VITALIJA BOGUTAITĖ eilėraščiai |
Parašė BOGUTAITĖ VITALIJA |
IŠTRAUKOS IŠ CIKLO "NERIMAS' * Išaugau, motin, batelius. Išaugau, motinėle, rūbus. Suk, suk kuodelį, verpk, verpk linelį — Žaltį kamuolėlin. Ir atšnypštė, atlingavo devyngalvė minia. Oi Eglele, Drebulėle, tai tavo dalia. Eik dukrele, dukružėle svetimon šalelėn — Veski Žaltį, žaltužėlį, mėlynon jūrelėn. * Nešaukit, broliai, brolužėliai, vėlai vakare. Nuskandinsiu gilioj jūroj Žaltį ir save, ir atšnypštė, atlingavo, devyngalvė minia. Ei, Eglele, dukružėle, tokia tavo dalia. Ir nešauki — kraujo puta, Ir nešauki — pieno puta. Sujudėjo, subangavo jūra visa. Ir į jūrą, į giliąją nugrimzdo svita. * Dabar, kai lydėsite saulę į Baltijos guolį, Nepamirškite pasveikinti Ąžuolą, Uosį ir Klevą ir palinkėkite jiems labos nakties — Nešaukit broliai, brolužėliai, vėlai vakare. Nugrimzdo saulė į savo guolį — naktužė jau čia. KELIONĖ Laikausi tvirtai įsikibus, kad žemė po kojom nesiūbuotų. Medi — Kodėl tu miręs? Kodėl sugrįžę paukščiai dar suka lizdus? Padalinta žuvis. Padalinta duona. Rytoj dalinsime žodį, kad kelionėje užtektų — Nes padalinę išeisim ieškoti veidrodžio ir savo akių. Velku kojas vidudienio kaitroj. Mano pėdsakuos erškėtrožės pražysta. Aplinkui smėlis. Įkaitęs smėlis — ir aštrūs dygliai. Nubudau kai langą kapojo dideliais sparnais atklydę paukščiai, ir šiurkščios pavargusios pamotės rankos rašė ant lango amen — Palaukit. Dar ne saulėleidis. Tai pavasario rasa po kojom blizga — Palaukit. Dar ne ruduo. Tik paukščiai saulę temdo — Nubudau, kai nepažįstama ranka per veidą braukė — ir akyse sustingo ašara. Nuskyniau ramunės žiedą ir būriausi laimę: myli, nemyli, myli, nemyli, — ir pasidarė be galo liūdna, kai į mane pasižiūrėjo geltona galvutė — Tada tik supratau, kaip skaudžiai sužeidžiau. Kurstau laužą, kad pikti žvėrys naktį nepultų. Kurstau ugnį, kad naktį nebūtų ilgu — Lai sminga į mane paklydę strėlės, nes aš esu kaip medis, kurio dangus nei žemė nemylėjo. |