Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. LANDSBERGIO STEBUKLINĖS DRAMOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Šilbajoris R.   
ALGIRDAS LANDSBERGIS: Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje. Du stebukliniai vaidinimai. Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1973. 126 psl., 5 dol.
Iš visų galimų spektaklių, tur būt, pats įdomiausias būtų stebuklas: proga savo akimis išvysti tai, kas atrodo neįtikėtina. Nežiūrint to, visai nelengva parašyti stebuklinį vaidinimą, kuris sudomintų žiūrovą nemažiau, negu eilinė drama. Realistiniame veikale autorius gali planuoti savo personažų veiksmus, pasitikėdamas protu ir aistromis suvokiama priežasčių ir pasekmių grandine, bet stebuklo galimybė, arba būtinumas, neutralizuoja įprastą įvykių logiką, ir normali dramos intriga nustoja esminės svarbos. Tikroji įtampa išsivysto moralinėj - metafizinėj plotmėj: viskas priklauso nuo to, ar žmogus, ar tauta, ar istorinis momentas bus ar nebus verti stebuklo. Užtat autorius, kuris nori rašyti įdomų, prasmingą ir įtikinantį stebuklinį veikalą, turi būti pakankamai gilus teologas, arba filosofas, kad susivoktų moraliniame savo iškeltų problemų rezginy. Galima į klausimą dar ir kitaip pasižiūrėti, suprantant stebuklą ne tiesiogiai, bet kaip tam tikrą metaforą, moralinės tiesos išraišką poetinėj plotmėj; tada jo išsipildymas priklausys nuo specialios, tik meninėj kalboj egzistuojančios vaizdinės logikos. Šiuo atveju dramaturgas privalo būti kartu ir poetas.

Abiejuose veikaluose Landsbergis aštriai ir originaliai žvelgia į švento Kazimiero stebuklo paslaptį, bet kartu ir prisidengdamas savo akis su humoro skraiste: jis prašo mus rimtai susimąstyti, bet pats tuo tarpu truputėlį šypsosi. Dar geriau nuo "aukšto skliauto nemariosios klaikumos" jį apsaugoja poeto skydas: netiesioginėj, poetinių vaizdų kalboj implikuojama moralinė dimensija, už kurios supratimą, įvertinimą atsakingu tampa jau nebe autorius, bet pats skaitytojas, nesgi skaitytojas, arba žiūrovas, yra tų vaizdų interpretatorius, o poetas juos tik pateikia.

Pirmame vaidinime, Vėjas gluosniuose, Landsbergis kuria specialų poetinį pasaulį, kuriame stebuklas atrodytų skaitytojui kaip natūrali jame veikiančių dėsnių, jį gaubiančios nuotaikos pasekmė. Tam atsiekti jis vartoja keletą priemonių, iš kurių svarbiausia yra ypatingo pobūdžio poetinė kalba ir iš jos išplaukiantis tikrovės nukrypimas fantazijos linkme. Įvykiai scenoje nesiduoda glaudžiai įstatomi į įprastosios logikos rėmus, ir iš to kyla tam tikra emocinė įtampa, naujas tikrovės suvokimo būdas, vedantis Į autoriaus minties pagrindinius metmenis. Kartais tai įvyksta gana subtiliai, vos pastebimai; galima pro momentą praeiti jo kaip ir visai nepajutus, bet nuotaika vis tiek pasikeičia, ir tolimesni skaitytojo lūkesčiai jau nebe tie. Štai, pačioj pradžioj, pirmame scenos nurodyme, skaitome: "Uždangai pakilus, scena visai tamsi. Girdisi tik žvaigždžių spingsėjimas erdvėje". Iš karto du normaliai logikai prieštaraujantys siurprizai: 1) uždangai pakilus, žiūrovas tikisi ką nors pamatyti, o čia — tamsa, ir 2) spingsėjimas yra tik silpnutė šviesa, o ne joks garsas, bet čia jis "girdisi". Prieš mus specialus pasaulis, prie kurio nepratę mes žiūrėdami nematom ir besiklausydami negirdim. Veikalo mintis, užslėptoji prasmė, laukia, kol mes išmoksime naujai matyti ir girdėti, taigi, kol būsime paruošti stebuklui, kaip ir patys veikėjai scenoje. Užtat savotišką, dvigubą prasmę įgyja angelo žodžiai: "Kazimierai, mums reikia laukti aušros".

Tačiau, kaip anksčiau minėjom. Landsbergis nenori, kad mumyse užgimusi mistinė nuotaika perdaug stačiai kiltų į viršų, — jis jos kreive sušvelnina, įpindamas atgal "prie žemės traukiantį" humoro elementą Mat, tikrovės "pasistūmėjimas" taip. kad neįtikimi dalykai pasidaro paprasti ir lauktini, iš esmės gali būti ne tik iškilus, bet ir juokingas. Tuo būdu, kiek vėliau vaidinime, po Kazimiero žodžių, kad žemiška žmonių kalba yra "graži savo laikinume, Kaip vėjas gluosniuose", plikbajoris Vyšniauskas staiga prabyla: "Velniai raupuoti! Rupūžės, šeškai nevidonai!". Nelauktumas panašus, kaip buvo "spingsinčių žvaigždžių garsas", bet šį kartą kontrastas yra humoristinis.

Šitokiame iš tikrovės dėsnių nukrypimo kilusiame "nesiderinančiame deriny" ir vystosi veikalo įvykiai, nuotaika, mintis. Visas vaidinimas, kaip vientisa ir logiška struktūra, slypi kažkur už nuolatos prieš akis stovinčių kontrastų, neatitikmenų, taip kad nevisuomet lengva pasakyti, kur Landsbergis rimtai mus prašo ką suvokti ir kur jis tik žaidžia, kur stebuklas ir kur tiktai "monai". Net ir visi svarbiausi veikėjai kažkaip neatitinka savo pačių veido bruožų, jaučiasi esą ne tuo, kuo jie turėtų ir norėtų būti. Šventasis Kazimieras iš tiesų yra dar tik palaimintasis, jis kažkur pakeliui į šventumą, ne tik teologine prasme, bet ir tiesiog scenoje, tarpinėje būklėje tarp dangaus ir žemės. Karalius Žygimantas yra 'nuslydęs" nuo sosto todėl, kad jo mintys užimtos ne savo karališka padėtimi ir pareigomis, bet gedulu ir ilgesiu numirusios karalienės, mylimosios Barboros Radvilaitės. Tiesiogine gi prasme jis prieš mus randasi niekieno žemėje, prie Livonijos sienos, kamuojamas nežinios, ar trauktis ar kovot. Tuo pat metu jo kančios ir svyravimai taip persipina su komiškais elementais, su Vyšniausko klouniškomis tiradomis, su vištos koja nešina stora virėja Kunigunda, kad, nežiūrint visos tragi-kos, ir patys įgyja tam tikrą potencialaus humoro krislelį. Bajoras Ku-revičius nepatogiai neša didiko naštą, kai tuo tarpu jis norėtų būti mokslininku, ieškoti ir nerasti Dievo po visus žvaigždynus. Dievo neradęs, jis nesiryžta sugrįžti žemėn, prie Aldonos, ištekėjusios moters, ir užtat nori būti nelaimingas. Minėtasis Vyšniauskas, plikbajoris, norėtų būti pirkliu; Jasaitis, liaudies bernelis ir narsus kareivis, norėtų būti laisvas, o ne baudžiauninkas; Onutė, kurią virėja Kunigunda vis muša, norėtų būti laiminga. Galų gale ir angelas norėtų įtikinti protestantų teologą katalikybės teisingumu, bet toji žmonių kalba tokia ribota, kad ja naudojantis neįmanoma nieko nei įrodyti, nei nuneigti.

Tokiuose rėmuose pagrindinis vaidinimo vyksmas, jo minties susiformavimas vyksta kaip visų nesiderinančių kontrastų atstatymas į darnų, moraliai prasmingą santykį, tinkamą dirvą stebuklui. Tai tartum esminė sąlyga, be kurios būtų beprasmiškas, taigi iš tiesų negalėtų ir įvykti tas stebuklas. Tuo būdu Kazimieras įtikina karalių, kad jo padėtis yra dar didesnė už jo paties gedulą, kad ji reikalauja iš jo karališko poelgio — pareigos vykdymo, nežiūrint to, ką jis savo viduje bejaustų. Kurevi-čiui šventasis įteigia mintį, kad visata — tai ne klaiki bežadė tuštuma, bet "tobulas eilėraštis"; pajutęs visatos poeziją, Kurevičius jau tada sugeba priimti ir Aldonos meilę. Tuo tarpu gi Vyšniausko ir Jasaičio problemos išsisprendžia komiškai ir lyriškai, pagal asmenį, todėl, kad dvasia (nors ir laikinai!) atgijęs karalius pajėgia savo malone pakreipti jų ateitį teisybės keliu.

Tačiau Dievo keliai klaidūs ir paslaptingi — jo malonė kartais pas mus ateina pro nevilties duris. Eiliniai žmonės gyvena su ta mintimi apsipratę, ir dramaturgas žino, kaip juos pavaizduoti. Bet ką autoriui daryti su stebuklinio vaidinimo veikėjais, kuriems duota transcendentinio žinojimo dovana? Pačiame svarbiausiame dramos veiksme, harmonijos atstatyme tarp susiliejančių skirtingų tikrovės plotmių ir žmonių likimų glūdi paradoksinė dilema, kurios paprasti mirtingieji net nenujaustų ir užtat galėtų daug lengviau savo veiksmui apsispręsti. Nelaimė ta, kad angelas, dangiška būtybė, žino du dalykus, grasinančius panaikinti Kazimiero stebuklo prasmę. Vienas iš jų: Aldonos vyras, visų laikomas žuvusiu mūšy, iš tiesų yra tik paimtas nelaisvėn. Todėl, jeigu Kazimieras paveiks Kurevičių priimti Aldonos meilę, tai tuo pačiu jis užtvirtins ir neištikimybės nuodėmę. Antras: angelas taip pat žino, kad visi trys, Kurevičius, Vyšniauskas ir Jasaitis, žus rytdienos mūšy, jeigu tas mūšis įvyks, o jisai įvyks, jeigu Kazimieras padarys karalių vertą stebuklo. Kurevičius šiuo momentu netiki į Dievą; jis mirs pasmerktas amžinai pražūčiai. Vyšniauskas, nespėjęs rasti tinkamą išraišką jo vaizduotės dovanai, mirs, anot Kazimiero. 4'kaip menkysta ir apgavikas". Jasaičio gi mirtis nulems jo mylimosios likimą — nuslysti "pigiosios meilės taku". O Dievo valia yra, kad turi įvykti stebuklas.

Landsbergis išsprendžia šią šventajam per sunkią problemą moterimi, Aldona. Kurevičius, kaip minėjom, nori atsiplėšti nuo Aldonos meilės todėl, kad, apsiaubtas tuščios, be Dievo, visatos klaikumos, jis prarado norą gyventi. Landsbergis gi atveda scenon Aldoną, kurios meilės kupina moteriška šiluma ištirpdo visatos ledą, užpildo jos nykią tuštumą. Jų, anot Kazimiero, "nauja meilės rūšis" yra tokia, kad jie nebijo gyventi kartu nors ir nuodėmėj, jeigu jos vyras ir gyvas dar būtų. Tada ir išsisprendžia Kurevičiaus būsimos mirties dilema: žūdamas mūšy, jis išgelbės Aldoną nuo nuodėmės. Vadinasi, Kazimiero stebuklas turės bent šitokią moralinę prasmę. Tada jisai ir veikia, atgaivina karaliaus dvasią, moraliai paruošia jį rytdienos mūšiui, ir Lietuvos, stebuklo vardan pasidaro prasmingos žuvusiųjų aukos.

Dėka Landsbergio stiliaus, jo kalbos, kuri visą vaidinimą apgaubia trapia lyriška nuotaika, mes pajėgiame jo nupieštą veiksmo eigą priimti kaip emocinę liniją, jausmo antplūdį, kuriame negalimumai ir neįtikinamumai pasidaro nebesvarbūs. Tai gal paties autoriaus mažas stebuklas jo stebuklinio vaidinimo viduj. Jei ne tas, tai kažin ar ne-pasmerktumėm mes šaltu protu jo surastą sprendimą, gal atrodytų jis dirbtinis, per staigus, perdaug "sugalvotas" ir neišsprendžiantis paties autoriaus iškeltų problemų.

Tarp pirmojo vaidinimo (1956 ir antrojo, Gluosniai vėjuje (1970 . praėjo keturiolika metų, ir per tą laiką Landsbergis į savo, ir Kazimiero, stebuklą įprato žiūrėti iš kitokios perspektyvos. Humoro gyslelė, vos žvilgėjusi pirmajame veikale, dabar atsiveria plačia srove: absurdo, groteskos galimybė, slapta grasinusi veikalo struktūrai, dabar pavirto i pagrindinį struktūros dėsnį, lemiančią prielaidą. Ta prasme santykis tarp tų dviejų vaidinimų šiek tiek panašus į santykį tarp heroiš-kos ir antiheroiškos poemos, tarp tragedijos ir tragikomedijos.

Jeigu anksčiau tikrovės reiškinių subtilūs nukrypimai nuo logiško tarpusavio santykiavimo sukūrė atmosferą, kurioje buvo įmanomas stebuklas, tai dabar visi vaidinimo rėmai taip surrealistiškai sukrypę, kad tai, kas buvo nelogiška, tampa "logiška" ir "normalu"; kitaip sakant, pakilusi scenos uždanga mums iš karto prieš akis atveria stebuklų šalį. Šito efekto Landsbergis pasiekia, naudodamasis tuo pačiu principu, pagal kurį piešiamos karikatūros: padidinti iki juokingumo būdingus originalo profilio bruožus. Pirmame vaidinime glūdėjo mintis, kad amžinybės dimensija nėra išbaigta tobulybė, bet tik tobulai besivystantis amžinumas; taigi, ir angelas, ir Kazimieras tam tikra prasme dar tik mokėsi suprasti savo pačių būties esmę. Dabar dangaus implikuotasis netobulumas pasiekė tokio laipsnio, kad visa dangaus karalystė pavirto į kažkokią biurokratišką įstaigą, su mieguistais raštininkais, dokumentais, leidimais ir panašiai. Angelas dabar jau kažkoks nevykęs padangių motociklistas, iškriteiva, išmestas iš angelų mokyklos už "kvailus klausimus". Kurevičiaus kosmiška nevil-tis šiame vaidinime sutirštėja iki atskiro asmens — Juodojo Svečio, kuris sakosi esąs "pirminės tamsos šlamėjimo šešėlis", o pats Kurevi-Hus dingsta visiškai. Netobula žmonių kalba, kaip vėjas gluosniuose, tokia graži savo laikinume, dabar pavirsta į gražų ir galingą himną, kylantį iš daugybės rusų cerkvių, beveik įtikinusį dangaus biurokratiškas "viršūnes" stebuklo ir nebedaryti, nors tu rusų argumentai ir "silpnoji Melagis Vyšniauskas dabar pavirto į plikbajorį - iliuzionistą, kuris pats karaliui savo "stebuklus" rodo, tampa Kazimiero konkurentu. Kazimiero gi stebuklas sušvinta ne danguj, visų akyse, bet ant scenos, uždarame kambaryje, tarp plikbajorio iliuzijų ir Juodojo Svečio mirties kaukės. Jis paveikia kareivius ne kaip vizija, bet kaip gandas. Teologinis angelo ginčas su protestantais, nedavęs rezultatų dėl žmonių kalbos netobulumo, dabar tapo viena iš pagrindinių vaidinimo komiškų priemonių: visiškai beprasmių žodžių virtinė.

Tačiau ne viskas antrajame vaidinime padidėja iki groteskos. Kai kas sumažėja iki tiek, kad pradeda ryškėti rimta ir gili veikalo prasmė. Jasaitis, buvęs nuolankus kentėtojas, tyra siela, vaidinęs pirmajame vaidinime svarbią rolę, dabar sunyksta kaip scenos figūra. Ilgai bestovėdamas sargyboje, jis taip pastyra, pasidaro toks apkerpėjęs ir purvinas, kad jo beveik ir nebeatskirsi nuo gluosnio vėjuje. Bet "Gluosniai vėjuje" yra ir veikalo pavadinimas; taigi, gal būt, iš tiesų jis yra čia ir svarbiausia figūra? Paulytė, buvusi Onutė, daug ir lyriškai kalbėjusi pirmajame vaidinime, dabar pasako tik vieną be galo svarbų dalyką: "Kristus duonoje. Duona šventa". Ar ne čia ir prasideda visų stebuklų esmė? Iškriteiva angelas, su prisvilusiu užpakaliu, randa tarp savo angelą, ir visą pasaulį stebuklinga šviesa, lygiai tokia didele, kaip pirmajame vaidinime Kazimiero stebuklo žara Išeina taip, kad Landsbergis šį kartą bando parodyti, kad rimtus, šventus dalykus galima prasmingai pasakyti ir labai tyliai, vidury absurdiško pasaulio triukšmo, net užsidėjus komišką kaukę su kreiva šventvagystės šypsena. Vaidinimo gale, epiloge, angelas liko žemėj ir tapo girtuokliu, bet jo akys tos pačios, angeliškos, geros, ir jis suaugo su žeme, kaip gluosnis.
Kada visas vaidinimas tyčia pripildytas "nesąmonių", darosi daug sunkiau skaitytojui apsispręsti, kiek jame prasmės. Vis dėlto, kažkaip jaučiama šį kartą, kad Landsbergiui geriau pavyko išreikšti savo minties rimtį su to triukšmingo absurdo pagalba, negu pirmame vaidinime trapiais poezijos žodžiais. Tai nebūtinai reiškia, kad tikrasis jo talentas yra komiškas, bet, gal būt, tik tiek, kad už juokdario kaukės jis jaučiasi saugesnis, tikresnis savo tikėjimo šviesa.
R. Šilbajoris






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai