Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kiek pats jaunimas rengiasi savo kongresui? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   

Spalio numery (1971 nr. 8) jaunimo kongreso reikalu mūsų žurnale platėliau buvo pasisakęs Kęstutis Girnius. Kadangi tai buvo dar mokslus tebeinančio žmogaus žodis, jis sulaukė atgarsio ir kitoj spaudoj. Vienur buvo pateikta tik to straipsnio ištraukų, kitur jis buvo ir dalykiškai komentuotas. Tik "Pasaulio lietuvis" supažindinimą su šiuo straipsniu baigė keista redakcijos pastaba: "Gaila, kad neturėjome progos 'Aidų' autoriaus išgirsti tuose pasitarimuose, kurie buvo ir tebėra kviečiami jaunimo kongreso reikalais. Naudingiau būti aktyviu kongreso dalyviu, ne vien tik autoritetingu patarėju" (1971 nr. 19, p. 318). Keista ši pastaba dėl to, kad ji skamba kažkokia straipsnio autoriaus inkriminacija. Nėra ko apgailestauti neturėjus "progos" jį išgirsti kongreso pasitarimuose, nes tam reikalui jis nebuvo nė kviestas. O platesniu straipsniu dėl kongreso pasisakymas taip pat yra šioks toks "aktyvumas". Parašyti ilgesniam straipsniui reikia nemažiau laiko, kaip keliems posėdžiams ar susirinkimams. Kas kokiu darbu ir kiek kur gali dalyvauti, priklauso ir nuo to, kas ką labiau gali įstengti, ir nuo to, kiek kam laiko palieka studijos.

"Autoritetingo patarėjo" pašaipa "Pasaulio lietuvyje" greičiausiai atsirado dėl to, kad straipsnio autorius kritiškai pažvelgė į pirmojo kongreso rezultatus. Žinoma, kritiškas žvilgis mažai malonus. Tad, gal būt, ir "Pasaulio lietuvio" redaktorius, kuris yra ir PLB pirmininkas, savo atžarią pastabą lepterėjo daug negalvojęs, o tik susierzinęs. Bet vargu ar PLB organui reikėjo taip sutikti jauno žmogaus nuoširdų rūpestį rengiamuoju kongresu. Lyg būtų geriau, kad jaunimas tik "rengtų" savo kongresą, o viską svarstytų senimas!

Grįžtame prie jaunimo kongreso su tomis pačiomis mintimis, kurias kėlė K. Girnius. Dvi jo straipsnio ryškesnės mintys buvo šios: 1. reikia šaukiamojo jaunimo kongreso tikslus konkrečiai aptarti, bet nesitenkinti tik bendru patriotiniu šūkiu; 2. reikia kongresą taip rengti, kad jis neliktų "tik kelių dienų įvykiu", bet galėtų "turėti įtakos ir ateičiai". Šios mintys tebėra aktualios ir dabar, kovo mėnesio pabaigoj, atseit, vos trys mėnesiai prieš kongresą, kai rašomas šis pasisakymas.

Ar kongreso tikslas jau taip aiškus?
Kam gi kongresas rengiamas, jei ne mūsų jaunimo lietuviškam išjudinimui? Tai iš tikrųjų visi žinome. Bet tas žinojimas nieko dar nereiškia, kol nežinome, kaip būtent konkrečiai manoma mūsų jaunimą išjudinti. Todėl šiuo reikalu ir buvo rašoma tiek mūsų žurnale, tiek kitoj spaudoj.
"Pasaulio lietuvio" šių metų sausio - vasario numery PLB pirmininkas St. Barzdukas šiuo klausimu taip pasisako: "Kai kas kalba ir rašo, kad jaunimo kongresas neturįs tikslų, kad jie nepaskelbiami. Bet ir kalbantieji bei rašantieji tų tikslų taip pat nepaskelbia . . . Pats lietuviškas tautinis darbas ir yra didysis kongreso tikslas" (1972 nr. 20, p. 325-326).

Reikia dėl šio pasisakymo pastebėti: kongreso tikslus konkretizuoti yra rengėjų dalykas, o ne "kalbančiųjų bei rašančiųjų". Šių pastarųjų mintys liktų tik privatūs patarimai, vis vien, ar rengėjai šiuos patarimus ironizuotų "autoritetingais" ar jų išklausytų nesierzindami. Tad ir nėra ko stebėtis, kad "kalbantieji bei rašantieji" nesiėmė kištis į rengėjų kompetenciją-

Teatsakyti, jog "pats lietuviškas tautinis darbas ir yra didysis kongreso tikslas", yra lygu nieko nepasakyti. Nebent būtų buvę norėta pasakyti, kad pats kongresas yra savo tikslas. Šiuo atveju iš tiesų tebūtų svarbu surengti kongresą ir paskui džiaugtis, kad tikslas pasiektas.

Nors tikslo klausimas atrodo savaime aiškus, taip nėra. Kaip galima kongresą planuoti, patiems nežinant ar neapsisprendžiant, ko juo siekiama. Su tikslo klausimu noromis nenoromis žmogus tuojau pat susiduri, kai susidomi, pavyzdžiui, kongreso studijų dienomis ar delegatais.

Studijų dienos gali būti skiriamos pagilinti į jas suvažiavusių kongreso atstovų lietuvišką susipratimą, atseit, turėti tikslu šių atstovų lituanistinį švietimą. Bet taip pat studijų dienos gali būti skiriamos pačiam jaunimui išdiskutuoti savo lietuviškąją ateitį, kaip siūlė K. Girnius. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Iš paskelbtosios studijų dienų programos dar neaišku, ko bus jose siekiama. Dauguma temų yra informacinės, o ne diskusinės. Pastarosios (diskusinės temos) yra nustumtos programos galan, tad gali ir laiko joms pritrūkti. Apgailestautume, jei studijų dienos liktų tik savo rūšies lituanistiniai kursai. Jei būtų norima pagilinti kongreso atstovų susipratimą, geriau už paskaitas šiam reikalui patarnautų atitinkamas leidinys.

Panašus klausimas dėl kongreso atstovų: jų kvalifikacijos taip pat siejasi su kongreso tikslu. Kaip žinome, nors šventinėn kongreso programon kviečiamas visas jaunimas, bet studijų dienose ir stovykloje galės dalyvauti tik oficialieji kongreso atstovai. Jei kongresas pats sudaro savo tikslą, žinoma, visiškai nesvarbu, kas bus jo atstovai. LB apylinkėse buvo pravesti formalūs atstovų rinkiniai. Bet lygiu pagrindu atstovai galėjo būti išrinkti ir loteriniu būdu. Jei tačiau nelaikome kongreso pačiu tikslu atseit, kad tik jis būtų surengtas), o statome jam vienokį ar kitokį tikslą, šis tikslas savaime apspręs ir atstovų kvalifikacijas. Jei visų pirma kongrese norime savo jaunimą labiau apšviesti, tai reikėjo ir rinkti daugiausia tokio apšvietimo reikalingus, būtent vienu atžvilgiu tamsesnius, antru atžvilgiu jaunesnius. Bet jei iš kongreso laukiama paties jaunimo išdiskutuoto ir sutarto nusistatymo lietuviškosios ateities klausimais, tai, priešingai, atstovais reikėjo rinkti pačius šviesiausius ir brandžiausiai jaučiančius lietuviškąsias jaunimo problemas. Tuščia būtų laukti rimtų diskusijų ir atsakingų sprendimų iš tų, kuriems nė patys klausimai nėra aiškūs. Nežinant, ko iš renkamųjų atstovų laukiama, rinkimuose buvo daugiausia vadovaujamasi vadinamuoju populiarumu ir ribojamasi studentiniu jaunimu. Žinoma, jau pati atstovų sudėtis apspręs ir kongreso galimybes. Tikėkimės, kad šios galimybės nebus perdaug aprėžtos.
Taigi, kongreso tikslų klausimas nebuvo ir, kiek dar kam yra laiko, nėra nei toks savaime aiškus, nei toks nesvarbus, kaip kažkodėl norima įteigti. Pagrindinis tikslas savaime nušviečia ir visą bet kokio darbo planą. Nesirūpinti tikslų išryškinimu — tai lyg tamsoje darbo imtis. Dažnai daugiau sielojamasi, kad tik būtų veikiama, bet mažiau žiūrima, kad būtų ne tuščiai veikiama, o iš tiesų kas nors nuveikiama.

