Pakeliui iš viduramžių į naujųjų laikų filosofiją Spausdinti
Parašė JONAS ŠTRAUCHAS   
Prof. Jonas Štrauchas (Johannes Strauch), dabar baigiąs 86-sius amžiaus metus, gimė Trakuose. Baigęs studijas Petrapily (1911), ten dirbo pedagoginį darbų; po karo tuoj grįžo į Lietuvą '1918) ir tik sovietinėj okupacijoj pasitraukė į Vokietiją (1940). Kaune 1921 jis suorganizavo vokiečių gimnaziją ir visą laiką jai vadovavo. Drauge Lietuvos universitete 18 metų dėstė filosofijos istoriją (1923.1 - 1940X11). Iš savo dėstytojo dalyko parengė stambų (736 rankraštinių psulapių) vadovėlį studentams. Humanitarinių Mokslų Fakultetas 1939 m. buvo nutaręs šį darbą išleisti savo lėšomis, bet sovietinė okupacija tai sutrukdė. Tai būtų buvusi pirma (ir ligi šiolei) Lietuvos universiteto profesoriaus parengta filosofijos istorija. Autoriui sutikus, iš šio veikalo spausdiname ištrauką apie posūkį iš viduramžių i naujųjų laikų filosofiją.
Vokietijoj prof. J. Štrauchas ilgus metus vadovavo Lietuvos vokiečių bendruomenei, žadino pagarbą gimtiniam kraštui ir ragino apie jį kitus informuoti. Jo žodžiais, daugelis nežino nei apie lietuvių kalbos senumą, nei apie tai, jog jau XV a. lietuviai valdovai buvo sukūrę daugiatautę valstybę, kaip šiandien ji vaidenasi dabartiniams europiečiams. "Mūsų vyresniosios kartos dvasinis ryšys su gimtinio krašto žmonėmis neturėtų nuskęsti užmirštin" (Die Raute, 1972, Nr. 2).


1. Viduramžių filosofijos bendroji charakteristika.
 Jei jau bendrojoj žmonijos istorijoj sunku tarp atskirų periodų bei epochų griežtas ribas išvesti, tai žmonių mastymo raidą tyrinėjant, tas uždavinys beveik neįvykdomas. Tatai gauname įsitikinti, pabandę nustatyti viduramžių galo ir naujųjų laikų pradžios datą. Kai tarp senovės filosofijos ir viduramžių pasaulėžiūros riba laikytina krikščionybė, tai naujųjų amžių filosofijos pradžios klausimas lieka neaiškus. Nuo Švietimo laikų įsigalėjo paprotys viduramžius aplamai laikyti nesavarankiško, autoritetinio galvojimo, atseit, ir filosofinio neproduktyvumo laikotarpiu. Gi į vadinamąjį Italijos renesansą imta žiūrėti kaip į išsivadavimą nuo "tamsiųjų" viduramžių varžtų ir laikyti jį atgimstančios graikų galvosenos pradžia, o tuo pačiu ir naujos filosofinės eros pradžia. Naujųjų laikų požymiais laikyta scholastikos atmetimas ir perėjimas prie grynai pasaulietinio nusistatymo ir, be to, tas faktas, kad Bažnyčios pripažinto autoritetu Aristotelio vietą pradeda užimti iš naujai Florencijoj įsteigtos akademijos sklindąs platonizmas. Bet šitoji pažiūra, tiesą sakant, prieštarauja istorijos faktams. Filosofinio mąstymo savarankiškumo klausimas atsirado daug anksčiau, jis siekia dar gilių viduramžių. Jau 14-tame amžiuje, kai aukštoji scholastika Alberto-tomizmo sistemose ką tik buvo davusi savotišką antikinių sąvokų ir krikščioniškojo Apreiškimo teorijų sintezę, mes pas Duns Skotą matome, kaip tos abi mąstymo kryptys iš naujo pradeda viena kitai prieštarauti. Tikėjimo ir žinojimo, pozityvinės ir natūralinės teologijos (t. y. filosofijos) santykių klausimas kvaršino daug ankstyvesniojo viduramžio vadovaujančių mąstytojų galvas. Filosofinių tyrinėjimų savarankiškumą supranta jau Ro_geras Baconas ir Duns Skotas, o ne tik vadinamojo renesanso atstovai. O, gal būt, skirtumas tarp viduramžių ir naujųjų laikų galvosenos glūdi tame, kad naujoji filosofija visai nusikreipia nuo krikščioniškųjų problemų arba j jas abejingai žiūri?

Nieku būdu. Gilsono, Koyrė's ir kitų yra aiškiai įrodyta, kokios gilios ir stiprios įtakos reikšmingiausioms 17-jo ir 18-jo amžių sistemoms yra turėję žymiausieji viduramžių galvotojai, pradedant nuo Augustino. Tokio Descartes, Malebranche, Berkeley ar Leibnizo teorijos yra ne mažiau "krikščioniška" filosofija už viduramžinę. Problemų turinys, net nusistatymas daugely atvejų tebėra tie patys, tik išreiškimo būdas, formulės ir sąranga pakito, pasikeitus dvasiniams interesams apskritai.

Ir aukščiau minėtasis perėjimas nuo aristotelizmo prie platonizmo jokiu būdu nėra būdinga riba tarp viduramžinio ir naujųjų laikų galvojimo. Atvirkščiai: iki 12-jo amžiaus pabaigos platoniškoji (teisingiau neoplatoniškoji) tradicija mąstyme beveik neribotai viešpatauja (plg. Augustiną, Skotą Eriugeną, Chartres mokyklą). Net ir toliau, dar Aristotelio metafizikos recepcijos periode, pranciškonų augustinizme (būtent pas Bonaventūrą) platonizmas sėkmingai laikosi. Todėl florentiečiai platonikai, su Marsilio Ficino priešaky, ateina toli gražu rie kaip seniai palaidotos filosofijos atnaujintojai. Aristotelio autoriteto laikino pašalinimo priežastis galėjo būti, kad platonizmas su savo idealistiniu nusistatymu lengviau ir geriau patenkino uždavinius, kuriuos kaip tik krikščioniškasis mąstymas su savo "begalybės" problematika buvo pradėjęs kelti.

Tokiu būdu visi minėtieji kriterijai netinka atskirti viduramžių mąstymą nuo naujųjų laikų. Reikia ieškoti kitų kelių.

Kiekviena tikra filosofija nori visatą ir joje esantį žmogų išaiškinti. Visata yra duota kaip kažkas daugiapusiška, įvairiopa, o jos išaiškinimas reiškia redukciją, suvedimą prie nedaugelio pagrindinių pradų. Šis proto siekimas gali būti patenkintas, tik konstatavus vieną ir paskučiausią principą, iš kurio visa kita galima išvesti. Protas griežtai reikalauja vienovės, jis nurimsta, tik, suradęs vieną aukščiausią principą. Daugovė reikia iš Viena, arba Vienovės, kildinti! Kaip gi šita Vienovė turi būti mąstoma, kad mūsų proto reikalavimą patenkintų ir kad ji tikrai galėtų būti Vienovė, būdama sykiu begalinės visatos elementų įvairybės šaltinis. "Vienovė nekinta", Vienovės sąvoka būtinai šalina kitimą, tad "daugybė" reiškia ir kintamumą.

Graikų pirmieji galvotojai pasistatė sau šį uždavinį, suprato ir visą šios problemos sunkumą, tik jos išspręsti nepajėgė. Eleatai sudarė tikrosios vienos būties sąvoką, tačiau pateko į vienašališkumą, privertusį juos daugybę ir judesį iš viso paneigti. Bet daugybės paneigimas nieko nepadėjo, nes jei daugybė yra tik monas, tai vis tiek pasilieka dvejybė: Vienovė ir prigaudinėjanti iliuzija. Dargi klasiškosios graikų filosofijos sistemos šito dvejybiškumo nenugalėjo, kad ir buvo vie-nybiškai pasinešusios. Klausimas — po Sokrato — darosi dar sunkesnis ir komplikuotesnis, turint akivaizdoj dorovės problemą. Gamtos gyvatos priešingybės, kaip šviesu ir tamsu, šalta ir šilta ir t. t., yra tik "blyški iliustracija to tikrai bedug-niško suskilimo, besireiškiančio vertumo ir nevertumo kova, kuri pirmučiausia plaukia iš dorovinio ir religinio gyvenimo" (Heimsoeth, "Šešios didžiosios Vakarų metafizikos temos", II laida, p. 20). Gėrio ir blogio priešingybė dar labiau pagilina Vienovės ir daugybės, būties ir nebūties aporiją. Pas Platoną materija yra vadinama "nebūtimi"; tai negatyvumas, bet sykiu ir pikto jautulingumo šaltinis; tuo tarpu idėja yra tai, kas esti, o tuo pačiu ir tai, kas gera ir tobula.

Aristotelis mato šitą neperžengiamą idėjų mokslo bedugnę ir, įvesdamas koreliatyviškas formos ir materijos sąvokas (kurios yra neperskiriamos), bando šias sunkenybes pašalinti. Tačiau ir jis yra priverstas prileisti paskučiausią materiją — tik materiją, be formos, ir gryną formą — be materijos; tuo panaikinta lieka abiejų vienybė. Iškyla dualizmas — priešingybė lieka nenugalėta.

Helenistinė filosofija įneša dar naują momentą ir taip šiam klausimui duoda naują kryptį: ji Vienovę tapatina su Dievu, o daugybę su pasauliu. Tokiu būdu Vienovė, gėris, dieviškumas yra įvairiopumo, kintamumo, blogio pradžia ir pagrindas. Poliarumas darosi dar aštriau juntamas.

O tačiau dar patys graikai rado metodą šitoms priešingybėms įveikti: jie įvedė raidos arba emanacijos mintį. Į pačią vienovę turi būti perkeliama daugybė: tikroji Vienovė būtent turi būti mąstoma tik kaip daugovės vienybė; abu minties momentai yra neperskiriamai susiję — vis tiek, ar Vienovė bus padaroma galutiniu tikslu, ar išspinduliuojančiu šviesos šaltiniu, iš kurio atskirų daiktų, idėjų ir formų daugovė išplaukia.

Bet daugybės perkėlimas į Vienovę veda į tolimesnį diferencijavimąsi, kuris ypač aiškiai pas Plotiną aikštėn išeina: Vienovė turi būti sykiu mąstoma ir kaip tobula absoliuti Vienybė, ir kaip Vienybė, kuri daugybę savyje jau turi. Kitais žodžiais tariant, Dievas yra nekokybiška aukščiausia Vienovė, bevardis Niekas, transcendentinis principas — Dievas Tėvas; tačiau Dievas yra taip pat visos būties ir mąstymo šaltinis, į pasaulį nusigręžęs imanentinis principas — Dievas Sūnus. Apie aukščiausiąjį principą mūsų protas sugeba tik viena pasakyti — kad jis begalybiškas, priešingai pasaulio aprėžtumui.

Į šitą koncepciją mūsų eros pradžioje įsiskverbia krikščionybė su savo išganymo naujiena. Graikų spekuliaciją apvaisina naujos mintys, atjaunina, bet ir iškelia jai naujus uždavinius. Krik-čionybės mokslas remiasi dieviškuoju Apreiškimu
— tai kiek vietos ji paskirs proto pasireiškimui? Dievo santykį su pasauliu krikščionybė traktuoja kaip kūrimą iš nieko, patį pasaulio pagrindą kaip aukščiausią asmenybę, gi Dievo ir žmogaus santykį
— kaip šunybės santykį. Dievas yra pasaulio kūrėjas, o ne statytojas, arba demiurgas.

Tuo būdu krikščionybėj pasirodė Kūrėjo ir kūrinio vienybės momentas. Tokia kryptis pasižymi pasaulio teigimu, kiek atidaro kelią visuotiniam žmonių išganymui ir kiek materija irgi gali dalyvauti atsimainyme. Tačiau pamažu paima viršų dualistiškos tendencijos! Nuodėmingo žmogaus problema veda į sielos nuo jos kalėjimo — kūno
— atidalijimą; Dievo karalystei Augustinas priešpastato velnio karalystę, abi viena kitą amžinai šalinančios.

Dviejų galvosenų — antikinės filosofijos ir krikščionių mokslo susitikimas pagimdė viduramžių sistemas. Beveik visos jos yra mėginimai surasti senovės mąstymo ir krikščionybės sintezę. Graikų sąvokos esmiškai performuojamos ir pagilinamos. Tai ypatingai žymu Dievo supratime. Kai Platonas į Dievą žiūri kaip į gėrio idėją, tai viduramžių metafizikoj iškyla požiūris: Dievas yra būtis ("Aš esu, kurs esu"). Dievas čia yra begalybė; tuo tarpu graikai, kaip sakyta, davė pirmenybės apribotam, formingam, kaip tobulesniam.

Nežiūrint dažno ir giliai siekiančio kaitaliojimo, dualizmo motyvas pas didžiumą krikščioniškųjų viduramžių mąstytojų pasilieka kaip buvęs — ne tik gėrio ir blogio priešingume, bet gal dar labiau Dievo ir žmogaus, Kūrėjo ir kūrinio poliarume. Sutinkame, beje, ir vienybinę kryptį, tačiau dažniausiai ne vyraujančiojoj, Bažnyčios aprobuotojoj scholastikoj, bet pas neoplatonizmo inspiruojamus krikščionių mistikus. Galutinis kiekvienos mistikos tikslas yra vienybė, susiliejimas su Dievu, visų priešingybių nuveikimas, net priešingybės tarp Aš ir Tu! Vienybės išgyvenimas mistikui yra ne tik tikslas, bet ir filosofijos vienoviško supratimo pamatas. Todėl tai buvo kaip tik mistikai (pvz., Skotas Eriugena, Bonaventūra, Meister Eckhartas arba negatyvinės teologijos sekėjai), kurie, nurodinėdami į betarpišką Dievo duotumo pergyvenimą, Dievo ir sukurto pasaulio vienybę pabrėžtinai pažymėdavo.

Bet mistikai, kurie intuityviai suvokdavo Kūrėjo ir pasaulio vienybę, neturėjo moksliško metodo tam tikslui pasiekti. Kaip tik tuo ir pasižymi naujoji filosofija. Turi būti surasti nauji keliai, naujos neabejotinos moksliškos priemonės, kurios leistų Dievą ir pasaulį traktuoti ne kaip dvejybę, bet kaip tikrą vienybę. Metodų moksliškumas itin pabrėžiamas. Šituo reikalavimu prasideda filosofijoj naujas etapas. Mes jį galėtume "naująja gadyne" pavadinti, bet turime nepamiršti, kad ji organiškai kyla iš scholastikos sintetizavimo mėginimų ir kad jokiu būdu ji nereiškia vidinio nusigręžimo arba paneigimo "viduramžiais" nuveiktojo mąstymo darbo.

Šalia mistikos, nuo Grosstestės ir R. Bacono laikų vis labiau įsigali susidomėjimas "antrąja Dievo knyga" — gamta, kas vienybinei krypčiai moksle padėjo pagaliau laimingai prasimušti.

Todėl, jei panorėtume šių tendencijų gimimo datą nustatyti, tai turėtume Naujųjų amžių pradžią nukelti į 12-jį - 13-jį šimtmetį. Bet tai būtų tuščias užsimojimas. Mums daugiau rūpi aptikti naująsias sųvokojimo priemones, kurių atradimas ir paplitimas reiškia naujo periodo pradžią.

Tomizmas išvedė pirmąsias griežtas ribas tarp teologijos apreikštinio žinojimo ir filosofijos protinio pažinimo. Tuo būdu proto autonomija buvo pripažinta, bereikėjo šitoje srityje tvirtą įrankį. metodą surasti, kuris įgalintų garantuoti pažinimo tikrumą. Šitaip iš naujo iškyla į pirmą vietą tvirto metodo problema — pažinimo problema, išsilaikiusi iki pat 20-jo amžiaus dominuojančioj pozicijoj.
Dievo ir pasaulio sutapatinimo siekimas veda į gamtos teigiamą vertinimą, į jos pažinimo perkainojimą, kuris dabar su lygiomis teisėmis stoja greta dvasios pažinimo, o tuo pačiu keičiasi ir materijos sąvoka. Kaip gi reikėtų gamta ir materija mąstyti, kad jos nebūtų Dievybei priešingos? Ir kas yra savo giliausioj esmėj gamtoj matomas dėsningumas, matematikos raidėmis išreikštas?
Viduramžių mąstytojai Dievą taria esant begalybe, tai ar šis predikatas galioja ir gamtai, erd-viškai laikiniam pasauliui? Čia aiškėja, kad begalybė nėra duota, nėra atbaigta sąvoka, bet yra rimta problema. Gal šitoj problemoj glūdi raktas išspręsti net Dievo ir gamtos santykių klausimą? Ką gi tikrąja prasme reiškia begalybė, kodėl negalima ją tapatinti su beribiškumu?

2. Mikalojus Kuzietis, kaip naujo periodo pradininkas
Štai keletas klausimų, kurie yra už klasiškosios scholastikos akiračio ir kurie mums leidžia įžvelgti naujo periodo užuomazgą. Itin sąmoningai juos pirmą kartą formuluoja Mikalojus Kuzietis (1401 - 1464) savo filosofijoj. Todėl ir mums tenka pradėti šito mąstytojo teorijų apžvalga. Ypatingai svarbus jo įnašas filosofijai yra originali gnoseologija ir Dievo mokslas.

Gnoseologija. — Mūsų pažinimas prasideda pagavimu juslinių daiktų, tamsiausiąja Dievo kūrybos sritimi. Juslė pasako, kas čia ir Šitame daikte (haecceitas) yra, bet atskirti dar neįgali, todėl juslinė pagava (įskaitant ir vaizduotę) pateikia tik sujauktą vaizdą. Pažinimas tikslesnis darosi tik diskursyviškai racionaliniam protui — aumeniui padedant, kuris ir įneša skyrimo sugebėjimą. Tasai aumuo (protas — ratio) gamina sąvokas, jo darbas priklauso prieštaravimo principo, kuris išskiria priešingybes. Racionalinis pažinimas, savo tobuliausią lytį pasiekiąs matematikoj, nėra dar aukščiausias pažinimo laipsnis. Matematika siekia to, kas begalybiška, bet nepasiekia. Šitas siekimas nurodo į tolimesnį pažinimo laipsnį — intelektą, arba intuityvinį protą, kuris priešingybes išlygina. Intelektas jungia teigimą ir neigimą, kurie aumens (ratio) požiūriu vienas kitą šalina, į aukštesnę vienybę (coincidentia oppo-sitorum). Intelektas daugybę paverčia vienove ir rodo subjekto, objekto ir mąstymo (intelligens, intelligibile, intelligere) vienybę. Tokią pažinimo kulminaciją žmogus nujaučia, bet nepasiekia. Tačiau jos siekimas yra žmogui įgimtas kaip imanen-tus troškimas. Aprėžtasis negali begalybiška suvokti — štai "žinančio nežinojimo" (doctae igno-rantiae) prasmė. Todėl žmogaus pažinimas visados lieka conjectura, arba hipotezė. Tobulame pažinime pažįstantysis subjektas sutampa, susivienija su pažinimo turiniu, t. y. su pačiu pažįstamuoju objektu. Žmogaus pažinime gi įvyksta tik dalinis sutapimas, tiksliau subjekto panašėjimas į pažinimo objektą. Vadinasi, mūsų pažinimas nė--ra visiškai netikras, tik jis nepilnas, pagauna tik vieną tiesos aspektą ir gali, be to, tobulėti.

Tokiu būdu žmogaus pažinimas turi ir šiek tiek įtakos pačiam pasauliui, kiek tas pažinimas reiškia subjekto su objektu nors ir dalinį susivienijimą (ontinė pažinimo reikšmė).

Šituose samprotavimuose yra pastebima nenuginčijama Plotino ir mistikų įtaka.
Bet trys pažinimo laipsniai nereiškia trijų skirtingų funkcijų su atskiromis jų sritimis, atvirkščiai: jos persunkia viena kitą taip, kad aukštesnysis laipsnis visada apsupa žemesnįjį, o žemesnysis įgauna savo preciziją tik aukštesniajame.
Žmogiškasis pažinimas nuo dieviškojo skiriasi tuo, kad aukščiausiasis laipsnis anajam lieka nepasiekiamas, jis neįgyja pilnos tiesos, bet susideda tik iš "spėliojimų", koniektūrų. Bet pastarieji pasižymi tam tikru tiesos laipsniu, gali ir turi būti tobulinami. Žmogaus uždavinys — kaskart giliau skverbtis ir nesidairant tyrinėti.

Tris Kuziečio pažinimo laipsnius atitinka trys pasaulio sferos: juslinė, intelektualinė ir dieviškoji. Tačiau trijose sferose yra tas pats turinys, tik jis skiriasi egzistencijos būdais. Jusliniame pasaulyje egzistuoja priešingybių neišlyginamumas, dviejuose likusiuose tokios priešingybės, kaip priežastis ir padarinys, pamatas ir sekmuo, esmė ir reiškinys, substancija ir akcidentas, sutampa; ir dar visos kitos priešingybės čionai — sub specie intellectus arba aeterni — išnyksta.
Dievo mokslas (teologija). Iš tikrųjų, pagal šitą pažinimo teoriją, Mikalojus Kuzietis apie Dievą nedaug ką galėtų pasakyti, nes grynai protinis (intelektualinis) pažinimas žmogui lieka tik postulatas, žemiškajame gyvenime nepasiekiamas idealas. Tačiau jis ne visai nuosekliai elgiasi, darydamas išvadas iš sukurtojo pasaulio prigimties apie Dievo esmę. Pirmučiausia, Dievas yra pasaulio priežastis ir būtent veikianti, formali ir tikslo priežastis.

Jau prie šito samprotavimo būtų galima prikibti, nes Dievuje priešingybės, taigi ir priežastis ir padarinys pranyksta! Toliau Kuzietis iš pasaulio prigimties išprotauja apie Dievą, kad Dievas santykiuoja su pasauliu taip, kaip vienybė, tapatybė su daugybe, kitokybe. Pasaulis yra ex-plicatio Dei — Dievo išsiskleidimas. Aprėžtume elementai būtinai išsiskiria, begalybėje — sutampa, kaip, pavyzdžiui, tiesioji linija ir kreivas apskritimas sutampa, kada spindulys (radius) bus paimtas be galo didelis. Dievuje esama priešingybių (opposita), bet jos yra vienovėje.
Deus, sako Kuzietis, est omnia complicans in hoc quod omnia in eo, est omnia
explicans in hoc quia ipse in omnibus.

Tuo Kuzietis laimėjo naują poziciją. Pasaulis yra tas pats Deus, tik išskleistas, jisai yra tik Dievo atspindys, atvaizdas, bet jame gyvenantis turinys yra tik Dievas; Jis (Dievas) yra vienintelis visatos pagrindas. Pasaulio daugybė, kitokybe, priešingybė yra neatskiriamas Dievo ekspli-kacijos, išsiskleidimo arba apsireiškimo aspektas. Pasaulis prilygsta begalybei aprėžtoje lytyje arba "sukurtajam Dievui" (Deus creatus). Pasaulis egzistuoja vidiniam Dievo turtingumui apreikšti.
Mes matome, kas per perkainojimas ryškėja iš šių Kuziečio samprotavimų. Gamta čia ne tik teigiamai įvertinama, bet ir į Dievą sugrąžinama. Visata yra Dieviškosios begalybės atspindys, priešingybės papildo viena kitą, privesdamos iki visuotinės ir tobulos harmonijos. Makrokosmą atitinka žmogus kaip parvus mundus (mažasis pasaulis), kurs ne tik būty dalyvauja, bet ir savo sąmoningos veiklos dėka suglausdamas tą būtį gali atspindinti.

Dievas yra visa ir sykiu nėra joks atskiras daiktas. Jame jungiasi būtis ir nebūtis, teigimas ir neigimas. Pasaulyje skiriasi didesnis nuo mažesnio, Dievas gi yra absoliučiai didžiausias ir absoliučiai mažiausias: Jis yra sykiu centras if periferija. Priešingybių pasaulyje skiriasi čia galimybė, čia tikrovė (aktualumas); tuo tarpu Dievas yra abiejų vienybė — Posse-Est (Gali-Yra).

Iš ką tik atpasakotos minties aiškėja reikšmingas materijos supratimo posūkis. Aristoteliui materija buvo neapibrėžtas galimumas, galimybė būti (būties galimybė); tuo ji priešpastatoma tikrovei. Perėjimą iš galimybės į tikrovę sąlygoja forma. Tokiu būdu forma įgavo pirmenybę, o materija buvo traktuojama kaip stokojanti, kažkas netobula, pasyvu.

Mikalojus Kuzietis nuveikia šią priešingybę, absoliučiąją galimybę perkeldamas į Dievybę; patsai Dievas yra jam absoliuti galimybė ir jau tuo pačiu kiekvienos materijos ir kiekvienos formos pagrindas — galimybė ir tikrovė. Galėjimas ir forminė tikrovė (forminis aktualumas) Dievuje sutampa, ir tik pasaulio aprėžtume tai išsiskiria. Taigi materijos sąvoka įgauna dabar naują pamatą; materija nebėra netobulumas, stokojimas, pasyvumas, bet tampa aktyviu Dievo sugebėjimu, Jo jėga. Nėra materijos be savo nuosavos jėgos! Vėliau pamatysime, kaip vaisingai šitos minties motyvas bus Bruno ir Leibnizo toliau plėtojamas. Šito persilaužimo pasekmė buvo nauja mechanis-tiška gamtos koncepcija ir visų visatos dalių homogeniškumo (lygiarūšiškumo) teorija. Iš materijos teigiamo vertinimo Kuziečiui išplaukia taip pat 'kopernikiškoji" hipotezė. Žemė jam nebėra apačia, kaip priešingybė dangui, nustoja buvus neju-domu viduriu. Žemė ne stovi, bet skrieja, keliauja, kaip ir kiti dangaus kūnai. Visata neturi nei periferijos, nei centro. Kuziečiui nebėra jokio pagrindo manyti Žemę esant vienintelę planetą, kurioje laikosi gyvybė ir gyvena esybės, turinčios sielą. Kitose planetose esą tokiu pat būdu klesti protingi gyventojai.

Visata Kuziečiui, kaip jau sakyta, yra begalinė. Viduramžių filosofija pažįsta, berods, dvejopą begalybės sąvoką: 1. kokybišką begališkumą, t. y. begalinę tobulybę kaip aukščiausiąją doroviškai dvasinių vertybių potenciją, visos būties sankaupą, aukščiausiąjį principą — Dievą, ir 2. kiekybišką begalybiškumą — begalybę kaip beribiškumą erdvėj ir laike.

Didieji scholastikai (pvz., Tomas), rodos, sutartinai priskiria Dievybei begalinio tobulumo predikatą, betgi yra tiek pat tvirtai įsitikinę sukurtąjį pasaulį esant ribotą ir neamžiną. Kaip Dievo begalybei priešingas polius, tasai pasaulis, būdamas netobulas, turi pasižymėti ribotumu.

Šitą dualizmą ir nuveikė Kuzietis. Jei visata yra "Dievo išraiška", tai ir begalybės žymę tenka jai priskirti. Tačiau pasaulio begalybė yra susilpninta, konkreti — begalybė laike ir erdvėje. Dievas yra begalinis kaip sankaupa viso, kas apskritai gali egzistuoti, gi pasaulis yra begalinis tiek, kiek jis neturi ribų erdvėj ir laike, jis nėra joks infini-tum, bet yra tik indeterminatum. Bet indetermi-natas yra vis dėlto "atvaizdas", aukščiausias galimas su "infinitu" "panašumas.

Tokią skelbia Kuzietis pasaulio erdvės begalybę, tapsmo ir vyksmo begalybę laike. Viduramžiais tikėta, kad pasaulio bepradybė laiko atžvilgiu nėra sutaikoma su krikščioniškuoju pasaulio sukūrimo mokslu. Tuo tarpu 15-tame amžiuje, štai, tos pačios Bažnyčios kardinolas ima skelbti pasaulio laikiškąją begalybę, pirmučiausia ateities atžvilgiu.

Bet pasauliui dar būtinai priklauso judesys, nes Dievas yra ne tik absoliutus dydis, lygybė ir t. t., bet jis yra ir absoliutus judesys. Todėl pasauliui būdingi judesys ir gyvybė. O kas gi yra pasaulio judėjimas ir gyvumas? "Nepaliaujamas gaminimas ir naikinimas", "jėgų kova ir iš šito naujas gaminimas ir naikinimas", sako Kuzietis.
Tokia pasaulio koncepcija vadovaudamasis, Kuzietis prasiskina kelią ir į naują individualumo bei žmogaus individualybės vertinimą.

Dievuje egzistuoja vienybė ir priešingybių koincidencija, tuo tarpu pasauly viešpatauja skirtingumas. Atskiri daiktai visi yra diferencijuoti, nerasi, kad jų du tobulai vienas antram prilygtų. "Kiekviena sukurta būtybė yra palinkusi į tąją būtį, kurią ji gavo iš Dievo". Skirtingumas Kuziečiui yra harmonijos sąlyga. Žinoma, kiekviena esybė yra "Deus creatus" narys, su Juo susijęs, bet tuo pat metu yra ir individualus, nepakartojamas kažkas. Kiekviename pavieniame elemente glūdi visa visybė, tik visados specifišku būdu. Žmogus, kaip individas, yra tartum įgaubtas veidrodis; jis atspindina makrokosmą, tačiau kiekvienas savo savitu būdu. Žmogus yra mikrokosmas, individualybė, kuri ne tik visatoje su visais elementais kartu gyvena, bet ir su savo sąmone begalinio jos turtingumo žinojime dalyvauja, savo pažinimu prisideda prie pasaulio turinio potencia-linių gemalų aktualizavimo bei išsiskleidimo.

Šitokiame individo traktavime jau glūdi svarbiausieji Giordano Bruno ir Leibnizo monados požymiai. Bet ir kita kryptimi Kuzietis yra šių dviejų mąstytojų pranokėjas.

Jeigu pasaulis yra "Dievo išraiška", išraiška visatos "vienintelio Pagrindo", tai iš to seka būtina išvada, kad jis — pasaulis — savyje turi ir galimo realumo ir tobulybės maksimumą, t. y. geriausias visų galimų pasaulių. Kuziečio pasaulėžiūros optimizmas yra teisinga jo panteistiško nusistatymo išdava.
Taip atrodo šio pionieriško galvotojo sistema kaip labai svarbus posūkis filosofijos istorijoje. Ji sukaupė savyje vertingiausiuosius scholastikos laimėjimus, bet taip pat yra keliarodis matematiškajam 17-jo ir 18-jo amžiaus racionalizmui. Būdamas pats į mistiką linkęs žmogus, M. Kuzietis padeda filosofinius pagrindus naujai, griežtai moksliškai, į matematiką ir mechaniką besiorientuojančiai gamtos sampratai. Savo gnoseologija jis yra jungtis tarp Augustino ir Dekarto. Metafizikoj mes esame iš jo paveldėję daugybę vertingų paskatinimų, tarp kurių ypač Dievo ir pasaulio vienybės mintį, taip pat įvairiopos ir įvairiarūšės visatos su visomis jos priešingybėmis būtiną evoliucionavimą kaip išsiskleidimą, kaip paties Dievo eksplikaci-ją, —štai reikšmingiausias Mikalojaus Kuziečio palikimas.