tautose ir tautelėse šimtmetinės, ant skirtingų religinių pagrindų susikūrusios pasaulėžiūros ir saviškai skirtingos kultūrinės tradicijos.

Rusifikacija ypač toli yra pažengusi Azijos žemyno sąjunginėse respublikose. Kazachstane rusai ir ukrainiečiai sudaro didesnę pusę visų gyventojų, Kirgizijoje arti pusės. Miestuose gyventojų dauguma visose Azijos respublikose yra rusai, kai kur net keliariopai. Žymiai padidėjęs rusų procentas ir Pabaltijo respublikose, ypač miestuose. Talinas ir Ryga beveik pusiau rusų gyvenami. Lietuvoje Vilnius ir Klaipėda turi labai didelį rusų procentą, apie 40 %.

Istorijoje nesutinkame tokio drastiško žemės vardyno surusinimo, kokio yra ėmęsi rusai šiaurinėje Rytprūsių dalyje, dabar vadinamoje Kaliningrado apygardoje. Ne tik vokiškieji, bet ir visi lietuviškieji ir senieji prūsiškieji vietovardžiai pakeisti rusiškais. Tilžė pavadinta Sovietsk, Įsrutis — Černiachovsk, Stalupėnai — Nesterov, Gumbinė Gusev, Krantas — Zelenogradsk, Donelaičio kapo vieta Tolminkiemis — Čistije Prudi ir t. t. Pagaliau pats tos dalies Rytprūsių priskyrimas rusų federalinei respublikai yra niekas kitas kaip rusifikacijos ekspansija. Juk tai senasis baltų - prūsų kraštas, o dar ir paskutiniais laikais čia buvo išlikę daugelis grynai lietuviškų kaimų. Aiškiai norėta iš visų galimų pusių apsupti lietuvius slavų gyvenamais kraštais ir atskirti juos nuo likusio Vakarų pasaulio.

Atėjęs į Lietuvą, rusiškasis komunizmas griebėsi naikinti visokius laisvės bei nepriklausomybės simbolius. "Lietuva, tėvyne mūsų" tapo draudžiama giesme, nors joje be tautinio jokio kito kvapo nėra. Ir sukurta ji buvo tik iš meilės tėviškei ir tautai, nes valstybė Kudirkos laikais dar neegzistavo. Kauno karo muziejaus sodelyje dingo Laisvės statulos įrašai, nutilo bokšto Laisvės varpas. Laisvės alėja buvo gavusi Stalino vardą, ir tik po jo mirties vėl grąžintas senasis vardas. Matyt, susigėsta: tariantis laisvę liaudžiai atnešus, nelogiška bijotis laisvės vardo. Savanorių prospektas perkrikštytas Raudonosios Armijos vardu. Lyg lietuvis savanoris buvo blogesnis: jis kovėsi su bermontininkais, su lenkais ir su tais, kurie Lietuvą laikė carienės Kotrynos palikimu. Vilniuje Gedimino gatvė pavadinta Lenino prospektu. Po karo, 1950 m., Maskvos įsakymu Kaune buvo nugriautas Nežinomojo Kareivio paminklas ir panaikintas kapas. Viskas panašiai padaryta Latvijoje ir Estijoje.

2. Formaliai tautybių egzistenciją bei jų savitą reiškimąsi užtikrina SSSR konstitucija (priimta 1936 m.), kuri iki šių dienų galioja. 7 Tautybės atsispindi pačioje SSSR formalioje konstrukcijoje: 15 vadinamų suvereninių sąjunginių socialistinių respublikų, 20 autonominių respublikų, 8 autonominės sritys ir 10 nacionalinių apygardų. Pagal konstituciją atrodytų, kad SSSR yra savos rūšies valstybių federacija. Konstitucijos 17-tas paragrafas numato teisę vadinamoms suvereninėms respublikoms (tai ir visai logiška iš suverenumo atributo) laisvu apsisprendimu išstoti iš Sovietų Sąjungos. 18a paragrafu nusakoma sąjunginių respublikų juridinė padėtis santykiuose su kitais suvereniniais kraštais: "Kiekviena sąjunginė respublika turi teisę užmegzti tiesioginius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti sutartis ir pasikeisti diplomatiniais ir konsuliariniais atstovais". Klausimas lieka, kas čia suprantama "užsienio valstybėmis": tik vadinamosios sąjunginės respublikos SSSR apimtyje ar ir valstybės už jos ribų? Įvedimas į Jungtines Tautas Ukrainos ir Baltgudijos, bandymas įvesti į šį tarptautinį forumą ir Pabaltijo respublikų atstovus rodo, kad 18a paragrafas kalba apie sąjunginių respublikų teisų bendrauti su bet kuriomis valstybėmis kaip juridiniams asmenims. Bet čia prieštarauja tada tos pačios konstitucijos 14-tas paragrafas, pagal kurį santykiai su užsieniu yra SSSR centrinių organų prerogatyva. Konstitucijos 18b paragrafas sako: "Kiekviena sąjunginė respublika turi savo respublikinę karinę formaciją".

Visi čia suminėti SSSR konstitucijos paragrafai, kurie lyg ir leistų kalbėti apie SSSR kaip savos rūšies federaciją, tuoj nublunka, kai nuo teorijos pažvelgiame į praktiką. Maskva sąjunginėms respublikoms (apie jas čia tekalbama, paliekant nuošalėje autonomines respublikas, autonomines sritis ir nacionalines apygardas) ne tik kad nepripažįsta jokios politinės - ūkinės laisvės, bet griežtai iš Kremliaus kontroliuoja ir bet kokį kultūrinį pasireiškimą. Net istorinės vertės architektūriniams pastatams restauruoti ar tautoje iškilusio asmens paminklui aikštėje pastatyti leidimas reikia gauti iš Maskvos. Vilniaus universiteto aikštėje turėjo stovėti K. Bogdano sukurta K. Donelaičio skulptūra, bet, negavus leidimo, statula atsidūrė universiteto centrinių rūmų nišoje. Dariaus ir Girėno palaikams perkeldinti taip pat reikėjo gauti leidimas iš Maskvos. Respublikinės karinės formacijos II pasaulinio karo metu ir trumpai po jo nominaliai egzistavo. Tačiau Pabaltijo kraštuose jose kai kur pusė, kai kur daugiau buvo kitų tautybių (paprastai rusų) karininkų ir karių. Šiuo metu tie daliniai visai panaikinti.
1936 m. konstituciją priimant, to meto SSSR komunistų partijos sekretorius ir valstybės diktatorius J. Stalinas paskaitė kalbą, kur randame įdomių paaiškinimų. Kalboje nurodomos trys sąlygos sąjunginei respublikai: 1) ji turi būti pakraštinė, nes jai suteikiama teisė išstoti iš SSSR, o tai būtų neįmanoma, jei būtų iš visų pusių apsupta SSSR teritorijos; 2) tautybė, kurios vardu respublika pavadinta, turi sudaryti mažiau ar daugiau kompaktinę tos tautybės gyventojų daugumą; 3) etninė grupė turi būti ne per maža — bent milijonas su viršum. 8 Įdomu, kad nei konstitucijoje, nei toje įžanginėje kalboje nieko nepasakyta apie procedūrą tokioms respublikoms į SSSR įsijungti ar joms : i stoti bei sąjunginės respublikos statusui panaikinti.

Penkios paskutiniosios sąjunginės respublikos, — Estija, Latvija, Lietuva, Moldavija ir Karelų -Suomių, — buvo inkorporuotos į SSSR jėgos priemonėmis. Tik jau įvedus raudonąją armiją į Pabaltijį, buvo imtasi juridinės priedangos vadinamaisiais "liaudies seimais", kurie, okupanto įsakyti, pasiprašė Maskvos priimami į SSSR. Jei priedangai pirminiuose žingsniuose dar remtasi senosiomis konstitucijomis, tai jokiems seimams Pabaltijo respublikose tokių teisių nebuvo numatyta. Dar įdomesnis (juridiniu požiūriu) Karelų - Suomių sąjunginės respublikos 1956 m. panaikinimas ir pavertimas Karelų autonomine respublika, įjungiant į Rusijos federacinę respubliką. Padaryta tai SSSR centrinės valdžios aktu. Kaip priežastis tos transformacijos nurodyta: "Augant gyventojų skaičiui, dėl įsikūrimo įdarbinant rusus ir kitų tautybių ateivius Karelijoje, nuošimtis vietinių gyventojų žymiai sumažėjo. Pagal apytikrius mums prieinamus duomenis karelai, suomiai ir vėpsai tesudaro tik ketvirtį respublikos gyventojų, kai tuo tarpu kitos tautybės, ypač rusai, sudaro tris ketvirčius". 9 Iš šio precedento labai aišku, kad sąjunginės respublikos amžius priklauso nuo gyventojų sugebėjimo išlikti respublikos žemėje.

Bet nacionalinės respublikos pastangos išlaikyti teritorijoje savos tautybės daugumą, Kremliaus akimis, yra nusikaltimas. Tą matome iš latvių pavyzdžio. Dėl nacionalinės politikos 1959 m. Latvijoje buvo pravestas vietinės komunistų partijos vadovybės "valymas". Naujai paskirtasis partijos pirmasis sekretorius A. Pelšė savo kalboje pasakė tarp kitko šiuos reikšmingus žodžius: "Kai kurie mūsų draugai, paskatinti visai nepagrįsto susirūpinimo, kad mūsų Latvijos respublika gali prarasti savo tautinį veidą, norėjo sustabdyti objektyviai natūralų gyventojų maišymosi procesą. Savo kalbose jie pakartotinai skelbė, pavyzdžiui, kad mechaniškas Rygos gyventojų prieauglis turįs būti visomis priemonėmis sustabdytas. Toks supratimas yra ne tik žalingas, bet ir politiškai pavojingas. Palaikydami tautinę izoliaciją, jie patys eina su buržuaziniu nacionalizmu ir kenkia ne tik kitų Sovietų Sąjungos gyventojų interesams, bet stato pavojun ir gyvybinį latvių tautos reikalą".10 Jei A. Pel-šės pirmtakai Latvijos komunistų partijos vadovybėje susirūpino, kad ir latvius neištiktų Karelų -Suomių sąjunginės respublikos likimas, tai visai su pagrindu. Kuogi skiriasi buržuazinis nacionalizmas nuo šiaip nacionalinio jausmo, apie kurį yra kalbėjęs ir Leninas, ypač turint galvoje mažąsias tautas ekspansyvios rusų tautos jūroje? Juk tai savisaugos instinktas — neištirpti, išlaikyti savo etninę tapatybę. Kodėl tai turi būti politiškai pavojinga ir kam pavojinga? Tik jau ne rusams. Jų tiek daug, o latvių taip maža; latviai nėra grėsmė nei SSSR, nei rusų tautai. Jei kam nepakeliui, tai Maskvos tyliai vykdomai rusifikacijai SSSR teritorijos ne rusų gyvenamose žemėse. Dėl to paties latviai komunistai ir 1972 m. yra kreipęsi per Švediją į Vakarų komunistų partijas paramos prieš Maskvos prievartavimus, prieš rusiškąjį Deržimordą. A. Pelšė 1959 m. kalbėjo tad Maskvos paragintas ir taip, kaip patiko rusams, o ne latvių tautos ar jų vardo sąjunginės respublikos reikalu.