Ar pats jaunimas rengiasi savo kongresui? Tiek jau to: tikime, kad, nors ir nesirūpinus konkretizuoti kongreso tikslus, vis vien visi nujaučiame, ko iš kongreso laukiame. Po daugelio įvairių kongresų žinome, kad ne jie patys sudaro tikslą. Todėl visi sutariame, linkėdami, kad šis antrasis jaunimo kongresas neliktų tik kelių dienų įvykiu, bet pažadintų mūsų jaunimą. Turėdamas galvoj artėjančią išeivinės lietuvybės krizę, K. Girnius ir siūlė kongreso programą organizuoti "šiam ateities rūpesčiui atvirai ir nuodugniai spręsti", nes "tikrai laikas, jei jau ne per vėlu, pačiam jaunimui pergalvoti, ką jie patys mano apie lietuviškosios išeivijos ateitį, ir nuspręsti, kaip jie ryžtasi šią ateitį patys kurti". Gražiai tai nusako ir PLB pirmininkas St. Barzdukas, rašydamas, jog nuo mūsų visų priklausys, kas bus mūsų gyvenime II jaunimo kongreso metai: "ne tik retorinis posakis, ne tik graži svajonė ar praeinantis įspūdis, bet ir tautinis siekimas, prasmingas turinys ir išliekantis įnašas" (Pasaulio lietuvis, 1972 nr. 20, p. 326).

Kitais žodžiais, laukiama, kad kongresas nepraeitų tik kaip šventinė manifestacija, bet kad turėtų gyvenimui poveikio. Galėtume sakyti: laukiama, kad kongresas lyg būtų toliau tęsiamas nebe švente, bet gyvenimo tikrove. Tačiau galima tikėtis kongreso tokio tęsimosi, jei jis bus ir pradedamas iš anksto, atitinkamai jam rengiantis. "Išliekantį įnašą" sudarys ne pačios kongreso dienos, o tik tai, kiek bus pasisekę sukelti jam rengimosi sąjūdį. Nėra pagrindo laukti, kad pats kongresas stebuklingai mūsų jaunimą išjudins susirūpinti savo lietuviškąja ateitimi. Nepradėjus prieš kongresą išsijudinti, nebus pradėta išsijudinti ir po jo. Žinome tai jau iš pirmojo jaunimo kongreso.

Laukiame tokio kongreso, kuris neišblėstų tik"praeinančiu įspūdžiu". Bet ar iš tiesų jį rengiame taip, kad jis sudarytų "išliekantį įnašą"? Pats kongresas jaunimui yra iš tikro uoliai organizuojamas, bet paties jaunimo šiam kongresui rengimosi mažai tejaučiame. Tai ir kelia rūpestį.

II jaunimo kongresui ruošiamasi, gal būt, dar sistemingiau, negu prieš šešerius metus. 19 ar 25 (visaip buvo spaudoj) komisijos tai liudija. Kongreso programa bus turtinga, nes ją įvairins ir tuo metu vyksianti tautinių šokių šventė, ir kelios parodos, ir sporto varžybos, ir visokie kiti numatomi renginiai. Nėra abejonės, kad, viską iš anksto suplanavus, kongresas praeis sėkmingai. Bet kiek bus pasiekta jaunimo išjudinimo? Reikia teigiamai vertinti pradėtą LB jaunimo sekcijų steigimą. Deja, daugumas jų pasitenkino tik kongreso atstovų rinkimais. Todėl kol kas tikro kongresui rengimosi pačiame jaunime ir nevyko. Sutelkus visą dėmesį į techninį kongreso organizavimą, lyg ir pamiršta, kad sunku tikėtis "išliekančio įnašo", jei pačiu kongresui rengimusi nebus išsijudinta.

Reikia bent trumpai nurodyti, ką turime mintyje, kai pasigendame kongresui rengimosi pačiame jaunime.

1. Jei iš kongreso laukiama ne tik suvažiavimo, šiokio tokio pabendravimo ir paskui į visas šalis vėl kas sau išsiskirstymo, bet tikimasi ir aktualiųjų jaunimo klausimų gilesnio išdiskutavimo ir tam tikrų nusistatymų priėjimo, tai reikėjo tuos visus klausimus anksčiau atskirose vietovėse bei kraštuose kiek galint plačiau ir rimčiau apsvarstyti. Rimtai kongresui rengiantis, jau pernai vasarą reikėjo
kontaktuoti jaunimo organizacijas,kad savo stovyklose bei suvažiavimuose pradėtų tų klausimų svarstymą. Gi buvo pasitenkinta tik paprasta organizacine informacija apiekongresą. O JAV ir Kanados merdėjančios studentų sąjungos suvažiavimas tradiciškai vyko, susirenkant vakare šokiams, o paskaitose saujelei tedalyvaujant. Kur pabandomą vietoj jaunimą sudominti jo klausimais, jo taip pat nesulaukiama (net tokioj gyvoj kolonijoj,kaip Los Angeles, teatvyko apie 20).Labai būtų reikėję visus jaunimo rūpesčius plačiau išdiskutuoti ir
spaudoje. Bet jaunimo puslapiai neišsiveržė iš gimnazistinio lygio seklios retorikos. Esant tokiai padėčiai, būtinai reikėtų, kad bent dabar būtų iš anksto ir spaudoj paskelbta, ir kongreso atstovams į rankas įteikta pagrindinė medžiaga tais klausimais, kurie bus svarstomi studijų dienose.

2. Mūsų jaunimo lietuviškasis abejingumas didele dalimi atspindi jų primityvų lietuvišką lygį. Lieiviškąjį auklėjimą baigiant vaiko metais, ir diegtoji lietuvybė lieka vaiko lygyje. Visose didesnėse kolonijose reikėtų viena ar kita forma jau studentiniam jaunimui susiorganizuoti lituanistinių židinėlių. Kai kur juos galėtų atstoti ir bendrieji kultūros klubai. Pvz., Bostone jų yra net du, atseit, kas mėnesį dvi paskaitos. Bet daugumas studentinio jaunimo, net ir laikomo "susipratusiu", nėra nė karto užklydę į paskaitas. Nebus jokio mūsų jaunimo lietuviško išsijudinimo be išbudimo, B tokio apkiautimo.

3. Nepavaduojama priemonė gi savo lietuviškam susipratimui ir įsigyvenimui į lietuviškuosius rūpesčius yra spauda. Jaunimo metų programos reikšminga dalimi turėtų būti susidomėjimas lietuviškąja knyga ir lietuviškąja periodika. Nėra reikalo lietuviškosios | periodikos infliaciją didinti dar Kokiu nauju "jaunimo" leidiniu.
Bet reikia skaityti turimus jaunimo laikraščius. Kol studijuoja, dauguma gyvena pas tėvus ir perverčia bent tą spaudą, kuri į namus ateina. Bet ir baigus mokslus bei sukūrus savo šeimą, nėra ko taip apklausti, kad liktų be lietuviškos spaudos, žurnalų ir knygų. Baigusieji mokslus sudaro jau tą jaunimą, kuris yra priaugęs ir "nebe jaunimo" spaudai.

4. Nemažai jaunosios šviesuomenės daliai lietuviškoji spauda sunkiai prieinama jau dėl to, kad ir lietuvių kalbos mokėjimas ribojasi tik virtuve. Nors namuose dar dauguma su tėvais kalba lietuviškai, bet su draugais kone visi vartoja anglų (kituose kraštuose — kurią kitą) kalbą. Todėl lietuvių kalba net ir iš pačių lietuviškųjų organizacijų vis labiau išstumiama. Neveltui kongreso atstovams buvo statoma sąlyga mokėti lietuvių kalbą. Reikėtų visų mūsų jaunimo organizacijų sutartinio vajaus grąžinti lietuvių kalbą jaunimo bendravime.

5. Galime ir mes, kiek norime, deklamuoti "kartų prarają". Tačiau tikroji mūsų problema yra ne "kartų praraja", o jaunimo lietuviškasis blėsimas/Studentai dar šiek tiek pasišvaisto ir lietuviuose, bet netrukus pasitraukia ir iš savo organizacijų. Jau kelios jaunimo "kartos" subrendo išeiviniais metais, bet lietuviškajame gyvenime joms atstovauja tik nedaugelis. Dauguma, savo "visuomeniškumą" ribojusi tik pramogomis, dar prieš 30 metų sulaukdami sustabarėja tipingais dvasiniais seniais, susirūpinusiais tik savo karjera ir kiek galint prabangiškesniu įsikūrimu. Reikia, kad jaunimas pažvelgtų į savo problemas ne su generacine retorika, o su blaivia savikritika. "Išliekančiu į-našu" kongresas bus ne pats savaime, o tik pažadindamas jaunimą jungtis į visą lietuviškąjį gyvenimą.
Tai visa žinomi dalykai. Pakankamai "moralų" jaunimas yra prisiklausęs. Bet reikia, kad jis pats šiuos klausimus pergalvotų. Deja, dar vis nesulaukiame jaunimo gilesnio susidomėjimo savo problemomis.

Tad ir reikia su rūpesčiu konstatuoti: jaunimui kongresas planingai rengiamas, sutelkus ir jaunimo, ir senimo pajėgas, bet paties jaunimo pasirengimu kongresui niekas nesirūpina. Be pagrindinio komiteto, kongreso rengimui sudaryta 20 ar daugiau įvairių komisijų, kurių kiekvienoj dirba po keliolika žmonių (kongreso atidarymo komisijos narių skaičius siekia 60!). Tuo tarpu tais penkiais klausimais, kuriuos kelia paties jaunimo kongresui pasirengimas, nieko nė neužsimenama. Todėl, atrodo, K. Girnius su pagrindu įspėjo: "Žmonėms lyg svarbiau pats kongreso surengimas, negu tai, ką jis tikrai pasieks; kongreso rengimo posėdžių išreklamavimas, negu jaunimo išjudinimas tiems tikslams, kuriems kongresas rengiamas. Kitaip sakant, lyg te-svarbu, kad kongresas būtų gerai surežisuotas, kad visi rengėjai ir dalyviai atliktų savo roles, o ne kad įvyktų toks kongresas, kuris būtų reikšmingas ir ateičiai".

Žinoma, nesunku suprasti, kodėl visas dėmesys sutelktas tik į techninius kongreso rengimo rūpesčius, pamirštant esminį dalyką. Daug lengviau surengti jaunimui kongresą, negu patį jaunimą sužadinti. Kongresas žada būti įdomi šventė ir nieko kito nereikalaujanti, kaip tik jon nuvykti. Tad ir bus suvažiuota Čikagon, tikintis maloniai papramogauti, užmegzti pažinčių etc. Kitas reikalas yra pačių pasirengimas kongresui, nes tai nebe pramogas žada, o pareigas kelia. Nesunku piktintis vyresniųjų konservatyvumu, nejautrumu etc. Bet kaip senimui, taip ir jaunimui sunku save pačius kritiškai pervertinti. Tačiau be atviro žvilgio į save pačius neįmanomas mūsų jaunimo lietuviškasis išsijudinimas. Nieko nereikš kad ir koks gausus kongresan suplauki-mas, jei bus vykstama ir grįžtama be pasiryžimo sukilti prieš lietuviškąjį jaunimo blėsimą.

Ar delegatai suteiks kongresui daugiau svorio?
Antrojo jaunimo kongreso naujovė — rinktiniai atstovai. Ši naujovė buvo nutarta, spaudoj klausimo nediskutavus. Dėl to diskusijos šiuo reikalu kyla jau po laiko.
"Mūsų pastogėj" (1972 nr. 1-2) šiuo klausimu Australijos jaunimas konstatavo: "Suskirstymas jaunimo su balsu ir be balso sukels, o parenkant atstovus jau kai kur ir sukėlė, to paties jaunimo tarpe kartėlio ir nepasitenkinimo, nes nepaskirti atstovais pasijunta kažkaip antros klasės lietuviais, kas jautresnį paveikia žeminančiai ir net atstumiančiai". Todėl ir siūloma: "Šitoji Kongreso dalyvių klasifikavimo nenormalybė dar nevėlu būtų atitaisyti paskelbiant, kad kongrese dalyvauja visas lietuvių jaunimas be jokio teisių apribojimo vienokiais ar kitokiais motyvais". Tam siūlymui pritariame.

Bent keliais atžvilgiais "nežinia, kokiu pagrindu" sugalvoti šie atstovų rinkimai. Pirma, nieko nežinoma, kokius klausimus kongresas spręs. Todėl ir atstovai buvo renkami visiškoj tamsoj — nežinant, kaip tais klausimais kandidatai yra nusistatę. Tokiomis sąlygomis rinkimai virto tik populiarumo varžybomis, dėl kurių "Keleivis" (1972. 1.18) pageidavo, kad "būtų renkami ne tiek gražiausieji, kiek patys protingiausieji mūsų jaunosios kartos atstovai". Jau vėliau, po rinkimų, tas pats laikraštis (1972.III. 21) turėjo konstatuoti: "Iš atskirų vietovių ateinančios žinios rodo, kad ir tų 'rinktinių atstovų' problema yra sprendžiama gana lengvapėdiškai . . . Juk jie važiuoja ne tik į šokių vakarą ar tik piršto pakelti už apmokėtą kelionę. Deja, be gražios eilės šviesaus jaunimo pavyzdžių, vis dėlto jau dabar galima įžiūrėti ir tokių 'pirmūnų', kurie į kongresą vyks neturėdami ką ten pasakyti ar nemokėdami net savo minties raštu ar žodžiu išreikšti, jeigu jie kokią mintį ir turi. O greta tokio dažnu atveju sėdės su akademiniu išsilavinimu šviesios galvos 'bebalsis' . . . Tai jau rinkimų išdava, kur buvo draugiškai balsuojama tik už savo kasdieninius bičiulius, tik už norinčius nuvažiuoti į Chicagą, bet ne už galvos svorį ir lietuvišką širdį".

Antra, neišvengiamai atstovų rinkimai vyko ne tik tamsoj, bet ir "atvirame lauke". Teoriškai visas 18 - 30 metų jaunimas sudarė rinkikus. Faktiškai gausiau dalyvavo studentinis jaunimas, kaip tai rodo rinkimų duomenys. Tai turės atsispindėti ir tose kongreso dalyse, kuriose galės dalyvauti tik atstovai. "Keleivis" nevisiškai teisingai baiminosi, kad greta jo aprašyto "pirmūno" sėdės akademiškai išsilavinęs "šviesios galvos 'bebalsis' ". Pastarasis per studijų dienas bus paliktas pramogauti Čikagoj, nes, jei nebus į atstovus patekęs, ir norėdamas negalės jose dalyvauti. O mokslus baigusiųjų ir ypač intelektualesniųjų, doktorantų ar jau įsigijusių daktaro laipsnį, tik vienas kitas pateko į atstovus. Kitaip ir negalėjo būti: rinkimai vyko LB apylinkėse, kur tik koleginių studijų studentų daugumas gyvena, o tuo tarpu pokoleginių studijų studentai yra išsisklaidę po įvairius universitetus — jiems buvo neįmanoma ne tik į atstovus kandidatuoti, bet ir rinkimuose dalyvauti. Gi vis dėlto tarp 18 ir 30 metų yra didelio skirtumo visokeriopu brandumu. Jei buvo kieno planuojama studijų dienas skirti rimtesniam ir visapusiškesniam jaunimo problemų iš diskutavimui, vargu ar tai pasiseks sudarytomis sąlygomis.

Australijos jaunimo siūlymą paskelbti, kad "kongrese dalyvauja visas lietuvių jaunimas be jokio teisių apribojimo", reikia papildyti: norint to pasiekti, reikia studijų dienas vykdyti pačioje Čikagoje.

Jaunimo centras yra pakankamai erdvus visiems numatomiems dalyviams sutalpinti. Kam būtina , visus kitus kongreso dalyvius palikus Čikagoj, atstovus kažkur kitur išveždinti?

Šiomis pastabomis grįžome prie jaunimo kongreso reikalų, tikėdami, kad geriau prieš kongresą svarstyti, kokio jo laukiame, negu po laiko apgailestauti. Nieku būdu nenuvertiname kongreso techninio rengimo darbų. Priešingai, džiaugiamės, kad tie darbai vykdomi planingai ir rūpestingai. Tačiau svarbu, kad techniniuose ruošos rūpesčiuose nebūtų pamirštamas esminis reikalas: ne tik surengti jaunimui šventinę manifestaciją, bet ir sutelkti jo žvilgį į savo pačių lietuviškąsias problemas.
Alaušius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai