Eilėraščiai Spausdinti
Parašė VLADAS ŠLAITAS   
PAGAL ČIURLIONIO SONATĄ

I
Senstančių žmonių meilė
yra panaši į rudenio saulę,
kuri šviečia,
bet nešildo,
nes rudenį
saulė yra panaši į užuojautą,
taipgi meilė yra panaši į užuojautą
sau pačiam ir kitiems,
kurie niekad daugiau nebegrįžta.


II
Nenorėčiau šiandieną nieko susigrąžinti.
Nieko,
nieko.
Išskyrus šviesią vaikystės gatvę,
kuri bėgo ūmai pakalnėn į upeliūkštį
kuri negalėjo niekur daugiau išbėgti
(aš rašau apie šviesią ir mielą ir tolimą gatvę,
kurią baisiai mylėjau šviesioj Ukmergės
karalystėje).

III
Visi mes buvom jauni ir gražūs,
dabar visi mes esam pasenę ir nebegražūs,
ir tačiau aš vis tiek kalbu apie grožį,
apie grožį senatvėje,


apie grožį gruodžio mėnesio antroje pusėje,
kai laukai Lietuvoj būna sniegu užgriozdyti,
kai sunku praeiti pėsčiam
ir sunku pravažiuoti rogėmis.
Taigi senatvėje
aš kalbu apie grožį,
kuris žaidžia zylelės gaisro ugnim nudažytame
kiklikėlyje;
apie grožį, kurs miega šalto sniego glėby,
idant vėl po žiemos prisikeltų naujam gyvenimui.

IV
Labai svarbu yra gražiai ir taikingai praleisti
gyvenimą,
tačiau svarbiausia
yra gražiai ir taikingai numirti,
atseit, numirti taikoj su pačiu savimi
ir su aplinka,
kurioj tenka gyventi.
Ką gi tai reiškia gražiai numirti?
Gražiai numirti
reiškia gražiai ir taikingai praleisti gyvenimą ir pasiruošti gražiai ir taikingai sutikti gražesnį
gyvenimą.

Taigi aš grįžtu į tai,
apie ką jau esu ne kartą anksčiau kalbėjęs,
nes mirtis ir gyvenimas
yra vieno ir to paties dalyko dvi priešingos pusės,
nesgi numirti
reiškia sugrįžti atgal į tą patį tašką,
iš kurio vieną kartą,
iš Dievo malonės,
mes visi,
mirtingieji,
pradėjom savo gyvenimą.

V
Savo vaikystėje ir jaunystėje gyvenau būsimajam
laike,
tačiau dabar,
penkiasdešimt trečiuose savo gyvenimo metuose,
gyvenu tiktai pereinamajame laike,
nes visa kas
tik labai trumpam laiko tarpui tepasirodo ir vėl
nueina,
tartum nieko nebūtų buvę.
Jeigu laikas manęs nesendintų,
tai jisai niekados neužimtų taip baisiai daug
vietos mano eilėraščiuose.
Bet kadangi jisai,
tasai laikas,
mane baigia išstumt iš plataus ir šviesaus
horizonto,
tai užitai ir kalbu tiek su reikalu,
tiek be reikalo
apie seną ir aptrupėjusį laiko tinką,
kuris kartą,
luboms įlūžus,
mane palaidos.


VI
Visa tai,
iš tikrųjų,
tėra tiktai poezija,
nes ir visas mano gyvenimas tėra poezija;
taipgi tinkas,
kuris skambėdamas trupa ir krinta,
man vienatvėje primena švelnią ir skambią poeziją.


VII
Kadangi poezija yra daugiau negu proza,
kadangi poezija yra daugiau negu mąstymas,
kadangi poezija yra kartu mąstymas ir svajonės,
kadangi poezijai nereikia nei išsimokslinimo,

nei ypatingo pasiruošimo,
kadangi poezija arba savaime ateina,
arba visai neateina,
užtai į poeziją
žiūriu kaip į Dangaus, arba Dievo, malonę
(kai rašau visa tai,
aš rašau apie tikrą poeziją,
kuri nieko neturi bendra nei su pamokymais,
nei su pavydu,
nei su pykčiu ar neapykanta savo priešams),
nes poezija yra muzika,
panaši į Čiurlionį šviesių debesų sonatoje.
Antra vertus,
būčiau juokingas, jeigu mėginčiau
apibūdinti tai,
ko negalima apibūdinti,
nes poezija arba ateina,
arba jinai niekados nė iš tolo pas mus neateina.
Saulė leidžias. Zylelė supasi
sauso medžio šakoj kaip mažytis dangaus eilėraštis



PRO VASAROS MIEGĄ
Visos mirusios tautos
yra ne mirusios tautos,
o tik ramiai ir taikingai užmigusios tautos,
kurios kalba pro miegą:
babiloniečiai
kalba apie Babelio bokštą,
kurį laikas seniai palaidojo;
finikiečiai
kalba apie dažus ir raidyną;
romiečiai
kalba apie Romos imperiją,
nuo kurios geležinių pančių drebėjo visas pasaulis.
O apie ką gi man kalba
mano saulėleidžio pusėje
mano prabėgęs gyvenimas?

Jisai man kalba,
jog nei mažiausia jota iš mano gyvenimo
nėra niekur prapuolusi,
jog nei mažiausias mano kūno apsisukimas
nėra niekur prapuolęs iš mano gyvenimo,
jog nei mažiausia mano mintis
nėra niekur prapuolusi iš mano gyvenimo,
nes visa tai miega kaip kartą numirusios tautos,
kurios kalba ramiai ir taikingai pro vasaros miegą.
O kaip ramu ir kaip gera vasaros saulėje,
atsišliejus į griūvantį mūrą,
svajoti vienatvėje.