Maskva yra praktikavusi 1940 m. ir po II pasaulinio karo (nežinia, ar vieną gražią dieną tas vėl nepasikartos) ir tiesioginį fizinį Pabaltijo tautų genocidą — masinius areštus ir be teismo išvežimus į tolimąsias Sibiro ir Kazachstano sritis. Dėl to net Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius A. Sniečkus yra pasmerkiamai pasisakęs. Žinoma, ne išvežimų metu, o jau po Stalino, kai jam pačiam pavojus nebegrėsė. Savo kalboje 1961 m. XXII komunistų partijos kongrese, atskiestai su komunistine partine propaganda, pasmerkė beteisiškumą: "Vykdant neteisinius veiksmus prieš nekaltus žmones, Berijos avantiūristai bandė sukompromituoti Sovietų režimo politiką, trukdė kovą su išdavikais ir tuo būdu kai kada leido tikriesiems liaudies ir socializmo priešams išvengti atsakomybės. Pažeidimas teisingumo sudarė didelius sunkumus mūsų pastangoms sutelkti darbo mases apie partiją ir sovietinį režimą".11

Jadv. Pauk6tienė Tragedija (1972 m. akvarelė)

Atrodytų labai reikšminga konstitucijos 17-to paragrafo deklaracija: "Kiekvienai sąjunginei respublikai yra rezervuojama teisė išstoti iš SSSR". Labai būdinga tuo reikalu konstitucijos priėmimo proga Stalino kalbos vieta: "Iš tikrųjų tiesa, kad nėra nė vienos respublikos, kuri panorėtų išstoti iš SSSR. Bet tai pagaliau nereiškia, kad mes neturėtumėm įrašyti konstitucijoje teisę sąjunginei respublikai laisvai išstoti iš SSSR.12 Kad tai tik popierinė teisė ir kad nė viena respublika "nepanorės" išstoti iš SSSR, aiškėja iš tos pačios konstitucijos 14-to paragrafo i) pastraipos, pagal kurią SSSR centriniams organams (taigi Maskvai) priklauso "užtikrinimas valstybės saugumo". Panorėjimas išstoti juk būtų palaikytas aukščiausios rūšies valstybės išdavimu ir atitinkamai užgniaužtas bei nubaustas. Saugumo organai bei tos rūšies policija priklauso tiesiog centrui. Pagaliau žmonėms sąjunginėse respublikose ir nėra kaip saviškai panorėti, nes jokia šios rūšies organizuota akcija neįmanoma. Tokia iniciatyva tegalėtų išeiti tik iš komunistų partijos, bet ši yra centralizuota, griežtai iš viršaus ir iš centro diriguojama. Sąjunginių respublikų komunistų partijos yra tik SSSR visasąjunginės komunistų partijos padaliniai. Kai tik kiek nukrypsta — tuoj "valymas".

Tenka paliesti ir apskritai politinės bei sąžinės laisvės klausimą SSSR konstitucijoje, nes toji samprata, be abejo, apsprendžia visą SSSR politinę struktūrą ir patį socialinį - politinį ir kultūrinį klimatą visoje valstybėje. Tuo reikalu bene būdingiausiai ir aiškiausiai kalba 125-tas paragrafas: "Atitinkamai (subordinuojant) darbo žmonių interesams ir sandaroje stiprinti socialistinę santvarką, SSSR piliečiams garantuojama įstatymu: a) kalbos laisvė, b) spaudos laisvė; c) susirinkimų laisvė, įskaitant masinius mitingus; d) žygiavimų bei demonstracijų laisvė gatvėse". 124-me paragrafe garantuojama religinės praktikos ir kartu antireliginės propagandos laisvė.

Laisvių garantija, sutinkama visų demokratinių kraštų konstitucijose, SSSR konstitucijoje labai išskirtinai nusakyta, subordinuojant darbo žmonių interesams ir socialistinio ugdymo uždaviniams. Taigi tik taip sąlygotai ir tegalima laisvai kalbėti, rašyti, susirinkti ar demonstruoti. O kas gi apsprendžia, ar kalba, rašinys, susirinkimas yra pozityvus reiškinys darbo žmogui ir socializmui? Žinoma, pareigūnai ir policija, kurie instrukcijas gauna iš komunistų partijos. Piliečiai tad teturi "laisvę" tik pritarti, labai turi baimintis net interpretuoti, nes dažnai gali nepataikyti. Iš čia kyla centralizuotas, totalitarinis, kraštutiniškai antidemokratinis SSSR valstybės pobūdis, pagal tai jos ir visuomeninis reiškimasis. Čia glūdi centralizuotos bei planuotos rusifikacijos stiprybė, tautinių mažumų silpnumas tai rusifikacijai atsispirti. Teisišku-mui esant tik popieriuje ir pakliautam labai plačiai interpretacijai, teisė pasidaro to, kas turi vadovaujamą poziciją partijoje ir biurokratijoje. O ji šiandien yra didžiojo — ruso rankose ir labai aiškiai rusiškai nacionalinė, o svarbiausia — ir ekspansyviai imperialistinė. Šį reiškinį dar prieš II pasaulinį karą taikliai formulavo buvęs pats marksistas (vėliau atsimetęs) rusas filosofas N. Berdia-jevas: "Kad ir kaip paradoksiškai beskambėtų, vis dėlto bolševizmas yra trečioji apraiška rusų autokratinio imperializmo; pirmąja laikytina maskviškis carizmas, antrąja — Petro Didžiojo imperija".13 Tai, be abejo, ir buvo priežastis, kad kituose kraštuose įsistiprinęs komunizmas, kai tik galėjo, pasistengė išsivaduoti iš Maskvos įtakos. Ryškūs pavyzdžiai — Jugoslavija ir Kinija. Pastaroji pasidarė ir vienas aiškiausių Maskvos antagonistų. Rumunija taip pat eina savo keliu. Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Rytų Vokietijoje padėtis laikosi tik tiesiogine raudonosios armijos atrama.

Jadv. Pauk6tienė Išeitis (1972 m. akvarelė)

3. Būtų tačiau neteisinga dėl rusifikacijos, dėl sąjunginių respublikų beteisiškumo, dėl imperializmo pakaltinti visą rusų tautą. Netenka pamiršti, kad centralizaciją ir valstybės stabo idėja plaukia iš pačios sistemos, iš leniniškos marksizmo sampratos, o dėl to kenčia ir patys rusai, dažnai ir valdžios bei partijos pareigūnai. Rusiškasis socializmas bei komunizmas išsigimė labai greitai, o ypač po Lenino mirties. Vadinamoji proletariato diktatūra buvo niekas kita, kaip diktatūra galią turinčiųjų, kurių kontrolei nebuvo jokių varžtų. Žinoma, vieno asmens Stalino diktatūrai įsistiprinti neišsiversta be intrigų ir žudynių, bet kelią atidariusi buvo pati santvarka. Galia visad yra linkusi virsti sau tikslu, jei nėra aiškių įstatyminių normų jai pažaboti. Ar turime bent vieną pavyzdį, kad SSSR reikšmingieji partijos bei valdžios pareigūnai dėl netikusio ar nusikalstamo elgesio būtų buvę nušalinti bei nubausti dėl iniciatyvos iš apačios, L y. liaudies valia? O turime tūkstančius, kur net galvos nuriedėjo dėl įsakymo ar sprendimo iš viršaus, dėl saugumo organų intrigų ir savivaliavimo. Socialistinė - komunistinė idėja, gimusi beieškant teisingesnės ir humaniškesnės santvarkos, buvusios caristinės Rusijos imperijos plotuose yra virtusi priemone piliečiams įkalinti. Ir tai dėl dviejų priežasčių. 1) Pats rusiškasis marksizmas -leninizmas yra ne tik teorija bei programa sukurti naujai politinei - ekonominei ir socialinei santvarkai, bet ir iracionali, nužmoginta - sumechaninta pasaulėžiūra. 2) Primityvi rusų liaudis caro vienvaldystėje ir ortodoksų bažnyčios prieglobstyje jautėsi kaip likiminė visuma - masė, todėl čia buvo palanki dirva komunistiniam mitui su jo pasaulinio masto iracionaliu mesianizmu. Čia tad Markso -Engelso idėja ir gavo Rusijos sąlygoms būdingą charakterį. N. Berdiajevas sako: "Tik Rusijoje ir tebuvo galima komunistinė revoliucija. Rusiškasis komunizmas vakariečiams turi atrodyti azijatiškas, ir tos rūšies komunistinė revoliucija vargu būtų galima Vakarų Europos kraštuose. Ten tikrai viskas būtų įvykę kitu keliu. Rusijos komunistų pabrėžiamas internacionalumas yra grynai rusiškas ir nacionalinis".14 Kitoje vietoje tas pats autorius tai dar labiau išryškina: "Stalinizmas, tariant statomojo laikotarpio komunizmas, buvo nepastebimai išvirtęs į savotišką rusiškąjį fašizmą".15
Nacionalistinė revoliucija, — lygiai taip pat pasaulėžiūrinė, su tautos pranašumo mitu ir mesianistine idėja sukurti naują Europą, — buvo tačiau galima ir Vakaruose. Rado ir didelės vokiečių tautos daugumos paramą, tur būt, didesnę, negu turi SSSR dabartinis komunistinis režimas. Pilnai tačiau tenka pritarti Berdiajevui, kad leni-nistinis komunizmas išvirto savotišku rusišku fašizmu ir dėl to įsistiprino ir išsilaiko Rusijoje. Ten, ypač grynai rusų gyvenamuose rajonuose, per visą pusšimtį metų nėra buvę kiek reikšmingesnių neramumų bei riaušių. Aišku ir tai, kad dabartinis raudonasis režimas nėra populiarus (greičiausiai dėl neteisinių pagrindų ir dėl kasdieninio vartojimo prekių trūkumo ir jų menkos kokybės), — nes kitaip Kremliaus valdovai ryžtųsi populiariems demokratiniams rinkimams jau vien dėl propagandos užsieniui. Antra vertus, rusų masė, nors ir kentėdama, vis dėlto yra komunizmo pa-raližuota. Ir tai ne vien dėl jo stiprumo ir žiaurumo, bet ir dėl tėvynės Rusijos didumo, dėl naujai pasiektų valdų bei įtakos sferų, dėl prestižo tarptautinėje plotmėje, dėl karinės jėgos.

Šiuo atžvilgiu įdomus žymiojo rusų poeto A.1 Puškino eiliuotas kūrinys "Rusijos šmeižėjams" (Klevetnikam Rossii),16 nors jis ir rašytas prieš 140 metų — 1830-31 m. Lenkijos - Lietuvos sukilimo proga. Sukilimas ypač palankų atgarsį buvo susilaukęs Prancūzijoje, kur buvo susidaręs sukilimui remti komitetas, vadovaujamas gen. Lafa-yette, remiant Hugo, Beranger, David, Delavigne ir kitiems rašytojams ir intelektualams. Jiems tad Puškinas savo minėtame eilėraštyje rašo:

Dėl ko triukšmaujate jūs, liaudies dainiai?
Kodėl grasinate Rusijai savo plūdimais?
Kas gi subruzdino jus? Neramumai Lietuvos?
Liaukitės! Tai ginčas tarp slavų;
Naminis senas ginčas, likimo jau paženklintas
Reikalas, kurio neišspręsite jūs.

Ar rusų caro žodis jau bereikšmis?
Ar nauja gi mums ginčas su Europa?
Ar rusas nuo laimėjimų atprato?
Ar mūsų jau taip maža?

Tat siųskite į mus, jūs dainiai,
Savo įsiutintus sūnus:
Yra jiems vietos Rusijos plotuose
Tarp kapų, jau pažįstamų jums.


Lyg ir neįtikėtina, kad taip yra rašęs Puškinas, kuris pats kentėjo dėl žodžio laisvės, buvo tremiamas ir policijos prižiūrimas, kuris simpatizavo dekabristams ir draugiškai sutiko politinį tremtinį Adomą Mickevičių ir jo draugus. O vis dėlto, matome, Rusijos didybė ir jėga žavėjo ir šį poetą: šiame eilėraštyje pasirodo ir jis tikras rusiškasis Deržimordą. Rusijos istorijoje daug tokių pavyzdžių surasime. Pvz. ir Dostojevskis — aiškus juodojo rusiškojo imperializmo pavyzdys. Ar ir raudonasis imperialistinis rusicizmas dar ilgus laikus kurstys žmonių sąmonę ir pasąmonę, sunku pramatyti. Yra ženklų, kad jaunoji karta, o ypač studentija, komunistinę propagandą su pašaipa sutinka, kad visur sklinda partiją pajuokiantieji anekdotai. Svarbiausia tai rusų intelektualų ir rašytojų vieši ir nedviprasmiški pasipriešinimai dėl civilinių teisių paneigimo, bet ir prieš rusifikaciją, nors ir dėl humanistinių sumetimų. Tačiau masinių pasipriešinimų kad ir dėl savų mokslininkų įkalinimo netenka girdėti. Dėl intervencijos Čekoslovakijoje tik paskiri idealistai tereagavo.

Kad sovietų šviesuomenė ims jaustis morališkai atsakinga už tai, kas vyksta krašte, liudija įvairios rūšies pogrindiniai leidiniai ir rašytojų bei kitų intelektualų bylos, uždarinėjimas į psichiatrines ligonines. Civilinėms teisėms ginti iniciatorių grupė (pasirašė 15, o parėmė dar 38, visi gerai krašte žinomi žmonės) 1969 m. buvo pasiuntusi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai raštą, prašydama paramos "apginti žmogiškąsias teises kurios sutrypiamos mūsų šalyje". Suminėti Siniavs-kio, Danielio, Ginzburgo, J. Galanskovo (neseniai kalėjime mirusio — Red.), P. Litvinovo (ilgamečio sovietų užsienio reikalų ministro sūnaus) ir kiti teismai. Atskirai nurodomi teismai asmenų, gynusių tautų lygybę ir tautinės kultūros išlaikymą, politinės bylos ukrainiečių, dėl grįžimo į savo tėvynę kovojančių Krymo totorių, Izraelin norinčiųjų išvykti žydų. Minimi ir teismai Pabaltijo valstybėse, pabrėžiant Kalninš pavardę. Gale teismai tikinčiųjų, reikalaujančių religinėslaisvės.17

Didelę moralinę stiprybę žmogaus laisvei ginti anksčiau yra parodęs rašytojas B. Pasternakas, dabar ją rodo A. Solženicynas. Taip pat nuolat pasauly aidi branduolinės fizikos autoriteto akademiko dr. A. Sacharovo protestai. Jis yra viešai pasisakęs ir dėl Simo Kudirkos.

(Reikia drauge priminti, kad besigriebiamos represijos gresia tą protestinį balsą vėl užgniaužti. Istorikas P. Jakiras prancūzų dienraštyje "Le Monde" 1969 kovo 16 - 17 buvo paskelbęs straipsnį, reikalaujantį pomirtinio teismo Stalinui. Dabar, spaudos žiniomis, kalėjime jis palūžęs ir išduodąs savo pagrindinius bendradarbius, kaip iš anksto buvo numatęs, jog negalės išlaikyti sovietinio tardymo. 1937 m. sušaudyto generolo sūnus, jis dar 14 metų vaikas drauge su motina buvo įkalinti koncentracijos stovykloje; motina ten ir mirė, o jis iškalėjo 17 metų ir parašė knygą apie ten praleistus metus — "A Childhood in Prison," išleistą Londone MacMillan leidyklos. — Red.).

4. Be jau cituoto R. Conąuesto redaguoto veikalo "Soviet Nationalities Policy in Practice" London, 1967) realiąją tautybių padėtį atskleidžia E. Goldhageno redaguotas simpozinis įvairių autorių darbas "Ethnic Minorities in the Soviet Union" New York, 1968). Čia akivaizdžiai praskleidžiamas kitų tautybių atžvilgiu nepakantus rusiškasis nacionalizmas. Maskvos rusifikacinė politika ne visur vienodai pasireiškianti. Pabaltijo tautos, taip tvirtinama, besinaudojančios didele kultūrine autonomija. Autorė M. Kilbourne Matossian pateikia gana šviesų armėnų vaizdą. Tik bene ji perdaug pasitiki sovietine oficialiąja statistika. Įdomus straipsnis apie žydus, kurie gyvena pasklidusiai, beveik tik miestuose, bet savo tapatybę išlaiko. Jų yra apie 2.3 milijonai, t. y. 1,1 proc. visų gyventojų, bet jie yra davę daug didesnį specialistų procentą, negu bet kuri kita tautybė: gydytojų 16,6 proc, griežtųjų mokslų darbuotojų 11,1 proc, rašytojų, aukštųjų mokslų laipsnių siekiančiųjų, įstaigų tarnautojų — po 10 procentų. Su centrinės Azijos sąjunginėmis respublikomis ir gyventojų tautybėmis supažindina R. Vaidyanafh veikalas "The Formation of the Soviet Central Asian Republics" (New Delhi, 1967). Specialiai rusifikacijos reiškinį Lietuvoje yra nagrinėjęs R. Tautrimas "Metmenų" 14 ir 15 numeriuose. To paties žurnalo 16 numeryje B. Ma-čiuika paryškino keletą optimistiškesnių faktų. D. Jasaičio "Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje" yra išleistas 1969 m. Romoj atskiru atspaudu. Minėtas T. Remeikio straipsnis "The Impact of Industrialization on the Ėthnic Demo-graphy of the Baltic Countries" (Lituanus, Nr. 1, 1967). Autorius industrializaciją laiko pagrindine priežastimi etniniam gyventojų atskiedimui okupuotose Pabaltijo respublikose. Estijoje ir Latvijoje greitu laiku vietiniai gyventojai galį likti mažumoje.

Lietuvoje padėtis esanti geresnė. Bendra visų lankiusiųjų nuomonė, kad Pabaltijo tautos labai vieningai, išskyrus vieną kitą kvislingą, visais būdais rusifikacijai priešinasi. Tą darą ne tik eiliniai žmonės ir jaunimas, bet ir, kiek ir kaip įmanoma, ir pareigūnai, ir aktyvūs vietiniai komunistų partijos nariai.

5. Šio rašinio tikslas paryškinti, kad Sovietų Sąjungoje ne tik praktiškai sąjunginių respublikų tautinis gyvastingumas stelbiamas, bet tam yra nutiesti ir aiškiai įžvelgiami programiniai bei teisiniai pagrindai. Lietuvių išeiviją ypač jaudina sa-
vosios tautos ir taip artimai giminingų latvių likimas. Buvo sakyta, kad tautų likimas priklauso nuo bendros Kremliaus tautybių politikos. Ar galima
tikėtis pasikeitimų? Ateinant gyvenimui vadovauti naujai kartai, gali kilti tautybių atžvilgiu naujas nusiteikimas ir tarp pačių rusų, svarbiausia, partiečių. Caro laikais rusų šviesuomenė daug padėjo A. Mickevičiui ir lenkų patriotams, kai šie buvo nukeldinti į Rusijos gilumą. Rusų tauta yra per didelė, kad jai būtinai reikėtų praryti gilių istorinių tradicijų lietuvių bei latvių tautas. Juk jos su savo kalbomis yra gyvieji paminklai indoeuropiečių kalbinėje šeimoje, kuriai priklauso ir pati rusų kalba. Kas tą sunaikintų, padarytų didžiai nusikalstamą darbą. Juk pagaliau ir pati Maskva tarptautinėje plotmėje visad garsiai kalba už tautų kultūrinę ir politinę laisvę.

Išeivijoje mes tegalime tik sekti savo tautų likiminę grumtį ir kelti balsą bei kreiptis paramos į valdžios, mokslo, meno ar šiaip moralinius autoritetus. Būtų labai reikšminga, kad JAV lietuvių, latvių ir estų kilmės akademikai drauge įsteigtų demografinį institutą sekti savo kraštų gyventojų problemoms. Toks institutas, skelbdamas metinius biuletenius, informuotų išeiviją ir šiaip besidominčius apie tikrąją gyventojų padėtį (prieauglį, sudėtį ir kt.) Pabaltijo kraštuose, tuo talkindamas to regiono tautoms kovoje dėl etninio identiteto išlaikymo. Tokia su akademiniu kruopštumu ir patikimumu paruošta medžiaga patarnautų sekančiam žingsniui — kreiptis paramos į kitus. Būtų reikšminga surinkti žymių žmonių parašus su jų atitinkamais įrašais ir tai išleisti atskiru spaudiniu. Nėra abejonės, kad daugelis pasaulinio garso filosofų, mokslininkų, politikų, unijų vadų, menininkų, literatų, filmos žvaigždžių, kuriems sąlygos Sovietų Sąjungoje yra gerai žinomos, paremtų bent kultūrinės laisvės idėją ir pasisakytų prieš tautų naikinimą bei jų prievartinį niveliavimą. Jei tik būtų surasta priemonės ir keliai prieiti, galima būtų pagalvoti net ir apie vakariečių komunistų partijų ir naujosios kairės šulus. To galėtų imtis, žinoma, tik mūsų jaunesniosios kartos atstovai. Jiems gal ir raudonosios Kinijos durys būtų prieinamos paklebenti.

Kita dar neišnaudota priemonė — tai laiškais kreipimasis į SSSR partijos, valdžios, mokslo ir meno darbuotojus. Ne visi tokie laiškai pasieks adresatus, bet kai kurie pasieks, o ypač jei bus jų daug rašoma ir nuolatos. Yra progų tokius laiškus bei raštus įteikti sovietų žmonėms, besilankantiems užsienyje, už SSSR ribų.

Pagrindinis tačiau vaidmuo dėl tautybių SSSR teritorijoje išlikimo tenka patiems tautiečiams namuose. Daug lems bei lemia žmonių krašte išmintis ir ištvermė, grumiantis bei laviruojant su Maskvos uniforminimo bei rusinimo užmačiomis.
Kiekviena istorinė situacija tautoms diktuoja skirtingus uždavinius. Pabaltijo tautoms, visi jaučia bei suvokia, šiandien svarbiausias uždavinys — išlikti. Cia mažos tautos, todėl ir skirtingos priemonės. Juk ir II pasaulinio karo metu, matėm, skirtingai ir savaip sprendė savo uždavinį šveicarai, danai, čekai, norvegai, švedai.
Kiek kitaip dėl geografinių sąlygų elgėsi jugoslavai. Tik rusai galėjo organizuoti plačią aktyvią partizaninę kovą: Maskva negailėjo žmonių, nes jų daug. Ir prancūzai didelė tauta, bet jų pogrindžio priemonės labai skyrėsi nuo raudonosios Rusijos. Pabaltijo tautoms šioje istorinėje situacijoje svarbu galvas išsaugoti.
Kai kurie Maskvos pavergtų tautų emigrantai užsienyje tebegalvoja senosiomis karo kategorijomis. Tačiau, jei šiais laikais susikirstų didieji, JAV ir SSSR, tai be panaudojimo atominio ginklo nesibaigtų. O tai reikštų pražūtį didelei žmonijos daliai, mažosioms gi tautoms gal ir visišką išnykimą. Teisingai rašo H. Kissingeris apie atominį ginklą: "Trumpai, kai jėga išaugo didžiai baisi, tai tuo pačiu ji pasidarė labiau abstrakti, neapčiuopiama, nepagaunama. Karinės politikos dominuojantis bruožas liko sulaikymas, atgrasinimas".18 Nieko realaus nežada nei kreipimasis į Jungtines Tautas, nei į galingąsias JAV. Jungtinės Tautos yra bejėgė institucija, kai reikalas liečia didžiuosius. SSSR nepaklūsta jokiems sprendimams, o tik jėgos grėsmei. JAV politika yra aiškiai išryškėjusi: visais būdais ieškoti kelių sugyventi su Maskva ir, atrodo, su Pekinu. Ką W. Rostow kalba dėl praeities, tas galioja ir dėl ateities: "Apsimokėjo diplomatiš
kai protestuoti prieš Stalino veiksmus ir išlaikyti de jure padėtį opozicijai prieš komunistų pasisavinimus, bet nebuvo verta rizikuoti amerikiečių kraujas įvykiams sulaikyti".19 Dėl ateities aiškų kelią nusako amerikiečių diplomatijos teoretikas G. F. Kennan: "Mūsų problema nebėra sutrukdyti tautai įsigyti priemones mums sunaikinti — tai jau pervėlu. Problema yra pasirūpinti, kad jie neturėtų tam noro bei paskatinimo".20
Iš šios apžvalgos kai kas gali susidaryti labai beviltišką vaizdą. Tai būtų nenaudinga, lygiai kaip ir perdidelis optimizmas. Idėjų komunikacijos ir švietimo kilimo dėka galima tikėtis liberalėjimo pačioje SSSR vidaus santvarkoje, vis didėjančios atsakomybės dėl visos žmonijos ateities. Jei toji dvasia, priešingai savanaudiškumui, imtų viršų Kremliuje, tai ir tautybių klausimas vidaus politikoje galėtų gauti kitas dimensijas. Viskas yra galima.
Kad ir rusai, kurių galvosena sužalota (bent didelės daugumos) "moksline" istorinio vyksmo interpretacija, kylančia iš dogmatiškai priimto dialektinio materializmo, imtų jausti bei spręsti pragmatiškai ir drįstų tikėti kompromisu žmonių, tautų ir valstybių santykiuose, turi praeiti dar laiko. Su švietimu ir patyrimu nyksta visokie prietarai. Tikėkim, kad ir rusiškasis komunizmas nusikratys tariamai mokslinio ir filosofinio prietaro, kurio įtakoje jie vis dar ir šiandien tariasi įžvelgia neginčijamą tiesą (jų sprendimuose) ir neginčijamas klaidas (kitų sprendimuose). Nelaimė, kad Rusija visada linkusi į ortodoksiją.


1. Deržimordą yra provincijos miesto policijos valdininko tipas, sukurtas Gogolio "Revizoriaus" komedijoje. Rusų kalboje ja virto sinonimu batą bei priespaudą naudojančiam biurokratui. Prasmė — laikyk snukį užčiaupęs, tylėk.
2. Red. R. Conquest, Soviet Nationalities Policy in Prac-tice, London, 1967, 145. (Priedas — Lenin's Notės on the National Question; diktuota 1922 XII.30, versta iš rusų "Ko-munist", Nr. 9, 1956).

3. Ibd., 146. Lenino pastabų tęsinys.
4. Ibd., 8, cit. iš Lenin, Works, Vol. 26, 408 p.
5. Ibd., 8, cit. iš Stalin, Works, Vol. 2. 2, 376 p.
6. Ibd., 148-149. (Priedas B — The Program of the Communist Party of the Soviet Union. The Tasks of the Party in the Field of National Relations).
7. Naudotasi konstitucijos vertimu j anglų kalbą, išleistu Maskvoje 1950 m., nes ten yra ir Stalino kalba, pasakyta priimant konstituciją. Palyginimui naudotasi ir anglišku vertimu, išleistu Maskvoje 1967 m., kurio anglų kalba žymiai geresnė. Šiaip skirtumas, kad paskutiniojoj laidoj iš federalinių respublikų skaičiaus išbraukta Suomių - Karelų respublika — iš 16 sumažėjo j 15.
8. J. Stalin, On the Draft Constitution of the USSR, Moscow, 1950, 55.
9. Red. R. CoiKjuest, op. cit., 140.
10. Cit. iš "Padomju Latvijas Komunists", Ryga, 1959,
rugsėjo mėn., paimta iš T. Remeikio, The Impact of Indus-trialization, "Lituanus", Nr. 1, 1967.
11. Red. R. Conąuest, op. cit., 108.
12. J. Stalin, op. cit., 52 - 53.
13. N. Berdyaev, The Origin of Russian Communism,
London, 1937, 143.
14. Ibid., 135.
15. Ibd., 177.
16. Pushkin, Selected Verse, Penguin, London, 1964,
69 - 71. Leidinyje eilėraščiai originalia rusų kalba su pro-
ziniu vertimu j anglų. To eilėraščio straipsnio reikalui įdo-
mesnės strofos mano versta iš rusų kalbos, nesistengiant pa-
siekti eilėdarinio skambesio, bet tiksliai perduoti mintį. Labai
jau šovinistinė gaida praskamba iš to paties eilėraščio šių
dviejų eilučių "Kas išliks nelygioj kovoj: /pasipūtėlis/
kučlivyi/ lenkas, ar ištikimasis/ viernyi/ rusas?" Kad Puš-
kinas suplaka lietuvius su slavais ir lenkais, tai kaltas to meto
Lietuvoje lenkų ir gudų kalbų vyravimas. Puškino pažinti
Lietuvos kilimo šviesuoliai bei bajorai kalbėjo lenkiškai.
17. Tas 15 pasirašytas skundas ištisai atspaustas "Problems of Communism" žurnalo Nr. 4-5 (Washington, 1969 m.).
18. H. A. Kissinger, American Foreign Policy, New York, 1969, 61.
19. W. W. Rostow, The United States in the World Arena, New York, 1960, 178.
20. G. F. Kennan, Russia, the Atom, and the West, London, 1957, 277 - 278.