Istorija ir poezija (J. Jurginio knyga) Spausdinti
Parašė Skrupskelis K.   
Juozo Jurginio veikale Istorija ir poezija (Vilnius 1969, 346 psl.) surinkta dvidešimt vienas straipsnis įvairiomis Lietuvos kultūros istorijos temomis. Pats autorius juos priskiria "mokslinės publicistikos žanrui".

Įvado vietoje stovintis rašinys skiriasi nuo kitų straipsnių. Tai ne istorinis rašinys, bet daugiau bendri svarstymai apie istoriją ir poeziją, kuriais, atrodo, autorius stengiasi sujungti šiaip gana įvairią veikalo medžiagą. Bet į panašius svarstymus autorius leidžiasi ir kitais atvejais, ir iŠ to galima spėti, kad visa tai jam yra svarbu. Todėl, palikdamas nuošaliai Jurginį kaip istorijos tyrinėtoją, sustosiu prie veikalo idėjinės pusės. Tai silpnesnioji pusė. Bendri svarstymai autoriui labai sunkiai einasi.
Įvadinio rašinio pagrindinė mintis, tur būt, bus ta, kad mokslo ir technikos pažanga meno nepanaikina. Menas "fantastiškai" išreiškia "epochos išmintį" ir todėl turi savo vietą bet kokiame istorijos laikotarpyje. Kad menas nėra savo dienas užbaigusi seniena, sakytum, gana aišku. Dėl to didelių ginčų gal ir neturėtų kilti. Tačiau marksistiniame kontekste gal ir atsiranda kai kam pagunda sugretinti meną su religija ir abidvi priskirti prie praeities liekanų. Gal su tuo Jurginis ir kovoja; geriau pažįstant rašančiojo idėjinę aplinką, visa polemika taptų suprantamesnė. Tiek to. Bėda ta, kad argumentacija yra labai silpna. Nurodysiu kelis atvejus.
Jurginis teigia, kad "mokslas žingsnis po žingsnio griauna fantazijos kūrinius ir kartu siaurina meno veiklos sferą" (p. 11). Kokiu būdu? Mokslas išaiškino gamtos reiškinius be dievų, deivių ir milžinų pagalbos ir tokiu būdu juos ''išvijo iš žmonių tarpo". Išeitų, kad šiais laikais menininkai panašių temų liesti negali. Bet ar tikrai taip? Kodėl kas mokslui nereikalinga, uždrausta ir menui? Pagal Jurginį, menininkai remiasi fantazija, kodėl tat jiems nerašyti apie grynai fiktyvias būtybes? Ir iš tiesų apie jas rašoma. Tereikia paminėti Tolkien, C. S. Lewis, Charles Williams. Prisimenant "science fiction" istorijas, ar nebūtų arčiau tiesos, kad mokslas "meno veiklos sferą" praplėtė?

Arba vėl. Pagal Jurginį, "menininkas. . . jis filosofas", nes "ne atsitiktinai estetika priskiriama filosofijai". Nereikia didelio įžvalgumo pastebėti, kad estetika nėra menas, o mokslas apie meną. Daug estetikų negalėjo nė dviejų eilučių surimuoti. Filosofiški svarstymai yra galimi apie bet ką, bet šiuo tos srities filosofijai nepriskiriame. Ar sakytumėm, kad, priskirdami sporto filosofiją filosofijai, tuo pačiu ir kiekvieną imtynininką padarome filosofu? Dar trečias pavyzdys. Pačioje pradžioje sužinome, kad istorija yra mokslas, o poezija — menas. Mokslas skiriasi nuo meno ir tuo, kad "mūsų nebedomina" mokslo praeitis (p. 7). Visai kas kita meno atveju. Žodžio "mokslas" vartosena apskritai lietuvių tarpe nėra labai vykusi, ir šių pinklių neišvengė nė Jurginis. Gal chemija ir istorija abi yra mokslai, bet tada — labai skirtingi mokslai. Ar jie kaip tik nesiskirtų minimu atveju? Jeigu chemijos istorija ir "mūsų nebedomina", šis faktas ne daug ką pasako apie istorijos istoriją. Tai paliudija ir pats Jurginis, į savo veikalą įjungdamas kelis rašinius apie tai, kaip senieji Lietuvos istorikai kūrė Lietuvos istoriją. Bet taip pat galima pridėti, kad griežtųjų mokslų istorija šiais laikais susilaukia labai daug dėmesio, nors gal ir ne pačių mokslininkų tarpe. Ar ji nebus viena iš sparčiausiai augančių istorijos šakų? Pačioje Lietuvoje prieš dešimt metų pasirodęs rinkinys Iš mokslų istorijos Lietuvoje lyg ir liudytų, kad toks susidomėjimas nesvetimas ir ten. Apskritai, gana keista komunistiniame krašte gyvenančiam autoriui įrodinėti istorijos istoriškumą. Ar istorijos rašyme nepasireiškia klasių kova? O nuo kada klasių kova "mūsų nebedomina?"

Tai gana aiškūs dalykai. Ir ne retkarčiais jie pasitaiko. Retai kur Jurginiui sekasi atsikratyti tokių menkai apgalvotų bendrybių. Ar tai paties Jurginio yda, ar labiau priskirtina jo idėjinei aplinkai, sunku pasakyti. Aišku tiek, kad šis įvadinis straipsnis labai silpnas.

Negaliu Jurginio vertinti kaip istoriko. Negaliu spręsti, ar medžiaga nauja, ar ji tiksliai perduota. Tai ne mano sritis. Bet ir pats Jurginis ne labai padeda. Dokumentacijos jis vengia. Pavyzdžiui, tekste randame daug vertimų, bet nepasakyta nei kas juos vertė, nei kokius tekstus vartojo. Taip pat neaiškios lieka vertimo taisyklės. Menkas pavyzdys. Viename vertime (p. 59) rašoma "dievo", o kitame (p. 118) jau didžiąja raide. O kaip reikalai originale? Gal fai todėl, kad čia tik "publicistika", bet vis tiek skaitytojui trukdo paprasčiausios mokslinės aparatūros stoka.

Istoriniuose rašiniuose Jurginio idėjinis bagažas nevisur pasireiškia. Bet kur jis pasirodo, jis užkrečia ir pačią istorinę medžiagą. Jurginis aiškina, kad Elzeviras perspausdino Lasickio "Apie žemaičių dievus" "tikėdamasis uždirbti" p 72). Sunku tikėti, kad po tiek metų būtų žinoma, kuris iš tos didelės šeimos nusprendė šią knygą spausdinti. Dar sunkiau patikėti, kad net žinoma, ką kaip tik tuo metu tas Elzeviras galvojo. Būtų gėda tokią smulkmeną minėti, jeigu ne sekantis reikalas. Viena yra manyti, kad istoriją varo klasių kova ir kad klasės visada savo interesų siekia. Visai kitas dalykas teigti, kad konkretus žmogus buvo kurio nors motyvo veikiamas. Žmogus gali tarnauti klasės interesui pats to nežinodamas, jis net gali manyti, kad jį valdo visai kiti motyvai. Be to, visada galimi "pažangieji". Nors ir nesunku tuos du dalykus teorijoje atskirti, daug sunkiau praktikoje jų nesuplakti į vieną ir istorijos dėsningumą priimti kaip leidimą atskiro istorijos veikėjo motyvus nustatyti aprioriniu būdu. Pats Marksas tai pagundai ne kartą pasidavė. Tokį perėjimą tikriausiai randame ir Elzeviro atveju. Ir tai ne vieno jo.

Apie Dlugošą sakoma: "Jis buvo lenkų ponų ideologas ir politikas, ir XV a. politikų lūpose ieškoti objektyvumo būtų naivu". Ar čia turime tik bendrą marksistinę tezę? Bet tada, kam išskirti XV a. politikus? Būtų lygiai taip pat naivu objektyvumo ieškoti rusų XIX a. baudžiauninkų tarpe. Bet jeigu tai ne bendra tezė, o specifiškas teigimas apie to meto žmones, kur įrodomoji medžiaga? Vis dėlto labai įdomu, kad per visą šimtą metų politikams stokoio objektyvumo. Kuo tokį reiškinį iš-aiškintumėm?

Panašios tendencijos yra ryškios it rašinyje "Ką buvo parašęs Kazimieras Liščinskis?" Dokumentacijos čia beveik visai nerandam, tik gale pasakyta, kad lenkų istorikas A. Novickis suradęs "vienos bibliotekos rankraščių skyriuje" kelias ištraukas (p. 130). Tačiau Jurginis labai detaliai susipažinęs su visa bylos eiga. Net kelis kartus užtikrina, kad Liščinskį persekiojo "jėzuitai". Jis taip pat žino, kad teismo metu karalius Sobieskis, "sėdėdamas soste, žvalgėsi į šalis ir nežinojo ką daryti" (p. 123), kad vasario 24 d. daug bajorų neatėjo į teismą, nes "tebepuo-tavo" Kazimiero Radvilos vestuvėse (p. 123), kad skundo autoriai "stengėsi pasirodyti labai mokytais, stovį beveik pačiose mokslo viršūnėse" (pp. 117 - 118). Gal visa tai užsilikusiuose dokumentuose ir užrašyta, bet ligi kol dokumentai nepaskelbti, daug saugiau panašius teigimus laikyti literatūrine ornamentacija.

Jurginis cituoja tą raštą, kuriame Liščinskis kaltinamas bedievybe. Anot Jurginio, iš "skundo pavienių sakinių" galima suprasti, kad Liščinskio kūrinyje buvo "užuominų, o gal net kategoriškų teigimų", jog "dievą sugalvojo žmonės. . . nėra moterystės sakramento" ir panašiai. Jurginio išvada per drąsi, nes cituojamuose dokumentuose Liščinskis sakosi nesąs ateistu. Jis tik neigiąs kai kurių Dievo buvimo įrodymų tikrumą. Jurginis, atrodo, šį liudijimą atmeta argumentuodamas, kad Liščinskis atvirai kalbėti negalėjo, nes grėsė mirties bausmė (p. 122). Tačiau Liščinskis mirties neišvengė, nors ir galėjo paprastu kaltės išpažinimu. Ligi galo kartojo, kad jis ne ateistas.

Istorija ir poezija priklauso antireliginės literatūros žanrui. Jurginis, spėčiau, bando parodyti, kokia baisi buvusi ta katalikų bažnyčia, kokia neigiama jos įtaka lietuvių kultūros istorijoje. Beveik kiekviename rašinyje Jurginis prie šios temos grįžta. Aišku, tokios studijos įrodomosios vertės per daug negali turėti dar ir dėl to,kad čia atrenkami tiktai tie faktai, kurie tezę remia, o tuo jau nusižengiama paprasčiausiems mokslinio darbo dėsniams. Bet kokio judėjimo istorinio vaidmens įvertinimas turi būti paremtas visa to judėjimo veikla, iškeliant tiek teigiamus, tiek neigiamus momentus. Jurginis kovoja prieš religiją ir pagal tai daro atranką,
o kur-ne-kur, tur būt, ir pagražina.Skaitytojas šias tendencijas turi atpažinti ir pateiktą medžiagą atsargiai priimti. K. Skrupskelis