Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
RAMUSIS DŽIAUGSMAS
I Vasara buvo gaisras. Dabar, po vasaros, liko tiktai rudens debesų nelinksmumas. Laukiu saulės. Tada išeisiu pasižiūrėti, kaip auksiniai plaukai bobų vasaros saulėje draikosi.
Jei surasčiau kur nors prieškarinį auksinį pinigą, tai nueičiau ir nusipirkčiau žibuoklių puokštę, ir pakviesčiau Jos Eminenciją, Bobų Vasarą, bobų vasaros šokiui.
Taigi vasara buvo gaisras. Bet aš nesudegiau. Ir kadangi nesudegiau, tai dabar ir ruduo man vis primena vasaros laiką. Laukiu saulės. Tada išeisiu pasižiūrėti, kaip auksiniai plaukai bobų vasaros saulėje draikosi.
II Neturėti draugų yra pusė bėdos, bet neturėti Dievo yra nelaimė, nes draugų tuštumą gali užpildyti apsikeitimas keliais sakiniais su artimiausios gatvelės krautuvininku, arba su laikraščių išnešiotoju, tačiau Dievo negali niekas užpildyti, arba pakeisti; ypač kai rudenio saulės raudonas ratas meta virš medžių kas kartą ilgesnį šešėlį. Dieve, padėk man tvarkyti mano gyvenimą taip, kad galėčiau gyventi Tavo draugystėje.
III Kadangi daiktai visuomet gyvena tarp mūsų, tai jie, be abejo, mūsų kalbą supranta. Tačiau jie nekalba, nes jų burnos yra poliruotos (aš kalbu apie kambario baldus), arba jų burnos yra suskilusios (aš kalbu apie aptrupėjusį lubų tinką), arba jų burnos yra sulūžusios (aš kalbu apie medžio turėklus); bet paskutinę pasaulio dieną visi daiktai bus grąžinti į savo pražuvusio laiko pirmykštį stovį, idant galėtų paliudyti mūsų praėjusio laiko buvusius įvykius, idant galėtų pateisinti mūsų praėjusio laiko kiekvieną buvusį elgesį, arba galėtų pasmerkti mūsų praėjusio laiko kiekvieną buvusį elgesį. Štai kodėl reikia su pagarba vaikščiot daiktų draugystėje, nes anksčiau, ar vėliau jie visi susirinks mus išteisinti arba pasmerkti.
IV Rezignacija arba visiškas savo valios atidavimas Dievo malonei. Parūdiję ir griūvantys seno kiemo varteliai, idant senatvėje būtų į ką įsitverti, kvapui atgauti. Nesirūpinkit rytdiena. Kiekvienai dienai gana jos vargo.
V Viešpatie! Pasirūpinki rytdiena, pasirūpinki mano miela ir tolima Lietuva, idant galėčiau ramybėj svetur numirti. (Taip maždaug skamba senatvėje mano eilėraštis, kurio potekstėj slepias ramusis gyvenimo džiaugsmas).
|