POKALBIS SU PROF. ANTANU SALIU Spausdinti
Parašė K. Ostrauskas   

(Tęsinys iš praeito numerio) Kiek žinau, profesoriau, esate praktiškas žmogus. Tad, tur būt, ne atsitiktinai labai daug dėmesio skyrėte ir praktiniam lietuvių kalbos darbui?
Jau tokia mano buvo prigimtis, kad visą laiką buvau įsitikinęs, jog kalbininko darbas, jo darbo rezultatai turi būti prieinami visuomenei. Kalbininkas yra patarėjas kalbos reikalu visuomenei, rašto žmonėms. Dėl to man teko įsijungti iš karto taip pat į praktiškąjį, kasdieninį kalbos darbą. Sofija Čiurlionienė turėjo savo vadinamus literatūrinius šeštadienius. Tuose šeštadieniuose vertėjai, autoriai savo raštus, vertimus skaitydavo. Jiems reikėjo kalbininko, kuris kartais vienu ar kitu atžvilgiu patartų. Prašė mane. Mielai sutikau, tuose šeštadieniuose dalyvaudavau. Juose dalyvavo Mykolaitis, paskui kaip vertėjas dalyvavo vėliau užsienio reikalų ministras Urbšys. Labai uolus dalyvautojas buvo velionis Viktoras Kamantauskas, kuris rūpinosi taip pat praktiškais kalbos reikalais, leisdavo knygeles — Kalbėkime lietuviškai, Kaip barbarizmų vengti. Tolau būdu jis visados atsinešdavo klausimų spręsti degamus, kasdieninius kalbos reikalus. Ten gimė ir Gimtosios kalbos — to bendrinės kalbos laikraščio — idėja. Tada pradėjome jį leisti. Pirmoji redakcija buvo sudaryta iš Čiurlionienės, Talmanto, aš taip pat buvau redakcijos narys. Vėliau darbas buvo praplėstas, prof. Skardžius įsijungė. Ir taip ta Gimtoji kalba pasidarė vienu iš svarbiausių praktinės kalbos patarėjų, ėjo ji labai sėkmingai dideliu tiražu. Sakydavo, kad įstaigose vis pamatysi ant stalo Gimtąją kalbą: valdininkai ir raštininkai varto, skaito, komentuoja. Ji ištvėrė iki sovietų okupacijos. Sovietinės okupacijos metu ji turėjo būti pertvarkyta — perduota Akademijai. Bet atėjo vokiečių okupacija. Vokiečių okupacijos metu dėl popieriaus stokos vokiečiai nieku būdu nesutiko, kad ji būtų toliau leidžiama. Paskui ji buvo atgaivinta tiktai Amerikoje. Čia ėjo keletą metų. Daugiausia čia prie jos redagavimo ir leidimo prisidėjo Dambriūnas, bet dėl nepalankių sąlygų teko jai sustoti. Lietuvoj stalinizmo laikais tie klausimai buvo tabu. Tiktai vėliau atsirado žurnaliukas, vadinamas Kalbos kultūra, kuris ir dabar tebeeina. Paskutiniu metu pradėjo eiti ir Mūsų kalba, kurią leidžia Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Tai taip pat leidinėlis, skiriamas lietuvių kalbos praktikos reikalams.

Jūs esate buvęs kalbos patarėju ir Valstybės Taryboj. Kas tai buvo per pareigos?
Valstybės Taryba ruošdavo įstatymų projektus. Reikėdavo jiems terminų, kalbinės redakcijos įstatymams. Tad Valstybės Taryba, jos pirmininkas, skambindavo man beveik kiekvieną dieną. Kartą skambina ir sako: Profesoriau, ar nesutik-tumėt mums patalkinti, būtent, pasiimti pareigas kalbos patarėjo Valstybės Tarybai? Jums, sako, teks dalyvauti redakciniuose posėdžiuose, kur yra redaguojami įstatymai. Mielai sutikau, nes mane tas praktiškas kalbos darbas visą laiką traukė. Atsimenu, buvo ruošiamas Seime didelis geležinkelių įstatymas. Kviečiamas tuometinio susisiekimo ministro Masiliūno, įsijungiau į to įstatymo ruošimą ir apie trejetą mėnesių teko posėdžiuose dalyvauti. Tam įstatymui reikėjo nemaža terminologijos, prie kurios man teko nagą prikišti. Bet atėjusi sovietinė okupacija, žinoma, viską nunešė — tas įstatymas pasaulio šviesos niekada neišvydo.

Esate žinomas kaip tikrai geras naujadarų kūrėjas. Paprastai galvojama, kad žodis yra gimęs maždaug Adomo - Ievos laikais. O iš tikrųjų nemaža žodžių kažkieno neseniai sukurta. Jūs, profesoriau, kaip tik esate paleidę į svietą daug tokių tikrai gerų ir prigijusių naujadarų. Būtų įdomu apie tai išgirsti.
Taip, man teko čia prisidėti. Nesigirdamas galėčiau pasakyti, kad šiuo atžvilgiu, naujadarų kūrime, man kartais pasiseka. Pvz., Valstybės Taryboj reikėjo žodžio nusakyti sąvokai, kuri rusiškai yra vadinama "davnost' ". Sakydavo — "užsisenėjimas". Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnostį" vadinti "senatim" — "senatis". Žodis prigijo, įstatymuos buvo įtrauktas, o dabar jis yra įdėtas ir į vienatomį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kuris buvo išleistas Vilniuje.

O kaip su dažnai vartojamu terminu "bendrinė kalba"?
Su tuo terminu yra tokia istoriją. Kai su kolega Skardžiumi studijavome Leipcige, dirbom tam pačiam institute, prof. Skardžius ruošė ta tema straipsniuką Švietimo darbui. Vieną dieną ateina ir sako: Kaip čia dabar galėtume pavadinti lietuviškai vokiškąjį terminą "Gemeinsprache"? Man kažkaip tuojau šovė į galvą mintis, kad Kuršaičio žodyne yra terminas "bendrinė pieva" — "gemeine YViese". Sakau, šitas terminas galima pritaikyti ir tam terminui "Gemein-sprache" versti. Verskime "bendrinė kalba". Ponas Skardžius tą terminą priėmė, paskui straipsnyje pavartojo, ir jis dabar yra prigijęs, vartojamas. Tiesa, Lietuvoje sovietinėje okupacijoje pradžioje tą terminą buvo lyg pasmerkę, pasišalinę nuo jo, kadangi rusai tam reikalui vartoja "literatūrinė kalba" — "literaturnyj jazyk". Žinoma, literatūrinė kalba tai nėra bendrinė kalba. Literatūrinė kalba yra didžiųjų rašytojų kalba, o bendrinė kalba apima ir literatūros kalbą, taip pat ir šnekamąją kalbą, kuria šneka inteligentiškasis, mokytinis visuomenės sluoksnis, kuris nebevartoja tarmės. Tai, žinoma, terminas "bendrinė kalba" yra būtinas ir jo tuo rusiškuoju "literatūrinė kalba" netiktų keisti. Dabar Lietuvoje "bendrinės kalbos" terminas vėl imamas vartoti.

Šiandien, tur būt, jokia moteris neišsiverčia be "rankinuko". Ar anksčiau toks žodis tikrai buvo?
"Rankinuko" istorija irgi labai keista. Atsimenu, kartą parvažiavau į namus ir parsivežiau nedidelį lagaminuką viena ranka. Mama pamatė, žiūri: Ale, sako, gražų rankinuką parsivežei, labai patogus. Čiurlionienės šeštadieniuos ateina Kamantauskas ir sako: Kaipgi lietuviškai "ridikiu-lį" vadinsim? Sakau: Vyrai, imkim ir pritaikykim tą "rankinuką", kurį aš girdėjau iš savo motinos. Taip Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę Kalbėkim lietuviškai. Jis prigijo ir atrodo, kad jis yra nuo amžių. Ne aš jį sukūriau, bet mano motina. Mes
pakeitėme reikšmę.

O kaip su žodžiu "staigmena"?
Čia vėl linksmas dalykas. Vidaus reikalų ministerijoje buvo filmų cenzūra, kuri cenzūruodavo turinį, taip pat dėdavo parašus filmams, kadangi tie filmai buvo svetimomis kalbomis. Kartą iš filmų cenzūros Jasėnas man skambina ir sako: Profesoriau, taip nusibodo mums "siurprizas", — ar nesugalvotumėt kokį lietuvišką terminą? Aš sakau, gerai — pagalvosiu. Niekados nemėgdavau, kurdamas kokį terminą, iš karto tuojau ką duoti. Reikia pagalvot, reikia pavartyt specialinę literatūrą, pažiūrėti, kokios priesagos kam tinka. Tad pagriebęs atsiverčiau Rygiškių Jono gramatiką, pradėjau tas priesagas aižyt ir priėjau išvadą, kad galėtų būti naujadaras — čia galėtų tikti "staiginys" arba "staigmena". Pagalvojau, man pačiam "staigmena" geriau patinka.
Skambina man vėl ir klausia: Jau terminą turit? Sakau, turiu, — man rodos, gal ir tiks: gali būt "staiginys", bet man pačiam geriau patinka "staigmena". Jasėnas sako: O, žinoma, man irgi daug geresnis, atrodo labai gyvas. Na, ir jį tuojau į parašus įdėjo — parašyta "staigmena", o skliaustuose "siurprizas". Ir buvo tikrai linksma, kad po savaitės, eidamas Laisvės Alėjoj, girdžiu, žmogus vienas kitam sako: Ar girdėjai staigme-n ą kokią? Tad žodis, galima sakyti, po poros savaičių jau prigijo, ir dabar niekas visiškai negalvoja, kad tai yra naujadaras, kad tai mano sudarytas naujadaras. Jisai yra įdėtas Fraenkelio etimologiniame žodyne. Bet ten nieko nepasakyta, kadangi Fraenkelis, žinoma, nepažino, ar čia žodis senas, ar naujas.

Jis galvojo, kad tas žodis nuo amžių lietuvių kalboje?
Taip. Dėl to, kad lietuvių kalboje yra "smulkmena", "mažmena" — daug tokių žodžių su priesaga "-mena".

Esate, tikriausiai, sukūrę naujadarų ir čia, Amerikoje.
Taip, teko ir čia. Dirbant mokytojų studijų savaitėj, mokytojai buvo paklausti, gal kokių terminų reikia pakeisti angliškiems žodžiams lietuviškais. Tuomet ten paleidau žodį "javiėniai" pakeisti "cereals". Ten kiti sakė "traškučiai", "braškučiai". Tačiau jie ar visoki kiti terminai, žinoma, netinka, kadangi lotyniškai "cerealis" siejasi su javais. Taigi "javiėniai", — jie visi iš javų padaryti. Ten taip pat kilo reikalas duoti terminą angliškajam "pollution". Kadangi turim veiksmažodį "teršti", tai, panaudojęs garsų kaitą, pasiūliau žodį "tarša". "Polluted place" bus "teršinys", o "pollutants" — "taršalai". Žodį "tarša" mačiau jau kelis kartus Drauge ir kituose laikraščiuose. Tad jau prigijo, jisai vartojamas.

Būdamas senas automobilistas, tur būt, sukote galvą ir dėl angliškojo "antifreeze"?
Taip, manęs čia stačiai Lietuvių enciklopedija paprašė, kai ten apie tai buvo rašoma. Sako, reikia žodžio. Pagalvojau, kadangi "antifreeze" yra prieš šalimą vartojamas, tai pasiūliau žodį "prieššalas". Ir jis enciklopedijoje įrašytas. Žinoma, daug geresnis, negu angliškasis, tik su lietuviška galūne, "antifryzas".

Ar turite kokių naujadarų, kurie dar nėra paleisti į vartoseną?
Manęs paklausia daug kas, pasiūlau, kartais pats pagalvoju, kad štai tokiam terminui galėtų būti lietuviškas pakaitas. Pvz., manęs klausė, o kaipgi mes vadinsime "shopping centef"?
Mūsų labai daug žodžių yra su priesaga "-ykla". Tai geriausiai, žinoma, mums čia tinka žodis "pirkykla". Jis dar nepaleistas, bet manau, paleidus į apyvartą, jis galėtų prigyti.

Rodos, turite naujadarą ir angliškajam 'bargain'?
Taip. Mat, "bargain" yra "pigus daiktas . Tą pačią populiarią priesagą galima panaudoti, ir tai būtų "pigmena".
Žinoma, sudaręs naujadarą, nesi tikras, ar jisai prigis. Gal atsimenat kokį savo sudarytą naujadarą, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių neprigijo?
Nemaža terminų mano yra sudaryta, pvz.. fonetikos srityje. Tai yra grynojo mokslo sritis. Ten tie terminai savaime prigyja — pvz., "prie-balsynas", — "consonantism", "balsynas" — "vocalism". Juos aš savo fonetikos kursuose vartojau. Bet štai mes turime žodį "rašyba". Jis, žinoma, graikiškai yra "ortografija", vartojamas daugely kalbų. Šalia "rašybos" — "ortografijos" yra ir "ortofonija", reiškianti taisykles, kaip tarti. Tad aš visiškai paraleliai pasiūliau kaip "rašyba" vartoti ir "taryba". Čia, žinoma, susidūrė du dalykai: "taryba", kurią mes labai gerai pažįstame ir kuri labai atsiskiria nuo "tarybos* . kuri mano buvo pasiūlyta "ortofonijai". Tad simenu, terminą vos tik pasiūlius, Lietuvos žiniose buvo paleistas juokas: Aha, sako, gerai. — tai dabar ir Valstybės Tarybą galėsim vadinti "Valstybės ortofonija". Tuo, žinoma, norėjo pasijuokti iš Smetonos režimo.

Nemaža, profesoriau, Jūsų pasidarbuota ir pavardžių atlietuvinime, rinkime ir norminime.
Taip, man teko čia prisidėti. Lietuvoj buvo sugalvota atlietuvinti pavardes, kad mūsų pavardės lietuviškiau skambėtų. Buvo sudaryta Vidaus reikalų ministerijoje pavardžių komisija, kuriai pirmininkavo prof. Balčikonis. Paskui Seime buvo paruoštas pavardžių įstatymas. Visų pirma teko organizuoti pavardžių registraciją. Galvojome su prof. Balčikoniu, kad neužtenka pavardes vien tiktai užrašyti ar kad jos būtų lietuviškos; reikia, kad jos būtų taisyklingai užrašytos — nebūtų rašybos klaidų, kad būtų pažymėtas jų kirtis. Buvo nusistatyta suregistruoti visas pavardes per valsčius. Išsiuntinėta tam tikra instrukcija su kortelėmis, ir valsčiai suregistravo pavardes šeimomis visoje Lietuvoje. Paskui ta medžiaga grįžo į ministeriją. Vasaros mėnesiais buvo sudaryta ir instruktuota tikrintojų būrelis, kuris buvo sudarytas iš mūsų universiteto studentų ir žodyno redakcijos darbininkų. Man kaip tik teko tą būrelį instruktuoti. Jie paskui išvyko į kraštą — valsčiuose lankėsi. Ten jie sukvietė seniūnus ir iš seniūnų, kaip jie pavardę taria, patikrino tų pavardžių tartį, nustatė kirtį ir visą medžiagą vėl suvežė į Kauną — Vidaus reikalų ministerijos pavardžių komisiją. Tokiu būdu susidarė vad. pavardžių žodynas, kuris buvo skiriamas, žinoma, administracijos reikalams — buvo numatyta duoti nauji pasai. Palengvintas pavardžių keitimas. Bet mūsų buvo nusistatyta, kad šitas žodynas turi patarnauti ir kalbotyros reikalui. Dėl to jis turėjo būt išleistas kirčiuotas. Man pačiam tą pavardžių žodyną teko redaguoti. Jis buvo beveik visiškai paruoštas, net jau buvo pavyzdys to žodyno surinktas Šviesos spaustuvėje, bet užgriuvęs sovietinis režimas, žinoma, viską sugadino. Tačiau medžiaga išliko — iš Vidaus reikalų ministerijos ji buvo perduota Akademijai. Kada 1969 m. buvau Lietuvojef tą visą medžiagą mačiau. Mačiau taip pat mano to ruošto pavardžių žodyno gana sudėvėtas bylas, nes kalbininkai jomis naudojasi. Dabar pranešta, kad bus ruošiamas ir leidžiamas pavardžių žodynas, kuris faktiškai remsis ta mūsų surinktąja medžiaga. Bet jis jau nieko bendro neturės su administracija, nes pavardės, net atskiros raidės, sovietinėje santvarkoje pakeisti negalima.

Sakykit, kokia gausiausia, pagal tą žodyną, mūsų pavardė?
Kiek prisimenu, gausiausia pavardė mūsuose yra "Kazlauskas". Iš viso susidaro apie 1400 šeimų. Kartais vienoj šeimoj gali būti 4-5 žmonės; vienas žmogus irgi sudaro atskirą šeimą. Matyt, ožių, ožkinių ir oželių nelabai žmonės mėgo. Tad kai lenkinimo metais mūsų pavardės buvo lenkinamos, visi "Oželiai", "Ožkiniai", "Ožiai" išnyko — jie pasidarė "Kazlauskais". Atsimenu, Utenos apylinkėje radome vieną žmogų su dviguba pavarde — "Ažys-Kazlauskas". Žinoma, tai "Ožys-Kazlauskas", tarmiškai "Ažys". O iš lietuviškų pavardžių gausiausia vis tik pasirodė "Balčiūnas". Tai, žinoma, yra tolimesnis vedinys iš "Balčiaus". Mat, vis tik lietuvių dauguma yra baltaplaukiai — tamsiaplaukių mažiau. Tokiu būdu Lietuvoje yra apie 900 šeimų "Balčiūnų".

Kaip gausi Jūsų paties pavardė?
Mano pavardė vartojama labai ribotoje teritorijoje — Salantų ir Plungės valsčiuose. Iš viso yra 56 šeimos, kurios vadinasi "Saliais". Kadaise jie visi, matyt, yra buvę giminaičiai, bet dabar turime jau ir giminių, ir negiminių, net nepažįstamų "Salių". Valančius savo Palangos Juzėj "Salį" mini. Salantų bažnyčios XVII a. metrikuose suradau taip pat pavardę "Salaitis". Tada visos pavardės dažniausiai baigėsi "-aitis".

O kokia Jūsų pavardės kilmė?
Mano pavardės kilmė, žinoma, yra iš krikščioniškojo vardo "Saliamonas". Trumpinis yra "Salys" — kaip mergaitė "Salomėja" yra "Salė". Atsimenu, kai įstojau į universitetą, tai registracijoje paklausė manęs: Kaip Jūsų pavardė? Sakau, Salys. Pažiūrėjo į mane: Tai, sako, poezijas rašai? Ne, sakau, jo yra vardas, jis yra Saliamonas — Salys Šemerys, o mano yra pavardė. Negausi "Salio" pavardė, palyginti, mažai žinoma dar ir dėl to, kad iš tų Salių, kurie yra Salantų ir Plungės valsčiuj, į paviršių yra iškilę labai nedaug žmonių.

Įdomu, kokia Jūsų žmonos mergautinės pavardės — "Vaškelytės" — kilmė? Negi čia kas nors bendro su "vašku"?
Žinoma, visi galvoja, kad iš "vaško". Ne, nieko bendro su "vašku" neturi. Ta pavardė yra kilusi iš "Jono" vardo. "Jonas" buvo mūsuose garsus krikščioniškasis vardas. XVI a. dokumentuose jis buvo vartojamas įvairiomis lytimis — "Jonas", "Vaško", "Ivaško". Paskui, žinoma, pasidarė "Vaškys". Jeigu tėvas buvo "Vaškys", tai jo vaikas galėjo būti "Vaškelis". Taip ir atsirado "Vaškelio" pavardė — mažybinė iš "Vaškys".

Grįžtant prie pavardžių atlietuvinimo komisijos, — jeigu aš būčiau atėjęs į tą komisiją ir paprašęs atlietuvinti man pavardę, kuo būtų pavirtusi mano pavardė?
Na, žinoma, Jūsų pavardė yra slaviškos kilmės. Lenkiškai yra "Ostrowski". Turi ryšių su "sala" arba su "kaimu", kuris buvo kur nors miške ir buvo vadinamas taip pat "sala" — "ostrow". Tad lietuviškoji pavardė galėjo būti — ir yra gyva — "Salinis". Paskui, kada pavardes lenkino, tai, žinoma, vargonininkas ar krikštijantis kunigas galėjo ją suponinti — padaryti iš "Salinio" "Ostrovvskį", kadangi taip poniškiau, mandriau skamba.

Šalia pavardžių, nesvetima Jums buvo ir asmenvardžių sritis.
Taip, asmenvardžiai mane traukė, ypač dvi-kamieniai asmenvardžiai — sakysim, "Vytautas", "Mangirdas, "Mantimantas" ir kiti. Tuo klausimu esu paskelbęs Gimtojoje kalboje ir nedidelę stu-dijėlę — "Mūsų lietuviškieji vardai".

Esate, rodos, sudarę ištisą vardų kalendorių?
Taip, toks kalendorius yra išėjęs. Tai mūsų su kun. Yla bendras projektas. Kun. Yla manė, kad mūsų krikščioniškasis vardynas yra labai nusidėvėjęs — iš lenkų kalendorių perimti krikščioniškieji vardai vartojami pamažu nusidėvėjo, paseno. Sako, reikia įvesti naujų. Kun. Yla atrinko iš šventųjų sąrašų, iš Martyrologium Romanum ir kitų šaltinių naują krikščioniškųjų vardų sąrašą ir prašė manęs, kad aš duočiau lietuviškųjų vardų tam jo kalendoriui. Aš sutikau, ir tas mūsų bendras sudarytas sąrašas yra paskelbtas jo maldaknygėje Tikiu Dievą. Ten randame tuos naujai jo siūlomus krikščioniškuosius vardus ir mano lietuviškuosius vardus. Vienai dienai ten, paprastai, duodami du lietuviški vardai — dažnai moteriškas ir vyriškas kartu. Anksčiau tie lietuviškieji vardai buvo pradėti vartoti Šaulių kalendoriuje be jokios tvarkos. Paskui kiekvienas, kaip kas išmanė, juos kūrė, spiaudy-dami į lubas, galvojo vardus. Buvo visiška netvarka. Aš bandžiau čia šiokią tokią tvarką įvesti. Tuos lietuviškuosius vardus bandžiau suderinti arba su žmogaus gimimo data, arba su kokiu jį siejančiu įvykiu, arba, sakysime, derinau net tuo atžvilgiu, kada tas pats žmogus po Lietuvos krikšto turėjo ir krikščioniškąjį, ir lietuviškąjį vardą — pvz., Vytautas - Aleksandras. Šiuo atveju imdavau ir padėdavau šalia krikščioniškojo vardo lietuviškąjį jo vardą, kadangi tai yra tas pats žmogus, tą pačią dieną. Tokiu būdu tam vardų kalendoriuj susidarė tam tikra tvarka. Bet, žinoma, kiekvienas mano, kad jis turi teisę kurti lietuviškuosius vardus. Taip ir čia Barz-dukas savo Jaunimo kalendoriuje kai kurių priedų davė. Taip pat savų priedų, pakeitimų ir kartais klaidų pasitaiko Draugo ir Darbininko lietuviškųjų vardų sąraše. Matyt, ta lietuviškųjų vardų kūryba visą laiką vyks. Ji vyksta čia, ji vyksta ir Lietuvoje. Sakysim, Lietuvoje labai populiari pasidarė vyriška lytis "Aldonas", "Laimonas". "Laimonas" yra faktiškai kopija latviškojo vardo "Laimuonis". Vienas aktorius turi tokį vardą. Jo seniau nebuvo. Žinoma, sukurtas naujai, paleistas apyvarton.

O ką galėtumėte pasakyti apie vietovardžius, prie kurių Jums teko taip pat nemaža darbuotis?
Vietovardžiai mūsų gyvenimo ir raštinės praktikoj buvo labai kraipomi, dažnai būdavo netikslios lytys. Pvz., geležinkelio stotys buvo netaisyklingai vartojamos. Štai Žemaičiuose yra nedidelė stotis "Šienlaukis", tarmiškai "Šynlaukis", o visados rašydavo "Šilaukis". Nieko bendro, žinoma, su "šilu" neturi. Tad Geležinkelių valdyba paprašė Gimtosios kalbos redakciją peržiūrėti geležinkelių sąrašus. Man kaip tik teko tikrinti. Buvo sudarytas pilnas geležinkelio stočių sąrašas su visiškai patikrintomis ir sukirčiuotomis lytimis. Paskui Geležinkelių valdyba jį ir vartojo.
Didelis projektas kilo, kada atgavome Vilniaus kraštą. Vilniaus krašte visi vardai, vietc džiai buvo lenkiški, pavardės užrašytos valsčiuose lenkiškai. Kai tik Vilnių atgavome, tuojau vyriausybės įgaliotinis pulkininkas Šlepetys iššaukė mane ir Vilniuje buvo sudaryta patarėjų komisija vietovardžių ir pavardžių reikalui. Buvo patikrinta Vilniaus miesto gatvių pavadinimai, kitoms nauji vardai duoti. Paskui Vilniaus srityje buvo duodami lietuviškieji pasai. Duota teisė atsilietuvinti pavardes. Pasuose reikėjo vietovardžius taisyklingai įrašyti. Tad tos komisijos žmonės išsimėtė po visą Vilniaus kraštą ir vietose tikrino vietovardžius, taip pat pavardes, kaip žmonės jas ištaria. Jos buvo surinktos, sudarytas provizorinis žodynėlis. Jis padaugintas ir išsiuntinėtas valsčiams. Čia mes įvairių atradimų padarėm. Pvz., buvo geležinkelio stotis, nedidelis miestukas, kuris lenkiškai vadinosi "Kiena". Visi sakydavo "Kena". O patikrinus pasirodė, kad tai lietuviškai yra vadinama "Kinė". Ir jis buvo taip pat apyvarton paleistas. Atsimenu, dr. Jonikas dirbo Turmanto valsčiuj. Kartą jisai skambina man į Vilnių. Sako, žinai, turiu^ naujieną — čia radau pilna visur pavardės "Zwirie#o" (su dviem "f") lenkiškai. Sako, suku galvą, kas čia galėtų būti? Atėjo senukas, klausiu, ar tu girdėjai tokią pavardę? Jis sako, taip, tai yra iš "žvėrelio" — "žvėrela" tarmiškai. Tad ta pavardė, žinoma, buvo "Žvėrėlė". Tas visiems taip patiko, kad paskui mes ir mielą Petrą pradėjom "Žvėrele" vadinti.

Jūs, berods, esate taip pat paruošę ir Lietuvių enciklopedijos žemėlapio vardyną?
Taip, esu tokį paruošęs. Dar prieš tai buvo paruoštas Vilniaus krašto vietovardžių žodynas Ten buvo valsčiai surašyta, duota lietuviškos formos, o identifikacijai ir lenkiškos formos. Tas žodynas turėjo pasirodyti, buvo jau surinkta korektūra, antroji išskaityta. Tačiau užgriuvo sovietai, paskui antrosios okupacijos pradžioje visą laiką buvo sakoma, kad Balčikonis toliau redaguoja, žodynas bus išleistas. Bet, gaila, šitas leidinys nepasirodė iki šiol. Laimingu būdu, dr. Alminas atsivežė čia antrąją korektūrą šito vietovardžių žodyno. Aš kaip tik čia turiu atspaudą. Deja, jam pasaulio šviesos išvysti nepavyko. O tas enciklopedijos vardynas, kuris yra pridėtas prie Lietuvos žemėlapio, žinoma, irgi labai naudingas, kadangi dažnai mūsų lietuviškieji vietovardžiai, vietų pavadinimai užsieny pažįstami tik slaviškomis lytimis. Tai jis čia kaip tik patarnauja identifikacijai — duota lietuviškosios lytys, o skliaustuose pateikta arba vokiškos, lenkiškos, rusiškos ir t.t. Be to, įrašyta didelė dalis Mažosios Lietuvos vietovardžių, kuriems nebuvo lietuviškų lyčių. Tos lietuviškosios lytys buvo pažįstamos iš Mažosios Lietuvos tarmių, kurių dabar, žinoma, jau nebėra, o kitos mano buvo atrekonstruotos iš prūsiškųjų lyčių.

Tarp kitko, anksčiau, kalbėdami apie asmenvardžius, minėjote kun. Ylos maldyną Tikiu Dievą. Man krito į ausį pati antraštė, tiksliau, pats išsireiškimas — "tikiu Dievą", o ne "tikiu j Dievą". Dabar spaudoje, pastebėjau, vyksta kone disputas panašiu klausimu. Aiškinamasi, kaip sakyti ir rašyti: "Kaip danguje, taip ir ant žemės" ar "kaip danguje, taip ir žemė-"? Įdomu, ką galėtumėte tuo reikalu pasakyti, tuo labiau, kad, rodos, dabar kaip tik ta tema rašote straipsnį*
Tradicinė, nuo Mažvydo priimta ir vartota formulė yra "kaip danguje, taip ir žemėje". Vėliau, nuo Chilinskio laikų XVII a., kada Lietuvoj buvo daugiau lenkų kalbos įtakos, šis posakis buvo pakeistas "kaip danguje, taip ir ant žemės" ir maldaknygėse visą laiką vartojamas. Tik paskui, Jablonskio patarimu, karevičinės poterių reformos metu, buvo grįžta į "kaip danguje, taip ir žemėje". Vėliau vyskupų konferencija kažkuriais sumetimais norėjo grįžti į liaudiškesnį posakį "kaip danguje, taip ir ant žemės". Tokiu būdu tas ginčas kilo.
O dabar dėl to "tikiu į Dievą" arba "tikiu Dievą . "Tikiu į Dievą", žinoma, yra verstas Ii lenkų kalbos. Ten lenkų kalboje yra prielinksnis, kuris yra verstas iš lotynų, o lotynų kalboje jis paimtas iš graikų kalbos. Bet mūsuose yra gyvas ir beprielinksninis posakis. Sako "ar jis ten ką tiki?", "ar jis jau Dievą tiki, ar ne?" Šitie posakiai yra gyvi. Atsimenu, vaikystėje Tikėjimo išpažinimą visados vartodavom be prielinksnio. Sakydavom "ar moki 'Tikiu Dievą'?", "pakalbėk 'Tikiu Dievą'". Buvo be prielinksnių. Matyt, čia senoji vartosena buvo be prielinksnio — "tikėti ką". Taigi tas pats, ką mes pasakom lotyniškai "credo in".

Apibendrinant Jūsų, kalbininko praktiko, darbą, man kyla klausimas, iš dalies susietas su straipsniu, kurį esu neseniai skaitęs mūsų spaudoje. Girdi, kalbininkai, ypač praktikai, įsikimba į kažką, maždaug užkarta visuomenei ir beveik per prievartą reikalauja, kad taip, o ne kitaip būtų kalbama ir rašoma. Kokia, profeso-riau, Jūsų pažiūra į kalbininko praktiko ryšį su visuomene?
Žinoma, taip nėra. Kalbininko specialisto pareiga patarti visuomenei kalbos reikalais. Visuomenė, rašytojas dažnai reikalingi to patarimo. Kalbininkas, būdamas atsargus, niekados neužsi-spirs — tik patars. Jeigu tas patarimas prigis, jis prigis, įsigalės. Bet, žinoma, reikia čia skirti kalbininkus specialistus, kurie nusimano savo srityje, ir vadinamuosius puskalbininkius arba tuos, kurie tariasi esą kalbininkai. Kadangi kalbame lietuviškai, tai kiekvienas mano, kad jis yra kalbininkas, ir dažnai sumaišo du dalykus — būtent, logiką su kalbos vartosena. Logika, mokyklinė logika, yra vienas dalykas, o kalbos logika yra kitas dalykas. Aš duosiu jums pavyzdį. Yra tokia maža liga, kad žmogui seilės' teka. Tas terminas yra dvejaip gyvojoj kalboj vartojamas. Sako "seilėtekis" — seilės teka. Visiškai teisingai. Bet, pvz., žemaičiai sako "seilėgeris". Kodėl? Dėl to, kad žmogus stengiasi tas seiles sulaikyti, nuryt. Todėl atsirado pavadinimas "seilėgeris". Žinoma, "seilėtekis" sutinka su mokyklinės logikos taisykle, o "seilėgeris" yra visiškai tos kalbinės logikos, fiziologinis daiktas, kada nori tas seiles sulaikyti. Tad susidaro, atrodo, visiškai netaisyklingas terminas "seilėgeris", prieš kurį visi pasipurtins. Bet kalbininkas specialistas sako, kad čia viskas aišku
— į tą patį dalyką žiūrima iš kitos pusės. Lietuvoj ypatingai kariavo už kalbos logiškumą velionis prof. Žemaitis, kuris iš tikrųjų nebuvo kalbininkas, bet prisidėjo prie matematikos terminų kūrybos, dirbo su Jablonskiu. Būdamas matematikas, Žemaitis visados reikalavo griežto kalbos tikslumo. Tą klausimą jisai buvo iškėlęs Lietuvoje. Man teko paskui Židinyje net straipsnį parašyti — "Kalbos tikslumas ir kitkas". Kada mes sakome, pvz., "Kauno kirpėjas", tai, žinoma, mes negalvojam, kad jis Kauną kerpa; jis Kaune gyvena. O Žemaitis manė, kad nelabai tinka sakyti "Kauno kirpėjas", — reikia sakyti "kauniškis kirpėjas", "kauninis kirpėjas". Taip, sako, logiškai būtų tikslu. Bet mes taip nesakom.

Kažkuria kita proga, kalbėdami apie kalbininko ir visuomenės ryšį, man, rodos, esate sakę, kad tas "mūšis" faktiškai vyksta ne tarp kalbininko ir visuomenės, bet kartais tarp kalbininko ir kalbininko.
Taip jau ir išeina. Žinoma, ir kalbininkai savo nuomonėmis skiriasi. Vieni yra daugiau atsargesni, daugiau linkę į tradiciją, kiti ieško ypatingos pažangos. Štai kad ir kolegos Damb-riūno straipsnis Drauge "Visuomenės kova su kalbininkais". Faktiškai visuomenė su kalbininkais nekovoja. Visuomenė kalbininkų patarimus priima — nepriima. Taip viskas ir pasibaigia. Kartais rašytojai ar kas papurkštauja. Atsimenu, Jablonskis pakritikavo kalbos atžvilgiu, rodos, Krėvę ar Sruogą. Krėvė parašė straipsnį apie "Musininkus". Jablonskis atsakė, kad "Musininkas" tai yra "Mūšius", kas blusų turi; tiksliau būtų sakyti "blusinetojai". Bet pats Krėvė, nors čia papurkštavo, savo kūrinius visados davė kolegai Skardžiui peržiūrėti ir stilių palyginti, kartais kai kuriuos netikslumus pataisyti. Tad visuomet galima gražiai susikalbėti. Ir, žinoma, kolegos Dambriūno straipsnis "Visuomenės kova su kalbininkais" tiksliau būtų pavadinti "Kalbininko kova su kalbininkais", nes jis čia kritikuoja kalbininkus. Tokių kovų kalbininko su kalbininkais visuomet buvo ir jų bus. Lietuvoj, pvz., Ričardas Mironas visą laiką jau iš seno su kitais kalbininkais kovoja. Prof. Skardžius kaip tik tuo reikalu Drauge yra rašęs.

Mokslininkas, profesoriau, yra ir žmogus. Asmenybė, paprastai, būna žymiai įvairesnė, negu tik ta, kurią, galima sakyt, oficialiai matome profesijos ribose. Jūs kaip tik ir esate toks žmogus, kuris nelikote užsidarę vien tiktai savo darbo kabinete arba universiteto auditorijose. Kiek žinau, Lietuvoje labai mėgote gamtą, ypač bitininkystę, sodininkystę, rodos, gamindavote skanų midų, skanius vynus. Tikriausiai, tuo pačiu esate užsiėmę ir čia, Amerikoje?
Užaugau, mat, šimtametėje žemaičių sodyboje, Reketės pablendžiavy, tarp aukštų tankių medžių. Nuo gamtos atitrūkti negalėjau. Paskui susipažinau su Balčikoniu. Balčikonis buvo pagarsėjęs bitininkas, dėstė bitininkystę Panevėžio mokytojų seminarijoje. O mūsų sodyboje buvo seni trys kelminiai bičių aviliai. Tai tokiu būdu ir aš tapau tam tikru bitininku mėgėju. Na, paskui bičių motinas augindavau. Visas mano susidomėjimas praktiškuoju gyvenimo reikalu ir terminologija suvedė mane į pažintį su Žemės ūkio rūmais. Jie buvo reikalingi terminų. Tų terminų aš jiems kaltis padėjau, kiek išmaniau. Paskui net nustebau, kad jie mane paprašė pirmininkauti smulkių žemės ūkio parodų ekspertų komisijai. Vaikščiojom ten apie visus stendus, turėjome ragauti vynus ir midus. Kartais, žinoma, ekspertų komisijoj būnant, tenka su vienu kitu ir susipykti, jeigu kokio prizo ar aukso medalio negauna. Atsimenu, Lietuvos viešbutis buvo išstatęs lietuvišką krupniką. (Žinoma, lietuviškai reikėtų vadinti "meškinis,,, — taip Mažojoj Lietuvoj tas gėrimas vadinamas. Pas mus kažkodėl prigijo slaviškas pavadinimas). Tad paragavom tą' krupniką. Pasiūliau, kad visgi aukso medalio nevertas. Na, ir nusprendėm, kad duosim sidabro medalį. Lietuvos viešbučio vedėjas papyko. Sako, aš jau iš Belgijos turiu aukso medalį, — čia pasijuokimas iš manęs. Visas reikalas nuėjo į vyriausiąją ekspertų komisiją ir mūsų nutarimą pakeitė — už tą krupniką - meškinį davė aukso medalį.

Paskui susidomėjau kiek sodu, kadangi namuose buvo sodas. Užsodinome didesnį sodą. Jisai paaugo. (1969 m. lankydamasis tėviškėje, apgriuvusią matydamas, su gailesiu pastebėjau, kad tas sodas visas išnykęs. Sodyba — visiškai laužas. Gyvenamasis namas audros aplaužytas. Sodo tiktai ženklas, kad būta. Pradžioje sodybos buvo graži koplytėlė mielo Rūkštelės projekto. Mačiau, ji dar stovi, bet stovylėlės joje nebėra. Liūdna širdim teko atsiskirti su gimtąja sodyba . Na, kadangi turėdavom tada obuolių, tai paga-mindavom ir vyno. Sako, kad vynas buvęs neblogas. Pats apie save spręsti, žinoma, sunkiau gali, bet jeigu jau kiti žmonės gerdavo ir girdavo, na, tai, matyt, būta jau ne taip blogo.

Tai galiu ir aš patvirtinti, ne kartą re-gavęs Jūsų vyno, čia, Amerikoje, gaminto.
Žiūriu, ir čia pas Jus auga aviečių krūmai, agrastai .. .
Sako, vilkas nekaukęs negali išlikti. Amerikoje, žinoma, žmogus gyveni didmiestyje. Taip pat ir man teko Filadelfijoje apsigyventi. Paskui. 1955 m., jau toliau į Springfieldą pasitraukiau. Esu jau toks, kad mieste nurimt negaliu.
Esate gamtos žmogus.
Mane kažkaip visą laiką gamta traukė, — mat, kaimietis. Vanduo, saulė, miškas traukia — kaip tą čigoną. Todėl baigiant paskaitas, prasidedant atostogoms, vis jau žiūrėdavau kaip nors miestą palikti. Dažnai išvažiuodavom tai vienur, tai kitur. Visų pirma, į Skrentono apylinkes — Elmhorstą, kur yra Nukryžiuotojo seserų vienuolynas, senelių prieglauda. Labai graži gamtos atžvilgiu apylinkė. Viena sesuo ten bityną vedė, tai aš padėdavau bitininkauti. Turėdavau tada medaus midui gaminti. Ten aš pabūdavau savaitę, antrą, kartais ir ilgiau. Gamtoje visuomet atsigaudavau. Ir tas duodavo jėgų, paskui grįžus atgal į miestą, pradėti pedagoginį universiteto vežimą vežti. Kadangi visados stengdavaus kiekvienais metais savo paskaitas kuo nors panaujinti ar praplėsti, tai tam, žinoma, reikėdavo ir poilsio. Jo gavęs, sėkmingai galėdavau savo universitetinį darbą toliau varyti.


Nuo tos nuotraukos, kurią matėme pradžioje, nuo to dešimties metų berniuko su knyga rankoj prabėgo daug laiko. Profesorius, kurį čia matome su žmona Sofija ir dukra Rima, Harvardo universiteto doktorante, šio mėnesio 21 d. sulauks 70 metų. Ką šia proga, mielas profesoriau, norėtumėte tarti kaip kalbininkas ir lietuvis?
Mano didžiausias troškimas ir linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta. Lietuviškai nebemokančiam Lietuva ne tik tolima, bet ji bus ir svetima.

Dirbdamas Pensilvanijos universitete, esu nemaža prisidėjęs prie specialistų paruošimo, kurie dirba ir baltistikos srityje. Gaila, jų tarpe lietinių kandidatų neturėjome. O vis tiek, kodėl iš mūsų jaunosios kartos negalėtų kada gimti ir lietuvių kalbininkų? Tėvynėje lietuvių kalbos tyrimo darbas varomas plačia ir šakota vaga. Dirbama, kaip pats mačiau, su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Tik kad tas užsidegimas ir entuziazmas nebūtų užgesytas šiauraus rytų vėjo. Vis kažkaip prisimenu šūkį, kurį Jonas Jablonskis buvo padėjęs skaitvmų knygoje, išleistoje Petrapily 1916 metais, skirtoj mūsų tremtiniams, pavadintoje Vargo mokyklai. Ten tas šūkis skamba šitaip: "Nedidelė garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet didi gėda — savosios gerai nemokėti".5

* Tenka ypač atkreipti dėmesį į profesoriaus minimus, "apyvarton dar nepaleistus" jo naujadarus "pirkykla" ir "pigmena". Abu šie žodžiai yra Dabartinės lietuvių kalbos žodyne: "pigmena" — antrojoje to žodyno laidoje (1972), o "pirpykla", — tiesa, kiek skirtinga prasme ("pirkimo vieta, įmonė, punktas": pvz. "Grūdų pirkykla", — abejose laidose (1954 ir 1972). Be to, "pigmena" yra jo paties ir prof. A. Senno paruoštame Wdrterbuch der litauischen Schrift-sprache.
1. To laiško nuotrauka išspausdinta Literatūroje ir kalboje I (1956).
2. Ta paskaita, "Lietuvių kalba — vertenybė ir pareiga", išspausdinta jau po prof. A. Salio mirties Laiškuose lietuviams, 1972, nr. 9.
3. "Kelios pastabos tarmių istorijai", Archivum Philologi-cum IV (1933).
4. Tas straipsnis, "Ir vis dėlto ne taip", buvo išspausdintas jau po velionio mirties Aiduose, 1972, nr. 8, Tai yra paskutinis prof. A. Salio straipsnis, baigtas rašyti prieš pat šį pokalbį. Faktiškai jis nėra visiškai užbaigtas: paties profesoriaus žodžiais, straipsnį dar reikėjo "užraukti". Tačiau jis jau nebepajėgė to adikti. Pats straipsnis yra seka ankstyvesnio straipsnio ta pačia tema — "Vis dėlto: Kaip danguje, taip ir žemėje", Laiškai lietuviams, 1971, nr. 6 — ir kartu reagavimas į L. Dambriūno straipsnį ("Dar dėl poterių kalbos", Aidai, 1972, nr. 4).
5. Šie testamentiniai žodžiai jau buvo išspausdinti Aiduose, 1972, nr. 8.