Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Poezija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS ŠLAITAS   
RAMUSIS DŽIAUGSMAS

I
Vasara buvo gaisras.
Dabar,
po vasaros,
liko tiktai rudens debesų nelinksmumas.
Laukiu saulės.
Tada išeisiu pasižiūrėti,
kaip auksiniai plaukai bobų vasaros saulėje
draikosi.

Jei surasčiau kur nors prieškarinį auksinį pinigą,
tai nueičiau ir nusipirkčiau žibuoklių puokštę,
ir pakviesčiau Jos Eminenciją,
Bobų Vasarą,
bobų vasaros šokiui.

Taigi vasara buvo gaisras.
Bet aš nesudegiau.
Ir kadangi nesudegiau,
tai dabar ir ruduo man vis primena vasaros laiką.
Laukiu saulės.
Tada išeisiu pasižiūrėti,
kaip auksiniai plaukai bobų vasaros saulėje
draikosi.

II
Neturėti draugų
yra pusė bėdos,
bet neturėti Dievo
yra nelaimė,
nes draugų tuštumą gali užpildyti
apsikeitimas keliais sakiniais
su artimiausios gatvelės krautuvininku,
arba su laikraščių išnešiotoju,
tačiau Dievo negali niekas užpildyti,
arba pakeisti;
ypač kai rudenio saulės raudonas ratas
meta virš medžių kas kartą ilgesnį šešėlį.
Dieve,
padėk man tvarkyti mano gyvenimą
taip,
kad galėčiau gyventi Tavo draugystėje.

III
Kadangi daiktai visuomet gyvena tarp mūsų,
tai jie,
be abejo,
mūsų kalbą supranta.
Tačiau jie nekalba,
nes jų burnos yra poliruotos
(aš kalbu apie kambario baldus),
arba jų burnos yra suskilusios
(aš kalbu apie aptrupėjusį lubų tinką),
arba jų burnos yra sulūžusios
(aš kalbu apie medžio turėklus);
bet paskutinę pasaulio dieną
visi daiktai bus grąžinti
į savo pražuvusio laiko pirmykštį stovį,
idant galėtų paliudyti
mūsų praėjusio laiko buvusius įvykius,
idant galėtų pateisinti
mūsų praėjusio laiko kiekvieną buvusį elgesį,
arba galėtų pasmerkti
mūsų praėjusio laiko kiekvieną buvusį elgesį.
Štai kodėl reikia su pagarba vaikščiot daiktų
draugystėje,
nes anksčiau,
ar vėliau
jie visi susirinks mus išteisinti arba pasmerkti.

IV
Rezignacija arba visiškas
savo valios atidavimas Dievo malonei.
Parūdiję ir griūvantys
seno kiemo varteliai,
idant senatvėje
būtų į ką įsitverti, kvapui atgauti.
Nesirūpinkit rytdiena.
Kiekvienai dienai gana jos vargo.

V
Viešpatie!
Pasirūpinki rytdiena,
pasirūpinki mano miela ir tolima Lietuva,
idant galėčiau ramybėj svetur numirti.
(Taip maždaug skamba senatvėje mano eilėraštis, kurio potekstėj slepias ramusis gyvenimo
džiaugsmas).

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai