PASIKALBĖJIMAS SU SKULPTORIUM VYTAUTU KAŠUBĄ Spausdinti
V. Kašubą Kalinių išsilaisvinimas (gipsas, 1942)

Kokio buvote amžiaus, kai pradėjote domėtis menu?

Man buvo kokie devyneri metai. Atsimenu, buvau susirgęs, uždarytas namie ir kurį laiką priverstas praleisti lovoje. Paįvairinti toms prailgusioms dienoms man davė pieštuką ir popieriaus. Pabandęs piešti, tuoj įsitraukiau, ir tos dienos prabėgo apsivertus popieriais, bepiešiant. Nuo to karto noras piešti taip ir nepraėjo. Praslinkus porai metų, į Marijampolę dėstyti paišybos buvo atkeltas brolis Vincas, kuris jau buvo baigęs Kauno Meno Mokyklos tapybos klasę. Pastebėjęs mano užsidegimą, brolis nusivesdavo mane į savo namus, kur, paėmęs kokią nors knygą iš savo jau anuomet išsamios meno bibliotekos, imdavo kalbėti apie meną. Tai vis žadino norą dirbti; pradėjau prašyti priemonių. Netrukus Vincas man atnešė spalvotų pieštukų, pastelės, vandeninių dažų dėžutę. Nejučiomis mokiausi piešti, o bevartydamas brolio knygas, anksti susipažinau su įžymių dailininkų darbais.

Kas jus tuo metu domino?
Daug širdgėlos turėjau dėl savo nesugebėjimų. Tačiau, broliui patariant ir pamokant, ūpo nepraradau. Man vis atrodė, kad priemonės negeros. Tuo metu mano vienintelis troškimas, kuriam dėjau visas pastangas, buvo, kaip išgauti kuo didesnį reljefo efektą. Kai man suėjo 12 metų, brolis galų gale leido dirbti su aliejiniais dažais. Pradėjau su nauju užsidegimu, ir dirbdamas iš gamtos ar paėmęs kokią reprodukciją, vis rinkdavausi formas, kurių reljefiškumas buvo ryškus.

O kaip priėjote prie skulptūros?
Sykį dideliame drobės formate man taip be-kopijuojant Murillo paveikslą "Vaikai valgo vynuoges" (buvo tai kaimyno užsakymas) ir besistengiant išgauti vaikučio blauzdos apvalumą, dingtelėjo mintis, kad šios mano pastangos yra betikslės — juk, paėmęs molį, galėčiau lipdyti realias formas. Atidaviau broliui dažus, ir žinodamas, kad mūsų sodelyje po juodžemiu yra molio klodas, pasiklausęs tėvelio, kur galima kasti, išsikasiau to molio. Išrinkęs didesnius akmenukus ir ten pat pasigavęs varlę, ėmiausi ją lipdyti. Nevalytas ir tinkamai neparuoštas molis man, neprityrusiam "skulptoriui", sudarė tačiau daug naujų rūpesčių. Tėvelis, tai matydamas, iš žmonių sužinojo, kaip patys galime paruošti molį, ir nuo tada prasidėjo mano skulptūrinis kelias.

Ar sakytumėt, kad tada jau sąmoningai nu-tarėt būti skluptorium?
Tur būt, nes nuo to laiko klausiamas, kuo būsiu užaugęs, jau atsakydavau, kad noriu būti skulptorius. Nuo tada pradėjau stebėti gamtą,
lipdžiau driežliukus, kates, šunis ir visokių augalų lapus. Su laiku įsidrąsinau ir sukūriau tėvelio ir savo portretus, o paskui perėjau net iki mūsų kunigaikščių. Taip darbų formatai vis augo, o čia molis pradėjo trūkinėti, byrėti — ir vėl problemos. Žinojau, kad yra toks gipsas — medžiaga, su kuria galima atliedinti molyje lipdytus darbus. Marijampolėje gipso pirkti gavau, bet čia niekas nežinojo, kaip jį naudoti skulptūrų liedi-nimui. Pačiam teko pereiti visus graudžius nepasisekimus, prarandant ne vieną darbą. Ir išlaidų atsirado, nes už gipsą jau reikėjo mokėti, o mano ištekliai greit išsisemdavo. Atrodė, kad bus paprasčiau drožti iš medžio, kurio aplinkui buvo apstu.

Kokio amžiaus tada jau buvote, kaip sekėsi?
Ėjau gal 14-tus metus. Drožiant peiliuku, skiedrų ir pastangų buvo daug, o rezultatai vis ne tokie, kokių norėtųsi. Matydamas mano pastangas, brolis Vincas pažadėjo iš Kauno parvežti man kada medžiui drožti kaltus, ir po kelių mėnesių aš tų kaltų sulaukiau. Atmenu, buvo tik prasidėjusios vasaros atostogos, kai taip įnikau drožti, jog tėveliai pradėjo rūpintis, net barti, kad per anksti pasidarysiu kuprotas, kad reikia pabėgioti.

Ar tuo metu domėjotės meno istorija, dailės laimėjimais?
Tą žiemą pradėjau gilintis į stilius, epochas ir teorijas. Susidomėjimą meno istorija greičiausiai sukėlė brolio pasakojimai. Mat, tą vasarą jis apkeliavo didžiuosius Europos, ypač Italijos, muziejus ir sugrįžęs man ištisomis valandomis pasakojo, ką matė, kelionių įspūdžius pailiustruodamas parsivežtomis knygomis, leidinėliais. Tuo laiku pradėjau domėtis ir anatomija. Pasirinkęs iš brolio bibliotekos geriausius anatomijos atlasus, kopijavau puslapį po puslapio, net išryškindamas kiekvieno raumens lotynišką pavadinimą. Užintrigavo mane ir perspektyva, braižyba, šešėlių teorija — ištisas valandas braižydavau išklotinius brėžinius ar spręsdavau braižybinius uždavinius. Dėl to nukentėdavo gimnazijos mokslai.

Tai tuo metu mažiau dirbote skulptūroje?
Taip, bet apie tą laiką atsidarė Marijampolėj medžio drožimo mokykla, kurioje mokytoju buvo Petras Vėbra, ką tik mokslus baigęs Čekoslovakijoj. Ton mokyklon įstojęs, baigiau po dviejų metų, praėjęs medžio drožimo kelią: nuo elementarinių pratimų iki natūralaus dydžio medžio skulptūrų.

V. Kašubą studijoj (1973)


Ar anksti pradėjote galvoti apie meno mokyklą Kaune?
Buvo jau savaime suprantama kad, laikui atėjus, tik ten man ir beliks vykti. Man baigus drožimo mokslus, brolis Vincas rudenį mane palydėjo į Kauną ir pristatė direktoriui Ignui Šlapeliui. Bet direktoriui pasirodė, kad esu dar mažas, kad būtų geriau dar metus palaukti.

Tai turėjo būti didelis nusivylimas — ką veikėte tais metais?
Ruošiausi meno mokyklai. Bet ramybės man nedavė marmuras. Pradėjau po Marijampolę ieškoti marmuro atplaišų, namo nešti sudužusias marmuro lentas. Pasidariau kažkokius įrankius ir, pasirinkęs gražesnį marmuro gabalą, pradėjau kalti galvutę "Skausmas". Darbo ėmiausi su visu įkarščiu, tik bekalinėjant apie nosį, ta nosis kažkodėl nukrito. Pradėjau vėl visą galvutę kalti iš naujo, bet kai darbas buvo jau prie pat galo, nosis ir vėl atskilo. Vėl ėmiausi kalti iš naujo, ir šį kartą darbą baigiau sėkmingai, buvau juo visai patenkintas, nors pati galvutė tebuvo tik geros bulvės dydžio. Tie metai taip ir praėjo, bekovojant su techniškomis paslaptimis.

V. Kašubą: Šv, Bonaventūra (Šv. Bonaventūros universitete, plaktas švinas, 1965)


Kada įstojot į Kauno Meno mokyklą, kas buvo jūsų mokytojai?
Į Kauno Meno mokyklą įstojau 1935 m. rudenį, į antrą kursą. Mano mokytojai buvo J. Zikaras ir J. Mikėnas. Po kurio laiko dėmesį atkreipė A. Galdikas ir V. K. Jonynas — abu bet kuria proga privačiai man davė daug žinių, kurių anuomet man taip trūko.

Jau 1937 m. dalyvavote Paryžiaus pasaulinėj parodoj ir net gavot medalius — juk dar buvote studentas?
Taip, dar mokiausi, kai dail. V. K. Jonynas pakvietė prisidėti prie medžio drožimo darbų, numatytų tai parodai. Man taip pat buvo patikėtas galutinis 7 pėdų ąžuolinio rūpintojėlio išbaigimas, kurio modelį buvo sukūręs skulptorius J. Mikėnas. Už tų darbų atlikimą ir esu gavęs medalius.

O ar buvote dar studentas, kai Jums buvo užsakyta sukurti Vytautą Didįjį Neto Yorko pasaulinei parodai 1939 m.?
Tai trečiaisiais mano mokslo metais gavau iš departamento šį užsakymą. Be 8 pėdų gipsinio Vytauto, iškaliau tai pačiai parodai ir simbolinę figūrą "Derlius" marmure. Meno mokyklą baigiau 1939 m. pavasarį.

Ar planavote mokslą baigęs vykti į užsienį, pagilinti studijas?
Planavau, bet nesuspėjau — baigus mokyklą, mane tą pat vasarą paėmė į kariuomenę, o po to jau prasidėjo karas.

Ar studijų metu kuris vienas iš didžiųjų skulptorių turėjo didesnės įtakos?
Neprisimenu, kad būčiau buvęs kurio nors vieno ypatingoje įtakoje. Mane domino bendra galimybių skalė, epochos, jų keitimasis, formų raida. Buvau susižavėjęs ta bendra žmogaus galia kūrybiškai reikštis, o ne individualiais vardais. Nuo vaikystės man buvo žinoma, kad stipriems asmeniškiems pasireiškimams vietos buvo kiekvienoj epochoj.

O kaip žiūrite į modernųjį meną?
Ir šiandien mane domina visos meno apraiškos. Tačiau būtų sunku pasakyti, kiek mane yra paveikusios istorinės ar moderniosios meno srovės. Nė kartą nebuvau atitolęs nuo savo pradinės temos — žmogaus. Bet ir neabejoju, kad tas mano žmogus, kaip ir pačios išraiškos formos, vystėsi ir tebesivysto drauge su laiko dvasia.

Žinau, kad dėstėt skulptūrą — kada?
1941 m. rudenį, dail. V. K. Jonynui perėmus Kaune direktoriaus vietą, buvau pakviestas dėstyti skulptūrą. Neužilgo teko perimti skulptūros studijos vedėjo vietą ir tose pareigose išbuvau iki mokyklos uždarymo 1943 m.

Ar anuomet turėjote sąlygas dirbti sau?
Taip, esu padaręs eilų mažesnių ir didesnių darbų medyje, marmure. Mėgau monumentalumą. Dar būdamas studentas, gavau užsakymą ir granite iškaliau Žemaičių plento obeliską "Perkūno žirgai"; Karo Muziejaus žuvusiųjų kriptoje stovėjo mano atlikta natūralaus dydžio simbolinė kario figūra ir granite iškalta kario galva. Netrūko ir privačių užsakymų, portretų ar paminklinio pobūdžio. Jau mokytojaujant, 1942 m. gavau valstybinę skulptūros premiją už darbą "Kalinių išsilaisvinimas".

Ar sunku buvo Amerikoj susidaryti darbo sąlygas?
Pačiais pirmaisiais kūrimosi metais čia, Amerikoj, prie skulptūros prieidavau tik nuo darbo atliekamu laiku. Ilgos darbo valandos antikinių baldų dirbtuvėje, kur drožinėjau komplikuotų ornamentų modelius ir dariau baldų projektus bei brėžinius, paėmė daug energijos. Bet kadangi bendra šeimos atmosfera padėjo išlaikyti viltį, iš tikro niekada nebuvau skulptūros užmetęs.

Ar galėtumėte apibūdinti savo kūrybos etapus?
Meno mokykloje dirbau akademiniu stiliumi, pagal mokyklos nustatytą liniją. Atvykus Amerikon, New Yorko muziejuose pirmąkart pamačiau originalus — garsiuosius meno kūrinius, iki tol matytus tik reprodukcijose. Galerijose tuo metu dominavo Picasso ir Henry Moore. Susidūrimas su istorijos bei šių laikų didžiaisiais menininkais stipriai žadino troškimą dirbti, ypač ieškoti savų formų, savos išraiškos. Nors darbas dirbtuvėje gerokai išsemdavo, vakarais lipdžiau iš plastelino nedidelio formato figūrėles, kelias iškaliau akmenyje. Bandžiau atsipalaiduoti nuo to akademinio, mokyklinio stiliaus. Keliose iš to laikotarpio išlikusiose figūrėlėse jaučiamas palinkimas į archaizmą, formos monolitinės, apibendrintos. Po kokių penkerių metų į mane kreipėsi lietuviai pranciškonai, nes steigiant vienuolynus jiems reikėjo bažnytinių figūrų. Iš pradžių ir tie darbai buvo akademiniai, tačiau per laiką ir juose atsirado primityvizmo, ypač ankstyvojo romaniškojo (viduramžių) stiliaus bruožų. Atlikus kelis bažnytinius darbus lietuviams, kontaktas užsimezgė su amerikiečių architektais, ir taip nejučiomis įsitraukiau į bažnytinio meno sritį. Per eilę metų esu padaręs apie 30 Įvairios apimties religinių darbų. Nuo 1961 m., sąlygoms leidžiant, mečiau darbą baldų dirbtuvėje ir nuo to laiko dirbu namie, savo studijoj.
V. Kašubą: Pranašas (plaktas švinas, 1966)

Kokiose medžiagose buvo šie religiniai darbai realizuoti?
Dauguma jų liedintame akmenyje ar drožti iš medžio. Yra didelių darbų atliedintų bronzoje, iškaltų marmure ar akmenyje. Paskutinieji yra jau plakto švino technikoj.

Tame periode ar dirbote sau?
Kartais ištisus metus neprieidavau prie savų ieškojimų, nebuvo kada, nes bažnytinių darbų pareikalavimas anuomet buvo didelis. Apie 1964 m. pastebėjau, kad darbuose atsiranda abstrakčių elementų, kad pradedu atitrūkti nuo gamtos. Tuo metu pasitaikė užsakymas, kuriam prireikė gyvo modelio; ta proga pasinaudodamas, padariau eilę studijinių eskizų. Pajutęs gilų norą sugrįžti į gamtą, į natūralias žmogaus kūno formas, tada ir pradėjau jose ieškoti savos forminės išraiškos.

Ar tada jau dirbote su švinu?
Šviną pirmąkart paėmiau į rankas, kai man buvo užsakyta sukurti tris tekstų sienas Vatikano paviljonui New Yorko pasaulinei parodai. Tam darbui pasirinkau naują medžiagą, tikėdamasis tuo paįvairinti patį darbo procesą. Bekalant tas raides švino plokštėse, atkreipiau dėmesį, kaip gyvai pozityvas su negatyvu žaidžia šioje medžiagoje. Tai savo ruožtu gimdė idėjas, ir neiškentęs vieną kitą figūrinį eskizą atlikau ir švine. Šie darbeliai sudomino amerikiečių architektus ir jau 1965 m. iš švino plokščių kaliau 9 pėdų figūras: nuo to laiko jau beveik visus religinius užsakymus esu realizavęs švine.

Kodėl švinas, o ne vario ar bronzos plokštės?
Švinas yra be galo gyva ir dosni medžiaga. Švino plokštė neturi skardos charakterio, išlaiko savo masyvumą, kalant net garsas malonus. Ir spalva man patinka — jaučiamas metalas, bet nėra to šalto monotoniško paviršiaus ir blizgesio. Švine galiu tiesiog reikštis. Repoussė technikoje formos spontaniškai auga prieš akis, jau galutinėj medžiagoj, su visais darbo eigos pėdsakais.

Kaip gimė dabartiniai švino reljefai?
Tie keli studijiniai eskizai, padaryti dar turint modelį, kad ir realistiniai, bet pasirodė naujesni — juose figūra nebegulėjo neutraliame fone, kaip anksčiau. Įprastai reljefo fonas yra neutrali plokštuma, nuo kurios reljefas atkyla savo kontūru; toks fonas (ar siena) lieka savaiminga plokštuma, ant kurios guli tiek pat savaimingas reljefas. Pastebėjau, kad tuose studijiniuose eskizuose ("Mergaitė prie sienos") fonas pradėjo įgauti ryšį su pačia figūra, lyg figūra jaustų tą fono plokštumą, remtųsi į ją. Čia fonas pasidarė dalis figūros pasaulio, nebe savaimingas. Aš pradėjau tį aspektą vystyti, sąmoningai įvesdamas organiškas figūros dalis į foną ar net apgaubdamas figūrą fonu. Taip santykiaudama su fonu, figūra vietomis perėjo į negatyvias formas, o fonas į pozityvias — čia atkildamas, ten įlinkdamas. Svarbiausia, atsirado varžybos tarp figūros ir ją supančios erdvinės aplinkos.

Ar toks tiesioginis kūrybos procesas Jums artimesnis, negu, pvz., kalant akmenį, drožiant medį ar lipdant iš molio?
Tiesioginumo netrūksta nei kalant, nei drožiant. Tačiau tiek kalant akmenį, tiek drožiant iš medžio, galutinis būsimo objekto paviršius slypi kažkur tame medžio ar akmens bloke. Darbo eigoje ieškomas tas paslėptas paviršius, nuskaldant arba nudrožiant tą balastinę medžiagą. Lipdant iš molio, pradedama nuo nieko — molis yra kraunamas iki to galutinio paviršiaus. Tuo tarpu naudojant švino lakštą, aš visą laiką dirbu su čia esamu paviršiumi — bekaldamas stebiu jį pulsuojant, aukštyn ir žemyn. Plakant švino plokštę iš viršaus ar apačios, aš tik keičiu to paviršiaus lokaciją.

Tai medžiagos pasirinkimas iš tikro turėjo lemiamos įtakos Jūsų kūrybai?
Čia, tur būt, daugiau sutapimo klausimas: kai pradėjau vartoti šviną, buvau jau pribrendęs permainai. Tematika (Vatikano raidės) padiktavo medžiagą. O pačios medžiagos savybės padėjo išvystyti tematiką — švine technika ir tematika, forma ir turinys susijungė.

Kokie jūsų ateities planai?
Gilintis į atsivėrusias galimybes, dirbti toliau. Turiu sąlygas, norą, o ir užmanymų netrūksta. Gyvenimo eiga išryškins visa kita.
V. Kašubą: raidžių detalė Vatikano paviljonui (plaktas švinas, 1964)